IŠĖJIMO KNYGA

IŠĖJIMO KNYGA

A. IZRAELIEČIAI EGIPTE

Jokūbo palikuonys Egipte Šie yra vardai Izraelio sūnų, atsikėlusių su Jokūbu į Egiptą. Kiekvienas jų atsikėlė su savo šeimyna: Reubenas, Simeonas, Levis ir Judas; Issacharas, Zebulunas ir Benjaminas; Danas ir Naftalis, Gadas ir Ašeras. Visų asmenų, gimusių pačiam Jokūbui, buvo septyniasdešimt. Juozapas jau buvo Egipte.

Numirė Juozapas, išmirė ir visi jo broliai bei visa ana karta. Bet izraeliečiai buvo vaisingi ir daugiavaikiai. Jie taip dauginosi ir taip labai padaugėjo, kad jų buvo pilna visame krašte.

Priespauda Ilgainiui Egipte iškilo naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nebežinojo. “Štai, – sakė jis savo žmonėms, – izraeliečių tauta yra gausesnė ir galingesnė už mus. Tai negerai! Turime su jais pasielgti taip gudriai, kad nebedaugėtų. Kitaip, kilus karui, jie gali susidėti su mūsų priešais, kovoti prieš mus ir pasitraukti iš krašto”. Todėl buvo jiems paskirti prižiūrėtojai engti jų lažo darbais. Jie statė faraonui sandėlių miestus – Pitomą ir Raamsesą. Bet kuo labiau jie buvo engiami, tuo labiau jie daugėjo ir taip plėtėsi, kad egiptiečiai pradėjo izraeliečių bijoti.

Todėl egiptiečiai be gailesčio dar labiau krovė ant izraeliečių darbus ir kartino jiems gyvenimą sunkiu lažu prie molio, prie plytų bei prie įvairių darbų laukuose. Apkraudami juos visokiais darbais, egiptiečiai buvo negailestingi.

Įsakymas pribuvėjoms Egipto karalius kreipėsi į hebrajų pribuvėjas, kurių viena buvo vadinama Šifra, o kita Pua, sakydamas: “Kada tik būsite pribuvėjomis hebrajų moterims, žiūrėkite į gimdymo krėslą: jei gimsta berniukas, užmuškite jį, bet jei mergaitė, telieka gyva”. Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė, ką Egipto karalius buvo joms įsakęs, palikdavo gyvus ir berniukus. Tuomet Egipto karalius pasišaukė pribuvėjas ir jų klausė: “Kodėl taip padarėte ir palikote berniukus gyvus?” Pribuvėjos faraonui atsakė: “Dėl to, kad hebrajų moterys nėra kaip egiptietės: jos yra tvirtos. Jos pagimdo pribuvėjai nespėjus ateiti!” Užtai Dievas buvo geras pribuvėjoms. O tauta augo ir tapo labai stipri. Kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, jis davė ir joms gausias šeimas.

Tada faraonas įsakė visiems savo žmonėms: “Meskite į Nilą visus hebrajams gimusius berniukus, o mergaites gyvas palikite”.

Mozės gimimas Vienas vyras iš Levio giminės nuėjo paimti sau žmona vieną iš Levio giminės moterų. Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų. Matydama, kad jis buvo gražus kūdikis, tris mėnesius jį slėpė. Nebegalėdama slėpti jo ilgiau, paėmė papiruso pintinę ir ištinkavo ją bitumu bei derva. Paguldžiusi į ją kūdikį, padėjo tarp nendrių Nilo pakrantėje. Jo sesuo atsistojo atokiau pažiūrėti, kas atsitiks.

Faraono duktė nusileido prie Nilo maudytis. Tuo tarpu jos palydovės vaikštinėjo Nilo pakrante. Pastebėjusi tarp nendrių pintinę, ji pasiuntė savo palydovę jos atnešti. Kai pintinę atidarė, pamatė kūdikį. Žiūri, berniukas verkia! Jai pagailo jo. “Tai turi būti vienas iš hebrajų vaikų”, – ji tarė. Tada kūdikio sesuo kreipėsi į faraono dukterį: “Gal man nueiti ir parūpinti žindyvę iš hebrajų moterų, kad pažindytų vaiką?” “Puiku, nueik!” – atsakė faraono duktė. Mergaitė nuėjo ir pašaukė paties kūdikio motiną. Faraono duktė jai tarė: “Imk šį kūdikį ir žindyk jį man. Aš tau atsilyginsiu”. Moteris kūdikį paėmė ir jį žindė. Kai kūdikis paaugo, ji atnešė jį faraono dukteriai, o ji priėmė jį kaip savo sūnų. Ji pavadino jį Moze, paaiškindama: “Aš ištraukiau jį iš vandens”.

Mozė pabėga į Midjaną Vieną kartą, kai Mozė jau buvo užaugęs, jis nuėjo pas savo gimines. Stebėdamas jų lažo darbus, jis pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrajų – vieną iš jo giminių. Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis egiptietį užmušė ir paslėpė smėlyje. Kai jis vėl nuėjo kitą dieną, žiūri, mušasi du hebrajai! “Kodėl muši savo bičiulį hebrajų?” – užklausė kaltąjį. O šis atkirto: “Kas gi padarė tave mūsų didžiūnu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip kad užmušei egiptietį?” Mozė nusigando ir galvojo: “Aišku, tas dalykas jau žinomas!” Kai faraonas apie tai išgirdo, jis stengėsi Mozę nužudyti.

Mozė nuo faraono pabėgo. Atkeliavo į Midjano kraštą ir atsisėdo prie vieno šaltinio. Midjano kunigas turėjo septynias dukteris. Jos atėjo vandens pasisemti ir pripildyti lovių tėvo kaimenei pagirdyti. Tuo tarpu atėjo keletas piemenų ir nuvarė jas į šalį. Mozė pakilo, jas apgynė ir pagirdė jų kaimenę. Kai jos sugrįžo pas savo tėvą Reuelį, tėvas klausė: “Kodėl šiandien taip anksti parskubėjote?” Jos atsakė: “Vienas egiptietis išgelbėjo mus nuo piemenų rankų. Jis net vandens mums pasėmė ir pagirdė kaimenę!” “Kur jis yra? Kodėl jūs palikote tą vyrą? Pakvieskite jį duonos laužyti”. Mozė sutiko gyventi su tuo žmogumi, o jis davė Mozei žmona savo dukterį Ziporą. Ji pagimdė jam sūnų, kurį jis pavadino Geršomu, nes galvojo: “Aš buvau ateivis, gyvenantis svetimame krašte”.

Degantis krūmas Po to praslinko daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraeliečiai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos. Jų šauksmas iš vergijos pakilo iki Dievo. Dievas, išgirdęs jų dejonę, atsiminė savo sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Dievas pažvelgė į izraeliečius ir atkreipė į juos dėmesį.

Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno. Viešpaties angelas jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė. Mozė sau tarė: “Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega”.

Dievas pašaukia Mozę Kai VIEŠPATS pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: “Moze, Moze!” – “Aš čia!” – tas atsiliepė. Tada jis tarė: “Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo”. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.

O VIEŠPATS tęsė: “Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi, į šalį kanaaniečių, hetitų, amoriečių, perizitų, hivitų ir jebusitų. Taip, izraeliečių šauksmas iš tikrųjų pasiekė mane. Be to, aš mačiau, kaip juos egiptiečiai engia. O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraeliečius iš Egipto”. Bet Mozė atsakė Dievui: “Kas aš toks, kad galėčiau eiti pas faraoną ir net išvesčiau izraeliečius iš Egipto?” O jis tarė: “Aš būsiu su tavimi! Ir tai bus tau ženklas, kad aš tave siunčiau. Kai būsi išvedęs tautą iš Egipto, jūs pagarbinsite Dievą prie šio kalno”.

Dievas apreiškia savo Vardą “Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: ‘Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus’, – ir jie manęs klaus: ‘Koks yra jo vardas?’ – ką aš jiems pasakysiu?” Dievas Mozei tarė: “Aš esu, kuris esu. – Ir jis tęsė. – Tu taip kalbėsi izraeliečiams: ‘Aš Esu atsiuntė mane pas jus'”. Dievas vėl kalbėjo Mozei: “Taip tu kalbėsi izraeliečiams: ‘VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – atsiuntė mane pas jus’.

Šis bus mano vardas per amžius,
šiuo vardu manęs šauksis visos kartos.

Eik ir sušauk Izraelio seniūnus, pasakyk jiems: ‘VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – pasirodė man ir tarė: aš tikrai stebėjau jus ir tai, kas jums daroma Egipte. Aš pažadu išvesti jus iš Egipto kančios į kraštą kanaaniečių, hetitų, amoriečių, perizitų, hivitų ir jebusitų, į kraštą, tekantį pienu ir medumi’. Jie paklausys tavo balso. Tu ir Izraelio seniūnai nueisite pas faraoną ir jam pranešite: ‘VIEŠPATS, hebrajų Dievas, apsireiškė mums. Tebūna tad leista mums nueiti trijų dienų kelionę į dykumą, idant galėtume atnašauti auką VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui’. Betgi aš žinau, kad Egipto karalius tol neleis jums išeiti, kol nebus galingos rankos priverstas. Todėl ištiesiu ranką ir ištiksiu Egiptą visais savo nuostabiais darbais, kuriuos jame padarysiu. Tada jis leis jums išeiti. Netgi duosiu šiai tautai tokią malonę egiptiečių akyse, kad jūs išeidami neišeisite tuščiomis rankomis. Kiekviena moteris paprašys savo kaimynę ar bet kokią moterį, gyvenančią kaimynės namuose, sidabro bei aukso brangumynų ir drabužių. Jais apvilksite savo sūnus ir dukteris, apiplėšdami Egiptą”.

Dievas padrąsina Mozę ir suteikia jam galią Mozė atsakė, tardamas: “O jeigu jie netikės manimi ir mano balso neklausys, bet sakys: ‘VIEŠPATS tau nepasirodė!'” VIEŠPATS jo paklausė: “Ką laikai savo rankoje?” “Lazdą”, – jis atsakė. “Mesk ją žemėn,” – paliepė Dievas. Jis numetė ją žemėn, ir ji pavirto gyvate. Mozė nuo jos atšoko. Tuomet VIEŠPATS tarė Mozei: “Ištiesk ranką ir nutverk ją už uodegos”, – jis ištiesė ranką, nutvėrė ją, ir ji vėl pavirto lazda jo rankoje. “Taip įvyks, – {VIEŠPATS tęsė}, – kad jie patikėtų, jog tau pasirodė VIEŠPATS, jų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo”.

VIEŠPATS vėl jam paliepė: “Įkišk ranką į savo užantį”. Jis įkišo ranką į užantį ir kai ją ištraukė, žiūri, jo ranka buvo raupsuota – balta tarsi sniegas. “Įkišk dar sykį ranką į užantį,” – vėl paliepė. Jis dar sykį įkišo ranką į užantį ir kai ją ištraukė, žiūri, ji buvo tapusi tokia pat, kaip ir visas jo kūnas. “Jei jie tavimi netikės ar nepaisys pirmojo ženklo, jie patikės antruoju ženklu. Betgi jeigu jie nepatikėtų nei šiais dviem ženklais ir nepaklausytų tavo balso, pasemk iš Nilo vandens ir išpilk jį ant sausos žemės. Vanduo, kurį pasemsi iš Nilo, ant sausos žemės pavirs krauju”.

Bet Mozė VIEŠPAČIUI tarė: “Ak, mano Viešpatie, aš niekad nebuvau iškalbus, – nei praeityje, nei dabar, kai tu prakalbinai savo tarną. Aš esu lėtas praverti burną ir mano liežuvis nerangus”. Tada VIEŠPATS jį paklausė: “O kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS? O dabar eik! Aš būsiu su tavo burna ir tave pamokysiu, ką turi sakyti”. Tačiau Mozė atsakė: “Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą”. Tuomet VIEŠPATS supyko ant Mozės ir tarė: “Ar tu neturi brolio, levito Aarono? Jis, aš žinau, yra iškalbus. Kaip tik dabar jis ateina tavęs pasitikti. Tave pamačius, džiaugsis jo širdis. Tu kalbėsi jam ir dėsi žodžius į jo burną, o aš būsiu su tavo burna ir su jo burna ir pamokysiu judu, ką daryti. Iš tikrųjų jis žmonėms už tave kalbės: jis bus tau kaip burna, o tu būsi jam kaip Dievas. Paimk į savo ranką šią lazdą, – su ja ženklus turėsi daryti”.

Mozė grįžta į Egiptą Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir jam tarė: “Prašyčiau leisti man grįžti pas giminę į Egiptą ir pasižiūrėti, ar jie dar tebėra gyvi”. Jetras Mozei atsakė: “Eik ramybėje!” Mozei Midjane VIEŠPATS tarė: “Grįžk į Egiptą, nes visi žmonės, ieškoję tavo gyvybės, išmirė”. Taigi Mozė pasiėmė savo žmoną ir sūnus, užsodino juos ant asilo ir leidosi kelionėn į Egipto žemę. Dievo lazdą Mozė pasiėmė su savimi.

O VIEŠPATS Mozei tarė: “Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti. Tuomet tu sakysi faraonui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Betgi tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų'”.

Atsitiko, kad kelionės metu, nakvojant vienoje užeigoje, VIEŠPATS pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti. Bet Zipora, paėmusi titnagą, nupjovė savo sūnaus apyvarpės odelę ir palietė ja Mozės kojas, tardama: “Tu esi man iš tikrųjų kraujo sužadėtinis!” O kai {Viešpats} nuo jo pasitraukė, ji pridėjo: “Kraujo sužadėtinis apipjaustymu”.

Aaronas pasitinka Mozę VIEŠPATS tarė Aaronui: “Nueik į dykumą Mozės pasitikti”. Aaronas nuėjo, pasitiko Mozę prie Dievo kalno ir pabučiavo. Mozė papasakojo Aaronui apie visa, ką VIEŠPATS jį siųsdamas buvo pasakęs, ir apie visus jam pavestus ženklus. Tada Mozė ir Aaronas nuėjo ir sušaukė visus izraeliečių seniūnus. Aaronas pakartojo visa, ką VIEŠPATS buvo pasakęs Mozei, o Mozė padarė ženklus visų žmonių akivaizdoje. Žmonės įsitikino. Išgirdę, kad VIEŠPATS parodė rūpinimąsi izraeliečiais ir pamatė jų kančią, jie parpuolė kniūbsčia ir pagarbino.

Faraonas užsispiria ir lieka kietaširdis Tada Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir jam tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti atšvęsti mano iškilmę dykumoje'”. Bet faraonas atsakė: “Kas gi tas VIEŠPATS, kad aš turėčiau jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš tą VIEŠPATĮ pažįstu, nei aš leisiu Izraeliui eiti!” Tuomet jie tarė: “Mums apsireiškė hebrajų Dievas. Prašom leisti mums nueiti trijų dienų kelionę į dykumą ir ten atnašauti auką VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, kad kartais jis neištiktų mūsų maru ar kalaviju”. Bet Egipto karalius atsakė: “Moze ir Aaronai, kam gi judu atitraukiate žmones nuo darbų? Nešdinkitės prie savo lažo!” Faraonas tęsė: “Štai jie yra gausesni už krašto gyventojus, o judu norite juos atleisti nuo lažo!” Tą pačią dieną faraonas įsakė žmonių prievaizdams ir jų prižiūrėtojams: “Nebeduokite daugiau žmonėms plytoms dirbti šiaudų , kaip iki šiol darėte. Teeina ir tepasirenka šiaudų jie patys! Bet reikalaukite iš jų to paties skaičiaus plytų, kaip anksčiau kad padirbdavo. Skaičiaus nesumažinkite, nes jie yra tinginiai ir todėl rėkauja: ‘Leisk mums eiti ir atnašauti auką mūsų Dievui!’ Duokite vyrams daugiau darbo, tedirba ir tenepaiso melagingų pažadų”.

Taigi žmonių prievaizdai ir prižiūrėtojai išėjo ir izraeliečiams pasakė: “Taip kalbėjo faraonas: ‘Nebeduosiu jums jokių šiaudų. Jūs patys eikite ir pasirūpinkite šiaudų, kur tik galite jų rasti. Tačiau darbas jums nė kiek nebus sumažintas'”. Tada žmonės pasklido po visą Egipto žemę rinkti šiaudų ražienose. O prievaizdai spaudė, sakydami: “Atlikite savo darbą! Kas dieną turite padaryti tiek pat, kiek padarydavote gaudami šiaudus”. Izraeliečių prižiūrėtojai, faraono prievaizdų paskirti juos prižiūrėti, buvo nuplakti. “Kodėl, – klausė jų, – nepadarėte nei vakar, nei šiandien nustatyto skaičiaus plytų, kaip pirma kad padarydavote?”

Tada izraeliečių prižiūrėtojai nuėjo pas faraoną ir skundėsi, sakydami: “Kodėl taip elgiesi su savo tarnais? Šiaudų tavo tarnams nebeduodama, tačiau įsakoma: ‘Dirbkite plytas!’ Štai kaip yra tavo tarnai plakami! Tuo tarpu kalti yra tavo paties žmonės”. Jis atsakė: “Jūs slunkiai, jūs tinginiai! Todėl ir sakote: ‘Leisk mums eiti atnašauti auką tam VIEŠPAČIUI’. O dabar nešdinkitės prie darbo! Šiaudų jums nebus duodama, bet jūs vis vien turite padirbti tiek pat plytų”. Izraeliečių prižiūrėtojai pasijuto esą bėdoje, kai jiems buvo pasakyta: “Kasdienio plytų skaičiaus nemažinkite!” Išeidami iš faraono, jie susidūrė su Moze ir Aaronu, kurie stovėjo jų laukdami. “VIEŠPATS tepasižiūri į jus ir teteisia! Užtraukėte mums faraono ir jo pareigūnų nemalonę, įdėjote jiems į ranką kalaviją mums nužudyti”.

Dievas pakartoja savo pažadą Mozė vėl kreipėsi į VIEŠPATĮ, sakydamas: “O Viešpatie, kodėl taip blogai elgiesi su šia tauta? Kam gi mane iš viso siuntei? Nuo to laiko, kai nuėjau pas faraoną kalbėti tavo vardu, jis engia šią tautą, o tu nedarai nieko savo tautai išgelbėti”.

Tuomet VIEŠPATS atsakė Mozei: “Nūnai pamatysi, ką aš darysiu faraonui: iš tikrųjų galingos rankos priverstas jis leis jiems išeiti, galingos rankos priverstas jis išvarys juos iš savo krašto”.

Dievas kalbėjo Mozei ir sakė jam: “Aš esu VIEŠPATS! Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, bet vardu ‘VIEŠPATS’ aš jiems nedaviau savęs pažinti. Aš sudariau ir savo sandorą su jais duoti jiems Kanaano kraštą – kraštą, kuriame jie gyveno kaip ateiviai. Aš išgirdau dejavimą izraeliečių, kuriuos egiptiečiai laiko vergijoje, ir atsiminiau savo sandorą. Todėl sakyk izraeliečiams: ‘Aš esu VIEŠPATS! Išlaisvinsiu jus iš egiptiečių lažo ir išgelbėsiu jus iš jų vergijos. Atpirksiu jus pakelta ranka ir teismo rykštėmis. Paimsiu jus sau kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas. Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išlaisvino iš egiptiečių vergijos. Nuvesiu jus į kraštą, kurį prisiekiau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Jį duosiu jums kaip paveldą. Aš esu VIEŠPATS!'” Taip Mozė kalbėjo izraeliečiams, bet jie Mozės nenorėjo klausyti, nes jų dvasia buvo žiaurios vergijos palaužta.

Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Nueik ir sakyk Egipto karaliui Faraonui, kad leistų izraeliečiams išeiti iš jo žemės”. Bet Mozė sakė VIEŠPAČIUI: “Štai izraeliečiai manęs neklauso, negi Faraonas manęs paklausys? Aš gi nesu iškalbus!” Betgi VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui apie izraeliečius ir Egipto karalių Faraoną, įsakydamas jiems išvesti izraeliečius iš Egipto krašto.

Mozės ir Aarono kilmės įrašai Šie yra jų protėvių šeimų galvos: Reubeno, Izraelio pirmagimio, sūnūs: Hanochas, Palu’as, Hezronas ir Karmis. Jie yra Reubeno šeimos. Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Zoharas ir kanaanietės sūnus Šaūlis. Jie yra Simeono šeimos. Šie yra vardai Levio sūnų, pagal jų kilmės įrašus: Geršonas, Kehatas ir Meraris. Levis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Geršono sūnūs: Libnis ir Šimejis, pagal jų šeimas. Kehato sūnūs: Amramas, Izharas, Hebronas ir Uzielis. Kehatas gyveno šimtą trisdešimt trejus metus. Merario sūnūs: Mahlis ir Mušis. Tai yra levitų šeimos pagal jų kilmės įrašus. Amramas paėmė sau žmona savo tėvo seserį Jochebedą. Ji pagimdė jam Aaroną ir Mozę. Amramas gyveno šimtą septynerius metus. Izharo sūnūs: Korahas, Nefegas ir Zichris. Uzielio sūnūs: Mišaelis, Elzafanas ir Sitris. Aaronas paėmė žmona Elišebą, Aminadabo dukterį, Nahšono seserį; ji pagimdė jam Nadabą, Abihu’ą, Eleazarą ir Itamarą. Koraho sūnūs: Assiras, Elkana ir Abiasafas. Jie yra korahitų šeimos. Aarono sūnus Eleazaras paėmė žmona vieną iš Putielio dukterų, ir ji pagimdė jam Finehą. Tai levitų protėvių šeimų galvos pagal jų šeimas.

Tai yra tas pats Aaronas ir tas pats Mozė, kuriems VIEŠPATS pasakė: “Išveskite izraeliečius iš Egipto žemės gretą po gretos”. Taip juodu – tas pats Mozė ir tas pats Aaronas – kalbėjo Egipto karaliui Faraonui, kad leistų išvesti izraeliečius iš Egipto.

Tą dieną, kai VIEŠPATS kalbėjo Mozei Egipto žemėje, jis pasakė jam: “Aš esu VIEŠPATS! Pakartok Egipto karaliui Faraonui visa, ką aš tau sakau”. Bet Mozė atsikalbinėjo VIEŠPATIES akivaizdoje: “Štai aš nesu iškalbus. Negi faraonas manęs klausys?”

