Septynios pragaro vartų sargybos dvasios yra paslaptinga koncepcija, randama žydų misticizmo ir apokrifinėje literatūroje, ypač susijusi su požemio pasaulio ir paskutiniojo teismo vaizdiniais. Šios dvasios, kartais vadinamos demonais ar angelais, simbolizuoja sunaikinimo, teismo ir dvasinių išbandymų jėgas, saugančias įėjimus į pragaro sritis.
Terminas „septynios pragaro vartų sargybos dvasios“ kyla iš žydų misticizmo tradicijų, ypač Kabalos ir apokrifinių tekstų, kuriuose pragaras (Gehenna ar Sheol) vaizduojamas kaip sudėtinga struktūra su septyniais skyriais arba vartais. Kiekvienas vartus saugo dvasia, atsakinga už tam tikrą nuodėmių ar teismo aspektą. Ši idėja greičiausiai įkvėpta Senojo Testamento užuominų apie bedugnę (pvz., Job 26, 6) ir Apreiškimo knygos (9, 11) aprašymų apie Abadoną kaip „bedugnės angelą“.
Hebrajų misticizme septyni vartai simbolizuoja skirtingus dvasinio nuopuolio ar išbandymo etapus, per kuriuos siela keliauja po mirties. Sargybos dvasios, tokios kaip Abadonas, laikomos ne tik pragaro sargais, bet ir Dievo teisingumo vykdytojomis, išbandančiomis žmogaus sielos tvirtumą. Jų vardai ir funkcijos skiriasi priklausomai nuo šaltinio, tačiau Abadonas dažnai minimas kaip vienas iš šių septynių, siejamas su sunaikinimu ir pražūtimi.
Septynių pragaro vartų idėja išplito viduramžiais per Kabalos tekstus, tokius kaip Zohar, ir apokrifinius raštus, įskaitant Enocho knygą. Žydų misticizme pragaras buvo laikomas ne tik bausmės vieta, bet ir sielos apvalymo erdve, o sargybos dvasios – tarsi teisėjai, prižiūrintys šį procesą. Kai kuriuose šaltiniuose dvasios siejamos su septyniomis mirtinomis nuodėmėmis, nors konkrečių vardų (išskyrus Abadoną) dažnai nenurodoma.
Krikščionių tradicijoje septynių vartų koncepcija buvo mažiau akcentuojama, tačiau ji atsispindėjo viduramžių literatūroje, pavyzdžiui, Dantės Dieviškojoje komedijoje, kur pragaras vaizduojamas kaip sluoksniuota struktūra. Renesanso ir vėlesnėje demonologijoje Abadonas ir kitos dvasios kartais tapatinamos su demonais, tokiais kaip Asmodejus ar Belialas, tačiau jų kaip „vartų sargų“ vaidmuo išliko antrinis.
Septynios pragaro vartų sargybos dvasios retai minimos populiariojoje kultūroje, tačiau jų atgarsiai jaučiami mistinėje literatūroje, fantastikoje ir siaubo žanre. Pavyzdžiui, Abadonas, kaip vienas iš sargų, dažnai vaizduojamas filmuose ar knygose kaip pragaro valdovas ar teismo įrankis. Ši koncepcija taip pat įkvėpė šiuolaikinius rašytojus, tyrinėjančius dvasinius ir apokaliptinius motyvus, tokius kaip sielos kelionė per išbandymus.
Lietuvoje šios idėjos tiesiogiai nėra plačiai žinomos, tačiau per krikščioniškąją literatūrą ir teologiją (pvz., per Apreiškimo knygos vertimus) Abadono ir pragaro vartų įvaizdžiai pasiekė tikinčiuosius, ypač aptariant paskutiniojo teismo temas.
Citatos
- Apreiškimo knyga 9, 11: „Jiems vadovavo angelas, ‘bedugnės valdovas’, kurio vardas hebrajiškai yra Abadonas, o graikiškai – Apolionas (Sunaikintojas).“
- Jobo knyga 26, 6: „Prapuolės buveinė – atidengta Dievui, ir Abadonas neturi uždangos.“
- Zohar (Kabalos tekstas): „Septyni vartai Gehenoje saugo sielas, o kiekviena dvasia atlieka Dievo teismą.“ (Parafrazuota, nes tikslus tekstas varijuoja.)
Kai kuriuose apokrifiniuose tekstuose teigiama, kad septynios dvasios ne tik saugo vartus, bet ir turi galios išleisti pragaro jėgas į žemę per apokalipsę, kaip užsimenama Apreiškimo knygos skėrių vizijoje.
Septynios pragaro vartų sargybos dvasios yra paslaptingas žydų ir krikščionių misticizmo elementas, simbolizuojantis teismą, sunaikinimą ir sielos išbandymus. Nors Abadonas yra ryškiausia šių dvasių figūra, visos jos rodo Dievo teisingumo ir žmogaus moralinės atsakomybės temą. Per amžius šios dvasios įkvėpė teologus, mistikus ir menininkus, kviesdamos apmąstyti gyvenimo ir amžinybės slėpinius.