Svarbiausi dievai suskirstyti į dvi grupes – aesir (kariniai ir valdžios dievai, kaip Odinas ir Toras) ir vanir (gamtos ir derlingumo dievai, kaip Njordas ir Freja). Vikingai juos garbino ne šventyklose, o lauko altoriuose, šventuose giraičiuose ar net aukojimo akmenyse. Aukojimai buvo praktiški – nuo gyvulių iki vertingų daiktų, o svarbiausi ritualai vykdavo žiemos saulėgrįžos ar žuvų migracijos metu.
Skandinavų dievai buvo reikalingi ne tik dvasiniam gyvenimui, bet ir kasdieniam išlikimui. Odino išmintis reikalinga vadovams, Toro kūjis – apsaugai nuo milžinų, Frejos meilė – šeimoms, o Njordo jūros dosnumas – pirkliams. Įdomu tai, kad šie dievai buvo artimesni žmonėms nei kitų religijų dievybės – jie kovojo, meilužiavo, klydo ir net mirė, o pasakojimai apie juo buvo perduodami per sagas ir Eddas.
Šių dievų įtaka išplito po visą Vikingų pasaulį – nuo dabartinės Norvegijos ir Švedijos iki Islandijos ir net Grenlandijos. Skirtingai nuo kitų religijų, čia nebuvo griežtos kunigų hierarchijos – ritualus dažnai vesdavo lyderiai ar šeimų galvos. Po krikščionybės atėjimo XI a., šie tikėjimai pamažu nyko, bet išliko folkloro ir literatūroje, o dabar atgimsta šiuolaikiniame neopaganizme.
Įdomiausia tai, kad skandinavų mitologija neturi moralinių absoliutų – nėra “gerų” ar “blogų” dievų. Pavyzdžiui, Lokis yra apgavikas, bet ir būtinas pokyčių variklis, o pats Odinas – išminties dievas – kartais elgiasi be galo žiauriai. Šis pragmatiškas požiūris į dieviškumą puikiai rodo vikingų mentalitetą: pasaulis – tai kovos laukas, o dievai yra ne aukščiausios būtybės, o galingi sąjungininkai.
Skandinavų (vikingų) dievai
Aegiras – jūros milžinas, valdančios bangas ir puotas dievybė. Jo salėje dievai renkasi švęsti – alus niekada nesibaigia. Aegiras – tai jūra, kuri maitina ir skandina tuo pačiu rankos mostu.
Angrboda – milžinė, gimdžiusi pasaulio pabaigos ženklus: Fenrį, Jormungandą ir Helę. Jos buvimas paženklina pradžią to, kas sunaikins dievus. Angrboda – tai motina, kurios gimdymas reiškia galą.
Audumla – pirmapradė karvė, iš kurios tešmens tekėjo keturios upės pieno. Laižydama sūrio sūrį atskleidė Būrį – pirmąjį žmogaus kilmės dievą. Audumla – tai maitintoja, kuri ir atveria pasaulį.
Baldras – šviesos, grožio ir tyrumo dievas, mylimas visų išskyrus vieną. Jo mirtis žymi pasaulio lūžį – išskausmintą, bet neišvengiamą. Baldras – tai tobulybė, kuri dėl savo grožio turi mirti.
Bėjus – dievas, susijęs su kalba, kvėpavimu ir poezija, kartais laikomas vienu iš Odino sūnų. Jo vardas reiškia kvėpavimą – gyvybės ženklą. Bėjus – tai žodis, kuris tampa dvasia.
Bragis – poezijos ir išminties dievas, seniausias ir iškalbingiausias iš Asų. Jis dainuoja apie dievų darbus ir herojų likimus. Bragis – tai kalba, kuri užgydo atmintį.
Būris – pirmasis dieviškos kilmės žmogus, išlaižytas iš ledo Audumlos. Jo sūnus Borras gimdo pasaulio kūrėjus. Būris – tai tylus pradmuo, iš kurio išauga visata.
Eiras – gydymo ir švelnumo deivė, dažnai lydinti Frėją. Ji moka augalus, žino gyvybės ribą, bet jos nelaužo. Eiras – tai ranka, kuri gydo ne skausmą, o priežastį.
Fenrisas – milžiniškas vilkas, Odino baimė ir grandinėmis sukaustytas likimas. Jis prarys dievų tėvą, kai ateis Ragnaroko metas. Fenrisas – tai jėga, kurią laikinai sutramdo, bet niekada nepamiršta.