Mozei VIEŠPATS atsakė: “Štai padariau tave tarsi Dievu faraonui, o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas. Tu pakartosi visa, ką aš tau įsakau, o tavo brolis Aaronas lieps faraonui leisti izraeliečiams išeiti iš jo krašto. Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. Kai faraonas tavęs neklausys, aš uždėsiu ant Egipto savo ranką ir teismo rykštėmis išvesiu savo tautą, izraeliečius, iš Egipto žemės, gretą po gretos. Egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai ištiesiu ranką ant Egipto ir išvesiu iš jo izraeliečius”. Taip Mozė su Aaronu ir padarė. Jie padarė lygiai taip, kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs. Mozė buvo aštuoniasdešimties metų, o Aaronas aštuoniasdešimt trejų, kai juodu kalbėjo su faraonu.

Lazda pavirsta gyvate VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: “Kai faraonas, kalbėdamas su jumis, pareikalaus: ‘Padarykite stebuklą’, – tada sakyk Aaronui: ‘Imk savo lazdą ir mesk ją žemėn priešais faraoną!’ Ji pavirs gyvate”. Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir padarė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Aaronas numetė savo lazdą žemėn priešais faraoną ir jo pareigūnus, ir ji pavirto slibinu. Faraonas taip pat sušaukė išminčius bei burtininkus ir jie – Egipto kerėtojai – padarė tą patį savo kerais. Kiekvienas jų metė žemėn savo lazdą, ir jos pavirto slibinais, tačiau Aarono lazda prarijo jų lazdas. Tačiau faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neklausė jų, kaip buvo VIEŠPATS pasakęs.

Pirmoji Egipto rykštė: vanduo pavirsta krauju Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Faraono širdis yra užkietėjusi. Jis atsisako leisti tautai išeiti. Nueik pas faraoną rytą, kai jis eis prie vandenų, ir, laikydamas rankoje lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate, atsistok ant Nilo kranto jo pasitikti. Sakyk jam: ‘VIEŠPATS, hebrajų Dievas, atsiuntė mane pas tave pasakyti: ‘Leisk mano tautai eiti, kad galėtų mane pagarbinti dykumoje’. Betgi tu iki šiol manęs nepaklausei. Taip kalba VIEŠPATS: ‘Iš šios {rykštės} žinosi, kad aš esu VIEŠPATS! Štai lazda, kurią laikau rankoje, suduosiu į Nilo vandenį, ir jis pavirs krauju. Išgaiš žuvys upėje, ims dvokti pati upė, nebegalės egiptiečiai gerti vandens iš Nilo'”.

Mozei VIEŠPATS tarė: “Sakyk Aaronui: ‘Paimk savo lazdą ir ištiesk ranką viršum Egipto vandenų, – viršum jo upių, kanalų, kūdrų ir visų jo vandens telkinių, – kad jie pavirstų krauju. Visame Egipte bus kraujo net mediniuose ir akmeniniuose induose'”. Mozė ir Aaronas darė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir faraono bei jo pareigūnų akivaizdoje sudavė į Nilo vandenį, ir visas vanduo upėje pavirto krauju. Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti, – kraujas buvo visur Egipte. Betgi kai Egipto kerėtojai padarė tą patį savo kerais, faraono širdis liko kieta, ir jis jų nepaklausė, kaip VIEŠPATS ir buvo pasakęs. Faraonas apsisuko ir nuėjo į savo rūmus, – net to jis nepaėmė į širdį. O visi egiptiečiai turėjo kasti visur prie Nilo, ieškodami geriamo vandens, nes Nilo vandens jie nebegalėjo gerti.

Antroji Egipto rykštė: varlės Praėjo septynios dienos nuo to, kai VIEŠPATS ištiko Nilą. VIEŠPATS tarė Mozei: “Nueik pas faraoną ir sakyk jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti. Jei atsisakai juos išleisti, – štai aš plaksiu visą tavo šalį varlėmis. Nilas knibždės nuo varlių, jos atšokuos į tavo rūmus, į tavo miegamąjį ir į tavo lovą, į tavo pareigūnų ir tavo pavaldinių namus, į jų krosnis ir į jų dubenis duonai minkyti. Varlės šokinės ant tavęs, ant tavo pavaldinių ir ant tavo pareigūnų'”.

VIEŠPATS tarė Mozei: “Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk ranką su lazda viršum upių, kanalų ir kūdrų, užleisk varlėmis Egipto kraštą!'” Aaronas ištiesė ranką viršum Egipto vandenų, varlės iššoko ir užplūdo visą Egipto kraštą. Betgi kerėtojai savo kerais padarė tą patį, – užleido varlėmis Egipto kraštą.

Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: “Prašykite VIEŠPATĮ, kad atitolintų varles nuo manęs ir mano pavaldinių, o aš leisiu tautai eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI”. Mozė faraono paprašė: “Malonėk man paskirti laiką, kada aš turiu už tave, tavo pareigūnus ir pavaldinius prašyti, kad varlės būtų atitolintos nuo tavęs bei tavo rūmų ir liktųsi tiktai Nilo upėje?” Jis atsakė: “Rytoj!” Mozė tarė: “Tebūna kaip sakai! Kad žinotumei, jog nėra kito kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, varlės atsitrauks nuo tavęs ir tavo rūmų, tavo pareigūnų ir pavaldinių. Jos pasiliks tiktai Nilo upėje”. Tada Mozė ir Aaronas pasitraukė nuo faraono. Mozė šaukėsi VIEŠPATIES dėl varlių, kuriomis jis buvo užleidęs faraoną. O VIEŠPATS padarė taip, kaip Mozė prašė. Varlės išdvėsė namuose, kiemuose ir laukuose. Jos buvo metamos į krūvų krūvas, visas kraštas dvokė. Bet kai faraonas pamatė, kad jau galima atsikvėpti, jis sukietino savo širdį ir jų neklausė, kaip VIEŠPATS kad buvo pasakęs.

Trečioji Egipto rykštė: uodai Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo lazdą ir suduok į žemės dulkes, kad jos pavirstų uodais visame Egipto krašte!'” Jie taip ir padarė. Aaronas ištiesė savo ranką su lazda ir sudavė į žemės dulkes. Uodai apniko žmones ir gyvulius. Žemės dulkės visame Egipto krašte pavirto uodais. Kerėtojai panašiai bandė savo kerais padaryti uodų, bet neįstengė. O uodai knibždėjo ant žmonių ir gyvulių. Kerėtojai sakė faraonui: “Tai Dievo pirštas!” Bet faraono širdis buvo sukietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti, kaip VIEŠPATS kad buvo pasakęs.

Ketvirtoji Egipto rykštė: musės Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Atsikelk anksti rytą ir pasirodyk faraonui, kai jis eina prie vandens, ir sakyk jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti. Nes jei neleisi mano tautai eiti, tikėk manimi, užleisiu musių spiečiais tave, tavo pareigūnus bei pavaldinius ir tavo rūmus. Egiptiečių namai, netgi ir pati žemė, kurioje jie gyvena, knibždės nuo musių spiečių. Bet tą dieną atskirsiu Gošeno šalį, kur gyvena mano tauta. Ten musių spiečių nebus, kad tu žinotumei, jog aš esu VIEŠPATS šiame krašte. Aš padarysiu šį skirtumą tarp savo tautos ir tavo tautos. Rytoj pasirodys šis ženklas'”. VIEŠPATS taip ir padarė. Musių spiečių spiečiai apniko faraono rūmus ir jo pareigūnų namus. Žemė visame Egipto krašte buvo nuniokota musių.

Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: “Eikite, atnašaukite savo Dievui auką šiame krašte”.  Bet Mozė atsakė: “Tai daryti nedera, nes ką mes aukojame VIEŠPAČIUI, savo Dievui, yra pasibjaurėtina egiptiečiams. Jeigu mes aukosime, kas yra pasibjaurėtina egiptiečių akyse, argi jie neužmuš mūsų akmenimis? Todėl mes turime nueiti trijų dienų kelią į dykumą ir atnašauti auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis mums įsako”. O faraonas tarė: “Aš leisiu jums eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, dykumoje su sąlyga, kad jūs neisite per toli. Maldaukite ir už mane”. Mozė atsakė: “Štai, kai tik iš tavęs išeisiu, tuojau pat maldausiu VIEŠPATĮ, kad musių spiečiai rytoj pasitrauktų nuo faraono, jo pareigūnų ir pavaldinių. Tačiau tenesielgia faraonas vėl apgaulingai, neleisdamas tautai eiti atnašauti aukos savo VIEŠPAČIUI!”

Mozė, išėjęs iš faraono, meldėsi VIEŠPAČIUI. Ir VIEŠPATS padarė, kaip Mozė prašė. Jis pašalino musių spiečius nuo faraono, nuo jo pareigūnų ir pavaldinių. Nė vienos neliko. Betgi ir šį kartą faraonas sukietino savo širdį: tautai eiti neleido.

Penktoji Egipto rykštė: galvijų maras Tada VIEŠPATS Mozei tarė: “Eik pas faraoną ir sakyk jam: Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti mane pagarbinti! Nes jeigu neleisi jiems išeiti ir toliau juos stabdysi, tikėk manimi, VIEŠPATIES ranka ištiks baisiu maru tavo galvijus laukuose – arklius, asilus, kupranugarius, galvijų bandas ir avių kaimenes. Betgi VIEŠPATS padarys skirtumą tarp izraeliečių ir egiptiečių galvijų, idant nenugaištų nė vienas iš tų, kurie priklauso izraeliečiams'”. VIEŠPATS nustatė ir laiką, tardamas: “Rytoj VIEŠPATS tai įvykdys šiame krašte!” Kitą dieną VIEŠPATS taip ir padarė. Visi egiptiečių galvijai išdvėsė, bet izraeliečių galvijų nė vienas nenugaišo. Faraonas pasiuntė pažiūrėti ir sužinojo, kad nė vienas izraeliečių galvijų nebuvo nugaišęs. Vis tiek faraono širdis liko kieta: tautai eiti neleido.

Šeštoji Egipto rykštė: votys Tada VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: “Pasisemkite kiekvienas po rieškučias suodžių iš krosnies. Mozė teberia jas į orą faraono akivaizdoje. Jos pavirs dulkelėmis virš Egipto žemės ir sukels pūliuojančias votis žmonėms ir gyvuliams visoje Egipto žemėje”. Taigi jie paėmė suodžių iš krosnies ir nuėjo pas faraoną. Mozė išbėrė jas į orą, ir jos sukėlė pūliuojančias votis žmonėms bei gyvuliams. Kerėtojai su Moze varžytis neįstengė, nes votys kamavo kerėtojus lygiai taip, kaip ir visus egiptiečius. Bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS buvo Mozei pasakęs.

Septintoji Egipto rykštė: kruša Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Atsikelk anksti rytą ir pasirodyk faraonui. Jam pasakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti! Kitaip šį kartą siųsiu visas savo rykštes prieš tave patį, prieš tavo pareigūnus ir pavaldinius, idant žinotumei, kad nėra kito kaip aš visoje žemėje. Juk aš būčiau galėjęs ištiesti ranką ir ištikti tave bei tavo tautą maru, ir tu būtum buvęs nušluotas nuo žemės. Vis dėlto aš leidau tau gyventi, kad parodyčiau tau savo galybę, kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę. Nejau tu vis dar užkirsi kelią mano tautai ir neleisi jiems išeiti! Tikėk manimi, rytoj šiuo laiku padarysiu, kad lytų tokia ledų kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įkūrimo iki šios dienos. Todėl paliepk, kad visi tavo galvijai ir visa, ką turi laukuose, būtų suvaryta po saugia pastoge. Žmonės ir gyvuliai, esantys atvirame lauke be pastogės, žus, kai ant jų ims kristi ledų kruša'”. Kai kurie faraono pareigūnai, bijodami VIEŠPATIES žodžio, skubiai suvarė savo vergus ir galvijus į saugias pastoges. O kiti, nepaisydami VIEŠPATIES žodžio, paliko savo vergus ir galvijus atvirame lauke.

Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Ištiesk ranką dangaus link, tekrinta ledų kruša ant visos Egipto šalies – ant žmonių, ant gyvulių ir ant visos laukų augmenijos Egipto žemėje”. Mozė pakėlė savo lazdą dangaus link, ir VIEŠPATS pasiuntė perkūniją ir krušą, žemėn liejosi ugnis. VIEŠPATS lijo ledų kruša ant Egipto žemės. Kruša su nesiliaujama žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekad nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta! Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą – ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augmeniją bei sutriuškino laukuose visus medžius. Tik Gošeno srityje, kur gyveno izraeliečiai, ledų krušos nebuvo.

Tada faraonas pasišaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: “Šį kartą aš kaltas. VIEŠPATS yra teisus, aš ir mano tauta esame nedori. Maldaukite VIEŠPATĮ! Gana jau Dievo griausmų ir krušos! Aš leisiu jums eiti. Nėra reikalo jums ilgiau pasilikti. Mozė jam atsakė: “Kai tik išeisiu už miesto, aš pakelsiu rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija liausis ir ledų kruša nebekris žemėn, kad žinotumei, jog žemė priklauso VIEŠPAČIUI. Betgi aš žinau, kad tu ir tavo pareigūnai VIEŠPATIES Dievo dar nebijote”.

{Linai ir miežiai buvo nuniokoti, nes miežiai jau buvo išplaukėję, o linai jau žydėjo. Bet kviečiai ir speltai nebuvo nuniokoti, nes jie vėliau plaukėja.}

Mozė, palikęs faraoną ir išėjęs iš miesto, pakėlė rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija ir ledų kruša liovėsi, nei lietus žemėn nebepylė. Tačiau kai faraonas pamatė, kad lietus, kruša ir perkūnija liovėsi, jis vėl nusidėjo ir sukietino savo širdį – jis ir jo pareigūnai. Taigi faraono širdis sukietėjo, – izraeliečiams išeiti jis neleido, kaip VIEŠPATS buvo pasakęs per Mozę.

Aštuntoji Egipto rykštė: skėriai Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Eik pas faraoną. Juk aš sukietinau jo širdį ir širdį jo pareigūnų, idant parodyčiau per juos šiuos savo ženklus ir tu galėtumei papasakoti savo vaikams ir vaikaičiams, kaip aš išjuokiau egiptiečius ir kokius ženklus jiems padariau, – idant ir jūs žinotumėte, kad aš esu VIEŠPATS”.

Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir tarė jam: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: ‘Kaip ilgai atsisakysi nusižeminti prieš mane? Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti! Nes rytoj aš atvesiu skėrius į tavo kraštą, jeigu atsisakai leisti mano tautai išeiti. Jie taip apguls žemės paviršių, kad niekas nebegalės net žemės matyti. Jie suris visa, kas jums išliko nuo ledų krušos, suris visus jūsų medžius, vėl dygstančius laukuose. Be to, jie užplūs tavo rūmus ir namus visų tavo pareigūnų bei visų egiptiečių, ko nei tavo tėvai, nei tavo tėvų tėvai nematė nuo tos dienos, kai jie pasirodė žemėje, iki šiai dienai'”. Tai pasakęs, jis apsisuko ir paliko faraoną.

Faraono pareigūnai jam sakė: “Kaip ilgai jis regs mums pinkles? Leisk tiems žmonėms eiti pagarbinti VIEŠPATĮ, savo Dievą! Nejau dar nematai, kad Egiptas žūsta?” Mozė ir Aaronas buvo vėl pašaukti pas faraoną. Jis jiems tarė: “Eikite, garbinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą! Bet kas gi iš jūsų turi eiti?” Mozė atsakė: “Mes eisime su savo jaunuoliais ir seneliais, su savo sūnumis ir dukterimis, su savo kaimenėmis ir bandomis, nes mes turime švęsti iškilmę VIEŠPATIES garbei”. Betgi faraonas jiems tarė: “VIEŠPATS iš tikrųjų bus su jumis, jei aš kada nors leisiu jūsų vaikams eiti su jumis! Aišku, jūs ką nors pikta galvoje turite!  Ne, niekad! Teeina vien jūsų vyrai ir tegarbina VIEŠPATĮ, nes to juk jūs ir prašote”. Ir jie buvo išvyti iš faraono akivaizdos.

Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Ištiesk ranką viršum Egipto žemės, kad ją užpultų skėriai ir surytų visą augmeniją krašte – visa, kas yra likę nuo ledų krušos”. Mozė pakėlė savo lazdą viršum Egipto žemės, ir VIEŠPATS sukėlė rytų vėją per visą dieną ir visą naktį viršum krašto. Išaušus dienai, rytys jau buvo atnešęs skėrius. Skėriai užplūdo visą Egipto kraštą ir apsėdo visą Egipto žemę, – skėrių spiečius buvo toks tankus, kokio nebuvo buvę nei anksčiau, nei iš viso kada nors vėl bus. Jie taip apsėdo visą krašto paviršių, kad pajuodo žemė. Jie surijo visą laukų augmeniją krašte bei visus medžių vaisius, išlikusius nuo ledų krušos. Visame Egipto krašte nebeliko nieko žaliuojančio – jokių medžių, jokių augalų laukuose. Faraonas paskubomis pašaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: “Nusidėjau VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, ir jums. Prašau atleisti mano nuodėmę ir šį kartą! Maldauk VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad bent nuo manęs atitolintų šią pragaištį”. Mozė išėjo iš faraono ir meldėsi VIEŠPAČIUI. VIEŠPATS pakeitė aną vėją į galingą vakarį vėją, kuris pakėlė skėrius ir nupūtė juos į Nendrių jūrą. Nė vieno skėrio neliko visoje Egipto žemėje. Bet Dievas sukietino faraono širdį, ir jis izraeliečiams eiti neleido.

Devintoji Egipto rykštė: tamsa Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Ištiesk ranką dangaus link, kad Egipto kraštą apgaubtų tamsa – tamsa, kurią būtų galima pajusti”. Taigi Mozė ištiesė ranką dangaus link, ir visiška tamsa tris dienas gaubė visą Egipto kraštą. Žmonės negalėjo vieni kitų matyti ir per tris dienas negalėjo pasijudinti iš vietos, bet ten, kur gyveno izraeliečiai, buvo šviesu. Faraonas pasišaukė Mozę ir sakė: “Eikite ir garbinkite VIEŠPATĮ. Tik jūsų kaimenės ir bandos turi čia pasilikti. Net jūsų vaikai gali eiti su jumis”. Betgi Mozė tarė: “Tu pats turi aprūpinti mus atnašų aukoms ir deginamosioms aukoms atnašauti VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui. Ir mūsų galvijai turi eiti su mumis. Neliks čia nė nago, nes iš jų privalome parinkti, kuo pagarbinti VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir mes dar nežinome, ką panaudoti mūsų VIEŠPAČIUI pagarbinti, kol ten nenueisime”. Tačiau VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis nenorėjo jų leisti išeiti. Tada faraonas suriko: “Nešdinkis nuo manęs! Saugokis pamatyti mano veidą, nes tą dieną, kai pamatysi mano veidą, mirsi”. Mozė atsakė: “Tebūna taip, kaip sakai! Aš tavo veido niekad daugiau nebematysiu”.

Dešimtoji Egipto rykštė: pirmagimių mirtis VIEŠPATS tarė Mozei: “Dar vieną rykštę siųsiu faraonui ir Egiptui. Tada jis išleis jus iš čia. Iš tikrųjų, kai jis leis jums išeiti, varyte jus iš čia išvarys! Nurodyk žmonėms, kad pasiprašytų kiekvienas vyras iš savo kaimyno ir kiekviena moteris iš savo kaimynės sidabrinių ir auksinių daiktų”. VIEŠPATS suteikė žmonėms malonę egiptiečių akyse. Be to, pats Mozė buvo įžymus vyras Egipto krašte, faraono pareigūnų ir žmonių akyse.

Mozė tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Maždaug apie vidurnaktį aš pereisiu Egiptą. Egipto krašte mirs visi pirmagimiai, nuo faraono, sėdinčio savo soste, pirmagimio lig vergės, esančios prie girnų, pirmagimio, ir visi galvijų pirmagimiai. Tada visame Egipte pakils toks didelis klyksmas, kokio niekad dar nėra buvę nei kada nors bus. Bet izraeliečių net šuo neurgztelės nei ant žmogaus, nei ant gyvulio, kad žinotumėte, jog VIEŠPATS daro skirtumą tarp Egipto ir Izraelio. Tada tie visi tavo pareigūnai ateis pas mane ir, puldami kniūbsčia prieš mane, sakys: ‘Išeik nuo mūsų tu ir visa tauta, kuri paskui tave seka! Tada aš išeisiu'”. Ir, degdamas pykčiu, Mozė paliko faraoną.

VIEŠPATS tarė Mozei: “Faraonas jūsų nepaklausys, idant mano nuostabieji darbai būtų gausūs Egipto žemėje”. Mozė ir Aaronas padarė šiuos visus nuostabius darbus faraono akivaizdoje, bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, dėl to jis ir neleido Izraelio tautai eiti iš jo krašto.

Perėjimo šventės įsakai VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui Egipto žemėje: “Šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią, – jis bus jums pirmasis metų mėnuo. Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį – vieną avinėlį šeimai. Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgiant į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti. Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienerių metų patinėlis; galite jį paimti iš avių ar iš ožkų. Laikysite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos, tada jis turi būti papjautas sambrėškio metu, dalyvaujant visai susirinkusiai Izraelio bendrijai. Paėmę jo kraujo, jie paženklins juo abi durų staktas ir sąramą tų namų, kur jis bus valgomas. Avinėlis turi būti valgomas tą pačią naktį; jis bus valgomas iškeptas ant ugnies su nerauginta duona ir karčiosiomis žolėmis. Nevalgysite iš jo nieko nei žalio, nei išvirto vandenyje, bet valgysite ant ugnies iškeptą – galvą, kojas ir vidurius. Nepaliksite iš jo nieko iki ryto; jei kas iš jo liktų iki ryto, sudeginsite. Jį taip turėsite valgyti: susijuosę juosmenį, su sandalais ant kojų ir lazda rankoje; valgysite jį paskubomis. Tai yra VIEŠPATIES Perėjimas. Juk tą pačią naktį aš pereisiu per Egipto žemę, užmušdamas visus Egipto krašto pirmagimius ne tik žmonių, bet ir gyvulių; padarysiu teismą visiems Egipto dievams – aš, VIEŠPATS! Betgi kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai aš niokosiu Egipto kraštą.

