A. NEHEMIJO DARBAI
Nehemijo pašaukimas
Hakalijo sūnaus Nehemijo pasakojimas. Dvidešimtaisiais metais, Kislevo mėnesį, man esant sostinėje Sūsoje, atvyko Hananis, vienas mano brolių, su keletu vyrų iš Judo. Aš teiravausi jų apie žydus – likutį, išsigelbėjusį iš nelaisvės, ir apie Jeruzalę. Man jie paaiškino: “Išlikusieji, pergyvenę nelaisvę, tenai {Judo} srityje atsidūrę skurde ir nemalonėje. Jeruzalės sienos pilnos spragų, o jos vartai ugnies sunaikinti”.
Išgirdęs šiuos žodžius, atsisėdau ir verkiau. Keletą dienų raudojau, pasninkaudamas ir melsdamasis Dangaus Dievui. Aš meldžiausi: “O VIEŠPATIE, Dangaus Dieve, didingasis ir šiurpą keliantis Dieve, tu palaikai sandorą ir ištikimą meilę su tais, kurie tave myli ir laikosi tavo įsakymų. Tebūna atidi tavo ausis ir atviros tavo akys, kad išgirstum savo tarno maldą, kurią nūn siunčiu tavo Artume dieną ir naktį už tavo tarnus, Izraelio tautą, išpažindamas nuodėmes, kurias mes, izraeliečiai, esame tau padarę. Ir aš, ir mano tėvo namai esame tau nusidėję. Sunkiai įžeidėme tave, nesilaikydami tavo įsakymų, įstatų ir įsakų, kuriuos tu davei savo tarnui Mozei. Bet atsimink, maldauju, pažadą, kurį davei per Mozę, tardamas: ‘Jeigu būsite neištikimi, aš išblaškysiu jus tautose, bet jeigu sugrįšite prie manęs ir laikysitės mano įsakymų juos vykdydami, nors jūsų išblaškytieji būtų prie pačių dangaus skliauto pakraščių, iš ten aš juos surinksiu ir parvesiu į vietą, kurią esu išsirinkęs buveine savo vardui’. Jie yra tavo tarnai ir tavo tauta, kurią tu atpirkai savo didžia galybe ir galinga ranka. O Viešpatie! Maldauju, tebūna tavo ausis atidi savo tarno maldai ir maldai tavo tarnų, kurie su džiugesiu garbina tavo vardą. Suteik, maldauju, sėkmę šiandien savo tarnui, nuteik tą žmogų būti jam maloningą!” Tuo metu aš buvau karaliaus gėrimų padavėjas.
Karalius paskiria Nehemiją valdytoju
Atsitiko, kad Nisano mėnesį dvidešimtaisiais karaliaus Artakserkso metais, kai buvo patiekiamas jam vynas, atnešiau vyno ir padaviau karaliui. Jo akivaizdoje niekad nebuvau buvęs taip blogai nusiteikęs. Karalius tad man tarė: “Kodėl tu atrodai taip prislėgtas? Juk nesergi! Tai gali būti tik širdgėla”. Nors ir buvau apimtas didelės baimės, bet karaliui atsakiau: “Tegyvuoja karalius amžinai! Kodėl neturėtų mano veidas būti liūdnas, kai tas miestas – vieta mano protėvių kapų – guli sugriautas ir jo vartai ugnies sunaikinti?” Tuomet karalius mane paklausė: “Ko gi tad tu prašai?” Aš pasimeldžiau Dangaus Dievui. Tada tariau karaliui: “Jei tai atrodytų gera karaliui ir jeigu tavo tarnas randa malonę tavo akivaizdoje, prašyčiau pasiųsti mane į Judą – į miestą mano protėvių kapų, kad galėčiau jį atstatyti”. Karalienei sėdint šalia jo, karalius man tarė: “Kaip ilgai užtruksi kelionėje ir kada sugrįši?” Taigi karaliui buvo malonu mane pasiųsti, ir aš nurodžiau jam laiką. Tada aš kreipiausi į karalių: “Jei karaliui atrodytų gera, tebūna man duota laiškai Anapus Upės srities valdytojams, nurodant jiems, kad suteiktų man saugią kelionę, kol nuvyksiu į Judą, ir laiškas Asafui, karaliaus miškininkui, nurodant jam, kad man duotų medžio Šventyklos sarginės vartų sijoms padaryti, miesto sienai ir namams, kuriuose teks apsigyventi. Karalius suteikė man, ko prašiau, nes geroji mano Dievo ranka buvo su manimi.
Pasiekęs Anapus Upės srities valdytojus, padaviau jiems karaliaus laiškus. Karalius buvo pasiuntęs drauge su manimi ir raitelių palydą. Sanbalatas Horonitas ir amonietis pareigūnas Tobijas, apie tai išgirdę, buvo labai nepatenkinti, kad yra atvykęs žmogus rūpintis izraeliečių gerove.
Miesto apžiūraAtvykau į Jeruzalę. Prabuvęs ten tris dienas, atsikėliau naktį aš ir keletas su manimi esančių vyrų, nepasakydamas niekam, ką Dievas buvo įdėjęs man į širdį padaryti Jeruzalei. Net kito gyvulio nepasiėmiau, tik tą, ant kurio jojau. Naktį išjojau pro Slėnio vartus, jojau palei Slibino šaltinį ir pasiekiau Mėšlų vartus, apžiūrėdamas Jeruzalės sienas. Jos buvo su spragomis, o jų vartai buvo ugnies sunaikinti. Paskui nujojau prie Šaltinio vartų ir Karaliaus tvenkinio, bet nuo čia neužteko vietos praeiti gyvuliui, ant kurio jojau. Taigi naktį jojau per slėnį, apžiūrėdamas sieną. Tada apsisukau ir, įjojęs į miestą pro Slėnio vartus, taip sugrįžau. Pareigūnai nežinojo, kur aš buvau išėjęs ar ką dariau. Mat dar nebuvau pasakęs nei žydams, nei kunigams, nei didžiūnams, nei pareigūnams ir kitiems, turintiems imtis darbo.
Jeruzalės sienų atstatymasTada į juos kreipiausi: “Jūs matote, kokiame skurde esame, kaip Jeruzalė guli sugriauta ir jos vartai ugnies sunaikinti. Eime ir atstatykime Jeruzalės sienas, kad nebūtume daugiau kitiems pajuoka”. Jiems papasakojau, kad mano Dievo ranka buvo man maloninga, ir apie dalykus, kuriuos karalius man buvo kalbėjęs. Jie atsakė: “Imkimės atstatomojo darbo!” Taip jie ryžosi imtis darbo bendram labui. Bet Sanbalatas Horonitas, amonietis pareigūnas Tobijas ir arabas Gešemas, apie tai išgirdę, iš mūsų tyčiojosi ir mus išjuokė. Jie sakė: “Ką gi jūs darote? Nejau prieš karalių maištą norite kelti?” O aš jiems atsakiau: “Dangaus Dievas suteiks mums sėkmę, ir mes, jo tarnai, imsimės atstatyti, bet jūs neturite nei dalies, nei teisės, nei paminklo Jeruzalėje”.
Kaip buvo atstatytos sienos Vyriausiasis kunigas Eljašibas ir jo broliai kunigai ėmėsi darbo ir atstatė Avių vartus. Pataisę juos, įstatė jų duris ir toliau taisė iki Šimto bokšto ir Hananelio bokšto. Šalia jo dirbo Jericho vyrai, o šalia jų darbavosi Imrio sūnus Zakuras. Hasenaos sūnūs atstatė Žuvų vartus. Pataisę sijas, įstatė jų duris, spynas ir kaiščius. Šalia jų Hakozo sūnaus Urijo sūnus Meremotas dirbo taisymo darbus. Šalia jo Mešezabelio sūnaus Berechijo sūnus Mešulamas darbavosi. Šalia jo Baabos sūnus Zadokas dirbo. Šalia jo Tekoos vyrai taisė sienas, nors jų didžiūnai ir nerėmė savo valdytojų veiklos.
