Šinto dvasininkų (kannushi) įžadai kyla iš seniausių Japonijos religinės praktikos tradicijų, kurios buvo užrašytos VIII amžiaus kronikose „Kojiki“ ir „Nihon Shoki“. Šinto neturi vieno įkūrėjo ar kanonizuoto šventraščio kaip kitų religijų, todėl įžadų formos susiklostė per šimtmečius, perduodamos iš kartos į kartą. Pagrindinis principas – tarnystė kami (dieviškoms būtybėms) ir asmeninė bei ritualinė švara (misogi, harae).
Įžadus duoda kannushi (šventovės dvasininkai) ir miko (šventyklos tarnaitės), pradėdami tarnystę šventykloje. Nors nėra vieno universalios formos įžado teksto, tradiciškai jie viešai pareiškia savo pasiryžimą tarnauti kami, palaikyti šventovės švarą ir atlikti apeigas pagal Šinto papročius.
Sulaužyti įžadai – sąmoningas švaros, pagarbos kami ar tarnystės pareigų pažeidimas – laikomi dvasiniu nusižengimu. Tokiais atvejais dvasininkas gali būti paprašytas atsistatydinti arba atlikti apsivalymo ritualus (harae) tam, kad galėtų atnaujinti tarnystę. Dvasinės pasekmės laikomos asmeniniu reikalų su kami, o bažnytinių bausmių sistemos Šinto tradicijoje nėra.
Senovės Japonijoje kannushi dažnai buvo kilmingųjų arba imperatoriškosios šeimos nariai. Vėliau tarnystė tapo prieinama ir paprastiems žmonėms. Įžadai išliko daugiau paprotinės teisės srityje nei rašytiniuose dokumentuose. XIX amžiuje, Meidži laikotarpiu, buvo bandyta standartizuoti Šinto dvasininkų pareigas, bet net tada įžadai išliko lankstūs ir glaudžiai susiję su kiekvienos šventovės tradicijomis.
Įžadų tekstas (pavyzdys)
“Aš, [vardas], pasižadu tarnauti kami su nuoširdumu ir pagarba. Palaikysiu šventovės ir savo kūno bei proto švarą. Vykdysiu apeigas ir šauksiuosi kami vardan bendruomenės gerovės ir darnos.”
Šinto įžadai nėra suvokiami kaip teisinis kontraktas, bet kaip asmeninis ir bendruomeninis ryšys su gamtos jėgomis ir dievybėmis. Jie simbolizuoja žmogaus vietą pasaulyje, atsakomybę palaikyti pusiausvyrą tarp žmonių, gamtos ir dvasinės tikrovės.