Ši diena bus jums atminimo diena: švęsite ją kaip iškilmę VIEŠPAČIUI per kartų kartas, švęsite ją kaip amžiną įsaką. Per septynias dienas valgysite neraugintą duoną; jau pirmą dieną pašalinsite raugą iš savo namų, nes kas valgytų raugintą duoną nuo pirmosios iki septintosios dienos, bus nukirstas nuo Izraelio. Pirmąją dieną švęsite iškilmingą sueigą ir septintąją dieną švęsite iškilmingą sueigą. Tomis dienomis negalima dirbti jokio darbo, išskyrus paruošimą maisto, kurio kiekvienam reikia pavalgyti.

Švęskite neraugintos duonos iškilmę, nes tą dieną išvedžiau jūsų gretas iš Egipto žemės: švęskite tą dieną per kartų kartas kaip amžiną įsaką. Pirmą mėnesį, nuo keturioliktos dienos vakaro iki dvidešimt pirmos dienos vakaro, valgysite neraugintą duoną. Septynias dienas jokio raugo neturi būti jūsų namuose, nes kas valgytų raugintą duoną, tas, ar jis būtų ateivis, ar krašto gyventojas, bus nukirstas nuo Izraelio bendrijos. Jūs nevalgysite nieko rauginto; visose gyvenvietėse jūs valgysite tik neraugintą duoną”.

Perėjimo šventės paskelbimas Tada Mozė sušaukė visus Izraelio seniūnus ir jiems tarė: “Eikite, parinkite savo šeimoms avinėlius ir papjaukite Perėjimo avinėlį. Paėmę izopo šakelių pluoštą ir pamirkę dubenyje esančiame kraujyje, apšlakstykite dubenyje esančiu krauju durų sąramą ir abi staktas. Nė vienas jūsų teneina pro savo namų duris iki ryto. Juk pereis VIEŠPATS, užmušdamas egiptiečius! Pamatęs ant durų sąramos ir staktų kraują, tas duris VIEŠPATS apeis ir neleis naikintojui įeiti į jūsų namus jūsų užmušti. Jūs švęsite šias apeigas kaip amžiną įsaką jums ir jūsų vaikams. Ir ateityje, atėję į kraštą, kurį VIEŠPATS duos, kaip jis yra pažadėjęs, švęsite šias apeigas. O kai jūsų vaikai jus klaus: ‘Ką reiškia šios apeigos?’ – atsakysite: ‘Tai Perėjimo auka VIEŠPAČIUI, nes jis praėjo Egipte izraeliečių namus, kai užmušė egiptiečius, bet apsaugojo mūsų namus'”. Tada žmonės nusilenkė ir parpuolė kniūbsčia pagarbinti. Izraeliečiai išsiskirstė ir padarė lygiai taip, kaip Mozė ir Aaronas buvo jiems įsakę.

Pirmagimių mirtis ir leidimas išeiti Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius, – nuo savo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio, ir visus gyvulių pirmagimius. Nakties metu atsikėlė faraonas – jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte girdėjosi didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio. Naktį jis pasišaukė Mozę ir Aaroną ir tarė: “Tučtuojau palikite mano žmones – judu ir izraeliečiai su jumis! Eikite ir garbinkite VIEŠPATĮ, kaip sakėte. Varykitės ir savo kaimenes, ir savo bandas, kaip reikalavote. Nešdinkitės! Ir mane palaiminkite!”

Egiptiečiai skatino {Izraelio} žmones kuo greičiau išeiti iš krašto, sakydami: “Mes visi išmirsime!” Taigi žmonės nešėsi ant pečių savo dar neraugintą tešlą, savo minkymo dubenis, įvyniotus savo apsiaustuose. Izraeliečiai buvo padarę, kaip jiems Mozė buvo liepęs, – jie buvo paprašę sau iš egiptiečių sidabrinių ir auksinių brangenybių bei drabužių. O VIEŠPATS buvo padaręs, kad žmonės rastų tiek malonės egiptiečių akyse, idant jie duotų jiems, ko tik šie prašė. Tokiu būdu izraeliečiai apiplėšė egiptiečius.

B. IŠĖJIMAS IŠ EGIPTO IR KELIONĖ Į SINAJŲ

Išėjimas iš Egipto Izraeliečiai leidosi kelionėn iš Raamseso Sukotų link, maždaug šeši šimtai tūkstančių vyrų pėsčiomis, neskaitant vaikų. Be to, kartu su jais pakilo eiti padrika minia ir labai daug galvijų – kaimenių ir bandų. Jie kepėsi neraugintus papločius iš tešlos, kurią buvo atsinešę iš Egipto. Ji buvo nerauginta, nes jie buvo varomi iš Egipto ir negalėjo delsti. Maistu kelionei jie nebuvo apsirūpinę.

Izraeliečiai Egipte buvo išbuvę keturis šimtus trisdešimt metų. Keturi šimtai trisdešimtųjų metų gale, tą pačią dieną, visos VIEŠPATIES gretos išėjo iš Egipto žemės. Tai buvo VIEŠPATIES budėjimo naktis, kai jis išvedė juos iš Egipto žemės. Taigi tą pačią naktį visi izraeliečiai turi švęsti kaip budėjimą VIEŠPAČIUI per visas kartas.

Perėjimo avinėlio apeigos VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: “Šie yra Perėjimo {avinėlio} įstatai: nė vienas svetimtautis jo nevalgys. Bet kiekvienas už pinigus pirktas vergas gali juo dalytis tada, kai jį būsi apipjaustęs. Įnamys ir samdytas tarnas jo nevalgys. Jis turi būti valgomas viename, tame pačiame name. Nieko iš jo mėsos neišmesite laukan. Nesulaužysite nė vieno iš jo kaulų. Visa Izraelio bendrija turi jį švęsti. Jeigu pas tave gyvenantis ateivis nori švęsti Perėjimo {avinėlį} VIEŠPAČIUI, visi jo vyriškiai turi būti apipjaustyti. Tada bus jam leista jį švęsti, ir jis pats bus kaip čiabuvis krašte. Betgi joks neapipjaustytas asmuo jo nevalgys. Toks pat įstatymas bus čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų.

Visi izraeliečiai padarė, kaip buvo jiems paliepę Mozė ir Aaronas. Tą pačią dieną VIEŠPATS išvedė izraeliečius iš Egipto žemės, gretą po gretos.

Pirmagimių pašventimas Viešpačiui VIEŠPATS Mozei kalbėjo: “Pašvęsk man visus pirmagimius! Kas tik tarp izraeliečių pirmasis atveria motinos gimdą, žmogaus ar gyvulio vaikas, tas yra mano”.

Mozė tarė žmonėms: “Atsiminkite tą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų, nes VIEŠPATS iš ten išvedė jus savo rankos jėga. Rauginta duona nebus valgoma. Šiandien, Abibo mėnesį, jūs išeinate! Kai VIEŠPATS atves tave į kanaaniečių, hetitų, amoriečių, hivitų ir jebusitų kraštą, kurį jis prisiekė jūsų protėviams jums duoti, – kraštą, tekantį pienu ir medumi, – atliksi šį mėnesį tokias apeigas.

Per septynias dienas valgysi neraugintą duoną. Septintą dieną bus iškilmė VIEŠPAČIUI. Nerauginta duona bus valgoma per septynias dienas; raugintos duonos neturi turėti ir nieko rauginto neturi būti visoje tavo žemėje. Tą dieną paaiškinsi savo sūnui: ‘Tai dėl to, ką man padarė VIEŠPATS, kai aš išėjau iš Egipto’.

Tai tarnaus tau kaip ženklas ant rankos ir kaip priminimas ant kaktos, kad VIEŠPATIES mokymas būtų tavo burnoje, nes VIEŠPATS galinga ranka išvedė tave iš Egipto. Atliksi šias įsakytas apeigas metai iš metų joms skirtu laiku.

Kai VIEŠPATS įves tave į kanaaniečių kraštą, kaip jis buvo prisiekęs tau ir tavo protėviams, ir atiduos jį tau, tu atskirsi VIEŠPAČIUI visa, kas pirmąkart atveria motinos gimdą. Visi jūsų vyriškosios lyties galvijų pirmagimiai priklausys VIEŠPAČIUI. Kiekvieną pirmagimį asiliuką išpirksi avimi; o jeigu neišpirksi, turi jam nusukti sprandą. Kiekvieną vyriškį pirmagimį iš savo vaikų turi išpirkti. Kai ateityje tavo sūnus klaus tave: ‘Ką tai reiškia?’ – tu jam atsakysi: ‘Galinga ranka VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto, iš vergijos namų. Kai faraonas kietaširdiškai užsispyrė neleisti mums išeiti, VIEŠPATS užmušė Egipto žemėje visus pirmagimius, – ir žmonių pirmagimius, ir gyvulių pirmagimius. Todėl aš ir paaukoju VIEŠPAČIUI visa, kas yra vyriškosios lyties ir pirmąkart atveria motinos gimdą, ir todėl aš išperku savo pirmagimį sūnų’. Tai tarnaus tau kaip ženklas ant rankos ir juostelė tau ant kaktos, nes galinga ranka VIEŠPATS mus išvedė iš Egipto”.

Nendrių jūros link Kai faraonas leido žmonėms išeiti, Dievas jų nevedė filistinų krašto keliu, nors jis ir buvo arčiau, nes Dievas mąstė: “Jei žmonėms reikėtų patekti į karą, jie pradės gailėtis ir sugrįš į Egiptą”. Todėl Dievas vedė žmones aplinkiniu dykumos keliu Nendrių jūros link. Izraeliečiai iš Egipto leidosi kelionėn mūšio gretomis. Mozė pasiėmė su savimi kaulus Juozapo, kuris buvo iškilmingai prisaikdinęs izraeliečius, tardamas: “Dievas tikrai ateis jūsų aplankyti. Tada turite neštis su savimi iš čia mano kaulus”. Iškeliavę iš Sukotų, jie apsistojo Etame, netoli dykumos pakraščio.

Dienos metu VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpe, o naktį ėjo ugnies stulpe, duodamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį. Debesies stulpas dienos metu ir ugnies stulpas naktį nepasitraukė iš savo vietos žmonių priekyje.

Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Liepk izraeliečiams grįžti ir apsistoti priešais Pi-Hahirotus, tarp Migdolo ir jūros, priešais Baal- Zefoną, – įsirenkite stovyklą priešais jį prie jūros. Faraonas tuomet pamanys apie izraeliečius: ‘Jie klajoja be tikslo po kraštą. Dykuma juos apkvailino’. Tada aš sukietinsiu faraono širdį, ir jis vysis juos, idant būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę. O egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS”. Taip jie ir padarė.

Kai Egipto karaliui buvo pranešta, kad žmonės pabėgo, faraonas bei jo pareigūnai apsigalvojo ir sakė: “Ką mes padarėme, atleisdami Izraelį iš savo lažo!” Tada faraonas įsakė pakinkyti kovos vežimą ir pasiėmė su savimi kariuomenės, – pasiėmė šešis šimtus savo rinktinių kovos vežimų, visus Egipto kovos vežimus, su galiūnais kiekviename. VIEŠPATS sukietino faraono, Egipto karaliaus, širdį, ir jis vijosi izraeliečius. Izraeliečiai drąsiai žygiavo tolyn, o egiptiečiai juos vijosi – visi faraono žirgai ir kovos vežimai, jo vežimų vežėjai ir kariuomenė. Egiptiečiai užklupo izraeliečius apsistojusius prie jūros – prie Pi-Hahirotų, priešais Baal-Zefoną.

Perėjimas per jūrą Faraonas jau buvo arti, kai izraeliečiai žvalgydamiesi pamatė, kad egiptiečiai juos vejasi. Klaiko apimti, izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES. Mozei jie skundėsi: “Nejau nebuvo kapams vietos Egipte, kad išvedei mus mirti į dykumą? Ką gi tu mums padarei, išvesdamas mus iš Egipto? Argi ne tą patį mes sakėme tau Egipte: ‘Atstok nuo mūsų! Leisk mums tarnauti egiptiečiams?’ Iš tikrųjų būtų buvę geriau tarnauti egiptiečiams, negu mirti dykumoje”. Bet Mozė žmonėms sakė: “Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį VIEŠPATS jums šiandien suteiks. Egiptiečių, kuriuos nūn matote, daugiau niekad nebematysite. Pats VIEŠPATS kovos už jus, o jūs nutilkite”.

Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Ko tu manęs šaukies? Sakyk izraeliečiams, kad eitų kaip ėję! O tu pakelk savo lazdą, ištiesk ranką viršum jūros ir perskirk ją, kad izraeliečiai galėtų pereiti jūrą sausu dugnu. Tada aš, tikėk manimi, sukietinsiu egiptiečių širdį, kad jie eitų iš paskos. Ir aš būsiu pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę, per jo kovos vežimus ir jų vežėjus. Egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu pašlovintas per faraoną, jo kovos vežimus ir jo kovos vežimų vežėjus”.

Dievo angelas, ėjęs izraeliečių gretų priešakyje, dabar pakilo ir nuėjo už jų; ir debesies stulpas pakilo iš jų priekio ir užsiėmė vietą už jų. Jis atsistojo tarp egiptiečių stovyklos ir Izraelio stovyklos. Debesis pasidarė tamsus, todėl naktis praėjo taip, kad vieni prie kitų negalėjo prisiartinti per visą naktį.

Tada Mozė ištiesė ranką viršum jūros. VIEŠPATS, pučiant stipriam rytų vėjui per visą naktį, nuseklino jūrą, pavertė ją sausa žeme. Kai vandenys buvo perskirti, izraeliečiai žengė į jūrą sausuma: vandenys sudarė jiems mūrą iš dešinės ir iš kairės. O egiptiečiai vydamiesi žygiavo paskui juos į jūrą visi: faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai. Atėjus ryto sargybos metui, VIEŠPATS metė žvilgsnį į egiptiečių kariuomenę iš ugnies ir debesies stulpo ir sukėlė klaiką egiptiečių gretose. Jis taip įklampino jų vežimų ratus, kad jie vos besisuko. Egiptiečiai tarė: “Bėkime nuo izraeliečių, nes VIEŠPATS kovoja už juos su Egiptu”.

Tada VIEŠPATS Mozei paliepė: “Ištiesk ranką viršum jūros, kad vandenys sugrįžtų ant egiptiečių, jų kovos vežimų ir vežėjų!” Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Auštant jūra ėmė grįžti į savo įprastą vietą, ir egiptiečiai bėgo nuo jos. Bet VIEŠPATS nubloškė juos į jūrą. Vandenys sugrįžo ir paskandino jūroje kovos vežimus ir vežėjus – visą faraono kariuomenę, žygiavusią paskui izraeliečius. Nė vienas jų neišsigelbėjo. O izraeliečiai perėjo per jūrą sausa žeme: vandenys sudarė jiems mūrą iš dešinės ir iš kairės.

Taip VIEŠPATS išgelbėjo tą dieną Izraelį nuo egiptiečių. Izraelis matė gulinčius negyvus egiptiečius ant jūros kranto. Kai Izraelis pamatė galingą ranką, kurią VIEŠPATS pakėlė prieš Egiptą, bijojo VIEŠPATIES, pasitikėjo VIEŠPAČIU ir jo tarnu Moze.

Pergalės giesmė Tada Mozė ir izraeliečiai giedojo VIEŠPAČIUI šią giesmę:

“Aš giedosiu VIEŠPAČIUI,
nes jis šlovingai nugalėjo –
nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją.
VIEŠPATS yra mano jėga ir giesmė –
jis mane išgelbėjo!
Aš jį garbinsiu –
jis yra mano Dievas!
Aš jį aukštinsiu –
jis yra mano tėvo Dievas!
VIEŠPATS yra Galiūnas,
VIEŠPATS jo vardas!
Faraono kovos vežimus ir kariuomenę
nubloškė į jūrą –
Nendrių jūroje paskandino
jo geriausius vadus!
Bedugnės vandenys juos užliejo,
jie nugrimzdo į gelmes kaip akmuo.
Tavo dešinė, VIEŠPATIE,
yra nuostabi jėga –
tavo dešinė ranka, VIEŠPATIE,
triuškina priešus!
Savo didybės šlove
nugalėjai priešininkus,
išliejai savo įniršį,
jis surijo juos, kaip ugnis suryja šiaudus.
Tavo narso alsavimu susitelkė vandenys,
ir bangos atsistojo tarsi pylimas,
bedugnės vandenys sustingo viduryje jūros.
Priešas sakė: ‘Vysiuosi ir pasivysiu,
pasidalysiu grobį,
pasisotinsiu.
Išsitrauksiu kalaviją,
mano ranka juos sunaikins’.
Betgi tu papūtei savo vėju,
ir jūra jį užliejo,
jie nugrimzdo tarsi švinas į gilų vandenį.

Kas tarp dievų tau lygus, VIEŠPATIE?
Kas, kaip tu, nuostabus šventumu?
Baisus darbų šlove, darantis stebuklus,
kai ištiesei savo dešinę,
žemė juos prarijo.

Savo ištikima meile vedei tautą,
kurią tu išpirkai,
savo jėga juos lydėjai
į savo šventąją buveinę.
Tą girdėdamos drebėjo tautos,
skausmas apėmė Filistijos gyventojus.
Edomo vadus pagavo išgąstis;
drebulys apėmė Moabo galiūnus;
nutirpo iš baimės visi Kanaano gyventojai.
Juos apėmė baimė ir klaikas;
tavo rankos galybe jie nutilo kaip akmuo,
kolei perėjo tavo tauta, VIEŠPATIE,
kolei perėjo tauta, kurią išpirkai.

Tu juos įvedei ir pasodinai savo paveldo kalne,
toje vietoje, VIEŠPATIE, kurią padarei savo buveine,
šventovėje, VIEŠPATIE, kurią pastatė tavo rankos.
VIEŠPATS karaliaus per amžių amžius”.

Kai faraono žirgai, jo kovos vežimai ir jų vežėjai įžygiavo į jūrą, VIEŠPATS užvertė juos jūros vandenimis, bet izraeliečiai perėjo per jūros vidurį sausa žeme.

Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė į ranką būgnelį su žvangučiais. Visos moterys išėjo paskui ją, mušdamos būgnelius su žvangučiais rankomis ir šokdamos ratelius.

Mirjama joms užvedė:
“Giedokite VIEŠPAČIUI,
nes jis šlovingai nugalėjo –
nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją”.

Kelionė per dykumą Tada Mozė vedė Izraelį tolyn nuo Nendrių jūros. Jie ėjo gilyn į Šuro dykumą. Tris dienas jie keliavo dykuma, nerasdami vandens. Atėję į Marą, Maros vandens gerti negalėjo, nes jis buvo kartus. Todėl ir vietovė buvo vadinama Mara. Žmonės murmėjo prieš Mozę, klausdami: “Ką gi mes gersime!” Jis šaukėsi VIEŠPATIES. VIEŠPATS parodė jam medžio gabalą. Kai įmetė jį į vandenį, vanduo pasidarė saldus.

Tenai VIEŠPATS juos išbandė, duodamas jiems įstatą ir nuosprendį. “Jeigu iš tikrųjų jūs klausysite VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, – jis tarė, – ir darysite, kas dora jo akyse, paisydami jo įsakymų ir laikydamies visų jo įstatų, nevarginsiu jūsų jokia liga, kuriomis varginau egiptiečius, nes esu jus gydantis VIEŠPATS”.

Paskui jie atėjo į Elimus, kur buvo dvylika vandens šaltinių ir septyniasdešimt palmių. Jie apsistojo ten prie vandens.

Sino dykuma Pakilusi iš Elimų, visa izraeliečių bendrija atkeliavo į Sino dykumą, kuri yra tarp Elimų ir Sinajaus, antrojo mėnesio penkioliktą dieną po išėjimo iš Egipto žemės. Dykumoje visa izraeliečių bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. Izraeliečiai jiems sakė: “Verčiau būtume mirę nuo VIEŠPATIES rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties! Juk išvedėte mus į šią dykumą visą bendriją badu numarinti!”

Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Tikėk manimi, aš lysiu jums duona iš dangaus. Kasdien žmonės teeina ir tepasirenka tik tiek, kiek pakaktų vienai dienai, kad išbandyčiau, ar jie laikosi mano mokymo, ar ne. Betgi šeštą dieną, kai jie ruoš, ką parsinešė, ras dvigubai tiek, kiek jie paprastai prirenka kitomis dienomis”. Mozė ir Aaronas tarė visiems izraeliečiams: “Vakare jūs patirsite, kad VIEŠPATS išvedė jus iš Egipto žemės, o rytoj rytą matysite VIEŠPATIES šlovę, nes jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš VIEŠPATĮ. O mudu, kas mes tokie, kad turėtumėte prieš mus murmėti? Nes VIEŠPATS, – tęsė Mozė, – vakare duos jums mėsos valgyti, o rytoj rytą duonos iki soties. VIEŠPATS išgirdo jūsų murmėjimą, kuriuo prieš jį murmėjote. O mudu, kas mes tokie? Jūsų murmėjimas nėra prieš mus, bet prieš VIEŠPATĮ!”

Tada Mozė tarė Aaronui: “Sakyk visai izraeliečių bendrijai: ‘Artinkitės prie VIEŠPATIES, nes jis išgirdo jūsų murmėjimą'”. Kai Aaronas kalbėjo visai izraeliečių bendrijai, jie dairėsi į dykumą ir žiūri – debesyje pasirodė VIEŠPATIES šlovė! VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Aš išgirdau izraeliečių murmėjimą. Sakyk jiems: ‘Temstant valgysite mėsos, o rytoj rytą turėsite duonos iki soties. Tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas'”.