Paseaho sūnus Jojada ir Besodejo sūnus Mešulamas pataisė Senuosius vartus. Įtvirtinę jų sijas, įstatė duris, spynas ir kaiščius. Šalia jų Malatijas Gibeonietis ir Jadonas Meronatietis darė taisymus su vyrais iš Gibeono ir Mizpos, kurie buvo pavaldūs Anapus Upės srities valdytojui. Šalia jų Harkajo sūnus Uzielis, iš auksakalių gildijos, taisė sienas. Šalia jo Hananijas, iš kvepalų ruošėjų gildijos, darbavosi. Jie atstatė Jeruzalę iki pat Plačiosios sienos. Šalia jų dirbo taisymo darbus Huro sūnus Rafajas, pusės Jeruzalės apylinkės valdytojas. Šalia jo taisė sienas priešais savo namus Harumafo sūnus Jedajas, o šalia jo darbavosi Hašabnejo sūnus Hatušas. Harimo sūnus Malchijas ir Pahat-Moabo sūnus Hašubas pataisė kitą dalį iki pat Krosnies bokšto. Šalia jo dirbo taisymo darbus Halohešo sūnus Šalumas, pusės Jeruzalės apylinkės valdytojas, – jis pats su dukterimis.
Slėnio vartus pataisė Hanūnas ir Zanoaho gyventojai. Atstatė juos, įdėdami duris, spynas ir kaiščius. Jie atstatė tūkstantį sienos uolekčių iki pat Mėšlų vartų.
Rechabo sūnus Malchijas, Bet-haCheremo apylinkės valdytojas, atstatė Mėšlų vartus. Atstatė juos, įdėdamas duris, spynas ir kaiščius.
Kol-Hozės sūnus Šalumas, Mizpos apylinkės valdytojas, pataisė Šaltinio vartus. Jis atstatė juos, apdengė, įdėjo duris, spynas ir kaiščius. Jis atstatė ir Šelaho tvenkinio sieną prie Karaliaus sodo iki pat laiptų, kurie leidžiasi iš Dovydo miesto. Už jo Azbuko sūnus Nehemijas, pusės Bet-Zūro apylinkės valdytojas, atliko taisymo darbus nuo vietos priešais Dovydo kapus iki dirbtinio tvenkinio ir iki pat Galiūnų namų.
Už jo darbavosi levitai: Banio sūnus Rehumas; šalia jo Hašbabijas, pusės Keilos apylinkės valdytojas, dirbo taisymo darbus už savo apylinkę. Už jo jų giminės dirbo: Henadado sūnus Binujis, pusės Keilos apylinkės valdytojas; šalia jo Ješuos sūnus Ezeris, Mizpos valdytojas, pataisė kitą dalį prie Kampo priešais šlaitą į arsenalą. Už jo Zabajo sūnus Baruchas pataisė kitą dalį nuo Kampo iki vyriausiojo kunigo Eljašibo namų durų. Už jo Hakozo sūnaus Urijo sūnus Meremotas pataisė kitą dalį nuo Eljašibo namų durų iki Eljašibo namų galo. Už jo kunigai, apylinkės vyrai dirbo taisymo darbus. Už jų Benjaminas ir Hašubas darbavosi priešais savo namus. Už jų Ananijo sūnaus Maasėjo sūnus Azarijas taisė ties savo namais. Už jo Henadado sūnus Binujis atstatė kitą dalį nuo Azarijo namų iki Kampo – iki kertės. Uzajo sūnus Palalis pataisė priešais Kampą ir bokštą, kuris kyšo iš aukštutinių karaliaus rūmų prie sargybos kiemo. Už jo Perošo sūnus Pedajas ir Šventyklos vergai, gyvenantys ant Ofelio, pataisė iki vietos priešais Vandens vartus rytų šone ir kyšantį bokštą. Už jo Tekoos vyrai pataisė kitą dalį priešais didįjį kyšantį bokštą iki pat Ofelio sienos.
Aukščiau Arklių vartų kunigai taisė sienas, kiekvienas prieš savo namus. Už jų Imero sūnus Zadokas darbavosi priešais savo namus. Už jo Šekanijo sūnus Šemajas, Rytinių vartų prižiūrėtojas, taisė. Už jo Šelemijo sūnus Hananijas ir šeštasis Zalafo sūnus Hanūnas pataisė kitą dalį. Už jų Berechijo sūnus Mešulamas pataisė priešais savo būstą. Už jo Malchijas, iš auksakalių gildijos, pataisė iki pat Šventyklos vergų bei pirklių namų priešais Apžiūros vartus ir iki pat kertės aukštutinio kambario. O tarp kertės aukštutinio kambario iki Avių vartų taisė auksakaliai ir pirkliai.
Kaimynai priešinasiKai Sanbalatas išgirdo, kad mes atstatome sieną, jis užsidegė pykčiu. Būdamas labai įniršęs, jis tyčiojosi iš žydų. Savo bendrams ir Samarijos kareiviams jis kalbėjo: “Ką daro tie nuskurdėliai žydai? Argi jie galės per vieną dieną atstatyti, atnašauti aukas ir užbaigti darbus? Nejau jie gali prikelti iš dulkių krūvos tuos akmenis? Juk tie akmenys perdegę!” Tobijas Amonietis, stovintis šalia jo, pridūrė: “Taip, bet ką jie stato! Juk net lapė, užšokusi ant jų akmenų sienos, ją nugriaus!”
Klausykis, mūsų Dieve, kaip mus išjuokia! Atgręžk jų pajuoką jiems ant galvos! Tebūna jie paimti kaip grobis į nelaisvės kraštą! Nedangstyk jų kaltės, teneišdyla jų nuodėmė tavo akivaizdoje, nes jie įžeidė statytojus.
Tuo tarpu mes toliau atstatinėjome sieną, kol visa siena buvo sujungta visur aplinkui pusės savo aukščio. Žmonės į darbą įdėjo širdį.
Kai Sanbalatas, Tobijas, arabai, amoniečiai bei Ašdodo žmonės išgirdo, kad Jeruzalės sienų atstatymas eina į priekį, kad užtaisinėjamos spragos, jiems buvo labai pikta. Jie surengė sąmokslą, ketindami ateiti, užpulti Jeruzalę ir sukelti joje sąmyšį. Mes tad meldėmės mūsų Dievui ir prieš juos statėme sargybą dieną ir naktį. Tuo tarpu Jude buvo sakoma:
“Nešėjų jėgos nusilpo,
o šiukšlių labai daug;
mes patys nepajėgsime
sienos atstatyti”.
O mūsų priešai sau sakė: “Kol jie spės pajusti ar mus pamatyti, mes, juos užklupę, išžudysime ir darbą sustabdysime”. Kai žydai, gyvenantys tarp jų, ateidavo pas mus, jie mus vis įspėdavo: “Jie užpuls jus iš visų vietovių, kuriose gyvena”. Pastačiau tad žmones ant žemutinių pakopų už sienų atvirose vietose pagal jų šeimas su jų kalavijais, ietimis ir lankais. Pajutęs jų nerimą, pakilau ir kreipiausi į didikus, pareigūnus ir kitus žmones: “Nebijokite jų! Atsiminkite VIEŠPATĮ, didingą ir šiurpą keliantį, ir kovokite už savo brolius, savo sūnus ir dukteris, savo žmonas ir savo šeimos židinį”.
Kai mūsų priešai išgirdo, kad mes buvome įspėti, nes Dievas taip suardė jų užmojį, mes sugrįžome prie sienos, kiekvienas prie savo darbo. Nuo tos dienos pusė mano vaikinų dirbo prie statybos, o kita pusė laikė rankose ietis, skydus, lankus ir šarvus. Pareigūnai stovėjo užnugaryje visų Judo žmonių, atstatančių sieną. Nešėjai taip nešė savo nešulius, kad kiekvienas atliko darbą viena ranka, o kita laikė ginklą. O kiekvienas iš dirbančiųjų prie statybos turėjo kalaviją prisijuosęs prie šono. Vyras, kuris pūsdavo ragą, stovėjo prie manęs. Didikams, pareigūnams ir kitiems žmonėms tariau: “Darbas didelis ir plačiai išmėtytas, mes esame atskirti vieni nuo kitų toli ant sienos. Rinkitės pas mus, kada tik išgirsite rago gaudesį. Mūsų Dievas kovos už mus!”
Taigi mes tęsėme darbą, pusė vyrų su paruoštomis ietimis, nuo ankstyvos aušros, kol pasirodydavo vakaro žvaigždės. Be to, tuomet žmonėms paliepiau: “Tenakvoja kiekvienas žmogus su savo tarnu Jeruzalėje, idant galėtų mums būti sargyba naktį ir triūsti dieną”. Todėl nei aš, nei mano broliai, nei mano tarnai, nei mano sargybos vyrai, kurie mane sekiojo, niekada nenusivilko drabužių. Kiekvienas laikė ginklą savo dešinėje rankoje.
