ANTROJI KARALIŲ KNYGA

D. IZRAELIO IR JUDO KARALYSTĖS

Ahazijas teiraujasi Baal-Zebubo

Ahabui mirus, Moabas sukilo prieš Izraelį. Ahazijas nukrito pro turėklus nuo savo rūmų viršutinio aukšto Samarijoje ir susižeidė. Jis tad išsiuntė pasiuntinius, duodamas jiems nurodymus: “Nueikite pas Ekrono dievą Baal- Zebubą pasiteirauti, ar aš išgysiu iš šios negalios”. O VIEŠPATIES angelas Elijui Tišbiečiui kalbėjo: “Eik ir, pasitikęs Samarijos karaliaus pasiuntinius, jiems sakyk: “Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad einate teirautis Ekrono dievo Baal-Zebubo? Todėl taip VIEŠPATS kalbėjo: ‘Iš lovos, į kurią atsigulei, neišlipsi, bet turėsi mirti'”. Tai pasakęs, Elijas nuėjo.

Pasiuntiniams sugrįžus, Ahazijas klausė: “Kodėl grįžote?” Šie jam atsakė: “Mus pasitiko vienas vyras ir mums tarė: ‘Grįžkite pas karalių, kuris jus išsiuntė, ir jam pasakykite: – Taip kalbėjo VIEŠPATS: nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad tu turi siųsti žmones teirautis Ekrono dievo Baal-Zebubo? Užtat iš lovos, į kurią atsigulei, tu neišlipsi, bet turėsi mirti'”. “Kaip atrodė, – klausė jų, – tas vyras, kuris atėjo jūsų pasitikti ir visa tai jums pasakė?” – “Apsivilkęs gauruotu drabužiu ir apsijuosęs odiniu diržu”, – jie atsakė. Jis ištarė: “Tai Elijas Tišbietis”.

Tada karalius pasiuntė pas jį penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimtimi vyrų. Penkiasdešimtininkas užkopė pas Eliją, sėdintį ant kalvos viršūnės, ir jam tarė: “O Dievo vyre, karalius įsako: ‘Nulipk!'” Elijas penkiasdešimtininkui atsakė: “Jeigu aš esu Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtį”. Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtimi. Karalius pasiuntė pas jį kitą penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimtimi vyrų. Užkopęs pas jį, kreipėsi: “O Dievo vyre, taip kalbėjo karalius: ‘Tuojau pat nulipk!'” Elijas jam atsakė: “Jeigu aš esu Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus, tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtį”. Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtimi.

Karaliaus mirtisTada karalius pasiuntė trečią penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimtimi. Trečiasis penkiasdešimtininkas užkopė ir priėjęs puolė ant kelių prieš Eliją. “O Dievo vyre, – tarė, – tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis ir gyvastis šių penkiasdešimties tavo tarnų. Štai ugnis nužengė iš dangaus ir prarijo anuos du pirmuosius penkiasdešimtininkus su jų vyrais. Nūn maldauju tavęs, tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis”. Tada VIEŠPATIES angelas tarė Elijui: “Lipk žemyn su juo. Jo nebijok”. Elijas tad atsikėlė ir nulipo su juo žemyn pas karalių. Jam tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi tu siuntei teirautis pasiuntinius Ekrono dievo Baal-Zebubo, lyg nebūtų Dievo Izraelyje, todėl iš lovos, į kurią atsigulei, neišlipsi, bet turėsi mirti”. Ahazijas mirė pagal Dievo žodį, ištartą per Eliją. {Jo brolis} Jehoramas tapo karaliumi jo vietoje antraisiais Judo karaliaus Jehoramo, Jehošafato sūnaus, metais, nes Ahazijas neturėjo sūnaus. O kiti Ahazijo darbai argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje?