Vakare pasirodė putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą visur aplink stovyklą buvo užkritusi didelė rasa. Rasai nukritus, žiūri – dykumos paviršiuje guli kažkas smulkaus, panašaus į grūdelius – taip smulkaus tarsi šerkšnas ant žemės. Tai pamatę, izraeliečiai klausė vieni kitų: “Kas tai yra?” – nes jie nežinojo, kas tai buvo. Mozė jiems tarė: “Tai duona, kurią VIEŠPATS davė jums valgyti. Šitoks yra VIEŠPATIES įsakymas: ‘Prisirinkite jos tiek, kiek kiekvienam pagal asmenų skaičių reikia. Kiekvienam asmeniui po vieną omerą. Kiekvienas aprūpina visus esančius savo palapinėje'”. Izraeliečiai taip darė, kad vieni prisirinko jos daug, o kiti mažai. Bet kai paseikėjo omeru, daugiau prisirinkusiems nebuvo per daug, o mažiau prisirinkusiems nebuvo per mažai. Visi buvo tiek prisirinkę, kiek kiekvienam reikėjo. Mozė jiems tarė: “Nė vienas tenepalieka jos nė trupučio kitam rytui”. Betgi jie Mozės nepaklausė. Kai kurie pasiliko jos šiek tiek ir rytojui, bet ji sukirmijo ir dvokė. Ant jų Mozė supyko. Kas rytą jie rinkdavosi jos tiek, kiek kiekvienam reikėjo, nes, saulei įkaitinus, ji ištirpdavo.

Šeštąją dieną jie prisirinko maisto dvigubai – kiekvienam po du omerus. Kai visi bendrijos vadovai atėjo pas Mozę ir jam pranešė, jis tarė jiems: “Šitoks yra VIEŠPATIES įsakymas: ‘Rytoj yra iškilminga poilsio diena, šventas VIEŠPATIES šabas. Kiek turite kepti, kepkite, kiek turite virti, virkite, o kas lieka, atidėkite sau į šalį ir palaikykite rytojui'”. Jie kas liko atidėjo į šalį rytojui, kaip Mozė buvo paliepęs, ir maistas nei dvokė, nei sukirmijo. Mozė tarė: “Valgykite jį šiandien, nes šiandien yra VIEŠPATIES šabas. Šiandien ant žemės jo nerasite. Kitas šešias dienas jo rinksitės, bet septintą dieną, kuri yra šabas, ant žemės jo nebus”.

Vis dėlto septintą dieną kai kurie žmonės išėjo jo pasirinkti, bet nieko nerado. Tada VIEŠPATS sakė Mozei: “Kaip ilgai jūs atsisakysite laikytis mano įsakymų ir pamokymų? Įsidėmėkite! VIEŠPATS davė jums šabą, todėl šeštą dieną jis duoda jums maisto dviem dienoms. Septintą dieną visi turite būti namie ir niekur neiti”. Taigi septintą dieną žmonės ilsėjosi.

Izraelio namai pavadino tą duoną mana. Ji buvo panaši į koriandro sėklą, balta, o jos skonis buvo panašus į meduolių skonį. Mozė tarė: “Šitoks yra VIEŠPATIES įsakymas: ‘Tebūna vienas jos omeras laikomas per kartų kartas, idant jos galėtų pamatyti duoną, kuria aš maitinau jus dykumoje, kai išvedžiau jus iš Egipto žemės'”. Mozė tarė Aaronui: “Paimk indą, supilk į jį omerą manos ir padėk jį VIEŠPATIES akivaizdoje, kad būtų laikoma per kartų kartas”. Aaronas padėjo jį priešais Sandorą, kad būtų laikomas, kaip Mozei įsakė VIEŠPATS. Izraeliečiai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į sėslų kraštą, kol atėjo prie Kanaano krašto ribos. Omeras yra dešimtoji efos dalis.

Vanduo iš uolos Iš Sino dykumos visa izraeliečių bendrija keliavo sustodami, kaip VIEŠPATS vedė. Jie apsistojo Refidimuose, bet čia nebuvo vandens žmonėms atsigerti. Žmonės barėsi ant Mozės ir sakė: “Duok mums vandens gerti!” Mozė jiems atsakė: “Ko jūs mane barate? Kam gi mėginate VIEŠPATĮ?” Betgi čia žmonės troško be vandens ir murmėjo prieš Mozę, sakydami: “Nejau išvedei iš Egipto troškuliu nužudyti mus ir mūsų vaikus, ir mūsų galvijus?” Mozė šaukėsi VIEŠPATIES ir sakė: “Ką aš turiu daryti su šia tauta? Dar truputį, ir jie ims mane akmenimis mušti”. O VIEŠPATS tarė Mozei: “Eik ir atsistok prieš žmones. Pasiimk su savimi keletą Izraelio seniūnų, laikyk rankoje lazdą, kuria sudavei į Nilą, ir eik. Tikėk manimi, aš stovėsiu ten prieš tave ant uolos prie Horebo. Suduok į uolą, ir ištekės iš jos vanduo žmonėms atsigerti”. Mozė Izraelio seniūnų akivaizdoje taip ir padarė. Jis pavadino tą vietą Masa ir Meriba dėl to, kad izraeliečiai barėsi ir mėgino VIEŠPATĮ, sakydami: “Ar yra VIEŠPATS tarp mūsų, ar ne?”

Mūšis su Amaleku Tada atžygiavo Amalekas ir kovojo su Izraeliu prie Refidimų. Mozė tarė Jozuei: “Parink mums vyrų, išeik ir kovok su Amaleku. Rytoj aš atsistosiu ant kalvos su Dievo lazda rankoje”. Jozuė padarė, kaip Mozė jam liepė, ir kovojo su Amaleku, o Mozė, Aaronas ir Huras tuo tarpu palypėjo ant kalvos. Kada tik Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis buvo pergalingas, o kada tik jis ranką nuleisdavo, Amalekas buvo pergalingas. Mozės rankos taip pailso, kad jiedu paėmė akmenį, padėjo prie Mozės, ir jis ant jo atsisėdo. Aaronas ir Huras parėmė jo iškeltas rankas, vienas iš vieno šono, o kitas iš kito šono. Taip jo rankos liko tvirtos iki pat saulėlydžio. Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą kalaviju.

Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Įrašyk tai į knygą kaip atminimą ir, Jozuei girdint, perskaityk: ‘Aš visiškai išnaikinsiu po dangumi Amaleko atminimą'”. Mozė pastatė ten aukurą ir praminė jį vardu “VIEŠPATS yra mano vėliava”. Jis tarė: “VIEŠPATS ima į ranką savo vėliavą. VIEŠPATS kovos su Amaleku per kartų kartas”.

Jetras pasitinka Mozę Mozės uošvis Jetras, Midjano kunigas, išgirdo visa, ką Dievas buvo padaręs Mozei ir savo tautai Izraeliui: kaip VIEŠPATS išvedė Izraelį iš Egipto. Tada Jetras, Mozės uošvis, paėmė Ziporą, Mozės žmoną, kurią jis buvo atsiuntęs pas jį, ir du jos sūnus. Vieno vardas buvo Geršomas, nes tėvas sakė: “Aš buvau ateivis svetimame krašte”, o kito vardas buvo Eliezeris, nes tėvas sakė: “Mano tėvo Dievas buvo man pagalba ir išgelbėjo mane nuo faraono kalavijo”. Mozės uošvis Jetras drauge su Mozės sūnumis ir žmona atėjo į dykumą prie Dievo kalno, kur buvo apsistojęs Mozė. Jis davė Mozei žinią: “Aš, tavo uošvis Jetras, ateinu pas tave su tavo žmona ir dviem jos sūnumis”. Mozė išėjo uošvio pasitikti, jam žemai nusilenkė ir jį pabučiavo. Jiedu, vienas kitą pasveikinę, nuėjo į palapinę.

Tada Mozė papasakojo savo uošviui visa, ką VIEŠPATS buvo padaręs faraonui ir egiptiečiams už Izraelį, apie visus sunkumus, kuriuos jie buvo patyrę kelionėje, ir kaip VIEŠPATS juos išgelbėdavęs. Jetras džiaugėsi visu tuo gerumu, kurį parodė VIEŠPATS Izraeliui, išvaduodamas juos iš egiptiečių.

Jetras tarė: “Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, kuris išvadavo jus iš egiptiečių ir faraono rankos, išgelbėjo savo tautą nuo Egipto jungo. Dabar aš žinau, kad VIEŠPATS yra galingesnis už visus dievus, nes jis išvadavo tautą iš egiptiečių, kai jie įžūliai su ja elgėsi”. Ir Mozės uošvis Jetras atnašavo deginamąją auką ir kitas aukas Dievui. Atėjo ir Aaronas su visais Izraelio seniūnais valgyti aukų valgio VIEŠPATIES akivaizdoje.

Paskiriami teisėjai Kitą dieną Mozė sėdosi žmonėms teisėjauti. Stovėdami prie jo, žmonės laukė nuo ryto lig vakaro. Mozės uošvis, pamatęs visa, ką jis dėl žmonių daro, tarė: “Ką gi tu ten žmonėms darai? Kodėl sėdi vienas, ko tie visi žmonės, stovėdami aplink tave, laukia nuo ryto lig vakaro?” Mozė atsakė: “Ogi dėl to, kad žmonės ateina pas mane atsiklausti Dievo. Kada tik jie susiginčija, ateina pas mane, aš išsprendžiu jų reikalą ir pasakau jiems Dievo įstatus ir nurodymus”. Mozės uošvis jam tarė: “Kaip tu darai, nėra gera. Tu pats pervargsi, nuvarginsi ir šiuos žmones. Ta pareiga yra tau per sunki, tu vienas jos negali atlikti. Nūn paklausyk manęs. Duosiu tau patarimą, ir tebūna Dievas su tavimi! Tu turėtumei būti žmonių atstovas pas Dievą ir pateikti Dievui jų reikalus. Mokyk juos įstatų ir nurodymų, parodyk jiems kelią, kuriuo turi eiti, ir darbus, kuriuos turi atlikti. Be to, turėtum paieškoti visoje tautoje pajėgių vyrų – vyrų, bijančių Dievo, patikimų ir sąžiningų. Paskirk tokius vyrus jiems kaip pareigūnus tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. Tegu jie nuolatos žmonėms teisėjauja, – tepateikia tau tik ypatingus atvejus, o paprastus atvejus jie patys teišsprendžia. Leisdamas jiems dalytis našta su tavimi, sau palengvinsi. Jei taip padarysi, – ir Dievas tau taip įsako, – pajėgsi ištesėti. O visi šie žmonės eis namo patenkinti”.

Mozė paklausė savo uošvio ir padarė taip, kaip jis buvo pataręs. Išsirinko pajėgių vyrų iš viso Izraelio ir paskyrė juos žmonių seniūnais – pareigūnais tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. Jie nuolatos teisėjavo žmonėms, sunkius atvejus pateikdami Mozei, o lengvesnius patys išspręsdami. Tada Mozė išleido savo uošvį, ir jis iškeliavo į savo kraštą.

C. SANDORA PRIE SINAJAUS KALNO

Izraeliečiai ateina prie Sinajaus kalno Trečią mėnesį po išėjimo iš Egipto, jo pirmąją dieną, izraeliečiai atėjo į Sinajaus dykumą. Iškeliavę iš Refidimų, jie priėjo Sinajaus dykumą ir dykumoje apsistojo. Izraelis įsirengė stovyklą priešais kalną, ir Mozė užkopė pas Dievą. VIEŠPATS pašaukė Mozę nuo kalno, tardamas: “Taip kalbėsi Jokūbo namams ir paskelbsi Izraelio vaikams: ‘Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save jus atsivedžiau. O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta’. Šiuos žodžius turi pasakyti izraeliečiams”.

Mozė nuėjo, sušaukė visus tautos seniūnus ir perdavė jiems visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS buvo jam liepęs pasakyti. Žmonės, visi kaip vienas, atsakė: “Visa, ką tik VIEŠPATS kalbėjo, darysime!” Mozė perdavė VIEŠPAČIUI žmonių žodžius. Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Štai aš ateisiu pas tave tirštame debesyje, idant žmonės girdėtų mane su tavimi kalbantis ir tavimi visuomet pasitikėtų”.

Kai Mozė perdavė VIEŠPAČIUI žmonių žodžius, VIEŠPATS Mozei tarė: “Eik pas žmones ir įspėk juos, kad būtų šventi šiandien ir rytoj. Paliepk jiems išsiplauti drabužius ir paruošk juos trečiajai dienai, nes trečią dieną VIEŠPATS nužengs ant Sinajaus kalno visų žmonių akivaizdoje. Apie visą kalną nustatyk žmonėms ribas, tardamas: ‘Būkite atsargūs! Nelipkite į kalną, nelieskite jo papėdės. Kas tik prisilies prie kalno, turės būti nubaustas mirtimi. Tenepaliečia jų ranka: jie turi būti užmušti akmenimis ar nušauti strėlėmis. Ar tai būtų gyvulys, ar žmogus, jie negali išlikti gyvi’. Tik ragui sugaudus ilguoju gaudesiu, jie galės lipti į kalną”. Mozė nulipo nuo kalno pas žmones ir įspėjo juos, kad būtų šventi; jie išsiplovė savo drabužius. Mozė tarė žmonėms: “Būkite pasiruošę trečiajai dienai. Nesueikite su moterimis”.

Didysis apsireiškimas Trečiąją dieną, auštant rytui, daužėsi perkūnas, švytavo žaibai ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys buvo toks skardus, kad visi esantieji stovykloje žmonės drebėjo. Mozė išvedė žmones iš stovyklos Dievo pasitikti. Jie užėmė savo vietą kalno papėdėje. Dabar visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes VIEŠPATS buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo. Rago gaudesys darėsi vis skardesnis. Mozei kalbant, Dievas atsakė jam perkūno griausmu. Kai VIEŠPATS nužengė ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės, jis pašaukė Mozę pas save ant kalno viršūnės. Mozė užkopė. Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Lipk žemyn ir įspėk žmones, kad nesiveržtų pas VIEŠPATĮ jo pamatyti. Kitaip daug kas iš jų pražus. Net ir kunigai, kurie iš arti tarnauja VIEŠPAČIUI, turi save pašventinti, idant VIEŠPATS neatsisuktų prieš juos”. Mozė VIEŠPAČIUI atsakė: “Žmonėms nėra leista lipti į Sinajaus kalną, nes tu pats įspėjai mus, tardamas: ‘Nustatyk ribas aplink kalną ir padaryk jį šventą'”. VIEŠPATS jam tarė: “Lipk žemyn ir, atsivesdamas su savimi Aaroną, vėl užkopk. Bet neleisk nei kunigams, nei žmonėms peržengti ribos ir kopti pas VIEŠPATĮ, idant jis neatsisuktų prieš juos”. Mozė nulipo pas žmones ir jiems tai pasakė.

Dešimt Dievo įsakymų Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius:

“Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.

Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.

Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.

Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.

Nežudysi.

Nesvetimausi.

Nevogsi.

Neliudysi melagingai prieš savo artimą.

Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

Dievo baimė Matydami perkūno griausmus ir žaibus, rago gaudesį ir kalną dūmuose, visi žmonės buvo baimės apimti, drebėjo ir stovėjo iš tolo. “Tu mums kalbėk, ir mes klausysime, – sakė jie Mozei, – tenekalba mums Dievas, kad nenumirtume!” Mozė tarė žmonėms: “Nebijokite! Dievas atėjo tik tam, kad jus išmėgintų ir kad sužadintų jums savo baimę, idant nenusidėtumėte”. Žmonės liko stovėti iš tolo, o tuo tarpu Mozė prisiartino prie tirštojo debesies, kuriame buvo Dievas.

VIEŠPATS sakė Mozei: “Taip sakysi izraeliečiams: ‘Jūs patys matėte, kad aš kalbėjau su jumis iš dangaus. Todėl nedirbsite kitų dievų iš sidabro, nei dievų iš aukso nesidirbsite. Tik aukurą iš žemių man padirbsi ir aukosi ant jo savo deginamąsias atnašas bei bendravimo atnašas, savo avis bei jaučius. Aš pas tave ateisiu ir tave palaiminsiu kiekvienoje vietoje, kur noriu , kad mano vardas būtų minimas. O jei statysi man aukurą iš akmens, nedirbk jo iš tašytų akmenų, nes, panaudodamas kaltą, juos suterši. Nelipsi prie mano aukuro laiptais, idant nebūtų atidengtas tavo nuogumas”.

Nuostatai apie vergus “Šie yra nuostatai, kuriuos tu jiems perduosi:

Jei nusiperki vergą hebrajų, jis tarnaus šešerius metus, bet septintaisiais jam bus duota laisvė be išsipirkimo. Jei ateina nevedęs, jis išeis nevedęs; jei ateina vedęs, tada jo žmona išeis drauge su juo. Jei jo šeimininkas duoda jam žmoną ir ji pagimdo jam sūnų ir dukterų, žmona ir jos vaikai priklausys jos šeimininkui, o jis išeis vienas. Betgi jei vergas pasako: ‘Aš myliu savo šeimininką, žmoną ir vaikus, aš nenoriu būti laisvas’, jo šeimininkas nuves jį prieš Dievą. Jis bus privestas prie durų ar durų staktų, ir jo šeimininkas yla perdurs jam ausį. Tada jis tarnaus šeimininkui visą gyvenimą.

Jei kas parduos savo dukterį į verges, ji neišeis laisva, kaip išlaisvinami vyrai vergai. Jei ji nepatiktų savo šeimininkui, kuris sau ją buvo pasiskyręs, tada jis turi leisti ją išpirkti. Jis neturės teisės ją parduoti pašaliečiams, nes su ja apgaulingai pasielgė. Jei jis paskirtų ją savo sūnui, tada elgsis su ja kaip su dukterimi. Jei kas paimtų kitą žmoną, jis nesumažins pirmosios žmonos maisto, drabužių ar vedybinių teisių. O jei tų trijų dalykų jai nepadarytų, ji išeis laisvėn veltui, be išsipirkimo”.

Smurto veiksmai “Kas mirtinai sumuša žmogų, turi būti nubaustas mirtimi. Jei tai padarė ne iš pasalų, bet Dievui leidus pakėlė ranką, paskirsiu tau vietą, į kurią jis galėtų pabėgti. Betgi jei kas nors apgalvotai užpultų ir klastingai kitą užmuštų, paimsi jį net nuo mano aukuro nubausti mirtimi.

Kas užgauna tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi.

Kas pagrobia žmogų, – nesvarbu ar jį būtų pardavęs, ar dar tebelaiko, – bus nubaustas mirtimi.

Kas keikia tėvą ir motiną, bus nubaustas mirtimi”.

Bausmės už sužalojimus “Jei vyrai susivaidytų ir vienas jų taip užgautų kitą akmeniu ar kumščiu, kad užgautasis nors ir nemirtų, bet turėtų gultis į lovą, jei jis išgytų ir vaikštinėtų, pasiremdamas lazda, po lauką, tada užgavusysis nebus baudžiamas. Tačiau jis turės jam atlyginti už laiko netektį ir pasirūpinti jo išgijimu.

Jei savininkas primuštų savo vergą ar vergę lazda ir vergas tuojau pat mirtų, jis bus nubaustas. Tačiau jei vergas išliktų dieną ar dvi gyvas, savininkas neturi būti baudžiamas, nes vergas yra jo nuosavybė.

Jei besimušantys vyrai užgautų nėščią moterį ir ją ištiktų persileidimas, betgi kitokio sužalojimo nebūtų, kaltasis turės mokėti tiek, kiek iš jo reikalaus moters vyras teisėjų akivaizdoje. Tačiau jei sužalotų, tuomet atiduosi gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę.

Jei savininkas duotų savo vergui ar vergei į akį ir ją išmuštų, jis turės duoti vergui laisvę už akį. Jei savininkas išmuštų savo vergui ar vergei dantį, jis turės duoti vergui laisvę už dantį.

Jei jautis subadytų mirtinai vyrą ar moterį, tas jautis turi būti užmuštas akmenimis; jo mėsa nebus valgoma. Jaučio savininkas bus nekaltas. Betgi jei jautis, kuris praeityje yra subadęs žmones, ir savininkas, nors ir įspėtas, nebuvo jo uždaręs, užmuštų vyrą ar moterį, tuomet ne tik tas jautis turi būti užmuštas akmenimis, bet ir jo savininkas turi būti nubaustas mirtimi. Tačiau jei savininkui būtų leista išsipirkti, tada jis sumokės tiek, kiek uždėta jo gyvybei išpirkti. Jei jautis subadytų mažametį – berniuką ar mergaitę, su jo savininku bus pasielgta pagal tą patį nuostatą. Jei jautis subadytų vergą ar vergę, jaučio savininkas sumokės vergo savininkui trisdešimt sidabrinių šekelių, o jautis bus užmuštas akmenimis.

Jei kas paliktų atvirą duobę ar, iškasęs duobę, jos neuždengtų ir jautis ar asilas į ją įpultų, tada duobės savininkas turės atsilyginti, – sumokės kainą savininkui, bet pasiims sau nugaišusį gyvulį.

Jei kieno nors jautis sužeistų kaimyno jautį ir šis nugaištų, tada jiedu gyvąjį jautį parduos ir jo kainą pasidalys; nugaišusįjį jautį irgi pasidalys. Betgi jei yra žinoma, kad tas jautis jau praeityje buvo įpratęs badyti ir savininkas nebuvo jo uždaręs, tada savininkas turės atiduoti jautį už jautį, bet pasiims sau nugaišusį gyvulį. Jei kas pavogtų jautį bei avį ir papjautų ar parduotų, vagis turės atiduoti penkis jaučius už vieną jautį ir keturias avis už vieną avį”.

Jei vagis, užkluptas besilaužiantis į namus, būtų mušamas ir numirtų, nėra kraujo kaltės. Bet jei tai įvyktų saulei patekėjus, yra kraujo kaltė.

{Vagis} turės atsilyginti už vagystę, bet jei neturėtų kuo tai padaryti, bus parduotas už savo vagystę. Jei pavogtas gyvulys, – ar tai būtų jautis, ar asilas, ar avis, – būtų rastas pas jį gyvas, {vagis} turės atsilyginti dvigubai.

Jei kas paleistų savo galvijus ganytis kito žemėje ir nuganytų lauką ir vynuogyną, jis turės atsilyginti tuo, kas geriausia jo paties lauke ir vynuogyne.

Jei kiltų gaisras ir taip persimestų į erškėtynus, kad sunaikintų ar javų gubas, ar nepjautus javus, ar patį lauką, kas ugnį užkūrė, turės už viską atlyginti.

Jei kas pavestų kaimynui saugoti pinigus ar daiktus ir jie iš kaimyno namo būtų pavogti, tada vagis, jei sugautas, turės atiduoti dvigubai. O jei vagis nebūtų pagautas, namų šeimininkas turės būti nuvestas Dievui prisiekti, kad jis pats nepakėlė rankų į savo kaimyno nuosavybę.