Visuomeninės Nehemijo problemos Tada kilo didelis žmonių, ypač jų žmonų, šauksmas prieš jų brolius žydus. Kai kurie sakė: “Mūsų sūnų ir dukterų yra daug. Mes turime gauti grūdų, kad galėtume pavalgyti ir išliktume gyvi”. Kiti sakė: “Mes turime užstatyti savo laukus, vynuogynus ir namus, kad gautume grūdų atsiginti nuo bado”. Dar kiti sakė: “Mes turėjome skolintis pinigų, užstatydami savo laukus ir vynuogynus, mokėti karaliaus mokesčiams. Mes esame tokie pat, kaip mūsų giminės, mūsų vaikai yra tokie pat, kaip jų vaikai, tačiau mes verčiame savo sūnus ir dukteris būti vergais. Kai kurios mūsų dukterys jau padarytos vergėmis. Mes esame bejėgiai, o mūsų laukai ir vynuogynai priklauso kitiems”.
Nehemijas imasi priemoniųIšgirdus jų šauksmą ir skundus, mane apėmė didelis pyktis. Apsvarstęs rūpestingai reikalą, apkaltinau didikus ir pareigūnus. Jiems tariau: “Visi jūs imate palūkanas iš savo giminių!” Sušaukęs didelę jų sueigą, jiems tariau: “Mes darėme, ką galėjome, mūsų broliams žydams, parduotiems kitoms tautoms, išpirkti. Nejau dabar jūs parduodate savo brolius, kad mes turėtume juos išpirkti!” Nerasdami žodžio atsakyti, jie tylėjo. Tad aš tęsiau: “Tai, ką darote, nėra gera. Argi neturėtumėte elgtis bijodami savo Dievo, kad neduotumėte mūsų priešams, tautoms, progos mus išjuokti? Be to, ir aš, ir mano broliai, ir mano tarnai esame paskolinę jiems pinigų ir grūdų. Liaukimės imti palūkanas! Tuoj šiandien atiduokite jiems jų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus, namus ir palūkanas, kurias iš jų esate išreikalavę už pinigus, grūdus, vyną ir aliejų”. Jie sutiko: “Sugrąžinsime viską ir nieko daugiau iš jų nereikalausime. Padarysime, kaip sakai”. Pasišaukęs kunigus, liepiau juos prisaikdinti, kad jie padarys, kaip buvo pažadėję. Be to, iškračiau savo drabužių skreitą, tardamas: “Taip teiškrato Dievas iš namų ir nuosavybės kiekvieną, kuris nesilaikys šio pažado. Tebūna jie taip iškratyti ir tušti!” O visa sueiga tarė: “Amen!” ir pašlovino VIEŠPATĮ.
Žmonės laikėsi šio pažado.
Nehemijas neieško sau naudos Be to, nuo tos dienos, kai buvau paskirtas būti jų valdytoju Judo krašte, – nuo dvidešimtųjų iki trisdešimt antrųjų karaliaus Artakserkso metų, iš viso per dvylika metų, – nei aš, nei mano broliai niekad nevalgėme valdytojo maisto davinio. Ankstesnieji valdytojai, mano pirmtakai, ėmė iš jų maistą bei vyną ir pinigais keturiasdešimt sidabrinių šekelių. Net jų tarnai šiurkščiai elgėsi su žmonėmis. Bet aš iš Dievo baimės taip nedariau. Iš tikrųjų, būdamas atsidavęs sienos atstatymo darbams, neįsigijau jokios žemės, bet įdėjau savo dalį į sienos atstatymą. Visi mano vyrai buvo sutelkti prie šio darbo. Be to, prie mano stalo būdavo šimtas penkiasdešimt žmonių – žydų bei pareigūnų ir atėjusių pas mus iš aplinkinių tautų. Nors kasdien buvo paruošiama mano lėšomis – jautis, šeši rinktiniai avinai, paukštiena, – neskaitant gausybės visokio vyno kas dešimt dienų, – tačiau nereikalavau valdytojo davinio, nes darbo našta slėgė žmones. O mano Dieve, atsimink mano labui visa, ką esu padaręs šiai tautai!
Sąmokslai prieš Nehemiją Kai buvo pranešta Sanbalatui, Tobijui ir arabui Gešemui bei kitiems mūsų priešams, kad aš buvau atstatęs sieną, ir nebuvo likę joje jokių spragų, – nors iki to laiko durų į vartus dar nebuvau įstatęs, – Sanbalatas ir Gešemas atsiuntė man tokį žodį: “Eikš, susitikime Kefirimuose, Ono’o slėnyje”. Jie manė man pikta padaryti. Nusiunčiau tad pas juos pasiuntinius pasakyti: “Esu užsiėmęs dideliu darbu ir negaliu atvykti. Kodėl turėtų sustoti darbas, man jį palikus vykstant pas jus?” Keturis sykius jie atsiuntė tą patį žodį, o aš daviau jiems tokį pat atsakymą. Sanbalatas atsiuntė man tą patį žodį penktą kartą per savo tarną su neantspauduotu laišku rankoje. Jame buvo parašyta: “Tautose eina gandas, – ir Gešemas tai patvirtina, – kad tu ir žydai ketinate sukilti. Užtat ir sieną atstatai. Pasak šio pranešimo, tu ketini tapti jų karaliumi. Be to, tu net pranašus paskyrei, kad Jeruzalėje apie tave skelbtų: ‘Jude yra karalius!’ Žodis apie šiuos dalykus tikrai pasieks karalių. Todėl eikš, pasitarkime”. Tada nusiunčiau jam tokį atsakymą: “Dalykų, kuriuos mini, nėra buvę. Tu juos iš savo vaizduotės prasimanai”. Mat visi jie norėjo mus išgąsdinti, manydami: “Jie nuleis rankas, ir darbas nebus užbaigtas”. O dabar, Dieve, sustiprink mano rankas!
Kartą, man užėjus aplankyti Mehetabelio sūnaus Delajo sūnaus Šemajo, nes jis negalėjo pas mane ateiti, jis tarė:
“Susitikime Dievo Namuose,
šventovės viduje,
ir uždarykime šventovės duris,
nes jie ateina tavęs nužudyti.
Iš tikrųjų šiąnakt jie ateina tavęs nužudyti”.
Bet aš atsakiau: “Nejau žmogus, kaip aš, turėtų pabėgti? Argi vyras, kaip aš, eitų į šventovę gelbėti savo gyvasties? Ne, aš neisiu!” Tada aš suvokiau ir man buvo aišku, kad ne Dievas buvo jį siuntęs, bet tą pranašavimą apie mane jis ištarė dėl to, kad Tobijas ir Sanbalatas buvo jį pasamdę, idant elgčiausi iš baimės ir padaryčiau tą nuodėmę. Tada jie, turėdami gėdingą pasakojimą, būtų galėję mane apšmeižti.
“Atsimink Tobiją ir Sanbalatą, mano Dieve, už šiuos jų darbus, taip pat ir pranašę Noadiją bei kitus pranašus, norinčius įvaryti man baimės!”
Taigi siena buvo užbaigta Elulo mėnesio dvidešimt penktą dieną, – per penkiasdešimt penkias dienas. Apie tai išgirdę, visi mūsų priešai – visos aplinkinės tautos – išsigando ir nustojo drąsos, nes suprato, kad tas darbas buvo atliktas padedant mūsų Dievui. Be to, tomis dienomis Judo didikai siuntė laišką po laiško Tobijui, o jiems ateidavo Tobijo laiškai. Mat daugelis Jude buvo susiję su juo, nes jis buvo Araho sūnaus Šekanijo žentas ir jo sūnus Jehohananas buvo vedęs Berechijo sūnaus Mešulamo dukterį. Jie, būdavo, kalba mano akivaizdoje apie jo gerus darbus ir persakydavo jiems mano žodžius. Tobijas siuntė laiškų ir man, norėdamas mane įbauginti.
Kai siena buvo atstatyta ir duris buvau įdėjęs, buvo paskirstytos užduotys vartų sargams, giesmininkams ir levitams. Savo brolį Hananį paskyriau valdyti Jeruzalę kartu su tvirtovės valdytoju Hananiju, nes jis buvo ištikimesnis vyras ir labiau Dievo bijantis, negu daugelis kitų. Jiems aš įsakiau: “Jeruzalės vartai neturi būti atidaryti, kol neįkaista diena, ir saulei dar tebešviečiant vartų sargai turi uždaryti ir užsklęsti duris. Paskirkite sargus iš Jeruzalės gyventojų, vienus prie jų sargybos vietų, o kitus prie savo namų”.
