Pateiktas kūrinys yra vienas iš svarbiausių romėnų stoikų filosofijos tekstų, žinomas kaip „Apie Apvaizdą“. Jį parašė vienas žymiausių Romos mąstytojų, kurio originalus vardas yra Lucius Annaeus Seneca, lietuviškai vadinamas Seneka Jaunesnysis, o angliškai – Seneca the Younger. Šis veikalas yra pirmoji knyga iš didesnio jo darbų rinkinio, pavadinto „Dialogai“ (Dialogi). Kūrinio pavadinimai yra šie: originalo kalba (lotynų) – De Providentia, lietuviškai – Apie Apvaizdą, o angliškai – On Providence. Manoma, kad šis tekstas, kaip ir kiti jo dialogai, buvo parašytas maždaug I amžiaus viduryje, Senekai esant brandaus amžiaus.
Kūrinyje „Apie Apvaizdą“ Seneka nagrinėja vieną fundamentaliausių filosofinių ir teologinių klausimų, kurį jam laiške iškelia draugas Lucilijus: kodėl geriems, doriems žmonėms nutinka nelaimės, jei pasaulį valdo teisinga ir rūpestinga Apvaizda (Dievas)? Seneka atsako į tai iš stoicizmo pozicijų, teigdamas, kad tai, kas mums atrodo kaip „blogis“ ar „nelaimė“ (skurdas, liga, tremtis, kančia), iš tiesų nėra blogis. Tai yra išbandymai, pratybos, kurias Apvaizda siunčia geriems žmonėms, norėdama juos sustiprinti, užgrūdinti ir leisti jiems pademonstruoti savo dorybę. Pasak Senekos, kaip tėvas savo sūnų auklėja griežtai, kad šis taptų stiprus, taip ir Dievas siunčia iššūkius tiems, kuriuos labiausiai myli.
Siekdamas pagrįsti savo mintį, Seneka pasitelkia vaizdingus palyginimus ir pavyzdžius. Jis teigia, kad kaip atletas ieško stipriausio priešininko, kad galėtų įrodyti savo jėgą, taip ir dorybė be iššūkių sunyktų. Kūrinyje minimi istoriniai didvyriai, tokie kaip Katonas Jaunesnysis, kuris net ir pralaimėjęs pilietinį karą išliko nepalaužiamas ir pasirinko mirtį, o ne tironiją, taip tapdamas didžiausiu dorybės pavyzdžiu. Seneka teigia, kad tokie žmonės yra ne aukos, o didingas reginys dievams, įrodantis žmogaus dvasios stiprybę. Tikrasis blogis, pasak stoikų, yra ne išorinės aplinkybės, o moralinis silpnumas ir ydos.
Šis veikalas yra nepaprastai svarbus, nes tai vienas aiškiausių ir paveikiausių stoikų filosofijos manifestų apie kančios prasmę. Jis Vakarų minties istorijoje tapo klasikiniu teodicėjos (Dievo pateisinimo esant blogiui) pavyzdžiu, dariusiu įtaką vėlesnei krikščioniškajai teologijai ir filosofijai. Kūrinio idėjos apie psichologinį atsparumą, vidinę laisvę, nepriklausomą nuo išorinių aplinkybių, ir gebėjimą kančią paversti dvasinio augimo įrankiu išlieka aktualios ir šiandien. Tai amžinas tekstas apie žmogaus gebėjimą išlikti oriam ir dorybingam net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis, mokantis, kad ne tai, kas nutinka, yra svarbu, o tai, kaip mes tai priimame.
L. ANĖJAUS SENEKOS DIALOGŲ PIRMOJI KNYGA, SKIRTA LUCILIJUI
KODĖL GERIEMS ŽMONĖMS NUTINKA NELAMĖS, NORS YRA APVAIZDA
APIE APVAIZDĄ
I.
