Siksto koplyčia (lot. Sacellum Sixtinum, it. Cappella Sistina) yra viena garsiausių pasaulio kultūros ir religijos vietų, esanti Apaštališkuosiuose rūmuose, Vatikane. Ši koplyčia, pavadinta popiežiaus Siksto IV vardu, yra ne tik popiežiaus rezidencija, bet ir vieta, kur vyksta konklavos – naujų popiežių rinkimai. Koplyčia ypač garsėja savo Renesanso meno šedevrais, ypač Mikelandželo nutapytomis lubų freskomis ir „Paskutinio teismo“ siena.
Žodis „koplyčia“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio cappa, reiškiančio „apsiaustas“ arba „paltas“, o jo deminutyvas capella reiškia „mažas apsiaustas“. Šis terminas pradėtas vartoti viduramžiais, kai buvo vadinama patalpa, kurioje buvo saugomas šv. Martyno apsiaustas – krikščionių relikvija. Vėliau capella imta vadinti mažesnius religinės paskirties pastatus arba patalpas, skirtas maldai ir apeigoms. Koplyčios gali būti atskiri statiniai, įrengtos bažnyčiose, katedrose ar net pasaulietiniuose pastatuose, pavyzdžiui, ligoninėse ar universitetuose. Lietuvoje koplyčių pavyzdžiai yra Seimo koplyčia ar Vytauto Didžiojo universiteto koplyčia. Siksto koplyčia yra viena žymiausių koplyčių pasaulyje, išsiskirianti savo religine ir menine reikšme.
Kas buvo Sikstas?
Siksto koplyčia pavadinta popiežiaus Siksto IV (lot. Sixtus IV, tikroji pavardė Francesco della Rovere, 1414–1484 m.) vardu. Sikstas IV buvo Romos katalikų bažnyčios 212-asis popiežius, valdęs nuo 1471 m. rugpjūčio 9 d. iki savo mirties 1484 m. rugpjūčio 12 d. Gimęs Savonoje, Genujos respublikoje, jis buvo kilęs iš neturtingos šeimos, tačiau dėl savo išsilavinimo ir gabumų tapo pranciškonų ordino nariu, o vėliau – jo generolu. Sikstas IV garsėjo kaip meno ir kultūros globėjas, tačiau jo pontifikatas taip pat buvo prieštaringas dėl korupcijos, nepotizmo ir griežto požiūrio į eretikus.
Sikstas IV inicijavo Vatikano atnaujinimą, perkeldamas popiežiaus rezidenciją į šią teritoriją. Jo užsakymu buvo pastatyta Siksto koplyčia, siekiant sukurti saugią ir reprezentatyvią vietą popiežiaus apeigoms bei kardinolų susirinkimams. Be to, jis rėmė menininkus, atidarė muziejus ir bibliotekas, taip prisidėdamas prie Renesanso kultūros sklaidos Romoje.
Siksto koplyčia buvo pastatyta 1473–1481 m. popiežiaus Siksto IV iniciatyva, ant senesnės koplyčios, vadinamos Capella Magna, pamatų. Architektu buvo paskirtas Baccio Pontelli, kuris suprojektavo stačiakampį pastatą su tvirtomis, 20 metrų aukščio sienomis, galinčiomis atlaikyti galimus puolimus. Koplyčios matmenys – 40,23 m ilgio, 13,40 m pločio ir 20,70 m aukščio – atitinka biblinės Saliamono šventyklos Jeruzalėje proporcijas, simbolizuodami šventą erdvę. Išorė yra paprasta, be puošybos, tačiau vidus stebina Renesanso meno šedevrais.
Koplyčia buvo pašventinta 1483 m. rugpjūčio 15 d., per Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę. Sikstas IV užsakė žymiems to meto menininkams, tokiems kaip Sandro Botticelli, Pietro Perugino, Domenico Ghirlandaio ir Cosimo Rosselli, papuošti koplyčios sienas freskomis. Šios freskos, nutapytos 1481–1483 m., vaizduoja Mozės (pietinėje sienoje) ir Jėzaus Kristaus (šiaurinėje sienoje) gyvenimo scenas, taip pat popiežių portretus. Tuo metu lubos buvo papuoštos paprastu mėlynu dangumi su žvaigždėmis, kurį nutapė Pier Matteo d’Amelia.
1508 m. popiežius Julijus II, Siksto IV sūnėnas, nusprendė atnaujinti koplyčios lubas ir pavedė šią užduotį Mikelandželui Buonarroti. Nors Mikelandželas laikė save skulptoriumi, o ne tapytoju, ir iš pradžių priešinosi šiam užsakymui, jis 1508–1512 m. nutapė apie 1100 m² lubų freskų, vaizduojančių devynias scenas iš Pradžios knygos, įskaitant žymiąją „Adomo sutvėrimo“ freską. Vėliau, 1535–1541 m., popiežiaus Klemenso VII ir Pauliaus III užsakymu Mikelandželas nutapė „Paskutinį teismą“ ant sienos už altoriaus, kuri vaizduoja antrąjį Kristaus atėjimą ir žmonijos teismą. Šios freskos tapo vienais didžiausių Vakarų meno šedevrų.