Elijas ir Eliša Kai VIEŠPATS ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliša ėjo iš Gilgalo. Elijas tarė Elišai: “Prašyčiau pasilikti čia, nes VIEŠPATS mane pasiuntė eiti iki pat Bet-Elio”. – “Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, – atsakė Eliša, – nuo tavęs nesiliksiu”. Jiedu tad atėjo į Bet-Elį. Pranašų mokiniai, buvę Bet-Elyje, išėjo pas Elišą ir jį klausė: “Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?” – “Taip, žinau. Tylėkite!” – jis atsakė.

Elijas jam tarė: “Eliša, prašyčiau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane į Jerichą”. Bet jis atsakė: “Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, nuo tavęs nesiliksiu”. Jiedu tad nuėjo į Jerichą. Pranašų mokiniai, buvę Jeriche, priėję prie Elišos, jį klausė: “Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?” – “Taip, žinau. Tylėkite!” – jis atsakė.

Tada Elijas jam tarė: “Prašyčiau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti prie Jordano”. – “Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, – atsakė Eliša, – nuo tavęs nesiliksiu”. Jiedu tad ėjo toliau. Juos sekė penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių. Jiedviem sustojus prie Jordano, ir jie sustojo atokiau nuo jų. Elijas paėmė savo skraistę ir, ją susukęs, sudavė ja per vandenį. Vanduo persiskyrė į dešinę ir į kairę jiedviem pereiti sausa žeme.

Eliša – Elijo įpėdinisJiems perėjus, Elijas tarė Elišai: “Sakyk man, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas”. – “Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubą dalį”, – atsakė Eliša. “Sunkaus dalyko iš manęs prašai – tarė Elijas. – Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta”. Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų. Eliša, tai matydamas, sušuko: “Tėve, tėve! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!” Nebegalėdamas daugiau jo matyti, jis griebė savo drabužius ir perplėšė juos į dvi dalis.

Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir, sugrįžęs prie Jordano kranto, sustojo. Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė ja per vandenį, tardamas: “Kur yra VIEŠPATS, Elijo Dievas?” Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei į kairę, ir jis perėjo. Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje – Jeriche, tai pamatę pasakė: “Elijo dvasia pasilieka su Eliša!” Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsčia. “Nūn štai, – jie tarė jam, – tavo tarnai turi penkiasdešimt stiprių vyrų. Prašom leisti jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Galbūt VIEŠPATIES dvasia jį pagavusi numetė kur ant kalno ar į kokį nors slėnį”. – “Nesiųskite jų!” – jis atsakė. Betgi jie tol jį primygtinai ragino, kol jis pasakė: “Siųskite juos!” Jie tada išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo Elijo tris dienas, bet jo nesurado. Jiems sugrįžus pas Elišą, jam tebesant Jeriche, jis jiems tarė: “Argi jums nesakiau: ‘Neikite'”.

Du Elišos stebuklaiKartą miesto gyventojai Elišai skundėsi: “Štai miestas yra maloni vieta gyventi, kaip mano viešpats pats matai, bet vanduo yra blogas ir žemė nederlinga”. – “Atneškite man naują dubenį, – jis paliepė, – įdėkite į jį druskos”. Jie jį atnešė jam. Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė į jį druską ir tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis'”. Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Elišos ištartą žodį.

Iš ten jis ėjo į Bet-Elį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: “Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!” Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius. Iš čia jis leidosi eiti į Karmelio kalną, iš ten sugrįžo į Samariją.

Jehoramo karaliavimas Izraelio karalystėje Aštuonioliktaisiais Judo karaliaus Jehošafato metais Ahabo sūnus Jehoramas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo dvylika metų. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, bet ne tiek, kiek jo tėvas ir motina, nes jis pašalino akmeninį Baalo stulpą, kurį buvo padaręs jo tėvas. Nepaisant to, jis tvirtai laikėsi nuodėmės, į kurią Nebato sūnus Jeroboamas buvo įvedęs Izraelį, ir jos neatsisakė.