Paklausei manęs, Lucilijau, kodėl, jei pasaulį valdo Apvaizda, geriems žmonėms nutinka daug blogybių. Šį klausimą būtų lengviau aptarti platesniame veikale, kai įrodytume, kad Apvaizda vadovauja viskam ir kad Dievas rūpinasi mumis. Tačiau kadangi nori išskirti vieną dalį iš visumos ir išspręsti vieną prieštaravimą, nepaliesdamas viso ginčo, imsiuosi šios nesudėtingos užduoties – ginsiu dievų bylą. 2. Šiuo metu nebūtina įrodinėti, kad toks didingas kūrinys negali egzistuoti be tam tikro sargo, kad žvaigždžių susibūrimas ir jų judėjimas nėra atsitiktinio impulso rezultatas, kad tai, ką skatina atsitiktinumas, dažnai sutrinka ir greitai susiduria, o šis nenutrūkstamas greitis vyksta pagal amžinojo įstatymo valią, valdydamas tiek daug dalykų žemėje ir jūroje, tiek daug šviesiausių šviesulių, kurie švyti pagal nustatytą tvarką. Tai nėra klaidžiojančios materijos tvarka, nei tai, kas atsitiktinai susijungė, galėtų būti taip subtiliai suderinta: sunkiausias žemių svoris ilsisi nejudėdamas ir stebi greitai skriejančio dangaus bėgimą; jūros, užliejusios slėnius, minkština žemes, nejaučia upių vandens pagausėjimo; iš mažiausių sėklų išauga didžiuliai dalykai. 3. Net tie dalykai, kurie atrodo chaotiški ir neaiškūs – lietūs, debesys, žaibų smūgiai, ugnies išsiveržimai iš pratrūkusių kalnų viršūnių, žemės drebėjimai ir kiti audringi reiškiniai, vykstantys aplink žemę, – nenutinka be priežasties, nors ir staiga. Jie turi savo priežastis, kaip ir tie stebuklai, matomi svetimose vietose, pavyzdžiui, karštos versmės vidury bangų ar naujos salos, iškylančios plačiame jūros plote. 4. Jei kas stebėtų, kaip jūra atsitraukia, apnuogindama krantus, ir netrukus vėl juos užlieja, galėtų manyti, kad bangos kažkokiu aklu judėjimu tai susitraukia, tai vėl išsiveržia ir dideliu greičiu grįžta į savo vietą. Tačiau iš tikrųjų jos auga pamažu, pagal valandas ir dienas tampa didesnės ar mažesnės, kaip jas traukia mėnulio žvaigždė, pagal kurios valią vandenynas išsilieja. Šie dalykai tebūnie aptarti savo laiku, juo labiau kad tu neabejoji Apvaizda, o tik skundiesi ja. 5. Aš sutaikysiu tave su dievais, kurie yra palankūs geriausiems žmonėms. Gamta neleidžia, kad geri dalykai kenkų geriems. Tarp gerų žmonių ir dievų yra draugystė, kurią kuria dorybė. Draugystė, sakau? Ne, net giminystė ir panašumas, nes geras žmogus nuo dievo skiriasi tik laiku – jis yra Jo mokinys, sekėjas ir tikras palikuonis, kurį tas didingas Tėvas, griežtai reikalaujantis dorybių, kaip rūstūs tėvai, auklėja griežčiau. 6. Todėl, kai matai gerus žmones, priimtus dievų, kaip jie triūsia, prakaituoja, kyla į aukštumas, o blogieji ištvirkauja ir skęsta malonumuose, pagalvok, kad mus džiugina vaikų santūrumas, o tarnų išlepimas. Pirmuosius laiko griežtesnė drausmė, antrųjų drąsa skatinama. Taip pat suprask apie Dievą: Jis nelaiko gero žmogaus lepinimuose, bet išbando, grūdina, ruošia jį sau.
II.
„Kodėl geriems žmonėms nutinka nelaimės?“ Geras žmogus negali patirti nieko blogo: priešingybės nesusilieja. Kaip daugybė upių, gausūs lietūs iš dangaus, galingos gydomųjų šaltinių srovės nekeičia jūros skonio ir jo nesilpnina, taip ir nelaimių smūgiai nepalaužia stipraus žmogaus sielos: jis lieka tvirtas ir visa, kas nutinka, paverčia savo spalva, nes yra stipresnis už visus išorinius dalykus. 2. Nesakau, kad jis to nejaučia, bet jis nugali ir, būdamas ramus bei taikus, pakyla prieš atūžiančias negandas. Visas nelaimes jis laiko išbandymais. Koks gi žmogus, siekiantis garbingų dalykų, nenori triūso, teisėto darbo ir nėra pasirengęs pareigoms, net jei jos pavojingos? Kam darbštus žmogus otium nėra bausmė? 3. Matome atletus, kurie rūpinasi savo jėgomis, grumiasi su stipriausiais ir reikalauja, kad tie, su kuriais ruošiasi varžyboms, naudotų visas jėgas prieš juos. Jie leidžiasi mušami ir kankinami, o jei neranda lygių varžovų, stoja prieš kelis iš karto. 4. Be priešininko dorybė nyksta: jos didybė ir galia atsiskleidžia tik tada, kai kantrybė parodo, ką ji gali. Žinok, kad geri žmonės turi elgtis taip pat: nebijoti sunkių ir sudėtingų dalykų, nesiskųsti likimu, visa, kas nutinka, priimti kaip gera ir paversti geru. Svarbu ne tai, ką patiri, o kaip tai ištveri. 5. Ar nematai, kaip skirtingai elgiasi tėvai ir motinos? Tėvai liepia vaikams anksti keltis ir imtis mokslų, net šventadieniais neleidžia tinginiauti, išspaudžia iš jų prakaitą, o kartais ir ašaras. Motinos nori laikyti vaikus prie krūtinės, saugoti pavėsyje, kad jie niekada neliūdėtų, neverktų ar nedirbtų. 