Forsetis – teisingumo ir taikaus sprendimo dievas, Baldro sūnus. Jo salėje nesigirdi riksmų – ten ginčas baigiasi be kardo. Forsetis – tai tylus sprendimas, kuris stipresnis už jėgą.
Frėja – meilės, karo ir magijos deivė, žinanti seidrą – viliojimo ir likimo meną. Pusę žuvusiųjų ji pasiima į savo salę, palikdama Odinui kitą pusę. Frėja – tai aistra, kuri kovoja kaip karė.
Frigas – Odino žmona, žino pasaulio likimą, bet tyli. Ji verkė dėl sūnaus Baldro mirties, nors iš anksto žinojo ją neišvengiamą. Frigas – tai motina, kuri žino viską ir vis tiek myli.
Gefjonė – dievė, išplėšusi žemę iš Švedijos ir pavertusi ją Danijos sala. Ji arė su savo sūnumis, pavertus juos jaučiais. Gefjonė – tai motina, kuri aria pasaulio kūną.
Gunnlodė – milžinė, saugojusi poezijos midaus urnas. Odinui ji atidavė jas po trijų naktų, praleistų kartu. Gunnlodė – tai paslaptis, kurią reikia suvilioti, kad išgirstum giesmę.
Helė – mirties ir mirusiųjų pasaulio valdovė, Lokio duktė. Vienas jos veidas gyvas, kitas – suiręs. Helė – tai siena tarp prisiminimo ir užmaršties.
Hodmimiris – miško dvasia arba senasis milžinas, išgyvenęs pasaulio pabaigą. Po Ragnaroko jis išsaugo žinias ir galbūt žmones. Hodmimiris – tai tyla, kurioje auga naujas pasaulis.
Hodras – aklas dievas, kuris netyčia nužudo Baldrą. Jis ne matė, bet paleido strėlę – apgautas Lokio. Hodras – tai nekaltas kaltininkas, kuris vis tiek turi kristi.
Hrungniras – akmeninis milžinas, drįsęs mesti iššūkį Odinui. Jį nugali Toras, bet tik po sunkios kovos. Hrungniras – tai pasipūtimas, kuris baigiasi akmeniu krūtinėje.
Hymiras – jūros milžinas, žvejybos metu su Toru beveik pagauna Jormungandą. Jo katilas toks didelis, kad dievai jį paima puotai. Hymiras – tai jėga, kuri pati nepastebi, ką turi.
Iduna – deivė, sauganti jaunystės obuolius, be kurių dievai sensta. Kai ją pagrobia, visų jėgos ima nykti. Iduna – tai atmintis apie atsinaujinimą, laikoma delne.
Jord (Žemė) – milžinė ir žemės įsikūnijimas, Odino meilužė ir Toro motina. Ji yra pati žemė, kuria vaikšto dievai ir žmonės. Jord – tai motina, kurios kūnas tampa pasauliu.
Jormungandras – milžiniška pasaulio gyvatė, apjuosianti visą žemę ir laikanti uodegą burnoje. Kai ji pajudės, prasidės pasaulio pabaiga. Jormungandras – tai riba tarp tvarkos ir chaoso.
Kvasiras – išminties dievybė, sukurta iš dievų seilių susitaikymo metu. Jį nužudė nykštukai, o iš jo kraujo išvirė poezijos midų. Kvasiras – tai tiesa, kurią dažnai tyli arba nužudo.
Lokis – klastingas ir gudrus dievaitis, gimęs tarp milžinų, bet gyvenęs tarp dievų. Jo vaikai – pabaisos, jo pokštai – pasaulio griovimo priežastis. Lokis – tai protas be atodairos.
Magnis – Toro sūnus, paveldėjęs jo galią ir jėgą. Po tėvo mirties jis perima Mjolnirą. Magnis – tai stiprybė, kuri dar tik mokosi valdyti griaustinį.
Mimas – išminties šaltinio sergėtojas, netekęs galvos, bet vis dar kalbantis. Odinui jis davė žinias už vieną akį. Mimas – tai auka, kuri tampa pažinimu.
Modis – kitas Toro sūnus, vardu reiškiantis „įniršis“. Jis perima tėvo kovos dvasią ir gyvybingumą. Modis – tai širdies dūžis mūšyje.