Judo srities surašymasMiestas buvo platus ir didelis, bet žmonių jame buvo mažai ir namai dar nebuvo atstatyti. Tada mano Dievas įdėjo man į širdį sutelkti didikus, pareigūnus ir žmones, kad jie būtų įtraukti į kilmės sąrašą. Aš užtikau kilmės sąrašo knygą tų, kurie buvo pirmieji sugrįžę. Joje radau parašyta:
Sąrašas pirmųjų sugrįžusių tremtiniųŠie yra srities gyventojai, sugrįžę iš nelaisvės, kuriuos Babilono karalius Nebukadnezaras buvo išvaręs į tremtį ir kurie sugrįžo į Jeruzalę ir Judą, kiekvienas į savo miestą. Jie parėjo drauge su Zerubabeliu, Ješua, Nehemiju, Azariju, Raamiju, Nahamaniu, Mordekaju, Bilšanu, Bigvaju, Nehumu, Baana.
Izraelio tautos vyrų skaičius:Parošo palikuonių du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt du;
Šefatijo palikuonių trys šimtai septyniasdešimt du;
Araho palikuonių šeši šimtai penkiasdešimt du;
Pahat-Moabo palikuonių, būtent Ješuos ir Joabo palikuonių, du tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniolika;
Elamo palikuonių tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;
Zatu’o palikuonių aštuoni šimtai keturiasdešimt penki;
Zakajo palikuonių septyni šimtai šešiasdešimt;
Binujo palikuonių šeši šimtai keturiasdešimt aštuoni;
Bebajo palikuonių šeši šimtai dvidešimt aštuoni;
Azgado palikuonių du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt du;
Adonikamo palikuonių šeši šimtai šešiasdešimt septyni;
Bigvajo palikuonių du tūkstančiai šešiasdešimt septyni;
Adino palikuonių šeši šimtai penkiasdešimt penki;
Atero palikuonių, būtent Hezekijo, devyniasdešimt aštuoni;
Hašumo palikuonių trys šimtai dvidešimt aštuoni;
Bezajo palikuonių trys šimtai dvidešimt keturi;
Harifo palikuonių šimtas dvylika;
Gibeono palikuonių devyniasdešimt penki;
žmonių iš Betliejaus ir Netofos šimtas aštuoniasdešimt aštuoni;
žmonių iš Anatoto šimtas dvidešimt aštuoni;
žmonių iš Bet-Azmaveto keturiasdešimt du;
žmonių iš Kirjat-Jearimų, Chefiros ir Beerotų septyni šimtai keturiasdešimt trys;
žmonių iš Ramos ir Gebos šeši šimtai dvidešimt vienas;
žmonių iš Michmašo šimtas dvidešimt du;
žmonių iš Bet-Elio ir Ai šimtas dvidešimt trys;
žmonių iš kito Nebo’o penkiasdešimt du;
kito Elamo palikuonių tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;
Harimo palikuonių trys šimtai dvidešimt;
Jericho palikuonių trys šimtai keturiasdešimt penki;
Lodo, Hadido ir Ono’o palikuonių septyni šimtai dvidešimt vienas;
Senaos palikuonių trys tūkstančiai devyni šimtai trisdešimt.
Kunigų:
Jedajo palikuonių, būtent Ješuos namų, devyni šimtai septyniasdešimt trys;
Imero palikuonių tūkstantis penkiasdešimt du;
Pašhuro palikuonių tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septyni;
Harimo palikuonių tūkstantis septyniolika.
Levitų:
Ješuos palikuonių, būtent Hodevos palikuonių iš Kadmielio, septyniasdešimt keturi;
giesmininkų: Asafo palikuonių šimtas keturiasdešimt aštuoni;
vartų sargų: Šalumo, Atero, Talmono, Akubo, Hatitos, Šoabajo palikuonių šimtas trisdešimt aštuoni.
Šventyklos vergų:
Zihos palikuonys, Hasufos palikuonys, Tabaoto palikuonys,
Keros palikuonys, Sijos palikuonys, Padono palikuonys,
Lebanos palikuonys, Hagabos palikuonys, Šalmajo palikuonys,
Hanano palikuonys, Gidelio palikuonys, Gaharo palikuonys,
Reajo palikuonys, Rezino palikuonys, Nekodos palikuonys,
Gazamo palikuonys, Uzos palikuonys, Paseaho palikuonys,
Besajo palikuonys, Meunimų palikuonys, Nefušesimų palikuonys,
Bakbuko palikuonys, Kakufos palikuonys, Harkuros palikuonys,
Bazluto palikuonys, Mehidos palikuonys, Haršos palikuonys,
Barkoso palikuonys, Siseros palikuonys, Temaho palikuonys,
Neziaho palikuonys, Hatifos palikuonys.
Saliamono vergų palikuonių:
Sotajo palikuonys, Sofereto palikuonys, Peridos palikuonys,
Jaalos palikuonys, Darkono palikuonys, Gidelio palikuonys,
Šefatijo palikuonys, Hatilo palikuonys, Pocheret-haZebajimo palikuonys, Amono palikuonys.
Iš viso Šventyklos vergų ir Saliamono vergų palikuonių buvo trys šimtai devyniasdešimt du.
O šie sugrįžo iš Tel-Melaho, Tel-Haršos, Cherubo, Adono ir Imero, bet jie negalėjo įrodyti, kad jų protėvių namai ar jų kilmė buvo izraelietiška: Delajo palikuonys, Tobijo palikuonys, Nekodos palikuonys – šeši šimtai keturiadešimt du.
Ir iš kunigų: Habajo palikuonys, Hakozo palikuonys, Barzilajo palikuonys. Jis buvo vedęs vieną iš Barzilajo Gileadiečio dukterų ir buvo vadinamas jų vardu. Jie ieškojo savo šeimos kilmės įrašo, bet jo surasti negalėjo, todėl buvo rasti netinkami kunigo tarnybai. Valdytojas jiems įsakė nevalgyti švenčiausiųjų valgių, kol nekils kunigas, nešiojantis Urimus ir Tumimus.
Visos bendrijos skaičius buvo keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt, neskaitant jų tarnų ir tarnaičių, kurių buvo septyni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni. Jie turėjo ir du šimtus keturiasdešimt penkis giesmininkus ir giesmininkes. {Jų arklių buvo septyni šimtai trisdešimt šeši, jų mulų – du šimtai keturiasdešimt penki}, jų kupranugarių – keturi šimtai trisdešimt penki ir asilų šeši tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt.
Kai kurie klanų galvos aukojo statybos iždui. Valdytojas paaukojo iždui tūkstantį auksinių darikų, penkiasdešimt dubenų ir penkis šimtus trisdešimt kunigiškų apdarų. Keletas iš klanų galvų paaukojo statybos iždui dvidešimt tūkstančių auksinių darikų ir du tūkstančius du šimtus sidabrinių minų. O tai, ką kiti žmonės paaukojo, buvo dvidešimt tūkstančių auksinių darikų, du tūkstančiai sidabrinių minų ir šešiasdešimt septyni kunigiški apdarai.
a Kunigai, levitai, vartų sargai, giesmininkai, Šventyklos tarnai ir visas Izraelis apsigyveno savo miestuose.
B. MOZĖS ĮSTATYMO PASKELBIMAS
Ezra perskaito Įstatymą b Atėjus septintajam mėnesiui nuo izraeliečių įsikūrimo savo miestuose,
visi žmonės susirinko į aikštę priešais Vandens vartus. Jie paprašė Rašto žinovą Ezrą pateikti Mozės Mokymo knygą, kurią VIEŠPATS buvo davęs Izraeliui. Tad septintojo mėnesio pirmąją dieną kunigas Ezra pateikė Mokymą sueigai – ir vyrams, ir moterims, ir visiems, kurie galėjo klausytis ir suprasti. Tai įvyko septintojo mėnesio pirmąją dieną. Jis skaitė iš jos atsigręžęs į aikštę prie Vandens vartų nuo aušros iki vidudienio ir vyrams, ir moterims, ir galėjusiems suprasti. Žmonės ausis ištempę klausėsi Mokymo knygos. Rašto žinovas Ezra stovėjo ant medinės pakylos, kuri buvo tam tikslui pastatyta. Šalia jo dešinėje stovėjo Matitijas, Šema, Anajas, Urijas, Hilkijas ir Maasėjas, o jo kairėje Pedajas, Mišaelis, Malchijas, Hašumas, Hašbadana, Zecharijas ir Mešulamas. Ezra atskleidė knygą visų žmonių akyse, nes jis stovėjo aukščiau už visus žmones. Jam atvėrus knygą, visi žmonės atsistojo. Ezrai pašlovinus VIEŠPATĮ, didingąjį Dievą, žmonės atsakė: “Amen! Amen!” – iškeldami rankas. Tada jie nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ, kniūbsčia parpuldami ant žemės. Ir levitai – Ješua, Banis, Šerebijas, Jaminas, Akubas, Šabetajis, Hodijas, Maasėjas, Kelita, Azarijas, Jozabadas, Hananas, Pelajas – padėjo žmonėms suprasti Mokymą, jiems stovint savo vietose. Jie skaitė iš knygos – iš Dievo Mokymo, išversdami jį ir paaiškindami jo prasmę. Taip jie galėjo suprasti, kas buvo skaitoma.