Visais neteisėto pasisavinimo atvejais, – ar tai liestų jautį, asilą, avį, drabužį, ar bet kokį nuostolį, apie kurį vienas teigia: ‘Tai yra mano!’ – abu pateiks savo bylą Dievui. Tas, kurį Dievas pripažins kaltu, turės savo kaimynui dvigubai atlyginti.

Jei kas pavestų kaimynui saugoti asilą, jautį ar bet kokį kitą gyvulį ir gyvulys nugaištų ar būtų sužalotas, ar būtų pagrobtas, niekam nematant, tuomet priesaika VIEŠPATIES akivaizdoje turės išspręsti tarp jų, kad saugotojas nepakėlė rankos į savo kaimyno nuosavybę. Savininkas turės sutikti, o anam nereikės nuostolio atlyginti. Bet jei {gyvulys} buvo pavogtas iš jo, saugotojas turės atlyginti jo savininkui. Jei {gyvulys} buvo žvėrių sudraskytas, teatneša jį kaip įrodymą. Už tai, kas sudraskyta, nereikės atlyginti.

Jei kas pasiskolintų {gyvulį} iš kaimyno ir jis, savininkui su juo nesant, būtų sužalotas ar nugaištų, jis turės atlyginti. O jei savininkas buvo su juo, tada atlyginti nereikės. Bet jei buvo pasamdytas, jam priklauso samdinio mokestis už darbą”.

Visuomeniniai nuostatai “Jei kas suvedžiotų mergelę, kuri nėra susižiedavusi, ir sueitų su ja, turės mokėti už ją nuotakos kainą ir paimti žmona. Bet jei jos tėvas atsisakytų ją duoti suvedžiotojui, jis vis tiek turės mokėti įprastinę nuotakos kainą, mokamą už mergeles.

Nepaliksi gyvos kerėtojos.

Kas sueina su gyvuliu, turi būti nubaustas mirtimi.

Kas aukotų atnašas bet kokiam kitam dievui, o ne vienam VIEŠPAČIUI, bus pasmerktas sunaikinti.

Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje. Neskriausite našlės ar našlaičio. Jei tu juos nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą. Degsiu pykčiu ir išžudysiu jus kalaviju. Jūsų žmonos taps našlėmis, o jūsų vaikai našlaičiais.

Kai skolinsi mano žmonėms, savo vargšams, nesielgsi su jais kaip skolintojas, nereikalausi iš jų palūkanų. Jei paimtumei savo kaimyno apdarą kaip užstatą, turi jį sugrąžinti jam prieš saulei nusileidžiant, nes šis apdaras yra jo vienintelė antklodė apsikloti. Kuo gi jis užsiklos eidamas miegoti? Todėl kai jis manęs šauksis, išgirsiu, nes aš gailestingas.

Neplūsi Dievo nei keiksi savo tautos valdovo”.

Pirmienos ir pirmagimiai “Nenudelsi atnašų iš savo pjūties derliaus ir vyno iš spaudyklos srauto.

Atiduosi man savo pirmagimį sūnų. Darysi tą patį su savo jaučiais ir avimis. Per septynias dienas jis pasiliks su savo motina, bet aštuntą dieną turi jį man atiduoti.

Jūs būsite man pašvęsti žmonės. Todėl nevalgysite jokios žvėrių sudraskytos mėsos. Šunims ją išmesite”.

Teisingumas ir dorumas “Nenešiosi melagingų paskalų. Neištiesk rankos nedorėliui, liudydamas už smurtą. Neseksi daugumos pavyzdžiu kaip dingstimi, darydamas pikta; nesiremsi dauguma, liudydamas byloje, nepažeisi teisingumo. Nebūsi byloje šališkas nei vargšui.

Jei užtiktum paklydusį savo priešo jautį ar asilą, parvesi jį jam.

Jei pastebėtum pargriuvusį po našta savo priešininko asilą, nepalik priešininko vieno, – turi jam padėti asilą pakelti.

Nepažeisi savo beturčių teisių jų bylose. Saugokis ką nors neteisingai apkaltinti, nežudyk nekalto ir doro žmogaus, nes aš skriaudėjo nepateisinsiu. Neimsi kyšių, nes kyšiai apakina pareigūnus ir iškraipo teisiųjų reikalą.

Neskriausi ateivio. Juk jūs gerai žinote, kaip jaučiasi ateivis, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje”.

Religiniai nuostatai “Per šešerius metus sėsi savo žemę ir imsi jos derlių, bet septintais metais leisi jai pasilsėti ir pūdymauti. Tesimaitina iš jos jūsų beturčiai ir teėda laukiniai gyvuliai, kas nuo beturčių atliks. Taip pasielgsite ir su vynuogynais, ir alyvmedžių sodais.

Per šešias dienas dirbsi savo darbus, bet septintą dieną turi ilsėtis, idant tavo jautis bei asilas turėtų poilsio ir tavo vergas bei ateivis galėtų atsigauti. Įsimink visa, ką tau pasakiau. Kitų dievų vardo neminėk, tenepasigirsta jis iš tavo lūpų.

Tris kartus per metus švęsi man iškilmę. Švęsi Neraugintos duonos šventę. Kaip tau įsakiau, valgysi neraugintą duoną per septynias dienas Abibo mėnesį paskirtu laiku, nes tada tu išėjai iš Egipto.

Nė vienas nepasirodys mano akivaizdoje tuščiomis rankomis.

Švęsi Pjūties šventę, – {šventę} pirmienų savo triūso ir lauko pasėlių. Švęsi Derliaus šventę metų pabaigoje, kai būsi surinkęs iš laukų savo triūso vaisius. Tris kartus per metus visi tavo vyriškiai pasirodys Viešpaties DIEVO akivaizdoje.

Neatnašausi mano aukų kraujo su rauginta duona nei paliksi mano iškilmės aukų taukus lig ryto.

Į VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus atneši rinktines savo žemės pirmienas.

Nevirsi ožiuko jo motinos piene”.

Atpildas už ištikimybę “Tikėk manimi, aš siunčiu angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti tave į vietą, kurią paruošiau. Būk jam atidus ir klausyk jo balso. Nemaištauk prieš jį, nes jis neatleis jūsų nusikaltimo. Jis turi mano vardą.

Bet jei paklusi jo balsui ir darysi visa, ką sakau, tada aš būsiu priešas tavo priešų ir nedraugas tavo nedraugų.

Kai mano angelas, eidamas pirma tavęs, atves tave pas amoriečius, hetitus, perizitus, kanaaniečius, hivitus bei jebusitus ir aš juos išnaikinsiu, tu nesilenksi jų dievams, jų negarbinsi ir neseksi jų apeigų, bet juos nuversi ir jų stulpus sutrupinsi. Garbinsite VIEŠPATĮ, savo Dievą. Aš laiminsiu tavo duoną ir tavo vandenį. Nuo tavęs atitrauksiu ligas. Tavo žemėje nė viena moteris nekentės persileidimo nei nevaisingumo. Duosiu tau džiaugtis per visą gyvenimą. Pasiųsiu savo baimę pirma tavęs, sugluminsiu visas tautas, su kuriomis susidursi, ir priversiu tavo priešus nuo tavęs bėgti. Pasiųsiu marą pirma tavęs hivitams, kanaaniečiams ir hetitams išvaryti. Neišvarysiu jų tau iš akių per vienerius metus, kad kraštas netaptų dykyne ir neprivistų tau žalingų laukinių žvėrių. Pamažu juos varysiu tau iš akių, kolei tu pagausėsi ir paveldėsi kraštą. Nustatysiu tavo sienas nuo Nendrių jūros iki Filistinų jūros ir nuo dykumos iki {Eufrato} Upės. Tau į rankas perduosiu krašto gyventojus, o tu juos išvarysi sau iš akių. Nedarysi su jais ar jų dievais jokios sandoros. Tavo krašte jie neliks gyventi, kad nepaskatintų tavęs man nusidėti, nes jei jų dievus imtum garbinti, tai tau tikrai būtų spąstai”.

Sandoros patvirtinimas Tada Mozei jis tarė: “Užkopkite pas VIEŠPATĮ, tu ir Aaronas, Nadabas bei Abihu’as ir septyniasdešimt Izraelio seniūnų. Pagarbinkite iš tolo. Vien Mozė teprisiartina prie VIEŠPATIES. Bet kiti nesiartins nei žmonės lips su juo į kalną”.

Mozė atėjo ir pakartojo žmonėms visus VIEŠPATIES žodžius ir visus įsakus. Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami: “Mes vykdysime visa, ką VIEŠPATS pasakė”. Tada Mozė surašė visus VIEŠPATIES žodžius. Atsikėlęs anksti kitą rytą, jis pastatė kalno papėdėje aukurą su dvylika akmeninių stulpų dvylikai Izraelio giminių. Jis paskyrė keletą jaunų vyrų iš Izraelio vaikų atnašauti deginamąsias aukas ir aukoti jaučius kaip bendravimo atnašas VIEŠPAČIUI. Pusę kraujo Mozė pasėmė ir supylė į dubenis, o kitą pusę kraujo išliejo ant aukuro. Tada, paėmęs sandoros knygą, Mozė ją garsiai perskaitė žmonėms. O žmonės sakė: “Visa, ką VIEŠPATS pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones, tardamas: “Tai kraujas sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius”.

Tada Mozė ir Aaronas, Nadabas ir Abihu’as ir septyniasdešimt Izraelio seniūnų užlipo į kalną ir jie matė Izraelio Dievą. Po jo kojomis buvo tarsi safyro asla, tarsi pats dangaus skaidrumas. Dievas nepakėlė rankos prieš Izraelio tautos vadus, – po Dievo regėjimo jie galėjo valgyti ir gerti.

VIEŠPATS tarė Mozei: “Užlipk pas mane į kalną ir ten lauk. Tau duosiu akmenines plokštes su mokymu ir įsakymais, kuriuos surašiau jiems pamokyti”. Taigi Mozė ir jo palydovas Jozuė pakilo kopti. Mozė užlipo ant Dievo kalno. Seniūnams jis buvo pasakęs: “Laukite mūsų čia, kol pas jus sugrįšime. Štai turite prie savęs Aaroną ir Hurą. Jei kam iškiltų koks reikalas, į juos tesikreipia”.

Tada Mozė užkopė ant kalno, ir debesis uždengė kalną. VIEŠPATIES šlovė apgaubė Sinajaus kalną, ir debesis jį dengė per šešias dienas. Septintą dieną jis pašaukė Mozę iš debesies. VIEŠPATIES šlovės išvaizda izraeliečių akims atrodė tarsi ryjanti ugnis kalno viršūnėje. Mozė įėjo į debesį ir užlipo ant kalno. Ant kalno Mozė išbuvo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.

D. PADANGTĖ IR JOS ĮRENGIMAS

Rinkliava Padangtei statyti VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Paliepk izraeliečiams atidėti man atnašų. Priimsite man atnašą iš visų, kurių širdis skatina tai padaryti. Aukos, kurias man iš jų priimsite, yra tokios: auksas, sidabras ir varis; mėlynos, violetinės ir tamsiai raudonos spalvos siūlai; plona drobė ir ožkų vilnos; išdirbti avinų kailiai, delfinų oda ir akacijų mediena; aliejus lempoms, balzamas patepimų aliejui ir kvapiajam smilkalui; lazurito akmenys bei brangakmeniai dėti į efodą bei krūtinės dėklą. Tepadaro jie man šventovę, idant galėčiau gyventi tarp jų. Tiksliai, kaip tau rodau – pagal Padangtės ir viso jos apstatymo pavyzdį, taip turite ją padaryti”.

Padangtė ir jos įrengimas. Sandoros Skrynia “Tebūna padaryta iš akacijos medžio Skrynia, pustrečios uolekties ilgio, pusantros uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio. Aptrauksi ją grynu auksu, – paauksuosi ją iš vidaus ir iš lauko, – ir aplinkui uždėsi ant jos auksinį apvadą. Nuliesi jai keturis auksinius žiedus ir pritaisysi juos prie jos keturių kojų – du žiedus viename jos šone ir du žiedus kitame šone. Padarysi iš akacijos medžio karteles ir jas paauksuosi. Karteles įversi į žiedus Skrynios šonuose Skryniai nešti. Kartelės liks nuolat Skrynios žieduose: jos nebus iš jų ištraukiamos. Į Skrynią padėsi Sandoros lenteles, kurias tau duosiu.

Tada iš gryno aukso padarysi malonės sostą , pustrečios uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio. Nukalsi iš aukso du kerubus, – padirbsi juos iš plakto aukso prie abiejų malonės sosto galų. Padirbk vieną kerubą viename jo gale ir kitą kerubą kitame jo gale; padirbsi kerubus, sujungtus su malonės sostu prie abiejų jo galų. Kerubai turės išskleistus sparnus, – savo sparnais jie dengs malonės sostą. Jiedu bus vienas prieš kitą, ir jų veidai bus atgręžti į malonės sostą. Malonės sostą uždėsi ant Skrynios viršaus; į Skrynią įdėsi Sandoros lenteles, kurias tau duosiu. Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus, – iš tarpo dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios, – pasakysiu tau visa, ką noriu įsakyti per tave izraeliečiams”.

Stalas atnašoms “Padarysi iš akacijos medžio stalą, dviejų uolekčių ilgio, vienos uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio. Aptrauksi jį grynu auksu ir viršų aplenksi auksiniu apvadu. Padarysi aplink jį delno platumo briauną , o aplink briauną auksinį apvadą. Nuliesi jam keturis auksinius žiedus ir pritaisysi ant keturių kampų prie jo keturių kojų. Žiedai, laikantys karteles stalui nešti, bus prie pat briaunos. Karteles padirbsi iš akacijos medžio ir aptrauksi jas auksu. Jomis bus nešamas stalas. Stalo lėkštes ir indus smilkalams , jo dubenis ir ąsočius vyno atnašoms pilti padirbsi iš gryno aukso. Ant stalo nuolat mano akivaizdoje laikysi Artumo duoną”.

Septynšakė žvakidė – menora “Padarysi iš gryno aukso žvakidę. Žvakidės stovas ir kotas turės būti nukalti; jos taurelės, galvutės ir vainiklapiai turės būti iš vieno gabalo. Šešios šakos turės išeiti iš jos šonų: trys šakos iš vieno jos šono ir trys šakos iš kito jos šono. Trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant vienos šakos, ir trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant kitos šakos. Tokios bus visos šešios iš žvakidės išeinančios šakos. Ant žvakidės koto bus keturios migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su savo galvutėmis ir vainiklapiais. Iš to paties gabalo galvutė bus žemiau pirmosios šakų poros, galvutė iš to paties gabalo bus žemiau antrosios šakų poros ir galvutė iš to paties gabalo bus po trečiosios šakų poros. Taigi bus po galvutę visoms šešioms šakoms, išeinančioms iš žvakidės. Galvutės ir jų šakos bus iš to paties gabalo, visos nukaltos iš gryno aukso. Padarysi jai septynias lempas. Lempos turi būti ant jos padėtos taip, kad apšviestų vietą žvakidės priekyje. Žnyplės ir padėklai turi būti iš gryno aukso. Žvakidė ir jos reikmenys turi būti padirbti iš vieno talento gryno aukso. Žiūrėk, kad juos padarytum pagal jų pavyzdį, parodytą tau ant kalno”.

Audeklai Padangtei “Pačią Padangtę padarysi iš dešimties dangų plonos suktinių siūlų drobės su kerubais, meistriškai jose išsiuvinėtais mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlais. Kiekvienos dangos ilgis bus dvidešimt aštuonių uolekčių, o kiekvienos dangos plotis bus keturių uolekčių. Visos dangos bus vienodo dydžio. Penkios dangos bus susegtos viena su kita; kitos penkios dangos irgi bus susegtos viena su kita. Pritaisysi mėlynų siūlų kilpas ant vieno junginio galinės dangos pakraščio; tą patį padarysi ir ant kito junginio galinės dangos pakraščio. Penkiasdešimt kilpų pritaisysi prie vienos dangos galo ir penkiasdešimt kilpų ant pakraščio dangos, esančios kitame junginyje. Kilpos turi būti viena priešais kitą. Padirbsi penkiasdešimt auksinių sagčių ir susegsi dangas vieną su kita taip, kad pasidarytų Padangtė.

Tada iš ožkų vilnų padarysi dangas ir Palapinei viršum Padangtės; padaryk vienuolika tokių dangų. Kiekvienos dangos ilgis bus trisdešimties uolekčių, o kiekvienos dangos plotis keturių uolekčių. Visos vienuolika dangų bus vienodo dydžio. Susegsi atskirai į viena penkias dangas ir atskirai šešias dangas. Šeštąją dangą sulenksi dvilinką Palapinės priekyje. Pritaisysi penkiasdešimt kilpų ant galinės dangos pakraščio viename junginyje ir penkiasdešimt kilpų ant galinės dangos pakraščio kitame junginyje.

Padirbsi iš vario penkiasdešimt sagčių, įtvirtinsi sagtis į kilpas ir visa taip sukabinsi, kad Palapinė būtų pastatyta. O dalis, kuri atlieka nuo Palapinės dangų – ana dvilinkoji danga – uždengs Padangtės galą. Panašiai Palapinės dangos turės vienos uolekties pridėtinį ilgį prie abiejų kiekvienos dangos galų ir kabės nuleistos lig žemės viename bei kitame Padangtės šone jai uždengti. O pačiai Palapinei padarysi priedangą iš šikšniškai išdirbtų avinų kailių ir virš jos išorinę priedangą iš delfinų odos”.

Medinės Padangtės sienos “Padirbsi lentas iš akacijos medžio Padangtės sienoms pastatyti. Kiekvienos lentos ilgis turi būti dešimt uolekčių ir kiekvienos lentos plotis pusantros uolekties. Kiekviena lenta turės šonuose du įkaišus lentoms sukabinti. Taip turės būti padirbtos visos Padangtės lentos. Padangtei padirbsi tiek lentų: dvidešimt lentų pietinei sienai – pietų šonui; nuliesi keturiasdešimt sidabrinių pastovų padėti po dvidešimčia lentų, po du pastovus po pirmosios lentos dviejų įkaišų ir po du pastovus po kiekvienos kitos lentos dviejų įkaišų. Ir antrajai Padangtės sienai – šiaurės šonui – padirbsi dvidešimt lentų su keturiasdešimčia sidabrinių pastovų, po du pastovus po pirmąja lenta ir po du pastovus po kitomis lentomis. Užpakalinei Padangtės sienai – vakarų šonui – padirbsi šešias lentas ir užpakalinės Padangtės sienos kampams dvi lentas. Šios dvi bus palaidos žemai, bet sujungtos viršuje prie pirmosios sąvaržos. Jos abi turės būti taip padarytos; jos sudarys abu kampus. Taigi iš viso bus aštuonios lentos su sidabriniais pastovais – šešiolika pastovų, – po du pastovus po pirmąja lenta ir po du pastovus po kitomis lentomis.

Padarysi iš akacijos medžio skersinius – penkis vienai Padangtės lentų sienai, penkis skersinius kitai Padangtės lentų sienai ir penkis skersinius užpakalinės Padangtės vakarų sienos lentoms. Vidurinis skersinis eis lentų sienos viduriu nuo galo iki galo. Lentas paauksuosi ir nuliesi ant jų iš aukso žiedus skersiniams laikyti. Ir skersinius paauksuosi. Pastatysi Padangtę pagal ant kalno tau parodytą pavyzdį”.

Padangtės uždangos “Padarysi uždangą iš plonos suktinių siūlų drobės su kerubais, jose meistriškai išsiuvinėtais mėlynos, violetinės ir tamsiai raudonos spalvos siūlais . Pakabinsi ją ant keturių auksu aptrauktų su auksiniais kabliais akacijos medžio stulpų, stovinčių ant keturių sidabrinių pastovų. Uždangą pakabinsi žemiau sagčių ir tenai – už uždangos į vidų – įneši Sandoros Skrynią. Uždanga atskirs jums Šventąją vietą nuo Šventų Švenčiausios vietos. Užkelsi malonės sostą ant Sandoros Skrynios Šventų Švenčiausioje vietoje. Pastatysi stalą šiapus uždangos, o žvakidę pietiniame Padangtės šone priešais stalą; stalą pastatysi šiauriniame šone.

Padarysi užuolaidą Palapinės angai iš plonos suktinių siūlų drobės, išsiuvinėtos raštais mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlais. Užuolaidai padarysi penkis akacijos medžio stulpus ir aptrauksi juos auksu. Jų kabliai turi būti auksiniai, o pastovus jiems nuliesi iš vario”.

Deginamųjų aukų aukuras “Padarysi iš akacijos medžio aukurą penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio – aukuras bus keturkampis – ir trijų uolekčių aukščio. Ant jo keturių kampų turi būti padirbti ragai taip, kad jie išeitų tiesiog iš paties aukuro. Aptrauk jį variu. Padirbsi jam puodus pelenams supilti, grandiklius, dubenis, šakutes ir keptuves. Visus jo reikmenis padarysi iš vario. Padirbsi jam taip pat vario pinučių mezginį ir ant pinučių mezginio pritaisysi keturis varinius žiedus prie visų keturių kampų. Pritvirtinsi mezginį žemiau, po aukuro briauna, taip, kad jis nusidriektų žemyn iki pusės aukuro. Padarysi aukurui kartis – akacijos medžio kartis – ir aptrauksi jas variu. Kartys turi būti perkištos per žiedus, kad, jį nešant, kartys būtų ant abiejų aukuro šonų. Padarysi jį tuščią, iš lentų. Kaip tau buvo parodyta ant kalno, taip jis turi būti ir padarytas”.