Izraelio ir Judo žygis prieš Moabą Moabo karalius buvo avių augintojas. Izraelio karaliui jis duodavo šimtą tūkstančių ėriukų ir šimto tūkstančių avinų vilnos duoklę. Bet, Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių. Karalius Jehoramas tad nedelsdamas leidosi į žygį iš Samarijos ir pašaukė prie ginklų visą Izraelį. Žygio metu jis pasiuntė žodį Judo karaliui Jehošafatui: “Moabo karalius sukilo prieš mane. Ar žygiuosi drauge į mūšį su Moabu?” – “Žygiuosiu, – jis atsakė, – darysiu, ką tu darai: mano kareiviai yra tavo kareiviai, mano arkliai yra tavo arkliai”. Dar jis paklausė: “Kuriuo keliu žygiuosime?” Jehoramas atsakė: “Keliu per Edomo tyrlaukius”.

Izraelio karalius, Judo karalius ir Edomo karalius leidosi į žygį. Žygiavę septynias dienas, jie apėjo {Mirties jūros galą}. Kariuomenei ir jų gyvuliams pritrūko vandens. Tada Izraelio karalius aimanavo: “Deja! VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad juos atiduotų Moabui į rankas”. Bet Jehošafatas klausė: “Argi čia nėra VIEŠPATIES pranašo, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiteirauti?” Vienas Izraelio karaliaus dvariškių atsakė: “Šafato sūnus Eliša – tas, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų, yra čia”. – “Jis turi VIEŠPATIES žodį”, – tarė Jehošafatas. Pas Elišą tad nuėjo ir Izraelio karalius, ir Jehošafatas, ir Edomo karalius. Eliša Izraelio karaliui tarė: “Ko tau reikia iš manęs? Eik pas savo tėvo pranašus ar pas savo motinos pranašus”. Bet Izraelio karalius jam sakė: “Nekalbėk taip, nes VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad atiduotų juos Moabui į rankas!” – “Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam tarnauju, – atsakė Eliša, – jeigu negerbčiau Judo karaliaus Jehošafato, nei į tave pažiūrėčiau, nei tavęs pastebėčiau. Nūn atveskite man arfininką”.

Arfininkui grojant, Elišai atėjo VIEŠPATIES galia, ir jis tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Ši upės vaga bus pilna tvenkinių’. Nes taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Nematysite nei vėjo, nematysite nei lietaus, tačiau upės vaga bus pilna vandens. Atsigersite ir jūs patys, ir jūsų galvijai, ir nešuliniai gyvuliai’. Tai dar tik mažmožis VIEŠPATIES akyse, nes jis atiduos jums į rankas Moabą. Nugalėsite visus įtvirtintus miestus ir visus prabangius miestus, iškirsite visus vaismedžius, užversite visus vandens šaltinius ir derlingas dirvas primėtysite akmenų”. Kitą dieną rytmetinės aukos metu staiga pradėjo tekėti vanduo iš Edomo pusės. Vanduo aptvindė kraštą.

Tuo tarpu visi moabiečiai buvo išgirdę, kad anie karaliai atžygiuoja į karą su jais. Visi pajėgūs prisisegti kalaviją – nuo jauniausio iki seniausio – buvo pašaukti ir buvo gretose prie sienos. Anksti rytą jiems sukilus ir saulei apšvietus vandens paviršių, moabiečiams iš tolo vanduo atrodė raudonas kaip kraujas. “Tai yra kraujas! – jie sakė. – Anie karaliai kovojo tarp savęs ir išžudė vienas kitą. Nūn prie grobio, Moabai!”

