A. PIRMOJI GIESMĖ
Gražiausioji Saliamono giesmė. {Mi] Tebučiuoja jis mane
savo lūpų bučiniais!
Malonesnė tavo meilė, negu
vynas,
negu tavo brangiojo aliejaus kvapas!
Tavo vardas – palieti kvepalai, –
užtat tave mergaitės myli.
Imk mane su savimi! Skubėkime!
Vesk mane, karaliau, į savo
kambarius.
{JD} Tavimi mes džiaugsimės ir
linksminsimės,
skonėsimės tavo meile labiau negu
vynu.
Teisingai daro, kad tave myli!
{Mi} Esu juodbruvė, bet graži,
o Jeruzalės dukros!
Kaip Kedaro palapinės,
kaip Salmos palapinių dangos.
Nežiūrėkite iš aukšto į mane,
kad aš tamsiaveidė, –
saulė mane įdegino.
Mano motinos sūnūs supyko ant
manęs:
padarė mane vynuogynų
prižiūrėtoja.
Savo pačios vynuogyno
neprižiūrėjau.
Pasakyk tad man,
mano
tikroji meile,
kur ganai savo kaimenę,
kur guldai ją vidudienį poilsio?
Kad nebereikėtų man daugiau
klaidžioti kaip bastūnei
palei tavo draugų kaimenes.
{Ms} Jeigu tu nežinai vietos,
o gražiausia tarp moterų,
eik avių pėdomis
ir ganyk savo ožiukus
šalia piemenų palapinių.
Tu, mano meile, jaudini vyrus,
kaip kumelaitė jaudina
faraono kovos vežimų žirgus.
Žavūs tavo skruostai, dabinti
pintomis grandinėlėmis,
tavo kaklas – karoliais.
Iš aukso nukalsim tau grandinėles,
išpuošime jas sidabru.
{Mi} Kol karalius ilsisi savo
kambary,
mano nardas pripildo orą
kvepėjimo.
Mano mylimasis yra man
miros ryšulys,
prigludęs tarp mano krūtų.
Mano mylimasis yra man
henos žiedų puokštė
En-Gedžio vynuogių soduose.
{Ms} Ak, kokia tu graži,
mano
mylimoji,
ak, kokia graži esi,
tavo akys kaip balandžių!
{Mi} Ak, koksai tu gražus,
mano
mylimasis –
iš tikrųjų gražus!
Mūsų guolis pavėsinėje;
mūsų namų sijos iš kedrų,
gegnės iš kiparisų.
Aš esu Šarono gėlė, slėnių lelija. {Ms} Kaip lelija tarp
erškėčių –
mano mylimoji tarp merginų!
{Mi} Kaip obelis tarp miško
medžių –
mano mylimasis tarp vaikinų.
Kaip smagu sėdėti jo paūksmėje,
ir jo vaisiai man saldūs.
Mane jis įvedė į pokylio menę,
ir jo ženklas viršum manęs
buvo
meilė.
Stiprink mane razinų tešlainiu,
atgaivink mane obuoliais,
nes aš sergu meile.
Jo kairė ranka buvo man
po
galva,
o dešiniąja jis mane apkabino!
Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros,
gazelėmis ar laukų stirnomis:
nebudinkite, nežadinkite meilės,
kol ji pati neprabus!
B. ANTROJI GIESMĖ
{Mi} Klausykis! Mano mylimasis!
Štai jis ateina,
šokinėdamas per kalnus,
liuoksėdamas per kalvas.
Mano mylimasis panašus į gazelę
ar jauną briedį.
Štai jis stovi už mūsų sienos,
žvelgia vidun pro langus,
bando įžiūrėti pro pinučius.
Mylimasis mane kalbina!
Jis
man taria:
“Kelkis, mano meile, mano
gražioji,
eikš!
Juk žiema jau pasibaigė,
lietūs praėjo ir nuščiuvo.
Žemė nuberta žiedais,
tuojau metas vynmedžius genėti,
ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje.
Figmedis augina žalias figas,
ir vynmedžių žiedai tvinsta
maloniais kvapais.
Kelkis, mano meile, mano gražioji,
eikš!
O mano balande uolų plyšyje,
uolos prieglobstyje,
leisk man pamatyti tavo veidą
ir išgirsti tavo balsą,
nes tavo balsas toks mielas
ir tavo veidas gražus”.
Sugaudykit mums lapes –
tas laputes,
kenkiančias vynuogynams.
Juk mūsų vynuogynai žydi!
Mylimasis man, aš jam;
jis gano savo kaimenę tarp lelijų.
Kol atvės diena ir ištįs šešėliai,
klajok, mano mylimasis,
kaip gazelė ar jaunas briedis
ant Betero kalnų.