6. Dievas turi tėvišką nusistatymą prieš gerus žmones ir myli juos stipriai. „Tegul jie būna kamuojami darbais, skausmais, nuostoliais,“ – sako Jis, – „kad įgytų tikrąją jėgą.“ Išlepę ir neveiklūs silpsta ne tik nuo darbo, bet ir nuo judėjimo ar net savo svorio. Nežeista laimė neatlaiko jokio smūgio, bet tas, kuris nuolat kovojo su savo nelaimėmis, per kančias užsiaugino kietą odą ir nepasiduoda jokiam blogiui. Net jei krenta, jis kovoja keliais. 7. Stebiesi, kad Dievas, labai mylintis gerus žmones ir norintis, kad jie būtų kuo puikiausi, skiria jiems likimą, kuris juos išbando? Aš nesistebiu, jei dievai kartais trokšta stebėti didžius žmones, grumiančius su kokia nors nelaime. 8. Mums kartais malonu matyti, kaip tvirtos dvasios jaunuolis ietimi pasitinka puolančią žvėrį ar bebaimis atlaiko liūto puolimą. Šis reginys tuo malonesnis, kuo garbingesnis tas, kuris tai daro. Tai nėra dalykai, galintys patraukti dievų dėmesį – tai vaikiški ir žmogiškos lengvabūdiškumo žaislai. 9. Štai reginys, vertas Dievo, susitelkusio į savo kūrinį, žvilgsnio: štai pora, verta Dievo – stiprus žmogus, kovojantis su blogu likimu, ypač jei jis pats metė iššūkį. Aš sakau, nematau nieko gražesnio žemėje, ką Jupiteris, jei norėtų atkreipti dėmesį, galėtų stebėti, nei Katono, stovintį tiesų tarp viešų griuvėsių, net kai jo partija buvo ne kartą sutriuškinta. 10. „Tegu viskas paklūsta vieno žmogaus valdžiai,“ – sako jis, – „tegu legionai saugo žemes, laivynai jūras, tegu cezario kariai užima vartus – Katonas turi kelią išeiti: viena ranka jis atvers platų kelią laisvei. Šis kardas, net pilietiniame kare likęs tyras ir nekenksmingas, pagaliau atliks gerą ir kilnią užduotį: laisvę, kurios jis negalėjo suteikti tėvynei, duos Katonui. Imkis, siela, ilgai brandinto darbo, išsilaisvink iš žmogiškų reikalų. Petrejus ir Juba susidūrė ir guli, vienas kito ranka nužudyti – tai stipri ir iškili likimo sutartis, bet ji netinka mūsų didybei. Katonui taip pat gėdinga prašyti mirties iš kito, kaip ir gyvybės.“ 11. Man akivaizdu, kad dievai su dideliu džiaugsmu stebėjo, kaip šis žmogus, aršus savo gynėjas, rūpinasi kitų išsigelbėjimu, ruošdamas bėglių pabėgimą, kaip net paskutinę naktį jis tęsia savo studijas, kaip įsmeigia kardą į šventą krūtinę, išleidžia vidurius ir ranka išlaisvina tą švenčiausią sielą, nevertą būti suterštą geležimi. 12. Todėl manau, kad žaizda nebuvo pakankamai tiksli ir veiksminga: dievams neužteko kartą stebėti Katono. Jo dorybė buvo sulaikyta ir pašaukta atgal, kad parodytų save sunkesnėje padėtyje, nes mirtis priimama ne su tokiu dideliu ryžtu, kaip pakartojama. Kodėl gi jie nenorėtų su džiaugsmu stebėti savo auklėtinį, išeinantį tokiu šlovingu ir įsimintinu būdu? Mirtis pašventina tuos, kurių išėjimą giria net tie, kurie jo bijo.
III.
Toliau kalbėdamas parodysiu, kad tai, kas atrodo bloga, iš tikrųjų nėra bloga. Dabar sakau, kad šie dalykai, kuriuos vadini atšiauriais, nepalankiais ir baisiais, pirmiausia yra naudingi tiems, kuriems jie nutinka, antra – visumai, kuria dievai rūpinasi labiau nei pavieniais žmonėmis, ir trečia – jie nutinka tiems, kurie to nori, o tiems, kurie nenori, nusipelno blogio. Prie to pridėsiu, kad šie dalykai vyksta pagal likimą ir geriems žmonėms nutinka ta pačia tvarka, kuria jie yra geri. Tada įtikinsiu tave niekada nesigailėti gero žmogaus: jis gali būti vadinamas nelaimingu, bet toks būti negali. 2. Sunkiausia iš visų mano teiginių atrodo pirmasis – kad šie dalykai, kurių bijome ir drebi, yra naudingi tiems, kuriems jie nutinka. „Ar naudinga būti ištremtam, nuskurdintam, laidoti vaikus ar žmoną, būti pažemintam, suluošintam?“ – klausi. Jei stebiesi, kad tai kam nors naudinga, stebėsies ir tuo, kad kai kuriuos gydo geležis ir ugnis, ne mažiau nei badas ar troškulys. Bet jei pagalvosi, kad kai kuriems kaulai pjaustomi, venos traukiamos, o kai kurios galūnės amputuojamos, nes jos negali likti be viso kūno žūties, sutiksi, kad kai kurios nelaimės yra naudingos tiems, kuriems jos nutinka. Lygiai taip pat, kaip kai kurie dalykai, kurie giriami ir geidžiami, kenkia tiems, kuriuos džiugina, panašiai kaip persivalgymas, girtumas ir kiti dalykai, kurie per malonumą žudo. 3. Tarp daugelio mūsų Demetrijos puikių posakių yra ir šis, kurį neseniai girdėjau; jis vis dar skamba ir vibruoja mano ausyse: „Nėra nieko nelaimingesnio už tą, kuriam niekada nenutiko nieko blogo,“ – sako jis. Mat jam nebuvo leista išbandyti savęs. Nors viskas jam klostėsi pagal norus, net anksčiau nei jis to norėjo, dievai apie jį sprendė blogai: jis buvo laikomas nevertu kartais būti nugalėtas likimo, kuris vengia bailiausiojo, tarsi sakydamas: „Ar turėčiau pasirinkti šį žmogų savo priešininku? Jis iškart nuleis ginklus; man nereikia prieš jį visos savo galios, lengvas grasinimas jį išgąsdins, jis negali atlaikyti mano žvilgsnio. Tegul ieškoma kito, su kuriuo galėčiau susigrumti: gėda kautis su žmogumi, pasiruošusiu pralaimėti.