Krikščionybės istorijoje Dievas dažniausiai vaizduojamas kaip Tėvas, transcendentiška ir vyriška figūra, tačiau tam tikrose teologinėse ir mistinėse tradicijose iškyla intriguojanti idėja – Dievas turi „moterišką dievybės pusę“, dažnai siejamą su Sofija (gr. Sophia – „Išmintis“). Sofija kartais laikoma dieviškąja moteriškąja esybe, Dievo aspektu ar net atskira būtybe, įkūnijančia išmintį, kūrybą ir motinišką globą. Bet ar Dievas gali būti moteris? Kaip Sofija atsirado krikščionių mąstyme, kada ir kodėl ji tapo svarbi, ir kas ją suformavo?
Sofijos idėja krikščionybėje kyla iš Senojo Testamento, ypač Išminties knygų, tokių kaip Patarlių knyga, Siracido knyga ir Saliamono Išminties knyga. Šiuose tekstuose Išmintis (Hokhmah hebrajų kalboje, Sophia graikų kalboje) personifikuojama kaip moteriška figūra, veikianti šalia Dievo:
- Patarlių knyga (8:22–31): Išmintis aprašoma kaip Dievo bendradarbė kūrinijoje: „Viešpats mane turėjo savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus, nuo seno. <…> Kai jis kūrė dangų, aš ten buvau.“ Išmintis vaizduojama kaip džiaugsminga, kūrybinga ir artima Dievui esybė.
- Saliamono Išminties knyga (7:25–26): Sofija apibūdinama kaip „Dievo galios atspindys“ ir „amžinosios šviesos atšvaitas“, pabrėžiant jos dievišką prigimtį.
Šie tekstai, parašyti helenistinio judaizmo laikotarpiu (apie III–I a. pr. Kr.), paveikti graikų filosofijos, ypač Platono ir stoicizmo, suteikė Išminčiai moterišką personifikaciją. Hebrajų kalboje žodis Hokhmah yra moteriškos giminės, todėl natūraliai buvo vaizduojamas kaip moteriška figūra. Tačiau judaizme Išmintis nebuvo laikoma atskira dievybe, o veikiau Dievo atributu ar poetine personifikacija.
Ankstyvieji krikščionys, interpretuodami Senąjį Testamentą, Sofiją dažnai siejo su Jėzumi Kristumi, laikydami jį įsikūnijusia Dievo Išmintimi. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius Laiške korintiečiams (1 Kor 1:24) vadina Kristų „Dievo galia ir Dievo išmintimi“. Ši idėja buvo plėtojama Bažnyčios Tėvų, tokių kaip Justinas Kankinys ar Klemensas Aleksandrietis, kurie matė Jėzų kaip Sofijos įsikūnijimą.
Tačiau kai kuriose ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse, ypač gnostikų sektose (II–III a.), Sofija įgavo savarankiškesnį vaidmenį. Gnostikų tekstuose, tokiuose kaip Pistis Sophia ar Nag Hamadi raštuose, Sofija vaizduojama kaip dieviškoji moteriška būtybė, kartais net kaip Dievo „partnerė“ ar emanacija. Gnostikai teigė, kad Sofija, siekdama pažinti Dievą, nukrito iš dieviškosios sferos (Pleroma), o šis „nuopuolis“ lėmė materialaus pasaulio sukūrimą. Tokios idėjos buvo laikomos erezijomis pagrindinėje krikščionybėje, nes jos kėlė grėsmę monoteizmui ir Trejybės doktrinai.
Sofija ir moteriškasis Dievo aspektas
Sofijos, kaip moteriškosios Dievo pusės, idėja ypač iškilo viduramžių mistikoje ir vėlesnėse teologinėse diskusijose. Kai kurie mistikai ir teologai, tokie kaip Hildegarda Bingenietė (XII a.) ar Julijonas Norwichietis (XIV–XV a.), pabrėžė Dievo motiniškus aspektus, siejamus su Išmintimi ar globa. Pavyzdžiui, Julijonas Norwichietis rašė apie Jėzų kaip „mūsų Motiną“, kuri maitina ir globoja tikinčiuosius, taip netiesiogiai susiedamas Sofiją su Kristumi.
XX a. feministinė teologija atgaivino Sofijos svarbą, siekdama išryškinti moteriškąjį Dievo aspektą. Teologės, tokios kaip Elizabeth A. Johnson, teigė, kad Sofija atspindi Dievo imanentinę prigimtį – Jo buvimą pasaulyje ir artumą kūriniams. Feministinės teologijos šalininkai pabrėžia, kad patriarchalinėje visuomenėje Dievo vaizdavimas kaip vien vyriškos figūros riboja mūsų supratimą apie dieviškumą, kuris transcenduoja lytį.