Bet, jiems pasiekus Izraelio stovyklą, izraeliečiai pakilo ir puolė moabiečius, o šie ėmė nuo jų bėgti. Izraeliečiai, puldami moabiečius, veržėsi priekin ir sunaikino miestus. Kiekvienas vyras metė po akmenį į kiekvieną derlingą lauką, kol jis pasidarė nusėtas akmenimis. Jie užvertė kiekvieną vandens šaltinį ir nukirto visus vaismedžius. Kir-Hareseto akmeninės sienos tik tol laikėsi, kol svaidytojai jo neapgulė ir nepuolė. Moabo karalius, pamatęs, kad mūšis eina jo nenaudai, pasiėmė septynis šimtus kalavijais ginkluotų vyrų ir bandė prasilaužti pro Edomo karalių, bet jiems nepavyko. Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo būti jo įpėdinis, ir atnašavo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Toks didelis pyktis apėmė Izraelį, kad jie nuo jo atsitraukė ir sugrįžo į savo kraštą.

Našlės aliejaus ąsotis Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Elišai: “Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais”. Eliša jai tarė: “Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką tu turi namie?” – “Tavo tarnaitė neturi nieko kito namie, tik ąsotį aliejaus”, – ji atsakė. “Nueik, – jis tarė, – ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali. Tada sugrįžk, užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk {aliejų} į tuos visus indus, ir kiekvieną, kai bus pripiltas, padėk į šalį”.

Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė. Kai indai buvo pilni, savo sūnui tarė: “Atnešk kitą indą”. – “Daugiau indų nebėra”, – jis jai atsakė. Ir aliejus liovėsi bėgęs. Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: “Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi”.

Eliša ir Šunemo moterisVieną dieną Eliša ėjo per Šunemą. Ten gyvenanti žymi moteris primygtinai kvietė jį pas save pietų. Vėliau, kada tik jis eidavo tuo keliu, užeidavo ten pietų. Kartą ji tarė savo vyrui: “Žiūrėk, aš esu tikra, kad jis yra šventas Dievo vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu, įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis, padėkime ten jam lovą, stalą, krėslą ir lempą, kad galėtų apsistoti, kada tik pas mus užeis”.

Vieną dieną ten užėjęs, jis palypėjo į tą kambarį ir atsigulė. Savo tarnui Gehaziui Eliša tarė: “Pašauk tą šunamietę”. Jis pašaukė ją ir, jai atsistojus prieš Elišą, tarė Gehaziui: “Prašyčiau jai sakyti: ‘Štai dėl mūsų tu pakėlei tiek daug vargo. Ką galėtume tau padaryti? Gal nori, kad tavo labui pasakytume gerą žodį karaliui ar kariuomenės vadui?'” Ji atsakė: “Aš gyvenu tarp savo žmonių”.

“Ką tad galima jai padaryti?” – jis klausė. Gehazis atsakė: “Na, ji neturi sūnaus, ir jos vyras senas”. – “Pašauk ją”, – tarė Eliša. Tarno pašaukta, ji atsistojo prie durų. “Šiuo laiku kitais metais, – jis tarė jai, – glamonėsi sūnų”. Ji atsakė: “Prašyčiau, mano viešpatie, o Dievo vyre, neapgaudinėti savo tarnaitės”.

Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų tuo pačiu laiku kitais metais, kaip Eliša buvo jai pažadėjęs.

Vaikas paaugo. Vieną dieną jis nuėjo pas tėvą tarp pjovėjų. Ūmai jis ėmė tėvui skųstis: “Ai, mano galva, mano galva!” Tarnui tėvas paliepė: “Parnešk jį motinai”. Paėmęs tarnas parnešė jį pas motiną. Vaikas buvo su ja iki vidudienio ir numirė ant jos kelių. Užnešusi laiptais į viršų, ji paguldė jį ant Dievo vyro lovos, uždarė duris, palikdama jį viduje, ir išėjo. Tada ji pašaukė savo vyrą, tardama: “Prašau atsiųsti man tarną su asile. Aš turiu skubiai nukakti pas Dievo vyrą ir sugrįžti”. Jis klausė: “Kodėl šiandien pas jį eini? Juk nei jaunatis, nei šabas”. Ji tarė: “Lik sveikas!”