Valdytojas Nehemijas, kunigas ir Rašto žinovas Ezra ir levitai, aiškindami žmonėms, visiems jiems sakė: “Ši diena yra šventa VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui. Neliūdėkite ir neverkite”. Mat, girdėdami Mokymo žodžius, žmonės verkė. Be to, jis tarė jiems: “Eikite, valgykite rinktinių valgių ir gerkite saldžių gėrimų, skirdami jų dalį tiems, kurie nieko neturi sau pasiruošę, nes ši diena yra šventa mūsų VIEŠPAČIUI. Nebūkite liūdni, nes džiugesys VIEŠPATYJE yra jūsų stiprybė”.Ir levitai ramino žmones, sakydami: “Nusiraminkite, nes ši diena yra šventa. Neliūdėkite!” Tada visi žmonės nuėjo valgyti, gerti, dalytis maistu ir švęsti linksmybės šventę, nes jie suprato jiems paskelbtų dalykų prasmę.
Palapinių IškilmėsKitą dieną visos tautos klanų galvos, kunigai ir levitai suėjo pas Rašto žinovą Ezrą mokytis Mokymo žodžių. Jie rado parašyta Mokyme, kurį VIEŠPATS yra davęs per Mozę, kad izraeliečiai turi gyventi palapinėse septintojo mėnesio Iškilmių metu. Taigi jie išleido atsišaukimą ir skelbė visuose savo miestuose ir Jeruzalėje: “Nueikite į kalvas ir parsineškite šakų alyvmedžio, laukinio alyvmedžio, mirtos, palmės ir kitų lapuočių palapinėms pastatyti, kaip yra parašyta”. Žmonės tad išėjo ir parsinešę pasistatė palapines ant namų stogų, kiemuose, Dievo Namų kiemuose, Vandens vartų aikštėje ir prie Efraimo vartų. Visa iš nelaisvės sugrįžusiųjų bendrija pasistatė palapines ir gyveno palapinėse. Taip izraeliečiai nebuvo darę nuo Nuno sūnaus Jozuės dienų iki tos dienos, todėl buvo be galo daug džiaugsmo. Iškilmės buvo švęstos septynias dienas; aštuntą dieną, kaip įsakyta, įvyko iškilminga sueiga.
Atgailos diena To mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraeliečiai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutine ir apsibarstę žemėmis. Tada Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių, atsistojo ir išpažino savo nuodėmes bei savo protėvių kaltes. Ketvirtadalį dienos stovėdami savo vietose, jie skaitė iš VIEŠPATIES, savo Dievo, Mokymo knygos, o kitą ketvirtadalį išpažino nuodėmes ir, parpuolę kniūbsčia, šlovino VIEŠPATĮ, savo Dievą. Ant aukštos levitų pakylos stovėjo Ješua, Binujis, Kadmielis, Šebanijas, Bunis, Šerebijas, Banis bei Chenanis ir skardžiu balsu šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo. Levitai Ješua, Kadmielis, Banis, Hašabnejas, Šerebijas, Hodijas, Šebanijas ir Petatijas tarė:
“Stokitės ir šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą,
per amžių amžius:
‘Tebūna pašlovintas tavo garbingas vardas,
viršijantis visokį palaiminimą ir gyrių!'”
{Tada Ezra tarė:}
“Tu esi VIEŠPATS, tu vienas!
Tu padarei dangų,
dangaus aukštybes su jų galybėmis,
žemę ir visa, kas ant jos,
jūras ir visa, kas jose.
Tu duodi visiems gyvastį,
ir dangaus galybės tave garbina.
Tu esi VIEŠPATS Dievas,
kuris išsirinko Abramą,
išvedė jį iš kaldėjų Uro
ir pakeitė jo vardą į Abraomą.
Radęs jo širdį esant tau ištikimą,
sudarei su juo sandorą,
kad duosi jam ir jo palikuonims
kanaaniečių, hetitų, amoriečių,
perizitų, jebusitų ir girgašitų kraštą.
Savo pažadą tu įvykdei,
nes esi teisus.
Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte,
išgirdai jų šauksmą prie Nendrių jūros.
Tu padarei ženklų ir nuostabių darbų prieš faraoną,
visus jo tarnus
ir visus jo krašto žmones, nes tu žinojai,
kaip įžūliai jie elgėsi su mūsų protėviais.
Taip pasidarei sau vardą,
išlikusį iki pat šios dienos.
Tu jūrą jiems perskyrei,
kad jie pereitų per jūrą sausa žeme,
bet nubloškei į gelmes jų persekiotojus,
tartum akmenį į šėlstančius vandenis.
Debesies stulpu vedei juos dieną,
ugnies stulpu naktį, apšviesdamas kelią,
kuriuo jie turėjo eiti.
Tu nužengei ant Sinajaus kalno,
kalbėjai su jais iš dangaus, duodamas jiems
dorus įsakus, tikrus pamokymus,
gerus įstatus ir įsakymus.
Tu apreiškei jiems savo šventąjį šabą,
davei jiems įsakymus, įstatus ir Mokymą
per savo tarną Mozę.
Jiems alkstant tu parūpinai duonos iš dangaus,
o jiems trokštant atsiuntei vandens iš uolos,
ir paliepei jiems įeiti ir paveldėti kraštą,
kurį buvai prisiekęs jiems duoti.
Bet jie – mūsų protėviai – įžūliai elgėsi ir,
sukietinę savo sprandą, neklausė tavo įsakymų.
Atsisakę klausyti,
nebeatsiminė jiems padarytų
tavo nuostabiųjų darbų,
bet sukietino savo sprandą
ir nusprendė grįžti į savo vergiją Egipte.
Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas,
maloningas ir gailestingas,
lėtas pykti, dosnus ištikimos meilės,
ir jų nepalikai.
Kad ir buvo jie nusilieję veršį ir tarė:
‘Tai yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto’, –
ir buvo padarę didelių užgaulių,
tu, būdamas didžiai gailestingas,
nepalikai jų dykumoje.
Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje,
nepasitraukė nuo jų dieną
nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią,
kuriuo jie turėjo eiti.
Savo gerąja dvasia juos apdovanojai, kad jie suprastų;
savo manos nesulaikei nuo jų burnų,
parūpinai vandens troškuliui numalšinti.
Per keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje,
kad jie nieko nestokojo;
jų drabužiai nenusinešiojo
nei jų kojos nesutino.
Tu davei jiems karalystes bei tautas
ir paskirstei jiems žemę.
Jie užėmė Hešbono karaliaus Sihono žemę
ir Bašano karaliaus Ogo kraštą.
Tu padarei jų palikuonis taip gausius,
kaip dangaus žvaigždes,
ir atvedei juos į kraštą,
į kurį buvai įsakęs jų tėvams eiti ir jį paveldėti.
Palikuonys tad įėjo ir paveldėjo kraštą:
tu nugalėjai jų labui krašto
gyventojus – kanaaniečius,
atidavei juos į rankas jiems
kartu su jų karaliais ir tautomis,
leidai elgtis su jais, kaip jiems patiko.
Jie paėmė įtvirtintus miestus ir derlingą žemę,
paveldėjo namus, kupinus visokių gėrybių,
jau iškastas vandens talpyklas, vynuogynus,
alyvmedžių sodus, gausybę vaismedžių.
Jie valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai,
mėgaudamiesi tavo begaliniu gerumu.
Tada, neklusnumo apsėsti, jie sukilo prieš tave
ir nusigręžė nuo tavo Mokymo.
Tavo pranašus, įspėjančius grįžti pas tave,
jie išžudė ir didžiai tave užgavo.
Tu atidavei juos į rankas priešams; priešai juos engė.
Kęsdami priespaudą jie šaukėsi tavęs,
tu išgirdai juos iš dangaus,
ir pagal savo didį gailestingumą davei jiems išgelbėtojus,
kurie išgelbėjo juos iš jų priešų rankų.
Betgi, vos tik gavę ramybę,
jie vėl grįžo daryti pikta tavo akyse.
Tada tu atidavei juos į rankas jų priešams,
idant šie būtų jų valdovai.
