Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ (parašyta 1928–1940, išleista 1966–1967) yra vienas įspūdingiausių XX a. romanų, kuriame susipina satyra, mistika ir gilus apmąstymas apie gėrį, blogį ir žmogaus sielos likimą. Vykstantis sovietinėje Maskvoje, romanas sujungia velnišką chaosą, biblinę dramą ir tragišką meilės istoriją, keldamas klausimus apie tikėjimą, gundymą ir gailestingumą.
Romanas susideda iš trijų persipynusių siužetų. Pirmasis vyksta 1930-ųjų Maskvoje, kur paslaptingasis Volandas, velnias, pasirodo su savo svita – ekscentriškuoju Korovjovu, klastingąja vampyre Hella, iškalbingu katinu Behemotu ir niūriuoju Azazelu. Volandas, prisistatantis kaip užsienio profesorius, atskleidžia sovietinės visuomenės veidmainystę, godumą ir moralinį nuosmukį, rengdamas chaotiškus triukus ir magišką „juodosios magijos seansą“. Jo veiksmai, nors ir griaunantys, dažnai tampa teisingumo įrankiu, baudžiančiu tuos, kurie prarado sąžinę.
Antrasis siužetas seka Meistrą, talentingą rašytoją, ir jo mylimąją Margaritą. Meistras, parašęs romaną apie Poncijų Pilotą ir Jėzų Kristų, yra atstumtas literatūrinės sistemos ir patenka į psichiatrinę ligoninę. Margarita, vedama meilės, sudaro sandorį su Volandu, tapdama ragana, kad išgelbėtų Meistrą. Jos drąsa ir pasiaukojimas atveda prie jų susivienijimo, tačiau ne žemiškoje plotmėje – Volandas suteikia jiems amžiną ramybę kitame pasaulyje.
Trečiasis siužetas – Meistro romanas apie Poncijų Pilotą, vaizduojantis Jėzaus (Ješua Ha-Nocri) teismą, nukryžiavimą ir Piloto vidinę dramą. Ši linija, persmelkta biblinės simbolikos, kontrastuoja su Maskvos chaosu, bet kartu papildo jį, keldama klausimus apie tiesą, kaltę ir išganymą.
„Meistras ir Margarita“ yra turtingas religinėmis temomis, atspindinčiomis Bulgakovo apmąstymus apie tikėjimą, blogį ir gailestingumą sovietinėje visuomenėje, kur religija buvo slopinama. Pagrindinės temos:
- Gėrio ir blogio sąveika: Volandas, nors ir velnias, nėra vien blogio įsikūnijimas. Jo veiksmai atskleidžia tiesą ir baudžia nuodėmes, tarsi jis būtų Dievo plano dalis. Romanas siūlo, kad gėris ir blogis yra neatsiejami, o Volandas veikia kaip katalizatorius, išbandomasis žmogaus moralę.
- Gundymas ir laisva valia: Margarita, sudarydama sandorį su Volandu, atsiduria gundymo kryžkelėje, tačiau jos pasirinkimas kyla iš meilės, o ne savanaudiškumo. Tai atspindi krikščionišką laisvos valios idėją, kur žmogus atsakingas už savo sprendimus, net susidūręs su velniu.
- Gailestingumas ir išganymas: Meistro ir Margaritos istorija baigiasi ne tradiciniu išganymu, bet Volando suteikta „ramybe“, o ne „šviesa“. Piloto atleidimas nuo amžinos kaltės per Ješua įsikišimą taip pat pabrėžia gailestingumo temą, artimą krikščioniškajai vizijai, tačiau perteiktą per Bulgakovo ironiją.
- Tikėjimas ir tiesa: Ješua Ha-Nocri, vaizduojamas kaip žmogiškas ir trapus, skelbia, kad „visi žmonės yra geri“ ir kad tiesa yra aukščiau už valdžią. Jo susidūrimas su Pilotu kelia klausimus apie tikėjimo drąsą ir atsakomybę prieš Dievą, net kai pasaulis atmeta tiesą.
Bulgakovo Dievas yra paslaptingas, veikiantis per netikėtus tarpininkus, kaip Volandas ar Ješua. Romanas, parašytas stalinizmo represijų fone, yra maištas prieš dvasinį tuštumą, siūlantis viltį, kad meilė, tiesa ir gailestingumas gali įveikti blogį.
„Meistras ir Margarita“ yra pilnas įsimintinų frazių, kurios atspindi kūrinio religinį ir filosofinį turinį. Štai kelios:
- „Rankraščiai nedega.“ (XXIV skyrius)
Volando žodžiai pabrėžia tiesos ir kūrybos amžinumą, tarsi dievišką jėgą, kuri išlieka nepaisant žemiškų pastangų ją sunaikinti. - „Kiekvienas gaus pagal savo tikėjimą.“ (XXIII skyrius)
Ši frazė, ištarta per Volando pokylį, atspindi krikščionišką idėją, kad žmogaus likimas priklauso nuo jo vidinio tikėjimo ir pasirinkimų. - „Argi tu netiki, kad yra toks dalykas kaip gailestingumas?“ (XXIX skyrius)
Ješua žodžiai Pilotui išryškina gailestingumo galią, kuri peržengia kaltę ir siūlo viltį net tiems, kurie klydo. - „Visi žmonės yra geri, tik kartais jie to nežino.“ (IV skyrius)
Ješua tikėjimas žmogaus gerumu atspindi krikščionišką meilės artimui principą, bet kartu ir Bulgakovo ironiją apie žmonių silpnybes.
Bulgakovo romanas yra tarsi kaleidoskopas, kuriame atsispindi žmogaus sielos šviesa ir tamsa. Volando chaosas, Margaritos meilė ir Ješua tiesa kalba apie universalią patirtį: kaip rasti prasmę pasaulyje, kuriame blogis atrodo galingesnis už gėrį? Kūrinio idėjos apie gailestingumą, laisvą valią ir tiesos pergalę išlieka gyvos, nes jos liečia kiekvieno žmogaus širdį.