Padangtės kiemas “Įrengsi Padangtės kiemą. Pietinėje pusėje – pietų šone – Padangtė turės šimto uolekčių plonos suktinių siūlų drobės uždangas su dvidešimčia varinių stulpų ir pastovų. Bet stulpų kabliai ir sankabos turi būti iš sidabro. Panašiai ir išilgai šiaurės šono turi būti šimto uolekčių ilgio uždangos su dvidešimčia stulpų ir dvidešimčia pastovų iš vario, o stulpų kabliai ir jų sankabos iš sidabro. Vakariniame kiemo šone turės būti penkiasdešimties uolekčių uždangos su dešimčia stulpų ir dešimčia pastovų. Kiemo plotis priekyje, iš rytų pusės, bus penkiasdešimties uolekčių. Viename šone turės būti penkiolikos uolekčių uždangos su trimis stulpais ir trimis pastovais. Ir kitame šone bus penkiolikos uolekčių uždangos su trimis stulpais ir trimis pastovais. O kiemo vartams turės būti dvidešimties uolekčių ilgio užuolaida iš plonos suktinių siūlų drobės, išsiuvinėtos raštais mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlais. Ji turės keturis stulpus su keturiais pastovais. Visi stulpai kieme bus su sankabomis ir kabliais iš sidabro, o pastovus turės varinius. Kiemo ilgis bus šimtas uolekčių, plotis penkiasdešimt ir aukštis penkios uolektys. Tam turi būti panaudota plona suktinių siūlų drobė, o pastovai turi būti iš vario. Visi Padangtės reikmenys visoms jos apeigoms, lygiai kaip ir visi jos kuoleliai ir visi kiemo kuoleliai, turės būti iš vario”.

Aliejus žvakidės lempoms “Be to, idant nuolat degtų lempa, tu įsakysi izraeliečiams, kad tai šviesai tau atneštų gryno iš alyvų išspausto aliejaus. Susitikimo palapinėje vietą šiapus uždangos, esančios priešais Sandoros lenteles, Aaronas ir jo sūnūs prižiūrės nuo vakaro iki ryto VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai bus amžinas įsakas visoms izraeliečių kartoms”.

Kunigų drabužiai “Pasišauk iš izraeliečių savo brolį Aaroną drauge su jo sūnumis tarnauti man kunigais – Aaroną ir Aarono sūnus Nadabą ir Abihu’ą, Eleazarą ir Itamarą. Pasiūdinsi savo broliui Aaronui šventus drabužius, kad būtų oriai puošnūs. Todėl nurodyk visiems, turintiems įgūdžių, kuriems aš esu suteikęs išmonę, kad jie pasiūtų Aaronui drabužius, kuriais apsivilkęs jis bus pašventintas tarnauti man kunigu. O drabužiai, kuriuos pasiūdinsi, yra šie: krūtinės dėklas, efodas, skraistė, tunika su kutais, turbanas ir juosta. Siuvant šiuos šventus drabužius tavo broliui Aaronui ir jo sūnums, kad jie tarnautų man kunigais, turi būti panaudota auksas, mėlyni, violetiniai bei tamsiai raudonos spalvos siūlai ir plona drobė”.

Efodas ir krūtinės dėklas “Efodą padarysi iš aukso ir plonos suktinių siūlų drobės, meistriškai išsiuvinėtos mėlynais, violetiniais bei tamsia raudonos spalvos siūlais. Jis turės dvi petnešas – prisiūtas prie efodo abiejų galų. Meistriškai išausta juosta, esanti ant efodo, bus to paties darbo ir tokių pat medžiagų – iš aukso ir plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlais. Paimsi du lazurito akmenis ir įraižysi juose Izraelio sūnų vardus -jų šešis vardus į vieną akmenį ir šešis likusius vardus į kitą akmenį pagal jų gimimo eilę. Kaip brangakmenių pjaustytojas įraižo antspaudo žiedus, taip tu įraižysi į anuos du akmenis Izraelio sūnų vardus. Įrėminęs juos į aukso rėmelius, pritvirtinsi abu akmenis prie efodo petnešų kaip atminimo akmenis Izraelio sūnums. Aaronas nešios jų vardus atminimui ant savo abiejų pečių VIEŠPATIES akivaizdoje. Padirbsi aukso rozetes ir dvi grandinėles iš gryno aukso, nuvytas kaip virvelės. Prie rozečių pritvirtinsi nuvytąsias grandinėles.

Padarysi ir nuosprendžio dėklą ant krūtinės, išsiuvinėtą kaip ir efodas. Turi jį padaryti iš aukso ir plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais. Krūtinės dėklas turi būti keturkampis ir dvilinkas, – turės sprindžio ilgį ir sprindžio plotį. Aptaisysi jį keturiomis brangakmenių eilėmis. Pirmoji eilė bus sardo, topazo ir smaragdo; antroji eilė bus granato, safyro ir ametisto; trečioji eilė bus hiacinto, agato ir krištolo; ir ketvirtoji eilė bus berilio, lazurito ir jaspio. Įtvaruose jie turi būti įrėminti auksu. Akmenų skaičius atitiks vardus dvylikos Izraelio sūnų – jie bus tarsi antspaudo žiedai, kiekviename įraižytas vienos iš dvylikos giminių vardas.

Padirbsi krūtinės dėklui grandinėles iš gryno aukso, nuvytas kaip virvelės. Padirbsi krūtinės dėklui ir du žiedus iš aukso, pritvirtinsi juos viršuje prie abiejų krūtinės dėklo kampų. Dvi auksines virveles įversi į tuos du žiedus prie dėklo ant krūtinės kampų. O kitus du virvelių galus pririši priekyje prie dviejų rozečių, pritvirtintų prie efodo petnešų. Padirbsi iš aukso kitus du žiedus ir pritvirtinsi juos apačioje prie dviejų krūtinės dėklo kampų ant jo užpakalinės pusės prie pat efodo. Tada padirbsi iš aukso dar du žiedus ir pritvirtinsi juos žemai efodo petnešų priekyje, prie jo siūlės virš meistriškai išaustos efodo juostos. Mėlyna virvutė taip sujungs krūtinės dėklo žiedus su efodo žiedais, kad krūtinės dėklas gulėtų tiesiog ant meistriškai išaustos efodo juostos ir negalėtų atsiskirti nuo efodo. Aaronas nešios, eidamas į šventąją vietą, Izraelio sūnų vardus nuosprendžio dėkle ant krūtinės viršum savo širdies kaip nuolatinį atminimą VIEŠPATIES akivaizdoje. Į šį nuosprendžio dėklą ant krūtinės įdėsi Urimus ir Tumimus, kad ir jie būtų prie Aarono širdies, kada tik jis eis į VIEŠPATIES Artumą. Taigi Aaronas nuolat nešios izraeliečių nuosprendį prie savo širdies VIEŠPATIES akivaizdoje”.

Kiti drabužiai “Efodo skraistę padarysi tik iš mėlynos medžiagos. Jos viduryje bus skylė galvai, aplink šią skylę bus austa atsiūlė, kaip paprastai būna šarvų liemenėje, idant neatspurtų. Ant jos žemutinio apvado padarysi gumulus tarsi granatmedžio obuolius iš mėlynų, violetinių ir tamsiai raudonos spalvos siūlų aplink visą žemutinį apvadą – aplink visą apvadą tarp gumulų bus auksiniai varpeliai: pirma auksinis varpelis, po jo granatmedžio obuolys, ir taip pakaitomis aplink visą žemutinį skraistės apvadą. Aaronas eidamas tarnybą ją vilkės, kad girdėtųsi jos skambesys, kada jis įeina į šventovę VIEŠPATIES akivaizdon ir kada jis išeina – idant nenumirtų.

Padarysi iš gryno aukso rozetę ir įraižysi joje, kaip įraižoma antspaudo žiede, “Šventas VIEŠPAČIUI”. Pririši ją prie turbano mėlyna virvute taip, kad ji būtų turbano priekyje. Ji bus Aaronui ant kaktos, ir Aaronas prisiims sau bet kokią kaltę, kilusią izraeliečiams atnašaujant ir pašventinant savo šventąsias dovanas. Ji turi būti nuolat jam ant kaktos, idant izraeliečiai gautų malonę VIEŠPATIES akivaizdoje.

Pasiūsi kutuotą tuniką iš plonos drobės, padarysi turbaną iš plonos drobės, juostą išsiuvinėsi raštais. Panašiai ir Aarono sūnums padarysi tunikas ir juostas, ir kepures – padarysi juos jų oriam puošnumui. Apvilksi jais savo brolį Aaroną drauge su jo sūnumis. Patepsi juos, pripildysi jų rankas, pašventinsi juos man tarnauti kunigais.

Jų nuogam kūnui nuo juosmens lig šlaunų pridengti pasiūsi jiems linines apatines kelnaites. Aaronas ir jo sūnūs turės jomis vilkėti, kai eis į Susitikimo palapinę ar artinsis prie aukuro tarnauti Šventoje vietoje, kad neužsitrauktų sau kaltės ir nenumirtų. Tas įsakas bus amžinas jam ir jo palikuonims po jo”.

Kunigų pašventimas “Pašventindamas juos tarnauti man kunigais, turėsi atlikti su jais tokias apeigas. Paimk iš bandos jautuką ir du avinus be trūkumų. {Paimk} taip pat neraugintos duonos, neraugintų su įmaišytu aliejumi plokštainių ir neraugintų, aliejumi apteptų tešlainių, – kepsi juos iš rinktinių kviečių miltų. Sudėsi į pintinę ir atnašausi juos pintinėje. Atnašausi ir jautuką su dviem avinais. Aaroną ir jo sūnus atvesi prie Susitikimo palapinės įėjimo ir nuplausi juos vandeniu. Tada paimsi drabužius ir aprengsi Aaroną tunika, efodo skraiste, efodu bei nuosprendžio dėklu ant krūtinės ir apjuosi jį meistriškai išaustu efodo raiščiu. Uždėsi jam ant galvos turbaną ir pritvirtinsi ant jo šventąją diademą. Pasiimsi patepimo aliejaus, išpilsi jam ant galvos ir jį patepsi. Tada paliepsi prieiti jo sūnums, apvilksi juos tunikomis, apjuosi juostomis ir uždėsi jiems kepures. Kunigo tarnyba bus jų amžinas įsakas. Tada įvesi į kunigų tarnybą Aaroną ir jo sūnus”.

Kunigų pašventimo aukos “Dabar nuvesi jautuką priešais Susitikimo palapinę. Aaronas ir jo sūnūs uždės rankas jautukui ant galvos, o tu papjausi jį VIEŠPATIES akivaizdoje, prie įėjimo į Susitikimo palapinę, paimsi jautuko kraujo ir patepsi pirštu aukuro ragus, o kitą kraują išliesi prie aukuro papėdės. // Paimsi visus taukus, dengiančius vidurius, kepenų lezgį, abu inkstus su taukais, esančiais ant jų, ir paversi juos dūmais ant aukuro. O jautuko mėsą, jo odą ir atmatas sudeginsi ugnyje už stovyklos, nes tai yra auka už nuodėmę.

Tada paimsi vieną iš avinų. Aaronas ir jo sūnūs teuždeda rankas jam ant galvos. Papjauk aviną, paimk jo kraujo ir pašlakstyk juo visus aukuro šonus. Paskui sukaposi aviną į dalis, apiplausi jo vidurius bei kojas ir, pridėjęs juos prie kitų dalių ir galvos, paversi dūmais ant aukuro. Tai yra deginamoji auka VIEŠPAČIUI, malonus kvapas – ugnies auka VIEŠPAČIUI.

Paimsi ir antrą aviną. Aaronas ir jo sūnūs teuždeda rankas jam ant galvos. Papjauk aviną, paimk jo kraujo, patepk juo Aarono dešinės ausies lezgelį bei jo sūnų dešinės ausies lezgelį ir jų dešinės rankos nykštį bei jų dešinės kojos didįjį pirštą, o likusiu krauju apšlakstyk visus aukuro šonus. Tada paimsi kraujo, esančio ant aukuro, bei patepimo aliejaus, pašlakstysi Aaroną ir jo drabužius, taip pat jo sūnus ir sūnų drabužius. Tada jis ir jo drabužiai bus šventi, bus šventi ir jo sūnūs bei sūnų drabužiai.

Paimsi iš šio avino riebiąsias dalis – riebiąją uodegą , vidurius dengiančius taukus, kepenų lezgį, abu inkstus su taukais, esančiais ant jų, ir dešinę šlaunį, nes tai yra įvesdinimo į kunigų tarnybą avinas. Pridėk vieną kepalą duonos, vieną plokštainį, keptą su aliejumi, ir vieną tešlainį iš neraugintos duonos pintinės, stovinčios VIEŠPATIES akivaizdoje. Padėk visa tai Aaronui bei jo sūnums ant delno ir atnašauk jas kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada paimsi jas jiems nuo rankos ir paversi dūmais ant aukuro viršum deginamosios aukos kaip malonų kvapą VIEŠPAČIUI. Tai yra ugnies auka VIEŠPAČIUI.

Tada paimsi Aarono įvesdinimo į kunigo tarnybą avino krūtinę ir atnašausi ją kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai bus tavo dalis. Pašventinsi krūtinę, atnašautą kaip pakylėjimo atnašą, ir šlaunį, atnašautą kaip dovanos atnašą, įvesdinimo į kunigo tarnybą avino – to, kuris buvo Aarono, ir to, kuris buvo jo sūnų. Amžinu įsaku tai bus Aarono ir jo sūnų dalis, kurią jie turės gauti iš izraeliečių. Nes tai yra atnašos – jos bus izraeliečių atnaša – atnaša VIEŠPAČIUI iš jų bendravimo atnašų aukos.

Šventieji Aarono drabužiai po jo pereis sūnums, nes jais apsirengę jie bus patepami ir su jais bus jie įvedami į kunigo tarnybą. Tas sūnus, kuris iš jo sūnų taps kunigu jo vietoje ir eis tarnauti į šventovę Susitikimo palapinėje, vilkės jais septynias dienas.

Paimsi įvesdinimo į kunigo tarnybą aviną ir išvirsi jo mėsą šventoje vietoje. Aaronas ir jo sūnūs prie įėjimo į Susitikimo palapinę valgys avino mėsą ir pintinėje esančią duoną. Tik jie valgys maistą, kuriuo yra atliktas permaldavimas, juos įvesdinant į kunigų tarnybą ir pašventinant. Joks pasaulietis jo nevalgys, nes jis yra šventas. Jei liktų iš įvesdinimo į kunigų tarnybą {avino} mėsos ar duonos lig rytui, sudeginsi liekanas ugnyje. Jos neturi būti valgomos, nes yra šventos.

Padarysi su Aaronu ir jo sūnumis taip, kaip tau įsakiau. Per septynias dienas įvesdinsi juos į kunigų tarnybą. Kasdien atnašausi jautį kaip permaldavimo atnašą už nuodėmę. Atnašausi atnašą už nuodėmę ir už aukurą, kai jį apvalysi , – patepsi jį, kad pašventintum. Per septynias dienas darysi permaldavimą už aukurą, kad jį pašventintum, ir aukuras bus ypač šventas. Kas tik prie jo prisiliestų, taps pašventintas.

Štai ką atnašausi ant aukuro: nuolat du mitulius avinėlius kas dieną. Vieną avinėlį atnašausi rytą, o kitą avinėlį atnašausi temstant. Su pirmuoju avinėliu atnašausi vieną dešimtadalį saiko rinktinių miltų, maišytų su vienu ketvirčiu hino aliejaus iš sugrūstų alyvų, ir vieną ketvirtį hino vyno geriamajai atnašai. O kitą avinėlį atnašausi temstant, – atnašausi jį kaip ir rytą su valgių atnaša bei geriamąja atnaša, – deginimą ugnimi dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI. Tai bus nuolatinė deginamoji auka per jūsų kartas VIEŠPATIES akivaizdoje prie įėjimo į Susitikimo palapinę, kur aš pasitiksiu tave ir kalbėsiu su tavimi. Ten prie aukuro, kuris bus pašvęstas mano šlove, aš pasitiksiu izraeliečius. Pašventinsiu Susitikimo palapinę ir aukurą, pašventinsiu Aaroną ir jo sūnus tarnauti man kunigais. Gyvensiu tarp izraeliečių ir būsiu jų Dievas. Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas, kuris išvedė juos iš Egipto žemės tam, kad galėtų tarp jų gyventi. Aš esu VIEŠPATS, jų Dievas”.

Aukuras smilkalams “Padarysi aukurą smilkalams atnašauti; padarysi jį iš akacijos medžio. Jis bus vienos uolekties ilgio ir vienos uolekties pločio – keturkampis, aukščio turės dvi uolektis, iš jo paties išeis ragai. Aptrauksi jį grynu auksu – jo viršų, visus jo šonus bei ragus – ir padirbsi jam aplinkui auksinį apvadą. Padirbsi jam ir du žiedus iš aukso ir pritvirtinsi juos žemiau apvado ant abiejų jo šonų. Į juos bus įvertos kartelės aukurui nešti. Karteles padirbsi iš akacijos medžio ir aptrauksi jas auksu. Aukurą pastatysi priešais uždangą, esančią viršum Sandoros Skrynios, priešais malonės sostą, esantį viršum Sandoros lentelių, toje vietoje, kur su tavimi susitiksiu. Aaronas atnašaus ant jo kvapųjį smilkalą, – jį atnašaus kas rytą, kai tvarkys lempas. Ir temstant, kai Aaronas uždegs lempas, jį atnašaus kaip nuolatinę smilkalų atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje per visas jūsų kartas. Ant jo neatnašaukite kitokių smilkalų nei degamosios aukos, nei valgio atnašų; neliekite ant jo nei geriamųjų atnašų. Kartą per metus Aaronas atliks permaldavimo apeigas ant jo ragų. Per jūsų kartas jis atliks permaldavimo apeigas už aukurą kartą per metus permaldavimo už nuodėmę atnašos krauju. Šis aukuras yra ypač šventas VIEŠPAČIUI”.

Mokestis Šventyklai VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Kai darysi izraeliečių surašymą, kiekvienas, įrašomas į sąrašą, turės mokėti VIEŠPAČIUI išpirkimo mokestį už savo gyvastį, kad būtų išvengta bet kokios rykštės tarp surašomųjų. Štai ką kiekvienas, įrašytas į sąrašus, turės mokėti: pusę šekelio pagal šventovės šekelio vertę – šekelis turi dvidešimt gerų. Šis pusės šekelio mokestis yra atnaša VIEŠPAČIUI. Kiekvienas, kuris yra įrašomas į sąrašą, dvidešimties metų ar vyresnis, duos VIEŠPATIES atnašą. Turtingas neduos daugiau, o vargšas neduos mažiau negu pusę šekelio, kai atnešite šią VIEŠPATIES atnašą išpirkti savo gyvasčiui. Paimsi šiuos permaldavimo pinigus iš izraeliečių ir paskirsi juos Susitikimo palapinės reikalams. Tai tarnaus izraeliečiams VIEŠPATIES akivaizdoje kaip priminimas išpirkimo, duoto už jūsų gyvastį”.

Varinis praustuvas kunigų apsiplovimams VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Padarysi varinį praustuvą su variniu pastovu apsiplovimams. Pastatysi jį tarp Susitikimo palapinės ir aukuro; pripilsi jį vandens. Juo Aaronas ir jo sūnūs nusiplaus savo rankas ir kojas. Eidami į Susitikimo palapinę ar artindamiesi tarnauti prie aukuro, atnašaudami ugnimi auką VIEŠPAČIUI, jie turi nusiplauti vandeniu, kad nenumirtų. Jie nusiplaus rankas ir kojas, kad nenumirtų. Tai bus amžinas įsakas jiems – ir jam, ir jo palikuonims per kartas”.

Patepimo aliejus VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Paimk brangiausių kvepalų: penkių šimtų šekelių vertės skystos miros, pusę tiek, tai yra dviejų šimtų penkiasdešimties šekelių vertės, kvepiančio cinamono, dviejų šimtų penkiasdešimties šekelių vertės kvepiančios nendrės, penkių šimtų šekelių vertės pagal šventovės šekelio vertę kasijos ir vieną hiną alyvmedžio aliejaus. Iš jų pagaminsi šventąjį aliejų patepimui, tarsi jis būtų kvepalų gamintojo sumaišytas. Jis bus šventas patepimo aliejus. Patepsi juo Susitikimo palapinę ir Sandoros Skrynią, stalą ir visus jo indus, žvakidę ir jos reikmenis, aukurą smilkalams, deginamųjų aukų aukurą su visais jo reikmenimis ir praustuvą su jo pastovu. Pašventinsi juos, idant būtų ypač šventi. Kas tik prie jų prisiliečia, taps pašventintas. Patepsi Aaroną ir jo sūnus, pašventinsi juos, kad jie galėtų man tarnauti kaip kunigai. Izraeliečiams kalbėsi, sakydamas: ‘Tai bus mano šventas patepimo aliejus per visas jūsų kartas. Jis neturi būti naudojamas paprastam kūno patepimui, jūs negaminsite kito mišinio tokios sudėties kaip jis. Jis yra šventas, ir jūs turite laikyti jį šventu. Kas tik pagamintų į jį panašų ar pateptų juo pašalietį, bus pašalintas iš tautos'”.

Smilkalai VIEŠPATS tarė Mozei: “Paimk kvapių balzamų – natofo, onychų ir galbano, – šių kvapiųjų balzamų, kartu su grynais smilkalais po lygią dalį ir pagamink iš jų smilkalus, meistriškai sumaišytą mišinį, pasūdytą, gryną ir šventą. Šiek tiek jo sugrūsi į miltelius ir jo dalį padėsi priešais Sandoros lenteles Susitikimo palapinėje, kurioje aš susitiksiu su tavimi. Jis bus jums ypač šventas. Kai darysite smilkalus pagal šio mišinio sudėtį, nedarysite jų sau, – laikysite juos šventais VIEŠPAČIUI. Kas tik darys nors truputį tokio pat sau pauostyti, bus pašalintas iš tautos”.

Meistrų parinkimas VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Štai aš pašaukiau vardu Urio sūnaus Huro sūnų Bezalelį iš Judo giminės, pripildžiau jį dieviškos dvasios – nagingumo, išmonės ir visų amatų pažinimo, įkvėpiau jį sumanyti meniškus apmatus, ką galima padaryti iš aukso, sidabro ir vario, pjaustyti ir rėminti akmenis, drožinėti iš medžio, mokėti bet kokį amatą. Be to, tikėk manimi, aš paskyriau su juo Ahisamacho sūnų Oholijabą iš Dano giminės ir įdėjau į širdį visų, turinčių išmonę, išmintį, kad jie galėtų padaryti visa, ką tau įsakiau: Susitikimo palapinę, Sandoros Skrynią ir ant jos esantį malonės dangtį, visą palapinės apstatymą, stalą ir jo reikmenis, gryno aukso žvakidę ir visus jos reikmenis, aukurą smilkalų atnašoms, deginamosios aukos aukurą su jo reikmenimis, praustuvą ir jo pastovą, puošniuosius drabužius – Aarono šventuosius drabužius ir jo sūnų drabužius kunigiškajai tarnybai, patepimo aliejų ir kvapųjį smilkalą šventajai vietai. Visa tai jie padarys lygiai taip, kaip tau įsakiau”.