{Mi} Savo guoly per naktis ieškojau to,
kurį myli mano širdis;
ieškojau, bet jo neradau.
“Turiu tad keltis ir
išvaikščioti miestą –
gatves ir aikštes, –
turiu ieškoti to,
kurį myli
mano širdis”.
Ieškojau, bet jo neradau.
Užtikau panaktinius,
apeinančius miestą.
“Ar nematėte to,
kurį
myli mano širdis?”
Vos pro juos praėjusi,
radau tą, kurį myli mano širdis.
Tvirtai jį apkabinau ir nepaleidau,
kol neįsivedžiau į savo
motinos namus,
į kambarį tos, kuri mane pagimdė.
Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros,
gazelėmis ar laukų stirnomis:
nebudinkite, nežadinkite meilės,
kol ji pati neprabus!
C. TREČIOJI GIESMĖ
{JD} Kas ten ateina iš dykumos
tarsi dūmų stulpas,
persmelktas miros, smilkalų
ir visų kvepiančių pirklio miltelių?
Žiūrėk, tai Saliamono neštuvai!
Juos supa šešiasdešimt vyrų,
Izraelio galiūnų:
kalavijais visi ginkluoti
ir įgudę kovoti.
Prie kiekvieno juosmens kalavijas
apsiginti nuo pavojų nakties
sargyboje.
Karalius Saliamonas
pasidirbdino nešamą sostą
iš Libano medžių.
Jo šulai pasidabruoti,
atlošas paauksuotas,
o sėdynė iš raudono
vilnonio audeklo.
Vidus jo buvo su meile
Jeruzalės dukrų išdabintas.
Ziono dukros, išeikite ir
pasižiūrėkite
į karalių Saliamoną,
į vainiką, motinos jam uždėtą per
vestuves –
jo širdies džiaugsmo dieną.
{Ms} A, kokia tu graži, mano meile, kokia tu graži!
Tavo akys kaip balandžiai,
slepiamos šydo!
Tavo garbanos plasta kaip
kaimenė ožkų,
besileidžiančių žemyn Gileado
šlaitais.
Tavo dantys kaip kaimenė
nukirptų avių,
lipančių iš maudyklos;
kiekviena jų turi po dvynę,
nė vienos nėra vienišos.
Tavo lūpos tarsi raudonas kaspinas,
o tavo burna graži.
Tavo skruostai kaip dvi granato
pusės,
slepiamos šydo.
Tavo kaklas tarsi Dovydo bokštas,
pastatytas ginklams laikyti.
Tūkstančiai skydų jame kabo, –
visi jie – galiūnų skydai.
Tavo krūtys tarsi du stirniukai –
gazelės dvyniai, –
besiganantys tarp lelijų.
Kol diena atvės ir ištįs šešėliai,
aš nuskubėsiu prie miros kalno,
prie smilkalų kalvos.
Visa tu graži, mano meile,
jokios neturi dėmės.
Ateik iš Libano, mano sužadėtine,
ateik iš Libano.
Nusileisk nuo Amano viršūnės,
nuo Seniro ir Hermono viršūnių,
išeik iš liūtų urvų,
iš leopardų kalnų.
Tu sužavėjai mano širdį,
mano sesuo sužadėtine!
Sužavėjai mano širdį
vienu savo akių žvilgsniu,
vienu savo karolių brangakmeniu.
Kokia graži tavo meilė,
mano sesuo sužadėtine!
Tavo meilė saldesnė už vyną,
o tavo tepalai kvapesni
už
visus kvepalus!
Tavo lūpos, sužadėtine,
laša
medumi,
medus ir pienas po tavo liežuviu,
o tavo drabužiai kvepia Libano
dvelksmu.
Mano sesuo sužadėtinė yra
uždaras sodas.
Uždaras sodas, užantspauduotas
šaltinis.
Tu esi malonumų sodas, kuris
želdina
granatmedžius ir geriausius vaisius;
henos gėles ir nardo žiedus,
nardą ir kroką,
kvapiąją nendrę ir cinamoną
su visais kvapiais medžiais;
mirą ir alaviją
su visais rinktiniais kvepalais.
Tu esi sodo šaltinis,
gyvojo vandens versmė
iš Libano tekančios srovės!
{Mi} Pabusk, šiaurės vėjau!
Atpūsk pietų vėjau!
Padvelk į mano sodą,
tepasklinda plačiai jo kvapai!
Teateina mylimasis į savo sodą,
tevalgo jo geriausius vaisius.
{Ms} Atėjau į savo sodą, mano sesuo sužadėtine.
Skinuosi savo mirą ir kvepalus,
valgau savo korį su medumi,
geriu savo vyną su pienu.