Nanna – Baldro žmona, mirusi iš sielvarto ir lydinti jį į požemius. Jos meilė stipresnė už gyvybę. Nanna – tai tyli ištikimybė, kuri nepalieka.
Njoras – jūrų, vėjo ir gausos dievas, iš vanų kilmės. Jis ramina bangas ir duoda laimikį. Njoras – tai tėvas, kuris žino, kaip išplaukti.
Nokis (Nökkvi) – vandenų dvasia, viliojanti žmones į gelmę gražia muzika. Kartais vaizduojamas kaip gražus berniukas, kartais kaip pavojaus ženklas. Nokis – tai melodija, kurią išgirdus gali nebegrįžti.
Oodinas – visatos tėvas, karo, išminties ir mirties dievas. Paaukojo akį, kabėjo ant pasaulio medžio – viską dėl žinojimo. Oodinas – tai troškimas, kuriam nėra pakankamai.
Ran – jūros deivė, žvejojanti skenduolius savo tinklu. Ji gyvena gelmėse, kur šviesa nepatenka. Ran – tai bangos giluma, kur baigiasi kvėpavimas.
Rindė – milžinė arba deivė, pagimdžiusi Valį iš Odino, kad šis atkeršytų už Baldro mirtį. Ji pastojo prieš savo valią, tapusi įrankiu likimui. Rindė – tai moteris, kurios gyvenimą perrašo keršto logika.
Sigynė – Lokio žmona, ištikimai laikanti dubenį virš jo galvos, kad nuodingos gyvatės lašai nekristų. Ji nepalieka net tada, kai visi nusisuka. Sigynė – tai ištikimybė, kuriai nesvarbu, kas kaltas.
Sivė – Toro žmona, garsėjanti auksinėmis kasomis, kurias Lokis nuskuto iš pavydo. Vėliau jis turėjo nupirkti naujas iš nykštukų, iš gryno aukso. Sivė – tai grožis, kurį pavydi net dievai.
Skadis – kalnų ir slidinėjimo deivė, atėjusi pas Asus atkeršyti už tėvo mirtį. Ji išsirinko vyrą pagal kojas, bet laimės nerado. Skadis – tai nepriklausomybė, kuri net po santuokos lieka savimi.
Surtas – ugnies milžinas, laikantis liepsnojančią kalaviją, kuris sudegins pasaulį. Jo pasirodymas reiškia pabaigos pradžią. Surtas – tai ugnis, kuri neprašo leidimo.
Toras – griaustinio dievas, Mjolniro valdovas, kovojantis su milžinais ir netvarka. Jo jėga nevaldomai didelė, bet širdis – paprasta. Toras – tai ranka, kuri smogia už tvarką.
Tyras – karo ir teisės dievas, paaukojęs ranką Fenriui, kad šis būtų sukaustytas. Jo tylus pasiaukojimas – pamatas sutartims. Tyras – tai pasitikėjimas, kuris lieka sužeistas.
Ulis – nedaug žinomas dievas, kartais tapatinamas su Ullru, siejamas su medžiokle ir žiema. Jo vardas išliko kalnuose ir vietovėse. Ulis – tai šmėkla, kuri išliko vardo pavidalu.
Ullas (Ullr) – slidinėjimo, lankininkystės ir medžioklės dievas, dažnai minimas kaip Torą pavaduojantis valdovas. Jo buvimas – tylus, bet reikšmingas. Ullas – tai taiklus šūvis į nematomą taikinį.
Valis – Odino sūnus, gimęs kerštui, kuris užaugo ir įvykdė atpildą per vieną dieną. Jis skirtas vienam tikslui – atsiteisti. Valis – tai sūnus, kuris gimsta iš būtinybės.
Vėlis (Váli) – dažnai painiojamas su Valiu, bet mituose kai kada įvardijamas kaip atskiras. Jo vardas reiškia slėpimą ar uždangą. Vėlis – tai šešėlis, kuris slepia skausmo esmę.
Vydaras – tylusis keršytojas, Odino sūnus, kuris pasaulio pabaigoje suplėšys Fenrį. Jo jėga nebyli, bet neišvengiama. Vydaras – tai batas, susiūtas iš atplaišų, bet kietesnis už likimą.
Ymis – pirmasis milžinas, kurio kūnas tapo pasaulio medžiaga. Iš jo kraujo – jūros, iš kaulų – kalnai, iš kaukolės – dangus. Ymis – tai chaosas, iš kurio sukurtas pasaulio tvarkaraštis.