Šabo poilsio įsakai VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Tu turi pasakyti izraeliečiams: ‘Stenkitės laikytis mano šabų , nes tai yra ženklas tarp manęs ir jūsų per visas jūsų kartas, duotas tam, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, jus pašventinu. Todėl turite laikytis šabo, nes jis yra jums šventa diena. Kas jį išniekintų, bus nubaustas mirtimi. Kas jo metu bet ką dirbtų, bus iškirstas iš tautos. Šešias dienas bus dirbama, bet septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena VIEŠPAČIUI. Kas šabo dieną dirbtų bet kokį darbą, bus nubaustas mirtimi. Todėl izraeliečiai laikysis šabo, švęsdami šabą per visas savo kartas, kaip amžiną sandorą. Amžinai jis bus ženklas tarp manęs ir izraeliečių, nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, o septintą dieną sustojo ir ilsėjosi'”.

Pabaigęs kalbėti su Moze ant Sinajaus kalno, VIEŠPATS padavė jam Sandoros lenteles – akmenines plokštes , parašytas paties Dievo pirštu.

Aukso veršis Žmonės, matydami, kad Mozė uždelsė nulipti nuo kalno, susirinko prie Aarono ir sakė jam: “Eikš, padirbk mums dievą, kuris mus vestų. Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei – tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės”. Aaronas jiems tarė: “Nuimkite aukso auskarus, kuriuos nešioja įkabintus į ausis jūsų žmonos, sūnūs bei dukterys, ir atneškite juos man”. Visi žmonės nusiėmė auksinius auskarus, kabojusius ausyse, ir atnešė juos Aaronui. Jis, paėmęs jiems iš rankų auksą, suliejo į veršio panašumą, paskum raižymo įrankiu padarė iš jo lietinį veršį. Tada jie sušuko: “Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!” Aaronas, tai pamatęs, pastatė priešais jį aukurą ir paskelbė: “Rytoj bus VIEŠPATIES šventė” . Žmonės kitą dieną pakilo anksti, aukojo deginamąsias atnašas, atnašavo bendravimo aukas, sėdosi valgyti ir gerti, paskui kėlėsi ūžauti.

VIEŠPATS tarė Mozei: “Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė’. Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliejo sau veršį ir jam aukoja, sakydami: ‘Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!'” VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą”.

Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: “O VIEŠPATIE, kam gi dega tavo įniršis ant tautos, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka? Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Pikto siekdamas jis išvedė juos, tik išžudyti juos kalnuose ir išnaikinti nuo žemės veido’? Atsigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai. Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu jiems prisiekei pačiu savimi, sakydamas: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai'”. VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.

Paskui Mozė apsisuko ir leidosi nuo kalno, nešdamas rankose dvi Sandoros lenteles – plokštes, prirašytas abiejose pusėse: viena ir kita jų pusė buvo prirašyta. Lentelės buvo Dievo darbas ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas lentelėse. Jozuė, išgirdęs žmonių šauksmus, tarė Mozei: “Karo šauksmas stovykloje!” Bet jis atsakė:

“Tai ne pergalės šauksmas,
tai ne pralaimėjimo klyksmas.
Girdžiu tik ūžaujančių balsus…”

Kai prisiartino prie stovyklos ir pamatė veršį bei šokius, Mozė įniršo. Jis metė lenteles iš rankų ir sudaužė kalno papėdėje. Paėmęs jų padarytą veršį, įmetė į ugnį. Sutrynęs į dulkes, išbarstė į vandenį ir pagirdė juo izraeliečius.

Mozė tarė Aaronui: “Ką tau ši tauta padarė, kad užtraukei ant jų tokią sunkią nuodėmę?” Aaronas atsakė: “Neniršk, mano viešpatie! Tu žinai, kad ši tauta yra linkusi į pikta. Jie man sakė: ‘Padirbk mums dievą, kuris mus vestų, nes mes nežinome, kas nutiko Mozei – vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės’. Tada aš jiems sakiau: ‘Kas iš jūsų turi aukso, tenusiima!’ Jie davė man, aš įmečiau jį į ugnį, ir išėjo šis veršis!”

Mozė, pamatęs, kad žmonės elgėsi palaidai, – Aaronas buvo jiems leidęs palaidai elgtis savo priešų pajuokai, – atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: “Kas už VIEŠPATĮ, teateina pas mane!” Visi levitai susibūrė aplink jį. Jis tarė jiems: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai per stovyklą, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį'”. Levitai padarė kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių. Mozė tarė: “Šiandien jūs pašventėte save VIEŠPATIES tarnybai, nes buvote kiekvienas prieš savo sūnų ar brolį, šiandien gavote sau palaiminimą”.

O kitą dieną Mozė tarė žmonėms: “Nusidėjote sunkia nuodėme. Betgi nūn aš užkopsiu pas VIEŠPATĮ. Galbūt pajėgsiu atlyginti už jūsų nuodėmę”. Taigi Mozė sugrįžo pas VIEŠPATĮ ir tarė: “Deja! Ši tauta nusidėjo sunkia nuodėme. Pasidarė sau dievą iš aukso! O dabar, jei tu tik atleistum jų nuodėmę… bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!” Bet VIEŠPATS tarė Mozei: “Tą, kuris nusidėjo man, tik tą ištrinsiu iš savo knygos. Dabar eik, vesk tautą į tą vietą, apie kurią tau kalbėjau. Tikėk manimi, mano angelas ves tave. Betgi kai ateis bausmės diena, nubausiu juos už jų nuodėmę”.

Tada VIEŠPATS pasiuntė tautai rykštę už tai, kad privertė Aaroną padirbti jiems veršį.

Viešpats įsako izraeliečiams keliauti VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Eik, palik šią vietą, tu ir tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, ir eik į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tardamas: ‘Tavo palikuonims aš jį duosiu’. Siųsiu pirma tavęs angelą ir išvarysiu kanaaniečius, amoriečius, hetitus, perizitus, hivitus ir jebusitus. Kilk į kraštą, tekantį pienu ir medumi. Bet aš pats nekilsiu su jūsų gretomis, kad jūsų nesunaikinčiau, nes esate kietasprandė tauta”.

Kai žmonės išgirdo šiuos aštrius žodžius, jie apsivilko gedulo drabužiais. Niekas nesipuošė papuošalais. Mat VIEŠPATS buvo pasakęs Mozei: “Sakyk izraeliečiams: ‘Jūs esate kietasprandė tauta. Jei eičiau su jūsų gretomis nors vieną akimirką, aš jus sunaikinčiau. Tad dabar nusiimk nuo savęs papuošalus, aš dar nuspręsiu, ką turiu su tavimi daryti'”. Todėl izraeliečiai, keliaudami tolyn nuo Horebo, nebesipuošė savo papuošalais.

Viešpaties Artumas Palapinėje Mozė paimdavo Palapinę ir pastatydavo ją už stovyklos – toli nuo stovyklos. Ji buvo vadinama Susitikimo palapine. Kai tik norėdavo pasitarti su VIEŠPAČIU, eidavo į Susitikimo palapinę, esančią už stovyklos. Kada tik Mozė eidavo į Susitikimo palapinę, visi žmonės pakildavo ir atsistodavo, kiekvienas prie savo palapinės angos, ir lydėdavo akimis Mozę, kol jis įeidavo į Palapinę. Mozei įėjus į Palapinę, nusileisdavo debesies stulpas ir stovėdavo prie Palapinės įėjimo, o VIEŠPATS kalbėdavosi su Moze. Kai žmonės pamatydavo debesies stulpą, stovintį prie Palapinės angos, visi pakildavo ir puldavo kniūbsčia, kiekvienas prie savo palapinės angos. VIEŠPATS kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu. Paskui jis sugrįždavo į stovyklą, bet jo jaunas padėjėjas Jozuė, Nuno sūnus, nepajudėdavo iš Palapinės.

Mozė tarė VIEŠPAČIUI: “Štai tu man liepei: ‘Vesk į priekį šią tautą’, – bet man nepasakei, ką pasiųsi su manimi. Be to, tu sakei: ‘Aš pažįstu tave vardu, tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse’. Jei aš tikrai radau malonę tavo akyse, prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave ir nuolat rasti malonę tavo akyse. Štai juk šie žmonės yra tavo tauta”. Jis atsakė: “Palengvindamas tau naštą, aš pats eisiu su tavimi”. O Mozė jam atsakė: “Jei tu pats neitum kartu, neversk mūsų keltis iš šios vietos. Juk kaip kitaip būtų žinoma, kad radome malonę tavo akyse, – aš ir tavoji tauta, – jeigu neitum kartu su mumis? Argi ne tuo mes – tavo tauta ir aš – būsime paženklinti tarp visų tautų, esančių žemėje?”

Ir VIEŠPATS tarė Mozei: “Padarysiu ir tai, ko prašai, nes tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse ir tave aš pažįstu vardu”. Tada Mozė tarė: “Prašyčiau parodyti man savo šlovę”. O jis atsakė: “Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą ‘VIEŠPATS’; aš esu maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu. Bet, – jis tarė, – mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali manęs pamatyti ir likti gyvas”. Ir VIEŠPATS tęsė: “Štai arti manęs yra vieta. Atsistok ant uolos. Praeinant mano šlovei, nukelsiu tave į uolos plyšį ir uždengsiu ranka, kol praeisiu. Tuomet nukelsiu ranką ir tu pamatysi mano nugarą . Bet mano veido niekas negali matyti”.

Sandoros lentelių atnaujinimas VIEŠPATS tarė Mozei: “Nusitašyk iš akmens dvi lenteles, tokias kaip buvo pirmosios. Aš įrašysiu į lenteles žodžius, buvusius ant pirmųjų lentelių, kurias tu sudaužei. Pasiruošk rytojaus rytui, o ryto metą užlipk į Sinajaus kalną ir atsistok ten kalno viršūnėje prie manęs. Tenekopia niekas kitas su tavimi, tenesirodo niekas kitas niekur ant kalno; netgi tenebūna paleisti ganytis ties kalnu avys ir galvijai”. Mozė tad atsiskėlė iš akmens dvi lenteles, tokias kaip buvo pirmosios, ir, atsikėlęs anksti rytą, pakilo kopti į Sinajaus kalną, nešinas dviem akmens lentelėmis, kaip jam VIEŠPATS buvo įsakęs. VIEŠPATS, nužengęs debesyje, buvo ten su juo ir ištarė savo vardą “VIEŠPATS”. Ir VIEŠPATS praėjo prieš jį, tardamas:

“VIEŠPATS, VIEŠPATS,
esu gailestingas ir maloningas Dievas,
lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės,
lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos,
atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę,
tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės,
bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę
ir vaikų vaikus
lig trečios ir ketvirtos kartos”.

Mozė tuojau pat nusilenkė lig žemės ir pagarbino. Jis tarė: “Jei radau malonę tavo akyse, prašyčiau, Viešpatie, teeina Viešpats su mumis, nors ši tauta ir yra kietasprandė. Atleisk mūsų kaltę ir mūsų nuodėmę, priimk mus kaip savo paveldą”.

{Viešpats} atsakė: “Štai aš sudarau sandorą. Visai tavo tautai regint padarysiu tokius nuostabius darbus, kokių nėra buvę padaryta visoje žemėje ar kokioje nors tautoje. Visi žmonės, tarp kurių gyveni, pamatys VIEŠPATIES darbus, nes tai, ką tau darysiu, yra baimę keliantis dalykas.

Gerai tad įsidėmėk, ką tau šiandien įsakau. Tikėk manimi, išvarysiu tavo akivaizdoje amoriečius, kanaaniečius, hetitus, perizitus, hivitus ir jebusitus. Todėl saugokis, nesudaryk sandoros su gyventojais krašto, į kurį eini, idant jie netaptų žabangomis tarp jūsų. Nugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų paminklinius akmenis, nukirskite jų šventuosius stulpus. Negarbinsite kito dievo, nes VIEŠPATS, vardu Pavydusis, yra pavydus Dievas. Nesudaryk sandoros su krašto gyventojais, kad, jiems ištvirkaujant su savo dievais ir aukojant jiems savo atnašas, vienas iš jų nepasikviestų tavęs ir tu nevalgytum jų aukų. O kai imsi žmonas savo sūnums iš jų dukterų, jų dukterys, ištvirkaudamos su savo dievais, privers ir tavo sūnus ištvirkauti su jų dievais.

Nedirbsi sau jokių lietinių dievų.

Švęsi Neraugintos duonos iškilmę. Per septynias dienas valgysi, kaip tau įsakiau, neraugintą duoną Abibo mėnesį paskirtu metu, nes Abibo mėnesį tu išėjai iš Egipto.

Kas tik pirmąkart atveria gimdą, man priklauso: visi tavo galvijų patinai – ar tai būtų karvės, ar avies pirmagimiai. Asilo pirmagimis turi būti išpirktas avimi. O jei jo neišperki, turi nusukti jam sprandą. Pirmagimį savo sūnų turėsi išpirkti.

Nė vienas nepasirodys mano akivaizdoje tuščiomis rankomis.

Šešias dienas dirbsi, bet septintą dieną turi ilsėtis. Netgi arimo ir pjūties metu turi ilsėtis. Švęsi Savaičių iškilmę, pirmienas kviečiapjūtės ir, metams baigiantis, Derliaus suvalymo iškilmę. Tris kartus per metus visi tavo vyriškiai pasirodys VIEŠPATIES Dievo, Izraelio Dievo, akivaizdoje. Kadangi aš iškeldinsiu tautas prieš tau ateinant ir išplėsiu tavo ribas, niekas negeis tavo krašto, tau einant pasirodyti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje tris kartus per metus.

Neatnašausi mano aukos kraujo su kuo nors raugintu, nepaliksi Perėjimo iškilmės aukos iki rytojaus.

Rinktines savo žemės pirmienas atneši į VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus.

Nevirsi ožiuko jo motinos piene”.

Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Užrašyk šiuos žodžius, nes pagal šiuos žodžius aš sudariau sandorą su tavimi ir su Izraeliu”. Jis išbuvo ten su VIEŠPAČIU keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas nei duonos, negerdamas nei vandens. Jis užrašė ant lentelių Sandoros žodžius – Dešimt įsakymų.

Mozė nulipa nuo Sinajaus kalno Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno. Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu. Aaronas ir visi izraeliečiai, pamatę švytinčią jo veido odą, bijojo prie jo prisiartinti. Bet Mozei juos pašaukus, Aaronas ir visi bendrijos vadovai priėjo. Mozė su jais kalbėjosi. Tada prisiartino visi izraeliečiai, ir jis perdavė jiems visa, ką VIEŠPATS buvo su juo kalbėjęs ant Sinajaus kalno. Pabaigęs su jais kalbėti, Mozė užsidengė veidą gaubtuvu. Bet kada tik jis eidavo pas VIEŠPATĮ kalbėtis su juo, Mozė nusiimdavo gaubtuvą, kolei būdavo pas VIEŠPATĮ. O kai išeidavo ir sakydavo izraeliečiams, kas jam buvo įsakyta, tuomet izraeliečiai matydavo, kad jo veido oda švytėjo. Tada Mozė vėl užsidengdavo veidą gaubtuvu, kol vėl eidavo kalbėti su VIEŠPAČIU.

Šabo poilsis Mozė surinko visą izraeliečių bendriją ir jiems sakė: Štai ką VIEŠPATS įsakė jums daryti:

“Šešias dienas bus dirbama, o septintoji diena bus jums visiško poilsio šabas, šventa VIEŠPAČIUI. Kas jos metu dirbtų bet kokį darbą, turi būti nubaustas mirtimi. Šabo dieną niekur savo gyvenvietėse nekursite ugnies”.

Aukos šventajai Padangtei Mozė sakė visai izraeliečių bendrijai. Štai ką VIEŠPATS įsakė: “Padarykite tarp savųjų rinkliavą VIEŠPAČIUI. Kiekvienas, dosnios širdies skatinamas, teatneša VIEŠPAČIUI auką: aukso, sidabro ir vario; mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlų ir plonos drobės; ožkų vilnų, išdirbtų avinų kailių ir akacijos medienos; aliejaus šviesai, kvepalų patepimų aliejui ir kvapiesiems smilkalams; lazurito akmenų bei brangakmenių dėti į efodą ir krūtinės dėklą.

Kas tik iš jūsų yra nagingos išmonės, teateina ir tepadaro visa, ką VIEŠPATS įsakė: Padangtę, jos Palapinę su apdengimu, sagtimis, lentomis, skersiniais, stulpais ir pastovais; Skrynią su jos kartelėmis, malonės sostą ir uždangą pertvarai; stalą su jo kartelėmis bei visais reikmenimis ir Artumo duona; žvakidę apšvietimui su jos reikmenimis bei lempomis ir aliejų šviesai; aukurą smilkalams su jo kartelėmis, patepimo aliejų bei kvapiuosius smilkalus ir užuolaidą ant angos – ant Palapinės angos; deginamosios aukos aukurą su jo variniais pinučiais, kartelėmis bei visais reikmenimis, praustuvą su jo pastovu; kiemo uždangas, jo stulpus bei pastovus ir užuolaidą kiemo vartams; Padangtės kuolelius ir kiemo kuolelius su jų virvėmis; drabužius, dėvimus tarnaujant šventovėje, – šventuosius drabužius Aaronui ir drabužius jo sūnums jų kunigiškai tarnybai”.

Kai izraeliečių bendruomenė pasitraukė nuo Mozės, tada atėjo visi tie, kurių širdis buvo dosni ir kuriuos skatino jų dvasia, atnešdami VIEŠPAČIUI auką Susitikimo palapinės statybai, visai jos tarnybai ir šventiesiems drabužiams. Vyrai ir moterys – visi, kurie buvo dosnios širdies, atnešė ir sagų, ir auskarų, ir žiedų, ir karolių – visokių auksinių daiktų. Kiekvienas, kas tik galėjo, atnešė VIEŠPAČIUI aukso atnašą. O visi tie, kurie turėjo ar mėlynų, ar violetinių, ar tamsiai raudonos spalvos siūlų, ar plonos drobės, ar ožkų vilnų, ar išdirbtų avino kailių, ar švelnios odos, atnešė juos. Kiekvienas, kas tik galėjo duoti sidabro ar vario atnašą, davė ją kaip VIEŠPATIES atnašą; kiekvienas, kas tik turėjo akacijos medžio, tinkamo statybai, jį atnešė. Visos nagingos išmonės moterys verpė rankomis ir atnešė, ką buvo suverpusios – mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlų ir plonų lininių siūlų; o moterys, nagingai verpiančios ožkų vilnas, širdies skatinamos, verpė ožkų vilnas. Giminių galvos atnešė lazurito akmenų ir brangakmenių dėti į efodą ir krūtinės dėklą, kvepalų ir aliejaus apšvietimui, patepimo aliejui bei kvapiesiems smilkalams. Taigi vyrai ir moterys, kurių širdis paskatino juos ką nors atnešti VIEŠPATIES per Mozę įsakytiems darbams atlikti, atnešė tai VIEŠPAČIUI kaip savanorišką auką.

Šventovės meistrai Tada Mozė tarė izraeliečiams: “Štai VIEŠPATS pašaukė vardu Bezalelį, Huro sūnaus Urio sūnų, iš Judo giminės, pripildė jį dieviškos dvasios – nagingumo, išmonės ir visų amatų pažinimo, įkvėpė jį sumanyti meniškus apmatus, ką galima padaryti iš aukso, sidabro bei vario, pjaustyti ir rėminti akmenis, išdrožti iš medžio, – mokėti bet kokį amatą. Jis suteikė jiedviem, – jam ir Oholijabui, Ahisamacho sūnui iš Dano giminės, – gebėjimą ir kitus pamokyti. Juodu jis pripildė nagingos išmonės atlikti darbą ir meistro, ir apmatų sumanytojo, ir siuvinėtojo mėlynais, violetiniais, tamsiai raudonos spalvos siūlais ir plonais lininiais siūlais, ir audėjo, – bet kokio meistro ir bet kokio nagingo apmatų sudarytojo.

Todėl Bezalelis ir Oholijabas bei visi nagingos išmonės vyrai, kuriems VIEŠPATS davė nagingumo ir išmonės atlikti visus darbus statant šventovę, imsis darbo ir įvykdys visa, lygiai kaip VIEŠPATS įsakė”.

Tada Mozė pašaukė Bezalelį ir Oholijabą bei visus nagingos išmonės vyrus, kuriems VIEŠPATS buvo davęs nagingumo, – visus, kurių širdis skatino juos eiti ir imtis darbo. Jie perėmė iš Mozės visas savanoriškąsias aukas, izraeliečių atneštas šventovės statybai. Betgi žmonės ir toliau kas rytą nešė Mozei savanoriškas aukas. Todėl visi meistrai, užsiėmę įvairiais šventovės darbais, paliko savo darbą, atėjo ir sakė Mozei: “Žmonės atneša kur kas daugiau negu reikia darbui, kurį mums VIEŠPATS įsakė atlikti”. Mozė tad davė įsakymą paskelbti stovykloje: “Niekas, – nei vyras, nei moteris, – tegu nebesistengia aukoti ką nors daugiau šventovei!” Taip žmonės buvo sulaikyti nuo nešimo, nes jau buvo daugiau, negu gana po ranka viskam padaryti.

Padangtės statyba Tada nagingiausi darbininkai padarė Padangtę iš dešimties dangų. {Mozė} padarė jas iš plonos suktinių siūlų drobės ir su meistriškai išsiuvinėtais kerubais mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlais. Kiekvienos dangos ilgis buvo dvidešimt aštuonios uolektys, o kiekvienos plotis – keturios uolektys. Visos dangos buvo vienodo dydžio.