O kada jie vėl gręžėsi šauktis tavęs, tu danguje išgirdai juos
ir gelbėjai juos savo gailestingumu nuolat ir nuolat.
Tu įspėjai juos,
kad sugrąžintumei juosius prie savo Mokymo.
Tačiau jie elgėsi įžūliai,
neklausydami tavo įsakymų,
jie nusidėjo tavo įsakams,
kuriuos vykdydamas žmogus randa gyvastį.
Pasižiūrėję per atkaklų petį,
jie sukietino savo sprandą ir neklausė.
Per daugelį metų buvai kantrus su jais,
įspėjai juos savo dvasia per pranašus,
tačiau jie nė viena ausimi nesiklausė,
užtat atidavei juos į rankas žemės tautoms.
Nepaisydamas to, dėlei savo didelio gailestingumo
jų nesunaikinai ir nepalikai,
nes esi maloningas ir gailestingas Dievas.
Dabar tad, mūsų Dieve, –
didis, galingasis ir šiurpą keliantis Dieve, –
tu, kuris savo ištikima meile palaikai sandorą, –
tenebūna tau nereikšmingos visos nelaimės,
ištikusios mus –
mūsų karalius, mūsų didžiūnus, mūsų pranašus,
mūsų protėvius – visą tavo tautą
nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos.
Tu buvai teisus dėl viso, kas mus ištiko,
nes elgeisi ištikimai,
o mes elgėmės nedorai.
Mūsų karaliai, mūsų didžiūnai, mūsų kunigai
ir mūsų protėviai nesilaikė tavo Mokymo,
nepaisydami tavo įsakymų ar įspėjimų,
kuriuos tu jiems davei.
Net savo pačių karalystėje,
nepaisydami tavo visokeriopo gerumo,
kurį jiems dosniai teikei,
plačiame ir derlingame krašte, kurį jiems davei,
tau tarnauti jie nenorėjo
ir nuo savo nedorų darbų nenusigręžė.
Štai mes – vergai iki šios dienos,
vergai krašte, kurį tu davei mūsų protėviams,
kad naudotųsi jo vaisiais ir dosniomis gėrybėmis.
Jo gausus derlius tenka karaliams,
kuriuos tu mums paskyrei už mūsų nuodėmes.
Jie valdo, kaip jiems patinka, mūsų gyvastį
ir mūsų galvijus.
Mes kenčiame sunkią priespaudą!”
Bendrija įsipareigoja laikytis Toros – Mokymo “Turėdami visa tai prieš akis, mes sudarome tvirtą sutartį raštu. Ant šio antspauduoto rašto yra įrašyti vardai mūsų didžiūnų, mūsų levitų ir mūsų kunigų.
Šiame antspauduotame rašte yra įrašyti: Hakalijo sūnus valdytojas Nehemijas ir Zedekijas.
Serajas, Azarijas, Jeremijas, Pašhuras, Amarijas, Malchijas, Hatušas, Šebanijas, Maluchas, Harimas, Meremotas, Obadijas, Danielis, Ginetonas, Baruchas, Mešulamas, Abijas, Mijaminas, Maazijas, Bilgajis, Šemajas. Šie yra kunigai.
Ir levitai: Azanijo sūnus Ješua, iš Henadado sūnų Binujis ir Kadmielis; ir jų giminaičiai: Šebanijas, Hodijas, Kelita, Pelajas, Hananas, Mika, Rehobas, Hašabijas, Zakuras, Šerebijas, Šebanijas, Hodijas, Banis, Beninu’as.
Žmonių vadai: Parošas, Pahat-Moabas, Elamas, Zatu’as, Banis, Bunis, Azgadas, Bebajis, Adonijas, Bigvajis, Adinas, Ateras, Hezekijas, Azūras, Hodijas, Hašumas, Bezajis, Harifas, Anatotas, Nebajis, Pagpiašas, Mešulamas, Heziras, Mešezabelis, Zadokas, Jadua, Pelatijas, Hananas, Anajas, Hošea, Hananijas, Hasšubas, Halohešas, Pilha, Šobekas, Rehumas, Hašabna, Maasėjas, Ahijas, Hananas, Ananas, Maluchas, Harimas, Baana.
O kiti žmonės – kunigai, levitai, vartų sargai, giesmininkai, Šventyklos vergai ir visi, kurie yra atsiskyrę nuo šalies tautų, kad laikytųsi Dievo Mokymo, drauge su savo žmonomis, sūnumis, dukterimis – su visais, kurie žino ir supranta, vienijasi su savo garbingais giminėmis iškilminga priesaika, norėdami sekti Dievo Mokymu, duotu per Dievo tarną Mozę, ištikimai laikantis ir vykdant visus VIEŠPATIES, mūsų VIEŠPATIES, įsakymus, jo įsakus ir įstatus.
Sutarta, kad mes neduosime savo dukterų vedyboms šalies tautoms, neimsime jų dukterų savo sūnums.
Kai šalies tautos atneš prekių ar kokių nors grūdų parduoti šabo dieną, mes jų šabo metu ar bet kokią kitą šventą dieną nepirksime. Septintaisiais metais atsisakysime žemės derliaus ir visų neapmokėtų skolų.
Be to, mes esame įsipareigoję duoti kasmet trečdalį šekelio mūsų Dievo Namų tarnybai – padėtinės duonos eilėms, nuolatinei grūdų atnašai, nuolatinei deginamajai aukai, šabų, jaunačių, Iškilmių atnašoms, pašventintų dovanų atnašoms bei atnašoms už nuodėmę, permaldavimui už Izraelį ir visiems darbams mūsų Dievo Namuose.
Mes metėme taip pat burtus tarp kunigų, levitų ir žmonių dėl malkų atnašos į mūsų Dievo Namus. Jas atnešti privalo klanai kasmet nustatytu laiku, kad būtų kuro VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukurui, kaip yra parašyta Mokyme.
Be to, mes įsipareigojame atgabenti kasmet į VIEŠPATIES Namus pirmienas mūsų laukų ir pirmienas visų mūsų sodų. Taip pat ir pirmagimius mūsų sūnų ir mūsų gyvulių, kaip įsakyta Mokyme, pirmagimius mūsų kaimenių ir bandų atgabenti į mūsų Dievo Namus kunigams, tarnaujantiems mūsų Dievo Namuose.
Taip pat mes atnešime į mūsų Dievo Namų sandėlius pirmąją tešlos dalį – pirmienas mūsų grūdų dovanų, visų medžių vaisių, vyno ir aliejaus kunigams ir mūsų laukų dešimtines levitams. Jie, levitai, surinks dešimtinę visuose mūsų miestuose, kurie yra pavaldūs mūsų tarnybai. Kunigas, Aarono palikuonis, bus su levitais, jiems renkant dešimtinę; levitai atneš dešimtinę nuo savo dešimtinių į mūsų Dievo Namų iždo sandėlius. Izraeliečiai ir levitai javų, vyno ir aliejaus dovanas turi sunešti į sandėlius. Ten yra šventovės reikmenys, ten yra kunigai, einantys tarnybą, vartų sargai ir giesmininkai.
Mes nepaliksime daugiau Dievo Namų”.
Nehemijas ieško Jeruzalei gyventojų Tautos didžiūnai įsikūrė Jeruzalėje. Kiti žmonės tad metė burtus, kad vienas iš dešimties atsikeltų gyventi į Jeruzalę – šventąjį miestą, o devyni dešimtadaliai liktųsi kituose miestuose. Žmonės gyrė visus vyrus, kurie savanoriškai ryžosi gyventi Jeruzalėje.
Šie yra {Judo} srities didžiūnai, kurie gyveno Jeruzalėje. {Judo miestuose gyveno paprasti izraeliečiai, kunigai, levitai, Šventyklos vergai ir Saliamono vergų palikuonys, kiekvienas savo nuosavybėje, kurią turėjo savo mieste.}
Jeruzalėje gyveno ir Judo žmonių, ir Benjamino žmonių. Iš Judo žmonių: Mahalelio sūnaus Šefatijo sūnaus Amarijo sūnaus Zecharijo sūnaus Urijo sūnus Atajis iš Perezo palikuonių; ir Zecharijo sūnaus Jojaribo sūnaus Adajo sūnaus Hazajo sūnaus Kol-Hozės sūnaus Barucho sūnus Maasėjas iš šiloniečių palikuonių. Iš viso Perezo palikuonių, gyvenančių Jeruzalėje, buvo keturi šimtai šešiasdešimt aštuoni narsūs vyrai.