Pabalnojus jai asilę, ji savo tarnui tarė: “Varyk pirmyn gyvulį! Nelėtink dėl manęs, nebent aš tau pasakysiu!” Ji tad leidosi į kelionę ir atvyko pas Dievo vyrą ant Karmelio kalno.

Pamatęs iš tolo ją atjojant, Dievo vyras tarė savo tarnui Gehaziui: “Štai šunamietė čia! Nubėk tuojau jos pasitikti ir paklausk ją: ‘Kaip tau einasi? Kaip einasi tavo vyrui? Kaip einasi tavo vaikui?'” Ji atsakė: “Gerai!” Bet kai atėjo prie Dievo vyro ant Karmelio kalno, ji apkabino jam kojas. Gehazis priėjo jos pastumti į šalį, bet Dievo vyras tarė: “Netrukdyk jai, nes ji kenčia kartų sielvartą. Nuo manęs tai VIEŠPATS paslėpė ir man nepasakė”. Tada ji prakalbėjo: “Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi aš nesakiau: ‘Neapgaudinėk manęs!’?”

Jis tarė Gehaziui: “Susijuosk drabužius per juosmenį, paimk į ranką mano lazdą ir eik. Jeigu ką nors sutiksi, nesveikink, ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido”. Bet berniuko motina tarė: “Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, be tavęs aš neisiu”. Jis tad pakilo ir ėjo paskui ją.

Gehazis, nuėjęs pirma jų, uždėjo lazdą ant veido berniukui, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo Elišos pasitikti ir pasakyti: “Berniukas neatsibudo”. Eliša atėjo į namus. Žiūri, ten ant jo lovos guli berniukas – negyvas. Įėjęs uždarė duris ir, palikęs abu už durų, meldėsi VIEŠPAČIUI. Paskui įlipo į lovą ir atsigulė ant vaiko. Jis uždėjo savo burną jam ant burnos, savo akis jam ant akių ir savo rankas jam ant rankų. Elišai gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo. Eliša nulipo, perėjo kartą skersai ir išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis. Eliša pasišaukė Gehazį ir tarė: “Pašauk šunamietę”. Jis tad ją pašaukė. Jai atėjus pas Elišą, jis tarė: “Pasiimk savo sūnų”. Priėjusi ji puolė jam po kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo.

Nuodingas viralasElišai sugrįžus į Gilgalą, krašte buvo badas. Pranašų būriui sėdint prieš Elišą, jis savo tarnui tarė: “Užkaisk didįjį puodą ir išvirk kokio nors viralo pranašų būriui”. Vienas jų nuėjo į laukus parinkti žolių. Užtikęs laukinį vynmedį, priskynė nuo jo pilną skraistę laukinių vaisių. Parėjęs supjaustė juos į viralo puodą, nes jie nežinojo, kas tai yra. Viralą pylė vyrams valgyti. Bet jie, vos paragavę viralo, ėmė šaukti: “O Dievo vyre, puode mirtis!” Viralo negalėjo valgyti. Tada Eliša tarė: “Atneškite miltų”. Jis subėrė juos į puodą, tardamas: “Pilk žmonėms, tevalgo”. Puode nebebuvo nieko kenksmingo.

Duonos padauginimasVienas vyras atėjo iš Baal-Šališos ir atnešė Dievo vyrui duonos iš pirmienų – dvidešimt miežinės duonos kepalų ir savo maiše šviežių javų varpų. “Duok ją žmonėms, – Eliša tarė, – tevalgo”. Bet jo tarnas atsakė: “Kaipgi aš galiu ją padalyti šimtui žmonių?” Eliša tad pakartojo: “Duok ją žmonėms, tevalgo, nes taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Jie privalgys, ir dar liks'”. Jis tad duoną išdalijo, jie privalgė, ir dar liko pagal VIEŠPATIES žodį.