Penkias dangas jie susegė vieną su kita ir kitas penkias dangas susegė vieną su kita. Pritaisė mėlynų siūlų kilpas ant pirmojo junginio galinės dangos krašto; tą patį padarė ir ant antrojo junginio galinės dangos krašto. Penkiasdešimt kilpų pritaisė prie vienos dangos ir penkiasdešimt kilpų pritaisė prie krašto dangos, esančios kitame junginyje. Kilpos buvo viena priešais kitą. Padirbo iš aukso penkiasdešimt sagčių ir susegė dangas vieną su kita sagtimis taip, kad išėjo Padangtė.

Jie padirbo ir dangas iš ožkų vilnų Palapinei viršum Padangtės. Dangų padirbo vienuolika. Kiekvienos dangos ilgis buvo trisdešimt uolekčių, o kiekvienos dangos plotis keturios uolektys. Visos vienuolika dangų buvo vienodo dydžio. Penkias dangas susegė atskirai į viena, ir šešias dangas atskirai į viena. Pritaisė penkiasdešimt kilpų ant galinės dangos krašto viename junginyje ir penkiasdešimt kilpų ant galinės dangos krašto kitame junginyje. Padirbo iš vario penkiasdešimt sagčių dangoms sukabinti, kad būtų galima Palapinę pastatyti. Palapinei padarė priedangą iš išdirbtų avinų kailių, o virš jos – priedangą iš delfinų odos.

Medinių Padangtės sienų statyba Tada jie padirbo akacijos medžio lentų Padangtės sienoms apstatyti. Kiekvienos lentos ilgis buvo dešimt uolekčių, o kiekvienos lentos plotis buvo pusantros uolekties. Kiekviena lenta turėjo du, vieną su kitu suderintus, įkaišus, pritaikytus lentoms sukabinti. Tą patį jie padarė su visomis Padangtės lentomis. Pridirbo Padangtei lentų: dvidešimt lentų pietinei sienai – pietų šonui; iš sidabro nuliejo keturiasdešimt pastovų padėti po dvidešimčia lentų, du pastovus po pirmąja lenta jos dviem įkaišams ir du pastovus po kiekviena kita lenta jos dviem įkaišams. Šiaurinės pusės Padangtės šonui padirbo dvidešimt lentų ir joms keturiasdešimt sidabrinių pastovų, du pastovus po pirmąja lenta ir du pastovus po kiekviena kita lenta. O užpakalinei, vakarų šono, Padangtės sienai padirbo šešias lentas. Padangtės užpakaliniams kampams padirbo po dvi lentas. Žemai jos buvo palaidos, bet viršuje buvo sujungtos ties pirmąja sąvarža. Taip jas padarė abiejuose kampuose. Taigi buvo aštuonios lentos su savo sidabriniais pastovais – šešiolika pastovų, kiekvienai lentai po du pastovus.

Jie padirbo skersinius iš akacijos medžio: penkis vieno Padangtės šono lentoms, penkis kito Padangtės šono lentoms ir penkis skersinius Padangtės užpakalinio, vakarų, šono lentoms. Padarė taip, kad vidurinis skersinis eitų lentų sienos viduriu nuo vieno galo iki kito. Lentas ir skersinius paauksavo, o skersiniams laikyti žiedus padarė iš aukso.

Padaroma Padangtės uždanga Jie padarė uždangą iš plonos suktinių siūlų drobės su kerubais, meistriškai išsiuvinėtais mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlais. Jai pakabinti padirbo keturis stulpus iš akacijos medžio ir juos paauksavo. Stulpų kabliai buvo auksiniai, o pastovus stulpams nuliejo sidabrinius. Palapinės angai padarė užuolaidą iš plonos suktinių siūlų drobės, išsiuvinėtos raštais mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlais, ir penkis stulpus su kabliais. Jų viršūnes ir apvadus aptraukė auksu, bet jų penki pastovai buvo iš vario.

Sandoros Skrynia Bezalelis padirbo akacijos medžio Skrynią. Ji buvo pustrečios uolekties ilgio, pusantros uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio. Ją aptraukė grynu auksu iš vidaus ir iš lauko, aplenkė auksiniu apvadu. Keturioms jos kojoms nuliejo keturis žiedus, du žiedus vienam jos šonui ir du žiedus kitam jos šonui. Padirbo akacijos medžio karteles, jas paauksavo ir Skryniai nešti perkišo jas per žiedus, esančius ant Skrynios šonų. Padarė malonės sostą iš gryno aukso: pustrečios uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio. Iškalė iš suploto aukso du kerubus, pritaisė juos prie abiejų malonės sosto galų, – vieną kerubą prie vieno galo ir antrą kerubą prie kito galo; kerubus pritaisė taip, kad jie buvo lyg iš vieno gabalo su malonės sosto galais. Kerubai laikė išskleistus į viršų sparnus ir jais dengė malonės sostą. Stovėjo jiedu prieš vienas kitą, bet jų veidai buvo atgręžti į malonės sostą.

Artumo duonos stalas Jis padirbo ir stalą iš akacijos medžio, dviejų uolekčių ilgio, vienos uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio. Aptraukė jį grynu auksu ir padirbo auksinį apvadą aplinkui. Padarė aplinkui jį delno platumo briauną, o briauną aplenkė auksiniu apvadu. Nuliejo jam keturis auksinius žiedus ir pritaisė juos ant jo kojų, esančių keturiuose kampuose. Žiedai, laikantys karteles stalui nešti, buvo arti briaunos. Karteles stalui nešti jis padirbo iš akacijos medžio; jas aptraukė auksu. Reikmenis, kurie turėjo būti ant stalo, – lėkštes ir indus smilkalams, dubenis ir ąsočius gėrimo atnašoms pilti, – jis padarė iš gryno aukso.

Septynšakė žvakidė – menora Jis padirbo ir žvakidę iš gryno aukso. Žvakidės pastovas ir kotas buvo nukalti; jos taurelės, galvutės ir vainiklapiai – vieno gabalo su žvakide. Šešios šakos ėjo iš jos šonų: trys žvakidės šakos iš vieno šono ir trys žvakidės šakos iš kito šono. Trys taurelės, padarytos tarsi migdolo žiedai, kiekviena su galvute ir vainiklapiais ant vienos šakos, ir trys taurelės, padarytos tarsi migdolo žiedai, kiekviena su galvute ir vainiklapiais ant kitos šakos. Tokios buvo visos iš žvakidės šonų išeinančios šakos. Ant pačios žvakidės koto buvo keturios taurelės, padarytos tarsi migdolo žiedai, kiekviena su savo galvute ir vainiklapiais. Galvutė iš to paties gabalo buvo po pirmąja šakų pora, galvutė iš to paties gabalo buvo po kita šakų pora ir galvutė iš to paties gabalo – po paskutine šakų pora. Galvutės ir jų šakos buvo iš to paties gabalo – visa nukalta iš vieno gryno aukso gabalo. Jis padirbo ir jos septynias lempas, ir jos žnyples, ir jos padėklus iš gryno aukso. Žvakidę ir jos reikmenis jis padarė iš vieno talento gryno aukso.

Aukuras smilkalams Aukurą smilkalams jis padarė iš akacijos medžio. Jis buvo vienos uolekties ilgio ir vienos uolekties pločio – keturkampis, o aukščio turėjo dvi uolektis; iš to paties gabalo buvo jo ragai. Aukurą jis aptraukė grynu auksu – jo viršų, visus jo šonus bei jo ragus – ir aplenkė jį auksiniu apvadu. Žemiau apvado abiejuose aukuro šonuose pritaisė du auksinius žiedus kartelėms aukurui nešti. Karteles padirbo iš akacijos medžio ir jas paauksavo.

Jis pagamino taip pat šventąjį patepimo aliejų ir kvapųjį smilkalą, tarsi jie būtų kvepalų gamintojo mišiniai.

Aukuras deginamajai aukai Iš akacijos medžio padarė ir aukurą deginamajai aukai. Jis buvo penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio – keturkampis, o aukščio turėjo tris uolektis. Ant jo keturių kampų padirbo keturis ragus, išeinančius iš paties aukuro. O visus aukuro reikmenis – puodus pelenams, grandiklius, dubenis, šakutes ir keptuves padirbo iš vario. Padirbo aukurui pinučius, vario mezginį po jo briauna, nutįsusį žemyn nuo briaunos iki pusės aukuro. Nuliejo keturis žiedus prie keturių varinių pinučių kampų kartims laikyti. Kartis padirbo iš akacijos medžio ir aptraukė jas variu. Jam nešti perkišo kartis per žiedus aukuro šonuose. Aukurą padirbo tuščiavidurį iš lentų.

Varinis praustuvas kunigų apsiplovimams Jis padarė varinį praustuvą su variniu pastovu iš veidrodžių tų moterų, kurios tarnavo prie Susitikimo palapinės angos.

Kiemo įrengimas Jis įrengė kiemą. Pietinio šono – į pietų pusę kiemo uždangos buvo plonos suktinių siūlų drobės, šimto uolekčių ilgio; jų dvidešimt stulpų su dvidešimčia pastovų buvo variniai, bet stulpų kabliai ir sankabos buvo iš sidabro. Šiaurinio šono uždangos buvo šimto uolekčių ilgio; jo dvidešimt stulpų ir dvidešimt pastovų buvo variniai, bet stulpų kabliai ir jų sankabos buvo iš sidabro. Vakarinio šono užuolaidos buvo penkiasdešimties uolekčių ilgio su dešimčia stulpų ir dešimčia pastovų; stulpų kabliai ir jų sankabos buvo sidabrinės. Rytinio šono kiemo ilgis buvo penkiasdešimt uolekčių. Viename vartų šone uždanga buvo penkiolikos uolekčių su trimis stulpais ir trimis pastovais. Lygiai taip ir kitame šone, – abiejų kiemo vartų šonų užuolaidos buvo penkiolikos uolekčių su trimis stulpais ir trimis pastovais.

Visos kiemo uždangos buvo iš plonos suktinių siūlų drobės. Stulpų pastovai buvo iš vario, bet stulpų kabliai bei jų sankabos buvo iš sidabro, o stulpų viršūnės buvo pasidabruotos. Visi kiemo stulpai buvo apdengti sidabru. Kiemo vartų užuolaida buvo iš plonos suktinių siūlų drobės, išsiuvinėtos mėlynais, violetiniais ir tamsiai raudonais siūlais. Ji buvo dvidešimties uolekčių ilgio; jos aukštis, arba plotis, buvo penkios uolektys, toks kaip ir kiemo dangų. Keturi stulpai ir jų keturi pastovai buvo variniai, o kabliai iš sidabro. Stulpų viršūnės buvo pasidabruotos, o sankabos iš sidabro. Palapinės ir kiemo kuoleliai buvo variniai.

Sunaudotų metalų kiekis Čia yra Padangtės, Sandoros padangtės, apyskaita, kurią, Mozei įsakius ir vadovaujant Aarono sūnui kunigui Itamarui, padarė levitai. O Bezalelis, Huro sūnaus Urio sūnus iš Judo giminės, buvo padaręs visa, ką Mozei VIEŠPATS buvo įsakęs padaryti, drauge su Ahisamacho sūnumi Oholijabu, iš Dano giminės, meistru, dailininku ir turinčiu įgūdžių siuvinėti ploną drobę mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonos spalvos siūlais.

Aukso kiekis, sunaudotas visos šventovės statybos darbams, – auksas suaukotas kaip atnašos, – buvo dvidešimt devyni talentai ir septyni šimtai tridešimt šekelių pagal šventovės šekelio vertę. Sidabro kiekis, surinktas bendrijos surašymo metu, buvo tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt penki šekeliai pagal šventovės šekelio vertę – viena beka nuo galvos {tai yra pusė šekelio pagal šventovės šekelio vertę} kiekvieno, įrašyto į sąrašą ir turinčio dvidešimt metų arba vyresnio, – šešių šimtų trijų tūkstančių penkių šimtų ir penkiasdešimties vyrų. Šimtinė sidabro talentų buvo sunaudota pastovams šventovei ir pastovams užuolaidai nuliedinti, – šimtas pastovų iš šimtinės talentų, po talentą kiekvienam pastovui. Iš tūkstančio septynių šimtų septyniasdešimt penkių šekelių jis padirbo kablius stulpams, aptraukė jų viršūnes ir padarė jiems sankabas. Vario buvo suaukota septyniasdešimt talentų ir du tūkstančiai keturi šimtai šekelių. Iš jo jis padirbo pastovus Susitikimo palapinės durims, varinį aukurą su variniais pinučiais ir visus aukuro reikmemis, visus pastovus kiemui ir pastovus kiemo vartams, visus kuolelius Padangtei ir visus kuolelius kiemui.

Vyriausiojo kunigo drabužiai Iš mėlynų, violetinių ir tamsiai raudonos spalvos siūlų jie išaudė puikius apdarus šventovės tarnybai. Jie pasiuvo šventuosius drabužius Aaronui, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Efodas Efodą padarė iš plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais. Išploję auksą į lakštus, sukarpė į siūlus ir meniškus raštus jais išsiuvinėjo drauge su mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonos spalvos siūlais plonoje suktinių siūlų drobėje. Padarė efodui petnešas, prijungtas prie jo abiejų galų. Išsiuvinėtoji juosta buvo iš tų pačių medžiagų ir to paties meistriškumo, kaip ir efodas. Ji buvo padaryta iš plonos suktinių siūlų drobės, puoštos auksu ir mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Lazurito akmenys buvo paruošti, įrėminti aukso rėmeliais ir juose įraižyti Izraelio sūnų vardai, kaip įraižomas antspaudo žiedas. Juos pritvirtino prie efodo petnešų, kad būtų Izraelio sūnums atminimo akmenys, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Krūtinės dėklas Padarė, kaip ir efodą, iš plonos suktinių siūlų drobės krūtinės dėklą, meistriškai išsiuvinėtą auksu ir mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonos spalvos siūlais. Jis buvo keturkampis. Krūtinės dėklą padarė dvilinką – sprindžio ilgio ir sprindžio pločio. Apdaigstė jį keturiomis brangakmenių eilėmis. Pirmoje eilėje buvo sardas, topazas ir smaragdas; antroje eilėje – granatas, safyras ir ametistas; trečioje eilėje – hiacintas, agatas ir krištolas; o ketvirtoje eilėje – berilis, lazuritas ir jaspis. Brangakmeniai buvo įrėminti aukso rėmeliais. Akmenų skaičius atitiko dvylikos Izraelio sūnų vardus, – jie buvo tarsi antspaudo žiedai, kiekviename įraižytas vienos iš dvylikos giminių vardas. Krūtinės dėklui padirbo grandinėles iš gryno aukso, suvytas tarsi virvelės; jam padirbo iš aukso dvi rozetes ir du auksinius žiedus. Žiedus pritvirtino ant abiejų krūtinės dėklo kampų ir įvėrė auksines virveles į šiuos du žiedus krūtinės dėklo kampuose. Abiejų virvelių galus pritvirtino prie dviejų rozečių, pririšdami jas priekyje prie efodo petnešų. Tada padirbo iš aukso du žiedus ir pritvirtino juos abiejuose krūtinės dėklo galuose, užpakalinėje pusėje prie pat efodo. Padirbo kitus du žiedus iš aukso ir pritvirtino juos žemai efodo petnešų priekyje, prie jo siūlės virš meistriškai išaustos efodo juostos. Tada, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs Mozei, jie sujungė mėlyna virvute krūtinės dėklo žiedus su efodo žiedais taip, kad jis gulėtų ant meistriškai išaustos efodo juostos ir neatsiskirtų nuo efodo.

Kiti kunigų drabužiai Efodo skraistę išaudė vien iš mėlynų siūlų. Skylė galvai skraistės viduryje buvo kaip skylė šarvų liemenėje su atsiūlėjimu aplink skylę, idant neatspurtų. Ant žemutinio skraistės apvado padirbo granatmedžio obuolius iš plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais. Padirbo taip pat varpelius iš gryno aukso ir pritvirtino tarp granatmedžio obuolių ant žemutinio skraistės apvado, visur aplinkui tarp granatmedžio obuolių. Pakaitomis varpelis ir granatmedžio obuolys, varpelis ir granatmedžio obuolys, visur aplink visą žemutinį apvadą skraistės, skirtos vilkėti atliekant tarnybą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Aaronui ir jo sūnums pasiuvo tunikas iš plonos drobės, turbaną iš plonos drobės, kepures iš plonos drobės, lininius apatinius drabužius iš plonos suktinių siūlų drobės ir plonos suktinių siūlų drobės juostą puošniai išsiuvinėjo mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonos spalvos siūlais, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Padirbo iš gryno aukso rozetę – pašventinimo diademą – ir, kaip įraižomas antspaudo žiedas, įraižė joje įrašą “Šventas VIEŠPAČIUI”. Diademai prie turbano pritvirtinti užrišo mėlyną virvutę, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Darbų užbaigimas Taip buvo užbaigti visi Susitikimo palapinės Padangtės darbai. Izraeliečiai padarė visa lygiai taip, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Tada jie atnešė Padangtę su Palapine ir visais jos reikmenimis pas Mozę: jos kablius, lentas, skersinius, stulpus bei jų pastovus; šikšniškai išdirbtų avinų kailių dangas, delfinų odos dangas ir pertvaros užuolaidą; Sandoros Skrynią su kartelėmis ir malonės sostu; stalą su visais jo reikmenimis ir Artumo duona; gryno aukso žvakidę su lempomis bei visais reikmenimis ir aliejų apšvietimui; auksinį aukurą, patepimo aliejų bei kvapiuosius smilkalus ir Palapinės angos užuolaidą; varinį aukurą ir jo varinius pinučius, karteles bei visus jo reikmenis; praustuvą su pastovu; kiemo dangas, jo stulpus bei pastovus, kiemo vartų užuolaidą su virvėmis ir kuoleliais; visa, kas reikalinga Padangtės tarnybai Susitikimo palapinėje; puikius apdarus šventovės tarnybai bei šventuosius drabužius kunigui Aaronui ir drabužius jo sūnums kunigų tarnybai eiti. Lygiai kaip VIEŠPATS buvo įsakęs Mozei, taip izraeliečiai buvo atlikę visus darbus. Mozė, pamatęs, kad jie buvo padarę visa lygiai taip, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs, juos palaimino.

Šventovė pastatoma ir pašventinama VIEŠPATS tarė Mozei: “Pirmojo mėnesio pirmąją dieną pastatysi Susitikimo palapinės Padangtę. Padėsi į ją Sandoros Skrynią ir ją atskirsi uždanga. Įneši stalą ir jį padengsi. Tada įneši žvakidę ir uždegsi jos lempas. Auksinį aukurą smilkalams pastatysi priešais Sandoros Skrynią ir pakabinsi Padangtės duryse užuolaidą. Deginamųjų aukų aukurą pastatysi Susitikimo palapinėje priešais Pandangtės duris, padėsi praustuvą tarp Susitikimo palapinės ir aukuro, pripilsi jį vandens. Iš visų pusių įruoši kiemą ir pakabinsi uždangą ant kiemo vartų.

Tada paimsi patepimo aliejaus ir patepsi Padangtę ir visa, kas yra joje, – pašventinsi ją drauge su visu jos apstatymu, kad būtų šventa. Šventindamas deginamųjų aukų aukurą su visais jo reikmenimis, patepsi ir jį, kad būtų ypač šventas. Patepsi taip pat ir praustuvą drauge su jo pastovu ir pašventinsi jį.

Tada privesi Aaroną ir jo sūnus prie Susitikimo palapinės durų ir, apiplovęs juos vandeniu, apvilksi Aaroną šventuoju apdaru ir patepsi, šventindamas jį, kad jis man tarnautų kaip kunigas. Privesi taip pat ir jo sūnus, apvilksi juos tunikomis ir patepsi juos, kaip patepei jų tėvą, kad jie tarnautų man kaip kunigai. Šis patepimas suteiks jiems amžiną kunigystę per visas kartų kartas”.

Tai Mozė padarė. Lygiai kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs, taip jis padarė.

Taigi antrųjų metų pirmąjį mėnesį, pirmąją mėnesio dieną, buvo pastatyta Padangtė. Mozė pastatė Padangtę. Jis padėjo jos pastovus, sustatė lentas, uždėjo skersinius ir iškėlė stulpus; paskui išskleidė Palapinę viršum Padangtės, uždėdamas virš jos Palapinės dangą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Jis paėmė {Sandoros} liudijimą ir įdėjo jį į Skrynią, pritaisė prie Skrynios karteles, užkėlė ant Skrynios viršaus malonės sostą ir įnešė Skrynią į Padangtę. Tada jis pakabino užuolaidą ir uždengė Sandoros Skrynią, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Stalą padėjo Susitikimo palapinėje, prie šiaurinio Padangtės šono šiapus užuolaidos, ir išdėliojo ant jo padėklus duonos, kad ji būtų VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Žvakidę padėjo Susitikimo palapinėje priešais stalą prie pietinio Padangtės šono ir uždegė lempas VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Auksinį aukurą padėjo Susitikimo palapinėje priešais užuolaidą ir atnašavo ant jo kvapiuosius smilkalus, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Jis pakabino ir užuolaidą ant Padangtės durų. Aukurą deginamosioms aukoms jis pastatė Susitikimo palapinėje prie Padangtės durų ir atnašavo ant jo deginamąsias aukas bei javų atnašas, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Tarp Susitikimo palapinės ir aukuro jis padėjo praustuvą ir pripildė vandens, kuriuo ir Mozė, ir Aaronas, ir jo sūnūs nusiplovė rankas ir kojas. Kada tik jie eidavo į Susitikimo palapinę ir kada tik artindavosi prie aukuro, jie nusiplaudavo, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Aplinkui Padangtę bei aukurą jis įruošė kiemą ir užkabino užuolaidą ant kiemo vartų. Taip Mozė užbaigė darbą.

Dievo Artumas Padangtėje Tada debesis uždengė Susitikimo palapinę, ir VIEŠPATIES šlovė pripildė Padangtę. Mozė negalėjo įeiti į Susitikimo palapinę, nes ją gaubė debesis ir VIEŠPATIES šlovė ją pripildė. Kada tik debesis pasikeldavo nuo Padangtės, tada izraeliečiai leisdavosi į savo kelionę. Bet jeigu debesis nepasikeldavo, jie tol nesileisdavo į kelionę, kol jis nepasikeldavo. Dienos metu virš Padangtės matėsi VIEŠPATIES debesis, o nakties metu viso Izraelio namų akivaizdoje kiekvienoje jų kelionės sustojimo vietoje būdavo joje ugnis.