Benjamino žmonės yra šie: Jesajo sūnaus Itielio sūnaus Maasėjo sūnaus Kolajo sūnaus Pedajo sūnaus Joedo sūnaus Mešulamo sūnus Salu’as. Po jo Gabajis ir Salajis. Iš viso devyni šimtai dvidešimt aštuoni. Zichrio sūnus Joelis buvo jų vadas, o Hasenaos sūnus Judas – valdytojo pavaduotojas mieste.
Iš kunigų: Jojaribo sūnus Jedajas, Jachinas, Ahitubo sūnaus Merajoto sūnaus Zadoko sūnaus Mešulamo sūnaus Hilkijo sūnus Serajas, Dievo Namų pareigūnas, ir jų broliai, kurie atliko Namų apeigas, aštuoni šimtai dvidešimt du; ir Malchijo sūnaus Pašhuro sūnaus Zecharijo sūnaus Amzio sūnaus Pelalijo sūnaus Jerohamo sūnus Adajas ir jo broliai, klanų galvos, du šimtai keturiasdešimt du; ir Imero sūnaus Mešimeloto sūnaus Ahzajo sūnaus Ahzarelio sūnus Amašsajis, ir jo broliai, narsūs galiūnai, šimtas dvidešimt aštuoni. Jų prižiūrėtojas buvo Hagedolimo sūnus Zabdielis.
O iš levitų: Bunio sūnaus Hašabijo sūnaus Azrikamo sūnaus Hasšubo sūnus Šemajas; Šabetajis ir Jozabadas iš levitų vadų, kurie buvo atsakingi už Dievo Namų išorės darbus; Asafo sūnaus Zabdžio sūnaus Mikos sūnus Matanijas buvo galva, – meldžiantis jis užvesdavo padėkos giesmę, – ir Bakbukijas, vienas iš jo brolių, buvo jo pavaduotojas, ir Jedutūno sūnaus Galalo sūnaus Šamuos sūnus Abda. Iš viso levitų šventajame mieste buvo du šimtai aštuoniasdešimt keturi.
Ir vartų sargai – Akubas, Talmonas ir jų broliai, einantys sargybą prie vartų, – šimtas septyniasdešimt du.
O kiti izraeliečiai, kunigai ir levitai visuose Judo miestuose gyveno kiekvienas savo pavelde. Bet Šventyklos vergai gyveno ant Ofelio. Ziha ir Gišfa vadovavo Šventyklos vergams.
Levitų prižiūrėtojas Jeruzalėje buvo Mikos sūnaus Matanijo sūnaus Hašabijo sūnaus Banio sūnus Uzis. Jis buvo iš Asafo palikuonių – giesmininkų, paskirtų Dievo Namų tarnybai. Jiems buvo karališkas įsakymas ir nustatyta tvarka kasdienėms giesmininkų pareigoms. Mešezabelio sūnus Petahijas, iš Judo sūnaus Zeraho palikuonių, buvo prie karaliaus rankos visiems žmonių reikalams.
Kiti Judo miestaiDėl jų kaimų su laukais: kai kas iš Judo žmonių gyveno Kirjat-Arbos mieste ir jo kaimuose, Dibone ir jo kaimuose, Jekabzėelyje ir jo kaimuose ir Ješuoje, ir Modadoje, ir Bet-Pelete, Hazar-Šuale, Beer-Šeboje ir jos kaimuose, Ziklage, Mekonoje ir jos kaimuose, En-Rimone, Zoroje, Jarmute, Zanoahe, Adulame ir jų kaimuose, Lachiše ir jo laukuose, Azekoje ir jos kaimuose. Jie apsigyveno nuo Beer-Šebos iki pat Hinomo slėnio.
Ir kai kas iš Benjamino žmonių įsikūrė Geboje, Michmaše, Aijoje, Bet-Elyje ir jo kaimuose, Anatote, Nobe, Ananije, Hazore, Ramoje, Gitajimuose, Hadide, Zebojimuose, Nebalate, Lode, ir Ono’e – amatininkų slėnyje.
Keletas levitų padalų iš Judo buvo perkelti į Benjaminą.
Kunigai ir levitai Zerubabeliui valdant Šie yra kunigai ir levitai, kurie parvyko su Šealtielio sūnumi Zerubabeliu ir Ješua: Serajas, Jeremijas, Ezra, Amarijas, Maluchas, Hatušas Šekanijas, Rehumas, Meremotas, Ido’as, Ginetojis, Abijas, Mijaminas, Maadijas, Bilga, Šemajas, Jojaribas, Jedajas, Salu’as, Amokas, Hilkijas, Jedajas. Šie buvo kunigų ir jų brolių galvos Ješuos dienomis.
O levitai: Ješua, Binujis, Kadmielis, Šerebijas, Judas ir Matanijas. Pastarasis drauge su savo broliais vedė padėkos giesmes. O Bakbukijas ir Unis ir jų broliai stovėjo priešais juos tarnybos metu.
Vyriausiųjų kunigų kilmės sąrašas Ješuai gimė Jojakimas, Jojakimui gimė Eljašibas, Eljašibui gimė Jojada, Jojadai gimė Jonatanas, o Jonatanui gimė Jadua.
Kunigai ir levitai vyriausiojo kunigo Jojakimo dienomisJojakimo dienomis kunigai, kunigų klanų galvos, buvo: Serajo klano Merajas, Jeremijo klano Hananijas, Ezros klano Mešulamas, Amarijo klano Jehohananas, Malucho klano Jonatanas, Šebanijo klano Juozapas, Harimo klano Adna, Merajoto klano Helkajis, Ido’o klano Zecharijas, Ginetono klano Mešulamas, Abijo klano Zichris, Minjamino klano {…}, Moadijo klano Piltajis, Bilgos klano Šamua, Šemajo klano Jehonatanas, Jojaribo klano Matenajis, Jedajo klano Uzis, Selajo klano Kalajis, Amoko klano Eberis, Hilkijo klano Hašabijas, Jedajo klano Netanelis.
Eljašibo, Jojados, Johanano ir Jaduos dienomis levitų ir kunigų klanų galvos buvo įtraukti į sąrašą iki pat Darijaus Perso karaliavimo. Bet levitų klanų galvos buvo įrašyti į Metraščių knygą iki Eljašibo sūnaus Johanano dienų.
Levitų galvos buvo Hašabijas, Šerebijas, Ješua, Binujis ir Kadmielis. Jų broliai, kurie stovėjo priešais juos ir giedojo šlovės ir padėkos giesmes, vykdydami Dievo vyro Dovydo įsakymą pakaitomis, buvo Matanijas, Bakbukijas, Obadijas.
Mešulamas, Talmonas ir Akubas ėjo sargybą kaip vartų sargai pamainomis prie vartų sandėlių. Jie gyveno Jozadako sūnaus Ješuos sūnaus Jojakimo dienomis ir valdytojo Nehemijo dienomis, ir kunigo Ezros, Rašto žinovo, dienomis.
Jeruzalės sienos pašventinimas Jeruzalės sienai pašventinti buvo pašaukti levitai iš visų gyvenviečių atvykti į Jeruzalę ir atšvęsti džiaugsmingą pašventinimą su padėkos giesmėmis ir cimbolų, arfų bei lyrų lydima daina. Giesmininkų būriai suėjo iš Jeruzalės apylinkių, iš netofatitų kaimų, iš Bet-Gilgalo ir iš Gebos bei Azmaveto kaimų vietovių, nes giesmininkai buvo pasistatę sau gyvenviečių aplink Jeruzalę. Kunigai ir levitai pirma apvalė save, paskui jie apvalė ir žmones, ir vartus, ir sieną.
Tada aš užvedžiau Judo didžiūnus ant sienos ir sudariau du didelius būrius padėkos giesmėms ir eisenai. Pirmasis jų leidosi eiti ant sienos į dešinę Mėšlų vartų link. Paskui juos ėjo Hošaijas bei pusė Judo didžiūnų ir Azarijas, Ezra, Mešulamas, Judas, Benjaminas, Šemajas ir Jeremijas bei keletas jaunų kunigų su trimitais; ir Asafo sūnaus Zakuro sūnaus Mikajo sūnaus Matanijo sūnaus Šemajo sūnaus Jonatano sūnus Zecharijas ir jo broliai Šemajas, Azarelis, Milalajis, Maajis, Netanelis, Judas ir Hananis su Dievo vyro Dovydo muzikos instrumentais, o jų visų priekyje ėjo Rašto žinovas Ezra. Prie Šaltinio vartų jie palipo tiesiai aukštyn Dovydo miesto laiptais prie sienos pakilimo virš Dovydo rūmų ir nuėjo iki Vandens vartų rytų pusėje.