Pagydomas didžiūnas Naamanas Aramo karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo svarbus vyras savo valdovui ir labai jo vertinamas, nes VIEŠPATS per jį buvo suteikęs Aramui pergalę. Betgi vyras, nors ir didelis galiūnas, kentėjo nuo raupsų. Kartą, vieno užpuolio metu, aramėjai paėmė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę, ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite. “Kadgi mano šeimininkas nueitų pas pranašą Samarijoje, – kalbėjo ji savo šeimininkei, – jis išgydytų jo raupsus”. Naamanas tad nuėjo pas savo valdovą ir papasakojo, ką mergaitė iš Izraelio buvo sakiusi. “Keliauk, – tarė Aramo karalius, – aš pasiųsiu kartu laišką Izraelio karaliui”.

Naamanas, pasiėmęs su savim dešimt sidabrinių talentų, šešis tūkstančius auksinių šekelių ir dešimt drabužių pakaitų, leidosi į kelionę. Izraelio karaliui jis nunešė laišką šitokio turinio: “Nūn, kai šis laiškas pasieks tave, žinok, kad aš pasiunčiau pas tave savo tarną Naamaną, kad jį išgydytumei nuo raupsų”. Kai Izraelio karalius perskaitė tą laišką, jis persiplėšė savo drabužius ir sušuko: “Argi aš Dievas skirti mirtį ir duoti gyvybę, kad šis bičiulis siunčia man žodį išgydyti žmogų nuo raupsų? Supraskite! Patys galite matyti, kad jis ieško prie manęs priekabių”.

Bet kai Dievo vyras Eliša išgirdo, kad Izraelio karalius persiplėšė drabužius, jis pasiuntė jam žodį: “Kodėl tu persiplėšei drabužius? Teateina jis pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje”. Taigi Naamanas atvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Elišos namų durų. Eliša nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti: “Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus, tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus”. Bet Naamanas pyktelėjo ir nuėjo sau. “Aš maniau, – tarė, – kad jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys nuo raupsų! Argi Damasko upės – Abana ir Farparas – nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?” Įtūžęs jis apsisuko ir nuėjo. Betgi tarnai, priėję prie jo, kalbėjo jam: “Tėve, – jie sakė, – jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau kada jis tau pasakė: ‘Nusimaudyk ir būsi švarus’?” Jis tad nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje, pagal Dievo vyro žodį, jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.

Tada jis, sugrįžęs pas Dievo vyrą su visa savo palyda, atsistojo priešais Elišą ir tarė: “Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. Prašyčiau tad priimti dovaną iš savo tarno”. Bet Eliša atsakė: “Kaip gyvas VIEŠPATS, kuriam tarnauju, aš neimsiu!” Jis primygtinai ragino jį priimti, bet šis atsisakė. Tada Naamanas tarė: “Jeigu ne, tai prašyčiau, kad tavo tarnui būtų duota žemės, kiek gali panešti du mulai, nes tavo tarnas niekad daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus VIEŠPATĮ. Betgi VIEŠPATS teatleidžia tavo tarnui šiuo atveju: kai mano valdovas įeina, remdamasis ant mano rankos, į Rimono šventyklą ten jo pagarbinti žemai nusilenkdamas, tada ir aš Rimono šventykloje turiu žemai nusilenkti. Prašyčiau, teatleidžia VIEŠPATS tavo tarnui šiuo atveju”. Eliša jam tarė: “Eik ramybėje”.

Bet, Naamanui dar netoli tenukeliavus, Dievo vyro Elišos tarnas Gehazis sau sakė: “Štai mano šeimininkas paleido tą aramėją Naamaną, neimdamas iš jo, ką jis buvo atnešęs! Kaip gyvas VIEŠPATS, aš bėgsiu jam iš paskos ir iš jo šį tą paimsiu”. Gehazis tad nuskubėjo paskui Naamaną. Pamatęs jį bėgantį iš paskos, Naamanas iššoko iš vežimo jo pasitikti ir tarė: “Ar viskas gerai?” – “Taip, – atsakė Gehazis, – bet mano šeimininkas pasiuntė mane tau pasakyti: ‘Du pranašų būrio mokiniai ką tik atėjo pas mane iš Efraimo aukštumų. Prašyčiau duoti jiems vieną sidabrinį talentą ir dvi drabužių pamainas'”. – “Prašau paimti du talentus!” – tarė Naamanas ir įtikinėjo jį. Įvyniojęs du sidabrinius talentus į du maišus kartu su dviem drabužių pamainomis, jis padavė juos nešti dviem savo tarnams. Jie nešė juos, eidami pirma Gehazio. Atėjęs prie tvirtovės, jis paėmė iš jų maišus ir pasidėjo namuose. Tada jis paleido vyrus, ir jie nuėjo savo keliu.