“ 4. Gladiatoriui gėdinga būti suporuotam su silpnesniu, jis žino, kad be šlovės nugalėti tą, kurį įveikti nepavojinga. Taip elgiasi ir likimas: jis ieško stipriausių sau lygių, kai kuriuos praeina su panieka. Užsispyrusius ir tiesiausius jis puola, kad prieš juos parodytų savo jėgą: ugnį išbando su Mucijumi, skurdą su Fabricijumi, tremtį su Rutilijumi, kankinimus su Regulu, nuodus su Sokratu, mirtį su Katonu. Didį pavyzdį randa tik blogas likimas. 5. Ar Mucijus nelaimingas, nes savo dešine spaudžia priešų ugnį ir pats baudžia save už savo klaidą, nes degančia ranka išveja karalių, kurio nepajėgė nugalėti ginkluota? Ar jis būtų laimingesnis, jei šildytų ranką mylimosios glėbyje? 6. Ar Fabricijus nelaimingas, nes, kai tik leidžia reikalai, kasa savo žemę? Nes kovoja tiek su Piru, tiek su turtais? Nes prie židinio valgo tas pačias šaknis ir žoles, kurias triumfuojantis senelis rovė, valydamas lauką? Ar jis būtų laimingesnis, jei kimštų į skrandį tolimų krantų žuvis ir svetimus paukščius, jei jūrų moliuskais keltų apsnūdusio skrandžio pyktį, jei suptų pirmos rūšies žvėris, sumedžiotus per dideles skerdynes, gausybe vaisių? 7. Ar Rutilijus nelaimingas, nes tie, kurie jį pasmerkė, bus smerkiami visais amžiais? Nes jis ramiau ištvėrė, kad tėvynė būtų atimta iš jo, nei jis pats – tremtį? Nes jis vienintelis atsisakė ką nors duoti diktatoriui Sulai ir, pašauktas grįžti, ne tik negrįžo, bet pabėgo dar toliau? „Tegul tie, kuriuos Romoje užklupo tavo laimė,“ – sako jis, – „mato kraują, liejamą forume, senatorų galvas virš Servilijaus ežero (tai Sulos grobio vieta), žudikų minias, klaidžiojančias po miestą, ir tūkstančius Romos piliečių, nužudytų vienoje vietoje po pažado, tiksliau, per patį pažadą. Tegul tai mato tie, kurie negali ištverti tremties.“ 8. Ar Sulla laimingas, nes, leisdamasis į forumą, yra saugomas kardais, nes leidžia sau rodyti konsulų galvas ir per iždininką bei viešas knygas moka už žudynes? Ir visa tai daro tas, kuris įvedė Kornelijaus įstatymą. 9. Pereikime prie Regulo: kaip likimas jam pakenkė, padarydamas jį ištikimybės ir kantrybės pavyzdžiu? Vinys sminga į jo odą, ir kur tik jis atremia nuvargusį kūną, guli ant žaizdos; jo akys pakeltos į amžiną budėjimą: kuo daugiau kankinimų, tuo daugiau šlovės. Nori žinoti, ar jis nesigaili, taip brangiai įvertinęs dorybę? Atkurk jį ir nusiųsk į senatą: jis išsakys tą pačią nuomonę. 10. Ar manai, kad Mecenatas laimingesnis, tas, kurį kankina meilės rūpesčiai ir kasdienės įnoringos žmonos skyrybos, ieškantis miego per tolimą simfonijų skambesį? Nors jis užmiega su vynu, nukreipia dėmesį vandens šniokštimu ir apgauna neramią sielą tūkstančiu malonumų, jis budės ant plunksnų taip pat, kaip anas ant kryžiaus. Tačiau tam, kuris kenčia dėl garbės, paguoda yra ištverti sunkumus, ir jis žvelgia į priežastį, o šį, suglebusį nuo malonumų ir kenčiantį nuo per didelės laimės, labiau kankina kančių priežastis. 11. Ydos dar nėra taip užvaldžiusios žmonijos, kad būtų abejonių, jog, gavus pasirinkti likimą, daugiau žmonių norėtų gimti Regulais nei Mecenatais. O jei kas drįstų sakyti, kad verčiau gimtų Mecenatu nei Regulu, tas pats, net jei tylėtų, norėtų gimti Terencija. 12. Ar manai, kad Sokratas buvo blogai traktuojamas, nes viešai paruoštą nuodų gėrimą gėrė kaip nemirtingumo vaistą ir kalbėjo apie mirtį iki pat galo? Ar jam buvo blogai, kad kraujas sustingo, o šaltis pamažu sustabdė venų gyvybę? 13. Kaip labiau reikia pavydėti jam nei tiems, kuriems patiekiama brangakmeniais puošta taurė, kuriems iškastruotas ar abejotinos lyties vergas, apmokytas viską ištverti, auksiniame inde ištirpdo sniegą! Jie viską, ką išgėrė, išvems, liūdni, ragaudami savo tulžį, o jis nuodus gers džiaugsmingai ir noriai. 14. Kalbant apie Katoną, jau pakankamai pasakyta, ir visi pripažins, kad jam teko aukščiausia laimė, nes gamta pasirinko jį susidurti su tuo, kas kelia baimę. „Galingųjų priešiškumas sunkus: tegul jis vienu metu priešinasi Pompėjui, Cezariui, Krasui. Sunku būti pralenktam prastesnių garbe: tegul jį aplenkia Vatinius. Sunku dalyvauti pilietiniuose karuose: tegul jis kovoja visame pasaulyje už teisingą bylą taip nesėkmingai, bet atkakliai. Sunku pakelti ranką prieš save: tegul tai padaro. Ko aš tuo pasieksiu? Kad visi žinotų, jog tai nėra blogybės, kuriomis laikiau Katoną vertu.“
IV.