Kitas būrys padėkos giesmėms ir eitynėms nuėjo į kairę. Aš sekiau jiems pavymui su puse žmonių ant sienos virš Krosnių bokšto iki Plačiosios sienos ir virš Efraimo vartų, ir Senųjų vartų, ir Žuvų vartų, ir Hananelio bokšto, ir Šimtinės bokšto iki pat Avių vartų. Prie Sargybos vartų buvo sustota. Taip abu padėkos giesmių būriai sustojo Dievo Namuose. Ir aš, ir pusė pareigūnų su manimi, ir kunigai Eljakimas, Maasėjas, Minjaminas, Mikajas, Elioenajis, Zecharijas, Hananijas su trimitais; ir Maasėjas, Šemajas, Eleazaras, Uzis, Jehohananas, Malchijas, Elamas ir Ezeris. Giesmininkai, Jezrahijo vadovaujami, garsiai giedojo. Tą dieną buvo atnašaujama didelių aukų ir džiaugiamasi, nes Dievas buvo juos pradžiuginęs dideliu džiugesiu. Džiūgavo ir moterys, ir vaikai. Jeruzalės džiaugsmas toli buvo girdimas.
Atnašos kunigams ir levitams Tą dieną vyrai buvo paskirti prižiūrėtojais kambarių, kurie buvo naudojami kaip sandėliai atnašoms, pirmienoms ir dešimtinėms. Jie turėjo surinkti į juos kunigams ir levitams Mokymo įsakytą dalį nuo miestams priklausančių laukų. Mat Judo žmonės buvo dėkingi kunigams ir levitams, einantiems tarnybą. Jie atliko savo Dievo tarnybą ir apvalymo tarnybą, kaip ir giesmininkai bei vartų sargai, pagal Dovydo ir jo sūnaus Saliamono įsakymą, nes jau Dovydo ir Asafo dienomis, senovėje, buvo giesmininkų galva ir šlovės bei padėkos giesmės Dievui. Ir Zerubabelio dienomis, ir Nehemijo dienomis visas Izraelis davė kasdien dalį giesmininkams ir vartų sargams. Buvo atidedama į šalį, kas buvo skirta levitams, o levitai atidėjo į šalį, kas buvo skirta Aarono palikuonims.
Atsiskyrimas nuo svetimtaučių Tą dieną buvo skaitoma žmonėms klausantis iš Mozės knygos ir buvo rasta joje parašyta, kad joks amonietis ir joks moabietis niekad negali būti priimtas į Dievo bendriją, nes jie nesutiko izraeliečių su duona ir vandeniu, bet pasamdė Balaamą prieš juos, kad juos prakeiktų, tačiau mūsų Dievas prakeikimą pavertė palaiminimu. Žmonės, išgirdę šį Mokymą, atskyrė nuo Izraelio visus svetimtaučius.
Nehemijo reformos Prieš tai kunigas Eljašibas, kuris buvo paskirtas kambarių valdytoju mūsų Dievo Namuose ir giminiavosi su Tobiju, buvo įrengęs jam didelį kambarį, kuriame anksčiau būdavo sudedama grūdų atnašos, smilkalai, reikmenys ir grūdų, vyno bei aliejaus dešimtinės, skirtos levitams, giesmininkams ir vartų sargams, bei aukos, skirtos kunigams. Kai visa tai vyko, nebuvau Jeruzalėje, nes trisdešimt antraisiais Babilono karaliaus Artakserkso metais aš buvau nuvykęs pas karalių. Tačiau, praėjus šiek tiek laiko, pasiprašiau karalių leisti man grįžti. Parvykęs į Jeruzalę, sužinojau apie nusikaltimą, kurį Eljašibas buvo padaręs dėl Tobijo, įrengdamas jam kambarį Dievo Namų kiemuose. Tuo aš buvau labai nepatenkintas ir visus Tobijo baldus išmečiau iš kambario. Tada daviau įsakymą, kad kambariai būtų išvalyti, ir ten vėl padėjau Dievo Namų reikmenis su grūdų atnaša ir smilkalais.
Be to, aš sužinojau, kad levitams nebuvo atiduodama jiems skirta dalis. Užtat levitai ir giesmininkai, užuot atlikę Šventyklos tarnybą, buvo išėję į savo laukus. Taigi aš subariau pareigūnus, tardamas: “Kodėl yra palikti Dievo Namai?” Surinkęs levitus, pastačiau juos į savo vietas, ir visas Judas atnešė grūdų, vyno bei aliejaus dešimtinę į sandėlius. Sandėlių valdytojais paskyriau kunigą Šelemiją, raštininką Zadoką ir Pedają iš levitų, o jų padėjėju Matanijo sūnų Zakurą, nes jie laikomi patikimais asmenimis. Jiems buvo patikėta pareiga išdalyti savo broliams. O mano Dieve, atsimink mane maloniai už tai ir neištrink mano gerų darbų, kuriuos esu padaręs savo Dievo Namams ir jų apeigoms!
Šabo įstatai
Tomis dienomis mačiau Jude šabo dieną vienus žmones minančius vynuogių spaudykles, o kitus nešančius maišus grūdų ir kraunančius juos ant asilų. Ir net į Jeruzalę šabo dieną buvo atgabenama vyno, vynuogių, figų ir visokiausių gėrybių. Juos tuojau ir ten pat aš įspėjau šių maisto dalykų neparduoti. Jeruzalėje gyveno ir Tyro žmonių. Jie atgabendavo žuvų ir įvairiausių prekių, kurias parduodavo Judo žmonėms šabo dieną. Taigi aš išbariau ir Judo didikus, jiems tardamas: “Ką reiškia tas nedoras dalykas, išniekinate šabo dieną taip elgdamiesi? Juk lygiai taip elgėsi jūsų protėviai! Už tai Dievas ir atsiuntė mums bei šiam miestui visą šią nelaimę. Tačiau jūs, išniekindami šabą, didinate pyktį ant Izraelio!”
Kai šešėliai pradėjo dengti Jeruzalės vartus, šabui artinantis, įsakiau uždaryti visus vartus ir nurodžiau, kad jie nebūtų atidaryti iki po šabo. Prie vartų pastačiau keletą savo tarnų, kad šabo dieną jokios prekės nebūtų įneštos. Taigi visokiausių prekių pirkliai ir pardavėjai praleido vieną ir kitą kartą naktį už Jeruzalės sienos, kol juos išbariau. Jiems pasakiau: “Kodėl jūs nakvojate palei sieną? Jeigu dar kartą taip darysite, prieš jus panaudosiu jėgą!” Nuo to laiko šabo dieną jie daugiau nebeatėjo. Tada įsakiau levitams apsivalyti ir stovėti sargais prie vartų, kad būtų išlaikytas šabo dienos šventumas. Atsimink ir tai mano labui, o mano Dieve, ir pasigailėk manęs dėl savo didelio gerumo!
Mišrių vedybų problema
Be to, tomis dienomis pamačiau žydų, vedusių moteris iš Ašdodo, Amono ir Moabo. Pusė jų vaikų kalbėjo Ašdodo kalba. Žydiškai kalbėti jie nemokėjo, bet kalbėjo tų įvairių tautų kalba. Su jais bariausi, juos iškeikiau, kai kuriuos apmušiau, roviau jiems plaukus ir prisaikdinau Dievu, tardamas: “Jūs neturite duoti savo dukterų jų sūnums nei imti jų dukteris savo sūnums ar sau patiems”. Argi Izraelio karalius Saliamonas nenusidėjo per tokias moteris! Tarp daugelio tautų nebuvo kito karaliaus, panašaus į jį, jis buvo taip Dievo mylimas, kad Dievas padarė jį viso Izraelio karaliumi, tačiau svetimtautės moterys įvedė jį net į nuodėmę. Nejau ir apie jus turi būti girdima, kad esate padarę tokį pat didelį nusikaltimą ir elgėtės neištikimai su mūsų Dievu, vesdami svetimtautes moteris?
Vienas iš vyriausiojo kunigo Eljašibo sūnaus Jehojados sūnų buvo Sanbalato Horonito žentas. Jį aš nuvijau nuo savęs. Atsimink juos, o mano Dieve, nes jie suteršė kunigystę bei kunigų ir levitų sandorą! Taip apvaliau juos nuo visko, kas svetima, ir patvarkiau kunigų ir levitų pareigas, kiekvienam pagal jo tarnybą. Be to, patvarkiau malkų atnašą aukurui nustatytu laiku ir pirmienas. Atsimink tai mano labui, o mano Dieve!