Įėjęs į vidų, jis atsistojo priešais savo šeimininką. Eliša jo paklausė: “Kurgi buvai, Gehazi?” Jis atsakė: “Tavo tarnas nebuvo niekur išėjęs”. Tada Eliša jam tarė: “Argi aš nebuvau dvasia su tavimi, kai išlipo vyras iš vežimo tavęs pasitikti? Argi dabar metas imti pinigus ir drabužius, alyvmedžių sodus ir vynuogynus, avis ir jaučius, vergus ir verges? Todėl Naamano raupsai amžinai prilips tau ir tavo palikuonims”. Ir Gehazis nuėjo raupsuotas kaip sniegas.

Kirvis Jordano upėje Kartą pranašų mokiniai Elišai tarė: “Ši vieta, kurioje gyvename tavo akivaizdoje, yra mums per ankšta. Prašom leisti nueiti mums prie Jordano, kiekvienam paimti iš ten po rąstą ir statytis sau vietą gyventi”. – “Eikite”, – jis atsakė. Tada vienas jų tarė: “Prašytume, kad eitum kartu su savo tarnais”. – “Taip, eisiu”, – jis atsakė ir juos palydėjo. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius. Vienam jų kertant rąstą, jo geležinis kirvis nusmuko į vandenį. Jis sušuko: “Ai, viešpatie! Jis buvo skolintas”. – “Kur jis įkrito?” – klausė Dievo vyras. Jis parodė jam tą vietą. Nusikirtęs lazdą, įmerkė ją ten į vandenį ir iškėlė geležį į paviršių. “Paimk”, – Eliša tarė. Jis ištiesė ranką ir paėmė.

Aramėjų pasalosAramo karalius kariaudamas su Izraeliu, būdavo, tariasi su savo pareigūnais. “Mes statysimės stovyklą tokioje ir tokioje vietoje”, – jis tardavo. Bet Dievo vyras duodavo žinią Izraelio karaliui: “Saugokis! Neik pro tą vietą, nes aramėjai ten turi stovyklą”. Taigi Izraelio karalius duodavo žinią tai vietai, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievo vyras. Ne kartą jis tokią vietą įspėjo, ir jie būdavo budrūs.

Todėl Aramo karalius, apimtas didelio nerimo, sušaukė savo pareigūnus ir jiems tarė: “Sakykite man! Kas iš mūsų yra Izraelio karaliaus pusėje?” – “Nė vienas, mano viešpatie karaliau, – tarė kažkuris pareigūnų, – Eliša, tas Izraelio pranašas, pasako Izraelio karaliui net žodžius, kuriuos tu ištari savo miegamajame”. – “Eikite ir sužinokite, kur jis yra, – paliepė jis, – kad galėčiau pasiųsti vyrus jo suimti”. Jam buvo pranešta: “Eliša yra Dotane”. Ten jis išsiuntė raitelius bei kovos vežimus ir dideles pajėgas. Nužygiavę nakčia, jie apsupo miestą.