Sėkmė lydi net minią ir menkus protus, bet sutramdyti mirtingųjų nelaimes ir baimes – tai didaus žmogaus privilegija. Visada būti laimingam ir gyventi be sielos skausmo – tai nežinoti kitos gamtos pusės. 2. Tu esi didis žmogus, bet iš kur man tai žinoti, jei likimas nedavė tau progos parodyti dorybės? Dalyvavai olimpiadoje, bet buvai vienintelis: turi karūną, bet ne pergalę. Nesveikinu tavęs kaip stipraus žmogaus, bet kaip gavusio konsulystę ar pretūrą: esi pagerbtas. 3. Tą patį galiu pasakyti geram žmogui, jei jam jokia sunkesnė proga nebuvo duota parodyti savo sielos stiprybės: „Laikau tave nelaimingu, nes niekada nebuvai nelaimingas. Gyvenai be priešininko; niekas, net tu pats, nežino, ką galėjai.“ Norint pažinti save, reikia išbandymo; niekas neišmoko, ką gali, be mėginimo. Todėl kai kurie patys savo noru pasitiko nelaimes, ieškodami progos, per kurią jų dorybė galėtų sužibėti. 4. Didūs žmonės, sakau, kartais džiaugiasi nelaimėmis, kaip narsūs kariai – karu. Girdėjau gladiatorių murmiloną, Tiberijaus laikais skundžiantį dėl retų kovų: „Kokia puiki era praeina!“ – sakė jis. Dorybė trokšta pavojaus ir galvoja apie tikslą, o ne apie tai, ką teks iškęsti, nes net tai, ką ji iškenčia, yra šlovės dalis. Kariai didžiuojasi žaizdomis, džiaugsmingai rodo kraują, tekantį dėl geresnės priežasties: nors sveiki grįžusieji iš mūšio daro tą patį, labiau pastebimas tas, kuris grįžta sužeistas. 5. Dievas rūpinasi tais, kuriuos nori matyti kuo garbingiausius, duodamas jiems progą drąsiai ir stipriai veikti, o tam reikia tam tikrų sunkumų. Vairininką pažinsi audroje, kareivį – mūšyje. Iš kur galiu žinoti, kiek stiprybės turi prieš skurdą, jei plaukioji turtuose? Iš kur žinosiu, kiek tvirtybės turi prieš gėdą, šmeižtą ar minios neapykantą, jei seni tarp plojimų, jei tave lydi neįveikiamas ir natūraliai palankus žmonių palaikymas? Iš kur žinosiu, kaip ramiai ištversi vaikų netektį, jei matai visus, kuriuos užauginai? Girdėjau tave, guodžiantį kitus: būčiau matęs tave, jei būtum guodęs save, jei būtum sau uždraudęs liūdėti. 6. Prašau, nebijokite to, ką nemirtingi dievai naudoja kaip stimulas sieloms: nelaimė yra dorybės proga. Teisingai galima vadinti nelaimingais tuos, kurie sustingsta nuo per didelės laimės, kuriuos, tarsi ramioje jūroje, sulaiko inertiška ramybė: kas jiems benutiktų, tai bus nauja. 7. Negandos stipriau spaudžia nepatyrusius, jaunam kaklui jungas sunkus; naujokas blykšta nuo žaizdos baimės, o veteranas drąsiai žiūri į savo kraują, žinodamas, kad dažnai laimėjo po kraujo. Todėl Dievas tuos, kuriuos išbando ir myli, grūdina, tikrina, lavina; o tiems, kuriems, atrodo, atlaidus, kuriuos tausoja, palieka minkštus būsimoms nelaimėms. Klystate, jei manote, kad kas nors yra išimtis: net ilgai laimingam ateis jo dalis; kas atrodo paleistas, tik atidėtas. 8. Kodėl Dievas vargina geriausius ligomis, gedulu ar kitomis nelaimėmis? Nes ir stovykloje pavojingos užduotys pavedamos stipriausiems: vadas siunčia išrinktuosius naktį pulti priešus, išžvalgyti kelią ar išstumti sargybą. Nė vienas iš einančių nesako: „Vadas man blogai padarė,“ bet: „Jis teisingai pasirinko.