Kodėl Sofija laikoma moteriška?
Sofijos moteriškumas kyla iš kelių šaltinių:
- Kalbinė kilmė: Hebrajų Hokhmah ir graikų Sophia yra moteriškos giminės žodžiai, todėl natūraliai personifikuojami kaip moteriškos figūros.
- Kultūrinis kontekstas: Senovės Artimųjų Rytų ir helenistinėse kultūrose išmintis dažnai buvo siejama su moteriškomis deivėmis, tokiomis kaip egiptiečių Maat ar graikų Atėnė. Šis kontekstas paveikė judaizmo ir krikščionybės tekstus.
- Teologinė simbolika: Moteriškosios Sofijos vaizdavimas pabrėžia Dievo kūrybingumą, globą ir artumą – savybes, tradiciškai siejamas su motinyste. Tai papildo vyriškus Dievo atributus, tokius kaip galia ar teisėjo vaidmuo.
Ar Dievas yra moteris?
Ar Sofija reiškia, kad Dievas yra moteris? Krikščionių teologija pabrėžia, kad Dievas transcenduoja lytį – Jis nėra nei vyras, nei moteris, nes yra nekūniškas ir tobulas. Tačiau Dievo vaizdavimas vyriškais (pvz., „Tėvas“) ar moteriškais (pvz., Sofija) simboliais atspindi žmogaus bandymus suprasti dieviškumą per pažįstamas kategorijas. Sofija nėra atskira deivė ar Dievo „žmona“, kaip buvo politeistinėse religijose, bet veikiau Dievo išminties personifikacija, pabrėžianti Jo moteriškus aspektus, tokius kaip globa, kūryba ir meilė.
Feministinės teologijos kritikai teigia, kad Sofijos akcentavimas gali pernelyg antropomorfizuoti Dievą, tačiau šalininkai mato ją kaip būdą subalansuoti patriarchalinį Dievo įvaizdį ir išryškinti dieviškumo įvairovę.
Kada ir kas formavo Sofijos idėją?
- III–I a. pr. Kr.: Sofijos personifikacija atsiranda helenistinio judaizmo tekstuose, tokiuose kaip Patarlių knyga, paveikta graikų filosofijos.
- II–III a.: Gnostikų sektos plėtoja Sofiją kaip dieviškąją būtybę, kartais siejamą su kosminiu nuopuoliu. Pagrindinė krikščionybė šias idėjas atmeta, siekdama Sofiją su Kristumi.
- Viduramžiai: Mistikai, tokie kaip Hildegarda Bingenietė, pabrėžia Dievo motiniškus aspektus, netiesiogiai susiedami juos su Išmintimi.
- XX–XXI a.: Feministinė teologija atgaivina Sofijos svarbą, siekdama išryškinti moteriškąjį Dievo aspektą ir kritikuodama patriarchalinį teologinį diskursą.
Sofijos idėja yra svarbi dėl kelių priežasčių:
- Dieviškumo įvairovė: Sofija leidžia matyti Dievą ne tik kaip vyrišką Tėvą, bet ir kaip globėjišką, kūrybingą esybę, transcenduojančią lytį.
- Kultūrinė reikšmė: Moteriškoji Išmintis atspindi senovės kultūrų pagarbą moteriškoms savybėms, tokioms kaip intuicija ir kūryba, kurios buvo integruotos į judaizmą ir krikščionybę.
- Feministinė perspektyva: Sofija tapo įrankiu feministinei teologijai, siekiančiai įtraukti moteris į teologinį diskursą ir išryškinti jų vaidmenį Bažnyčioje.
Sofija – Dievo moteriškoji pusė – nėra nei atskira deivė, nei tiesiog moteriškas Dievo įvaizdis, bet veikiau gilus simbolis, atspindintis Dievo išmintį, kūrybą ir artumą. Jos kilmė siekia Senojo Testamento Išminties tekstus, o reikšmė plėtojosi per gnostikų, mistikų ir šiuolaikinių teologų darbus. Sofija kviečia mus matyti Dievą kaip transcenduojantį lytį, apimantį tiek vyriškus, tiek moteriškus aspektus. Ar Dievas yra moteris? Ne, bet Sofija primena, kad Dievas yra daugiau nei mūsų riboti įvaizdžiai – Jis yra paslaptis, kurią galime tyrinėti per išminties, meilės ir kūrybos prizmę. Sofijos idėja išlieka intriguojančiu kvietimu gilintis į dieviškumo gelmes, atrandant Jo artumą kiekviename iš mūsų.