Sielos samprata įvairiose religijose skiriasi tiek savo esme, tiek paskirtimi. Nors dauguma religinių tradicijų pripažįsta žmogaus dvasinės prigimties egzistavimą, jos aiškinimas ir likimas po mirties priklauso nuo teologinių, filosofinių bei kultūrinių veiksnių.
Judaizme siela vadinama „nefeš“ (נפש), „ruach“ (רוח) arba „nešama“ (נשמה), priklausomai nuo konteksto. „Nefeš“ dažnai siejama su gyvybine jėga, „ruach“ su dvasine sąmone, o „nešama“ su aukščiausia dvasine žmogaus dalimi, kuri tiesiogiai kyla iš Dievo. Judaizme nėra vieningos doktrinos apie pomirtinį gyvenimą. Kai kurie aiškinimai remiasi Tanachu, kur mažai kalbama apie sielos likimą po mirties, o kabalistinė tradicija pabrėžia gilgul neshamot (גלגול נשמות) – sielos persikūnijimą. Rabiniškame judaizme išlikęs tikėjimas į olam ha-ba (עולם הבא) – „būsimąjį pasaulį“, kur teisieji bus atlyginti, o nedorėliai patirs dvasinį apvalymą.
Krikščionybėje siela dažniausiai suprantama kaip žmogaus nemirtinga dvasia, sukurta pagal „Imago Dei“ (Dievo atvaizdą). Augustinas teigė, kad siela yra nemirtinga ir individo esmė, kuri po mirties patiria amžinąją palaimą arba pasmerkimą. Katalikybė pabrėžia skaistyklą – tarpinę būseną tarp rojaus ir pragaro, kur sielos apsivalo prieš galutinį susitikimą su Dievu. Stačiatikiai akcentuoja teozės (θέωσις) sampratą – sielos suvienijimą su Dievu per malonę. Protestantizme vyrauja doktrina, kad išgelbėjimas priklauso nuo tikėjimo Kristumi ir Dievo malonės, todėl siela arba paveldės amžinąjį gyvenimą, arba bus atmesta.
Islame siela vadinama „nafs“ (نفس), o jos dvasinė esencija – „ruh“ (روح). Koranas aiškiai pabrėžia, kad siela yra Dievo kūrinys ir kad „kiekviena siela paragaus mirties“ (Koranas 3:185). Islamo eschatologijoje egzistuoja „Barzakh“ – tarpinė būsena tarp mirties ir Paskutiniojo Teismo, kur sielos laukia galutinio sprendimo. Tikintieji bus atlyginti Džanate (rojus), o netikintieji – nubausti Džahanname (pragaras). Sufizme pabrėžiamas sielos tobulinimas per dvasinę kelionę ir Dievo artumą.
Budizme nėra nekintamos ir amžinos sielos koncepcijos, kaip tai suprantama Abraomo tradicijose. Čia vyrauja „anatman“ (अनात्मन्) – „nesavastis“, kas reiškia, kad nėra nuolatinės „aš“ esybės. Vietoje sielos egzistuoja penki skandhų (स्कन्ध) elementai: forma, pojūčiai, suvokimas, polinkiai ir sąmonė. Reinkarnacija budizme veikia ne per nemirtingą sielą, o per karmos sankaupas, kurios lemia būsimus egzistencijos lygius. Mahajanos budizme išskiriama „tathāgatagarbha“ (如来藏) idėja – vidinė budistinė esmė, kuri potencialiai gali pasiekti nušvitimą.
Nepaisant skirtumų, visos šios religijos sielą suvokia kaip svarbią žmogaus egzistencijos dalį. Nors vieni pabrėžia individualų jos likimą po mirties, o kiti – ciklišką atgimimą, visose tradicijose akcentuojamas moralinis gyvenimo aspektas, turintis tiesioginę įtaką sielos likimui.
Įdomu pastebėti, kaip skirtingos religijos vaizduoja sielos kelią po mirties. Krikščionybėje, pavyzdžiui, siela po mirties patenka į rojų arba pragarą, priklausomai nuo žmogaus gyvenimo metu padarytų darbų. Ši samprata glaudžiai susijusi su Kristaus auka ir atpirkimu. Kai kurie krikščionių teologai, sekdami Augustino mokymu, teigia, kad siela yra nemirtinga ir egzistuoja jau prieš gimimą. Kita vertus, budizme siela nėra laikoma nekintama esybe, o veikiau nuolat kintančiu reiškiniu, pereinančiu per daugybę reinkarnacijų, siekdama nirvanos. Šis ciklas vadinamas samsara.Induizme sielos samprata, vadinama „atman“, yra glaudžiai susijusi su Brahmanu – absoliučia realybe. Atman, kaip individuali siela, siekia susijungti su Brahmanu, pasiekdama moksha – išsivadavimą iš samsaros rato. Ši sąjunga aprašoma kaip „atman yra Brahman“. Šamanizmo tradicijose siela dažnai vaizduojama kaip keliaujanti tarp skirtingų pasaulių, bendraujanti su dvasiomis ir gamtos jėgomis. Senovės egiptiečių tikėjime sielos kelionė po mirties aprašyta detaliai, su svarbiais ritualais ir tikėjimais, siekiančiais užtikrinti sklandų perėjimą į pomirtinį gyvenimą. Šios įvairios sampratos atspindi skirtingas kultūrines ir filosofines tradicijas, tačiau visos jos bando atsakyti į tą patį fundamentalų klausimą apie žmogaus egzistencijos prasmę ir likimą po mirties. Kaip teigė Platonas, „siela yra nemirtinga ir amžina“.