“ Taip pat tegul sako tie, kuriems liepiama kentėti tai, kas bailiams ir silpniesiems kelia ašaras: „Dievas laikė mus vertais, kad išbandytų, kiek žmogaus prigimtis gali ištverti.“ 9. Bėkite nuo malonumų, bėkite nuo silpninančios laimės, kuri atpalaiduoja sielas ir, jei niekas neprimena žmogaus dalios, nugrimzta tarsi nuolatinėje girtybėje. Tą, kurį visada saugojo stiklai nuo skersvėjo, kurio kojos šildomos dažnai keičiamais kompresais, kurio valgomasis šildomas apačioje ir sienose, net lengvas vėjelis palies pavojingai. 10. Viskas, kas peržengia saiką, kenkia, bet pavojingiausia yra nevaldoma laimė: ji jaukia protą, kursto tuščias vaizduotės vizijas, tarp tiesos ir melo pila tirštą miglą. Ar ne geriau, pasitelkus dorybę, ištverti nuolatinę nelaimę, nei sprogti nuo begalinių ir nevaldomų gėrybių? Nuo pasninko mirštama lengviau, o nuo persivalgymo plyštama. 11. Todėl dievai su gerais žmonėmis elgiasi taip, kaip mokytojai su savo mokiniais, reikalaudami daugiau pastangų iš tų, kuriuose mato didesnę viltį. Ar manote, kad spartiečiai nekentė savo vaikų, kurių tvirtybę išbando viešais plakimais? Jų pačių tėvai ragina juos drąsiai ištverti rimbų smūgius ir, sužalotus bei pusgyvius, prašo toliau laikyti žaizdas po žaizdomis. 12. Ko stebėtis, kad Dievas griežtai išbando kilnias sielas? Dorybės įrodymas niekada nėra švelnus. Likimas mus plaka ir drasko: ištverkime. Tai ne žiaurumas, o kova, ir kuo dažniau į ją stosime, tuo stipresni būsime. Tvirčiausia kūno dalis yra ta, kurią dažnas naudojimas sustiprino. Turime pasiduoti likimui, kad jis pats mus užgrūdintų: pamažu jis padarys mus jam lygiais, o nuolatinis pavojų patyrimas suteiks panieką pavojams. 13. Taip jūreivių kūnai, ištveriantys jūrą, tampa atsparūs, ūkininkų rankos – nugrūdintos, karių rankos – stiprios mėtyti ginklus, bėgikų galūnės – vikrios: kiekvieno tvirčiausia yra tai, kas buvo lavinama. Siela pasiekia kantrybės panieką kentėjimams per kantrybę; ką ji gali mumyse padaryti, suprasi, pažvelgęs, kiek naudos neapsaugotoms ir skurde stipresnėms tautoms duoda darbas. 14. Apsvarstyk visas tautas, kuriose baigiasi Romos taika – germanus ir visas klajoklių gentis prie Dunojaus: juos spaudžia amžina žiema, niūrus dangus, skurdžiai derlinga žemė; lietų jie ginasi šiaudais ar lapais, šokinėja per užšalusius vandenis, maistui gaudo žvėris. 15. Ar jie tau atrodo nelaimingi? Nieko nelaimingo nėra tame, ką įprotis pavertė prigimtimi; pamažu tai, kas prasidėjo iš būtinybės, tampa malonumu. Jie neturi nuolatinių namų ar buveinių, išskyrus tas, kurias nuovargis paskiria dienai; maistas skurdus ir rankomis uždirbtas, dangus atšiaurus, kūnai neapsaugoti: tai, kas tau atrodo nelaimė, yra daugelio tautų gyvenimas. 16. Kodėl stebiesi, kad geri žmonės, kad sustiprėtų, yra purtomi? Medis nėra tvirtas ir stiprus, jei į jį dažnai nepučia vėjas; pats trikdymas jį sutvirtina ir giliau įleidžia šaknis: trapūs tie, kurie augo saulėtame slėnyje. Taigi geriems žmonėms naudinga dažnai būti tarp bauginančių dalykų, kad jie taptų bebaimiai, ir ramiai ištverti tai, kas yra bloga tik tiems, kurie blogai tai priima.
V.