{JD} Valgykite, bičiuliai, gerkite!
Apsvaikite iš meilės!
D. KETVIRTOJI GIESMĖ
{Mi} Aš miegojau,
bet
mano širdis budėjo.
Klausyk! Mano mylimasis beldžiasi!
“Įleisk mane, mano sesuo,
mano
meile,
mano balande, mano tobuloji!
Juk mano galva permirkusi
nuo
rasos,
o garbanos nuo nakties miglos”.
Buvau jau nusirengusi, –
kaip apsirengti man iš naujo?
Buvau jau kojas nusiplovusi, –
kaip man ir vėl jas purvinti?
Mano mylimasis įkišo ranką
pro skląsčio skylę,
ir mano širdis jo troško.
Atsikėliau atidaryti savo
mylimajam,
lašant nuo rankų mirai,
varvant nuo pirštų geriausiai mirai
ant skląsčio rankenos.
Atidariau savo mylimajam,
bet jis buvo nusisukęs ir nuėjęs.
Apmiriau, kad jis nuėjo!
Ieškojau, bet negalėjau rasti;
šaukiau, bet jis neatsišaukė.
Užtiko mane panaktiniai,
apeidami miestą;
jie sumušė ir sužeidė mane, –
tie sienų panaktiniai
atėmė man skraistę!
Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros!
Jeigu sutiksite mano mylimąjį,
pasakykite jam, kad aš sergu
iš meilės.
{JD} Kuo tavo mylimasis skiriasi
nuo
kitų,
o gražiausioji iš moterų?
Kuo tavo mylimasis skiriasi
nuo
kitų,
kad tu mus taip prisaikdini?
{Mi} Mano mylimasis visas spindi
visas saulėje įdegęs, –
jį pažinsi tarp dešimties tūkstančių.
Jo galva – gryno aukso,
plaukai garbanoti,
juodi kaip varnas.
Jo akys kaip balandžiai,
besipliuškenantys tekančio vandens
pursluose,
tupintys ant šaltinio krašto.
Jo skruostai tarsi lysvės kvepalų,
skleidžiančios kvapus.
Jo lūpos kaip lelijos,
iš kurių srūva mira.
Jo rankos kaip auksinės lazdos,
brangakmeniais nusagstytos.
Jo liemuo lyg iš dramblio kaulo,
išdabinto safyrais.
Jo kojos alebastro stulpai,
pastatyti ant stovų iš gryno aukso.
Jis toks didingas kaip Libanas
ir dailus tarsi jo kedrai.
Jo žodžiai gryna saldybė,
ir visas jis – malonumas!
O Jeruzalės dukros,
toks yra mano mylimasis,
toks yra mano numylėtinis!
{JD} Kur nuėjo tavo mylimasis, o visų moterų gražiausioji?
Kuriuo keliu pasuko tavo
mylimasis,
kad galėtume jo ieškoti
kartu
su tavimi?
{Mi} Mano mylimasis nusileido į savo
sodą,
prie kvapiųjų augalų lysvių,
ganyti kaimenės soduose
ir pasiskinti lelijų.
Aš esu mylimojo,
ir mano mylimasis yra mano.
Jis ganosi tarp lelijų.
F. PENKTOJI GIESMĖ
{Ms} Mano meile, tu tokia
graži kaip
Tirza,
daili kaip Jeruzalė,
pagarbią baimę kelianti kaip
pulkas su vėliavomis.
Nugręžk savo akis nuo manęs,
nes jos mane gniuždo!
Tavo garbanos plasta tarsi
kaimenė ožkų,
besileidžiančių žemyn Gileado
šlaitais.
Tavo dantys kaip kaimenė avių,
lipančių iš maudyklos;
kiekviena jų turi po dvynę,
nė vienos nėra vienišos.
Tavo skruostai kaip dvi
granato pusės,
slepiamos šydo.
Šešiasdešimt karalienių,
aštuoniasdešimt sugulovių
ir merginų be skaičiaus.
Tik ji viena yra mano balandė,
mano tobuloji,
tik ji viena motinos numylėtinė –
džiaugsmas tos, kuri ją pagimdė.
Merginos matė ją ir gyrė;
ir karalienės, ir sugulovės
kėlė
ją į padanges.
{JD} Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi
aušra,
graži kaip mėnulis,
šviesi tartum saulė,
pagarbią baimę kelianti
lyg
pulkas su vėliavomis?
{Mi} Nusileidau į lazdynų miškelį
slėnio žiedų pažiūrėti, –
sužinoti, ar vynuogės jau
išsprogusios,
ar granatmedžiai jau pražydę.
Net nepajutau … kaip
troškimas
įkėlė mane
į vežimą šalia mano didžiūno.