XX a. pabaigoje, 1980–1994 m., buvo atliktas didelio masto Siksto koplyčios freskų restauravimas, pašalinęs šimtmečius kauptus nešvarumus, dūmus ir laką. Restauravimas buvo prieštaringas, nes kai kurie kritikai teigė, kad buvo pašalintas Mikelandželo tyčia naudotas tamsesnis dažų sluoksnis, suteikdavęs freskoms gylio. Vis dėlto restauracija atskleidė ryškias freskų spalvas, kurios nustebino viso pasaulio žiūrovus.
Siksto koplyčia yra svarbi religinė erdvė. Kaip popiežiaus asmeninė koplyčia, ji naudojama pagrindinėms apeigoms, įskaitant mišias ir konklavas, kurių metu kardinolai renka naują popiežių. Konklavos metu koplyčios kaminas tampa pasaulio dėmesio centru: juodi dūmai reiškia, kad popiežius neišrinktas, o balti – kad naujasis popiežius išrinktas. Koplyčia taip pat yra Vatikano muziejų dalis, kasmet pritraukianti daugiau nei 5 milijonus lankytojų, norinčių pamatyti Mikelandželo ir kitų Renesanso meistrų kūrinius.
Įdomūs faktai ir nutikimai
- Mikelandželo nenoras ir kūrybinė kančia: Mikelandželas iš pradžių atsisakė tapyti koplyčios lubas, teigdamas, kad yra skulptorius, o ne tapytojas. Jis bijojo, kad projektas bus nesėkmingas, ir manė, kad priešai jį tyčia stumia į nesėkmę. Vis dėlto, pradėjęs darbą, jis užsidegė kūrybine aistra ir dirbo vienas, atsisakydamas asistentų. Dėl nepatogios pozos (užlaužta galva ar gulint ant pastolių) jis patyrė sveikatos problemų, įskaitant regėjimo sutrikimus.
- Paslėpti autoportretai ir protestas: „Paskutiniame teisme“ Mikelandželas įamžino du savo autoportretus: vienas – ant nukirstos Holoferneso galvos, kitas – ant šv. Baltramiejaus nudažytos odos, simbolizuodamas savo kančią ir nepasitenkinimą Bažnyčios užsakymu. Be to, freskoje jis pavaizdavo vieną Bažnyčios kritiką, kardinolą Biagio da Cesena, kaip Miną – pragaro teisėją su asilo ausimis, taip išreikšdamas savo pasipiktinimą.
- Užkoduotos žinutės freskose: Mokslininkai teigia, kad Mikelandželas freskose paslėpė anatomines detales. Pavyzdžiui, „Adomo sutvėrimo“ freskoje Dievo ir angelų siluetas primena žmogaus smegenis, o „Šviesos atskyrime nuo tamsos“ – smegenų kamieną. Kai kurie mano, kad taip menininkas išreiškė idėją, jog žmogaus protas yra dieviškos kūrybos dalis, o tai galėjo prieštarauti tuometinei Bažnyčios doktrinai.
- Freskų „kuklumo užuolaidos“: Po Mikelandželo mirties kai kurios „Paskutinio teismo“ figūros buvo laikomos pernelyg atviromis, todėl XVII a. buvo pridėtos „kuklumo užuolaidos“ (drabužiai). Restauracijos metu dalis šių uždangalų buvo pašalinta, atskleidžiant originalų Mikelandželo sumanymą.
- Konklavos tradicijos: Siksto koplyčia yra vienintelė vieta, kur vyksta popiežių rinkimai. Per 2013 m. konklavą, kai buvo išrinktas popiežius Pranciškus, koplyčia tapo pasaulinių transliacijų centru, o balti dūmai, paskelbę naują popiežių, sukėlė džiaugsmą Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems.
- Neįprastas dizaino pasirinkimas: Koplyčios matmenys atitinka Saliamono šventyklos proporcijas, o tai buvo sąmoningas Siksto IV sprendimas, siekiant pabrėžti koplyčios šventumą. Be to, pastato išorė buvo tyčia palikta paprasta, kad pabrėžtų vidinę dvasinę ir meninę didybę.
- Mozartas ir Siksto koplyčios muzika: 1770 m. keturiolikmetis Wolfgangas Amadeus Mozartas, lankydamasis koplyčioje, išgirdo Gregorio Allegri kūrinį Miserere mei, Deus, kuris buvo atliekamas tik koplyčioje ir laikomas Vatikano paslaptimi. Mozartas, turėjęs fenomenalią atmintį, užrašė kūrinį iš klausos, taip pažeisdamas Vatikano draudimą jį kopijuoti.
Siksto koplyčia yra pasaulinės kultūros simbolis, rodantis Renesanso meno viršūnę. Popiežiaus Siksto IV vizija, įgyvendinta architektų Džovanino de Dolčio (Giovannino de’ Dolci) ir Bačo Pontelio (Baccio Pontelli), o taip pat garsių menininkų, tokių kaip Mikelandželas, Botičelis ir Perudžinas, freskos pavertė koplyčią vienu iškiliausių žmonijos meno lobių. Mikelandželo lubų freskos ir „Paskutinis teismas“ ne tik stebina savo grožiu, bet ir slepia gilias filosofines bei teologines idėjas. Įdomūs faktai, tokie kaip paslėpti autoportretai, anatominių detalių kodai ar Mozarto muzikinis „įsilaužimas“, atskleidžia koplyčios kaip kūrybinės ir dvasinės erdvės unikalumą. Siksto koplyčia išlieka piligrimų, turistų ir meno mylėtojų traukos centru, kviečiančiu susimąstyti apie žmogaus kūrybiškumą, tikėjimą ir istoriją.