Pridėk, kad kiekvieno geriausio žmogaus pareiga, taip sakant, yra tarnauti ir dirbti. Dievo ir išmintingo žmogaus tikslas yra parodyti, kad tai, ko minia geidžia ir bijo, nėra nei gera, nei bloga. Gera atrodys, jei bus skiriama tik geriems žmonėms, o bloga – jei bus uždedama tik blogiems. 2. Aklumas būtų baisus, jei niekas neprarastų akių, išskyrus tuos, kuriems jos turi būti išluptos; todėl tegul be šviesos lieka Apijus ir Metelas. Turtai nėra gėris; todėl tegul juos turi ir Elijaus sąvadautojas, kad žmonės, pašventę pinigus šventyklose, matytų juos ir viešnamyje. Dievas niekaip negali labiau paniekinti geidžiamų dalykų, nei atiduodamas juos niekingiausiems ir atimdamas iš geriausių. 3. „Bet neteisinga, kad geras žmogus būna suluošinamas, badomas ar surišamas, o blogi vaikšto sveikais kūnais, laisvi ir išlepę.“ O kas gi? Ar neteisinga, kad stiprūs žmonės ima ginklus, nakvoja stovyklose, stovi prie pylimo su perrištais žaizdomis, kai tuo metu mieste saugiai vaikšto kastratai ir viešai ištvirkaujantys? Ar neteisinga, kad kilniausios mergelės keliamos naktimis šventoms apeigoms, o suterštos mėgaujasi giliausiu miegu? 4. Darbas šaukia geriausius: senatas dažnai tariasi visą dieną, kai tuo metu menkiausias žmogus ilsisi lauke, slepiasi smuklėje ar leidžia laiką kokioje draugijoje. Tas pats vyksta šioje didžioje respublikoje: geri žmonės triūsia, išleidžia save, yra išleidžiami, ir daro tai noriai; likimas jų netempia, jie seka jį ir žengia kartu; jei būtų žinoję, būtų ėję priekyje. 5. Prisimenu dar vieną drąsią Demetrijos, labai stipraus žmogaus, mintį: „Vienintelį dalyką, dėl kurio galiu skųstis jumis, nemirtingi dievai,“ – sako jis, – „yra tai, kad anksčiau neatskleidėte man savo valios; būčiau pats atėjęs prie to, į ką dabar esu pašauktas. Norite paimti mano vaikus? Jiems jus auklėjau. Norite kokios nors kūno dalies? Imkite: nežadu didelio dalyko, greitai paliksiu viską. Norite mano gyvybės? Kodėl gi ne, nedelsiu grąžindamas tai, ką davėte. Iš norinčio paimsite, ko prašysite. Tai kas? Būčiau mieliau pasiūlęs, nei atidavęs. Kam reikėjo atimti? Galėjote priimti; bet net dabar neatimsite, nes niekas neatimama, išskyrus iš to, kuris laikosi.“ 6. Nieko neprivalau, nieko kenčiu nenoromis, nesu Dievo vergas, bet sutinku su Juo, tuo labiau, kad žinau, jog viskas vyksta pagal tvirtą ir amžiną įstatymą. 7. Likimas mus veda, ir kiek kiekvienam skirta laiko, nustato pirmoji gimimo valanda. Priežastis kyla iš priežasties, ilga privačių ir viešų dalykų seka mus traukia: todėl viską reikia ištverti drąsiai, nes viskas ne atsitinka, kaip manome, bet ateina. Seniai nustatyta, kuo džiaugsies, ką verksi, ir nors atrodo, kad žmonių gyvenimai skiriasi įvairumu, galutinė suma yra viena: gauname pražūtingus dalykus, būdami pražūtingi. 8. Kodėl gi piktinamės? Kodėl skundžiamės? Tam esame pasiruošę. Tegul gamta naudoja mūsų kūnus, kaip nori: mes, džiaugsmingi ir stiprūs, galvokime, kad niekas iš mūsų neprarandama. Ką reiškia būti geru žmogumi? Pasiduoti likimui. Didelė paguoda yra būti nešamam kartu su visata; kas liepia mums taip gyventi ir taip mirti, ta pačia būtinybe suriša ir dievus. Negrįžtamas srautas neša tiek žmogiškus, tiek dieviškus dalykus: pats visko kūrėjas ir valdovas užrašė likimus, bet jiems paklūsta; Jis visada klauso, kartą įsakęs. 9. „Bet kodėl Dievas buvo toks neteisingas, skirstydamas likimą, kad geriems žmonėms teko skurdas, žaizdos ir skaudžios netektys?“ Meistras negali pakeisti medžiagos: ji tokia yra. Kai kurie dalykai negali būti atskirti nuo kitų, jie susiję, neatskiriami. Silpni protai, linkę į miegą ar į budėjimą, panašų į miegą, susipina su inertiškais elementais: kad atsirastų žmogus, vertas pagarbos, reikia stipresnio likimo. Jo kelias nebus lygus: jis turės kopti aukštyn ir leistis žemyn, blaškytis ir vairuoti laivą audringoje jūroje. Jis turi laikytis kurso prieš likimą; jam nutiks daug sunkių ir atšiaurių dalykų, bet jis pats juos sušvelnins ir išlygins. Ugnis išbando auksą, nelaimės – stiprius žmones. 10. Žiūrėk, kaip aukštai turi kopti dorybė: žinosi, kad jai negalima eiti saugiais keliais.
Pirmasis kelias status, ir vos rytą švieži
Žirgai įveikia; vidurdienį aukščiausia dangaus,
Kur jūrą ir žemes man dažnai baisu matyti,
Ir širdis dreba iš baikščios baimės.
Paskutinis kelias nuolaidus, bet reikia tvirto valdymo;
Tada net Tetidė, priimanti mane po savo bangomis,
Bijo, kad nenukrisčiau stačia galva.
Tai išgirdęs kilnus jaunuolis tarė: „Kelias man patinka, kopiu; verta eiti per šias kliūtis, net jei krisiu.“ Likimas nesiliauja gąsdinti jo drąsios sielos:
Kad laikytumeisi kelio ir nepasiklystum,
Vis tiek turėsi praeiti pro priešiškus jaučio ragus,
Hemonijos lanką ir žiaurius liūto nasrus.
Po to jis sako: „Prikink duotus vežimus: tai, kuo manai mane atbaidantis, mane skatina; noriu stovėti ten, kur pats Saulė dreba.“ Saugų kelią renkasi žemas ir inertiškas: dorybė eina per aukštumas.