{JD} Sukis, sukis, mergaite iš Šulamo!
Sukis, sukis,
kad galėtume į tave pasižiūrėti!
{Ms} Kodėl norite pasižiūrėti į
Šulamo mergaitę,
šokančią tarp dviejų šokėjų eilių?
{JD} Kokios grakščios tavo kojos,
apautos sandalais,
didžiūno dukra!
Tavo dailios šlaunys tarsi
brangakmeniai,
nugludinti meistro rankų.
Tavo bamba tarsi apvali taurė,
visuomet pilna vyno.
Tavo pilvas tarsi kviečių krūva,
apsodinta lelijomis.
Tavo krūtys tarsi du stirniukai –
gazelės dvyniai.
Tavo kaklas tarsi dramblio kaulo
bokštas.
Tavo akys tarsi Hešbono tvenkiniai
prie Bat-Rabimų vartų.
Tavo nosis tarsi Libano bokštas,
žvelgiantis Damasko link.
Tavo galva iškyla kaip Karmelis,
tavo plaukų sruogos tarsi purpuras –
jų kasos karalių padaro belaisvį.
{Ms} Kokia tu graži, kokia maloni!
O meile, mano džiaugsme!
Esi daili kaip palmė,
o tavo krūtys kaip kekės.
Tariau: “Įlipsiu į palmę,
įsitversiu į jos šakas”.
Tebūna tavo krūtys kaip vynuogių
kekės,
tavo alsavimas tarsi obuolių
dvelksmas,
o tavo lūpos kaip geriausias vynas!
{Mi} Teteka tad vynas švelniai mano
mylimajam,
bėgdamas pro lūpas ir dantis!
Aš priklausau mylimajam,
ir jis manęs geidžia.
Eikš, mano mylimasis,
skubėkime į laukus,
nakvokime kaimuose!
Eikime anksti į vynuogynus,
pažiūrėkime, ar vynmedžiai jau
išsprogo,
ar jų žiedai jau užmegzti,
ar granatmedžiai jau pražydo.
Ten savo meilę tau dovanosiu.
Mandragora jau kvepia,
patys geriausi vaisiai prie
mūsų
durų, –
tau išsaugojau, mano mylimasis,
šviežius ir džiovintus.
{Mi} O, kad tu būtum man kaip brolis,
žindęs mano motinos krūtis!
Sutikusi tave lauke, išbučiuočiau,
ir niekas man neprikaišiotų.
Vesčiausi tave,
parsivesčiau į savo motinos namus,
į kambarį tos, kuri mane pagimdė.
Duočiau tau gerti kvapaus vyno
ir savo granatų sulčių.
O, kad jo kairioji būtų man po galva
ir dešinioji mane apkabintų!
Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros:
nebudinkite ir nežadinkite meilės,
kol ji pati neprabus!
F. ŠEŠTOJI GIESMĖ
{JD} Kas yra ta, kuri ateina iš
dykumos,
pasirėmusi į mylimąjį?
{Ms} Po obelimi žadinau tave.
Ten tavo motina kentė gimdymo
skausmus su tavimi,
ten kentė gimdymo skausmus ta, kuri
tave pagimdė.
{Mi} Dėk mane kaip antspaudą ant
savo širdies,
kaip antspaudą ant savo rankos!
Juk meilė stipri kaip mirtis,
aistra nuožmi kaip Šeolas.
Jos kaitra kaip ugnies kaitra,
nenumaldoma liepsna.
Giliausi vandenys negali
užgesinti meilės
nei potvyniai jos paskandinti.
Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą
savo turtą,
būtų tik paniekos vertas.
“Mūsų sesuo dar maža,
ir jos krūtys dar mažos.
Kaip mes padėsime savo
seseriai tą dieną,
kai ji bus pažadėta?
Jeigu ji yra siena,
statysime ant jos sidabrinį pylimą,
o jeigu ji yra durys,
apmušime kedro lentelėmis”.
Aš esu siena,
ir mano krūtys yra kaip bokštai,
todėl jo akyse radau tikrą ramybę.
Saliamonas turėjo vynuogyną Baal-
Hamone, –
jį patikėjo prižiūrėtojams.
Kiekvienas už jo vaisius turėjo
mokėti
po tūkstantį sidabrinių.
Savo vynuogyną aš pati prižiūriu!
Tu, Saliamonai, gali turėtis
tą
tūkstantį,
o vaisių prižiūrėtojai du šimtus!
{Ms} O sodo gyventoja,
mano bičiuliai laukia tavo balso!
Leisk man jį išgirsti!
{Mi} Skubėk, mano mylimasis,
būk panašus į gazelę ar
jauną
briedį
kvapiuose kalnuose.