Senovės graikai labai gerai pažinojo savo dievu, žinojo netgi jų šeimų istorijas ir charakterius. Dievai gyveno ant Olimpo kalno, juos valdė Dzeusas.
Senovės Romos dievai žmonėms nebuvo tokie suprantami. Bet kai romėnai nukariavo Graikiją, jie perėmė ir graikų dievus, tik pavadino juos naujais vardais ir sutapatino su savais dievais.
Senovės Graikijos ir Romos dievai:
Arėjas / Marsas – smarkus ir valdingas karo dievas.
Afroditė / Venera – meilės, grožio ir vaisingumo deivė.
Apolonas – avių ir galvijų, šaudymo iš lanko, muzikos, pranašysčių ir medicinos dievas. Kaip Febas “šviesusis”, jis buvo ir saulės dievas.
Artemidė / Diana – medžioklės, vaisingumo ir gimdymo deivė.
Asklepijus / Eskulapas – gydymo dievas. Jo lazda su apsivyniojusiomis gyvatėmis tebėra medicinos simbolis.
Atėnė / Minerva – karo ir amatų deivė.
Demetra / Cerera – javų ir pasėlių (žemdirbystės ir derlingumo) deivė.
Dionisas / Bakchas – siejamas su požemio karalyste ir su pasėliais, vaisiais ir vyndaryste. Dioniso garbinimui būdingi ekstaziniai šokiai ir orgijos.
Hefaistas / Vulkanas – ugnies, ypač vulkanų, ir kalvystės dievas. Taip pat amatų globėjas.
Hera / Junona – Dzeuso žmona. Santuokos, gimdymo, moterų globėja.
Hermis / Merkurijus – dievų pasiuntinys. Taip pat prekybos, pirklių dievas.
Hestija / Vesta – židinio, šeimos ir namų deivė.
Poseidonas / Neptūnas – iš pradžių vadintas “žemės kratytoju”, žemės drebėjimų sukėlėju, bet vėliau virtęs ir jūros dievu.
Dzeusas / Jupiteris – dievų ir žmonijos tėvas, nors ir nekūrėjas. Taip pat dangaus ir oro dievas.
Prasidėjus helenizacijai, pačioje visuomenės viršūnėje buvo helenizuoti valdovai, kurie pasiskelbė esą dieviški. Tikėta, kad Aleksandras, kurio herojiškais žygdarbiais niekas neabejojo, po mirties buvo priimtas į dievų tarpą, kaip anksčiau Heraklis. Tai netrukus išsigimė į visuotinį karalių sudievinimą.
Panaši situacija buvo ir Romoje, kai nužudė Julijų Cezarį (44m. pr. Kr.)
Senovės Graikijos religija buvo politeistinė, kupina mitų ir legendų apie dievus, turinčius žmogiškų silpnybių ir aistrų. Pavyzdžiui, Dzeuso išdavystės ir keršto istorijos yra plačiai žinomos. Romėnų religija, nors ir perėmusi daugelį graikų dievų, iš pradžių buvo labiau susijusi su valstybės kultu ir praktiškais ritualais, skirtais užtikrinti gerovę ir imperijos klestėjimą. Įdomu tai, kad romėnai, skirtingai nei graikai, nesukūrė išsamios mitologijos, apimančios visų savo dievų istorijas.
Graikų mitai atspindi žmogaus prigimtį, jo kova su likimu ir aistromis. Apolono ir Dioniso dualizmas – harmonijos ir chaoso, proto ir instinktų – iliustruoja graikų suvokimą apie gyvenimo sudėtingumą. Romėnai, savo ruožtu, dažnai siejo savo dievus su konkrečiomis funkcijomis ir visuomenės aspektais, stiprindami imperijos vienybę ir valdžios legitimumą. Pavyzdžiui, imperatoriaus kulto įvedimas parodo, kaip religija buvo panaudota politinei kontrolei.
Senovės Graikijos ir Romos religijos nebuvo vien tik mitų ir ritualų rinkinys; jos buvo neatsiejama visuomenės gyvenimo dalis, turėjusios įtakos menui, literatūrai ir kasdieniam gyvenimui. Dievų garbinimas buvo integruotas į visuomenės struktūrą, nuo viešų šventyklų iki privačių ritualų. Šių religijų palikimas juntamas ir šiandien, įtakojantis mūsų kalbą, meną ir mąstyseną. Jų tyrimas leidžia geriau suprasti senovės civilizacijų pasaulėžiūrą ir žmogaus santykį su dieviškąja sfera.