VI.
„Kodėl vis dėlto Dievas leidžia, kad geriems žmonėms nutiktų kas nors blogo?“ Jis to tikrai neleidžia. Jis pašalino nuo jų visus blogius: nusikaltimus, gėdingus darbus, nedoras mintis, godžius planus, aklą geismą ir godumą, kėsinantį į svetimą. Jis saugo ir gina juos pačius: ar kas nors iš Dievo reikalauja, kad Jis saugotų ir gerų žmonių turtą? Jie patys atleidžia Dievą nuo šios rūpesčio: jie niekina išorinius dalykus. 2. Demokritas atmetė turtus, laikydamas juos geros sielos našta: kodėl gi stebiesi, jei Dievas leidžia geram žmogui patirti tai, ko kartais pats geras žmogus nori? Geri žmonės netenka vaikų: kodėl gi ne, jei kartais net patys juos nužudo? Jie ištremiami: kodėl gi ne, jei kartais patys palieka tėvynę, neketindami grįžti? Jie nužudomi: kodėl gi ne, jei kartais patys pakelia ranką prieš save? 3. Kodėl jie kenčia sunkumus? Kad išmokytų kitus kentėti; jie gimė būti pavyzdžiu. Įsivaizduok, kad Dievas sako: „Kuo galite skųstis manimi, jūs, kuriems patinka teisingumas? Kitiems apsupau netikrais gėriais ir tuščias sielas apgaudinėjau tarsi ilgu ir melagingu sapnu: puošiau juos auksu, sidabru, dramblio kaulu, bet viduje nėra nieko gero. 4. Tie, kuriuos laikote laimingais, jei pamatysite ne tai, ką jie rodo, bet tai, kas slypi, yra nelaimingi, purvini, bjaurūs, iš išorės išpuošti kaip jų sienos; tai nėra tvirta ir tyra laimė: tai pluta, ir dar plona. Todėl, kol jiems leidžiama stovėti ir rodytis pagal savo valią, jie spindi ir apgaudinėja; bet kai kas nors nutinka, kas juos sujaukia ir atskleidžia, tada matyti, kiek gilios ir tikros bjaurasties slėpė svetimas blizgesys. 5. Jums daviau tikrus ir ilgalaikius gėrius, kurie, kuo daugiau juos tyrinėji ir apžiūri, tampa geresni ir didesni; leidau jums niekinti tai, kas kelia baimę, atmesti geidulius; jūs nešvytite iš išorės, jūsų gėriai nukreipti į vidų. Taip pasaulis niekino išorinius dalykus, džiaugdamasis savo reginiu. Visą gėrį padėjau viduje; jūsų laimė yra nebereikalauti laimės. 6. „Bet nutinka daug liūdnų, baisių, sunkiai ištveriamų dalykų.“ Kadangi negalėjau jūsų nuo jų apsaugoti, apginklavau jūsų sielas prieš viską: ištverkite drąsiai. Štai kuo pranokstate Dievą: Jis yra už kančių ribų, jūs – virš jų. Niekinkite skurdą: niekas negyvena taip skurdžiai, kaip gimė. Niekinkite skausmą: jis arba praeis, arba jus išlaisvins. Niekinkite mirtį: ji arba jus užbaigia, arba perkelia. Niekinkite likimą: nedaviau jam jokio ginklo, kuris galėtų smogti sielai. 7. Pirmiausia pasirūpinau, kad niekas jūsų nelaikytų prieš jūsų valią; išėjimas atviras: jei nenorite kautis, galite bėgti. Todėl iš visų dalykų, kuriuos norėjau jums padaryti būtinais, nieko nepadariau lengvesnio už mirtį. Sielą padėjau ant slenksčio: ji traukiama; tik atkreipkite dėmesį ir pamatysite, koks trumpas ir lengvas kelias veda į laisvę. Išėjime jums nedėjau tiek kliūčių, kiek įėjime; kitaip likimas būtų turėjęs didelę valdžią jums, jei žmogus mirtų taip lėtai, kaip gimsta. 8. Kiekvienas laikas, kiekviena vieta moko, kaip lengva atsisakyti gamtos ir grąžinti jai jos dovaną; net prie altorių ir iškilmingų aukotojų ritualų, kai meldžiama gyvenimo, mokykitės mirties. Stiprūs jaučiai krenta nuo mažos žaizdos, didelių jėgų gyvūnus nugali žmogaus smūgis; plona geležte perkerpama kaklo jungtis, ir kai tas sąnarys, jungiantis galvą su kaklu, perpjautas, tokia masė griūva. 9. Siela neslepia giliai, jos nereikia iškasti geležimi; nereikia giliai ieškoti žaizdų: mirtis yra arti. Nenustačiau konkrečių vietų šiems smūgiams: kelias atviras visur, kur nori. Pats tas dalykas, vadinamas mirtimi, kai siela palieka kūną, yra toks trumpas, kad jo greitis nejuntamas: ar mazgas užspaudžia gerklę, ar vanduo užkemša kvėpavimą, ar krentančio galva sudūžta į kietą žemę, ar įkvėpta ugnis nutraukia sielos kelią – kad ir kas tai būtų, tai vyksta greitai. Ar nesigėdijate? Bijote to, kas įvyksta taip akimirksniu!