Kai rytą, anksti atsikėlęs, Dievo vyro tarnas išėjo, žiūri, kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. “Ai, šeimininke, – klausė jo tarnas, – ką darysime?” Jis atsakė: “Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau, negu jų pusėje”. Tada Eliša meldėsi, tardamas: “O Viešpatie, atmerk jam akis, kad pamatytų!” VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Elišą buvo pilnos raitelių ir ugninių vežimų. Aramėjams lipant nuo kalvų prieš jį, Eliša meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: “Maldauju, ištik šiuos žmones apakinančia šviesa”. Ir VIEŠPATS ištiko juos apakinančia šviesa, kaip Eliša buvo prašęs.

Eliša jiems tarė: “Čia nei kelias tas, nei miestas tas. Eikite paskui mane, aš nuvesiu jus pas vyrą, kurio ieškote”. Ir jis vedė juos į Samariją.

Vos jiems įėjus į Samariją, Eliša tarė: “O VIEŠPATIE, atmerk akis šiems vyrams, kad jie matytų”. VIEŠPATS atmerkė jiems akis, ir jie pamatė, kad yra atsidūrę Samarijos viduje. O Izraelio karalius, juos pamatęs, Elišos klausė: “Tėve, ar man juos užmušti? Ar man juos užmušti?” – “Ne, neužmušk”, – jis atsakė. “Nejaugi savo kalaviju ir lanku tu paėmei tuos, kuriuos nori užmušti? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo ir teatsigeria, o paskui tegrįžta pas savo valdovą”. Taigi jis suruošė jiems dosnias vaišes ir, jiems pavalgius ir atsigėrus, paleido juos, ir jie sugrįžo pas savo valdovą. Aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio kraštą.

Samarijos apgulaPraėjus šiek tiek laiko, Aramo karalius Ben- Hadadas pašaukė prie ginklų visą savo kariuomenę ir, nužygiavęs į Samariją, ją apgulė. Kadangi apgula tęsėsi, Samarijoje kilo toks nuožmus badas, kad asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabrinių šekelių, o ketvirtis kabo balandžio išmatų – už penkis sidabrinius šekelius. Kartą, karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris jam sušuko: “Gelbėk, mano viešpatie karaliau!” – “Neprašyk manęs!” – jis atkirto. – “VIEŠPATS tau tepadeda! Iš kurgi aš galiu tau pagalbos paimti? Nuo klojimo aslos ar iš vynuogių spaudyklos?” Vis dėlto karalius jos paklausė: “O kas tave slegia?” Ji atsakė: “Ši moteris man sakė: ‘Duok savo sūnų. Šiandien mes jį suvalgysime, o rytoj mano sūnų valgysime’. Taigi išvirėme mano sūnų ir jį suvalgėme. Kitą dieną aš jai sakiau: ‘Duok savo sūnų, ir jį suvalgykime’. Bet ji paslėpė savo sūnų”. Karalius, išgirdęs šiuos moters žodžius, persiplėšė drabužius. Kadangi jis vaikščiojo ant miesto sienos, žmonės galėjo matyti, kad jis vilkėjo ašutinę ant kūno po drabužiu.  Jis sušuko: “Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu šiandien Šafato sūnaus Elišos galva pasiliks jam ant pečių!” Karalius išsiuntė vieną savo vyrų.

Tuo tarpu Eliša sėdėjo savo namuose, ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Dar pasiuntiniui neatėjus, Eliša seniūnams tarė: “Ar jūs nematote, kad tas žmogžudys pasiuntė žmogų man galvos nukirsti? Žiūrėkite tad, kad, pasiuntiniui atėjus, uždarytumėte duris ir laikytumėte uždarytas. Argi negirdėti jo šeimininko kojų žingsnių jam už nugaros?” Dar jam su jais tebekalbant, karalius atėjo pas jį ir tarė: “Iš VIEŠPATIES yra ši nelaimė! Ko daugiau tad aš galiu tikėtis iš VIEŠPATIES?”

Bet Eliša tarė: “Klausykite VIEŠPATIES žodžio! ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: šiuo laiku rytoj rinktinių miltų saikas bus parduodamas už šekelį, o du miežių saikai už šekelį prie Samarijos vartų'”. Tada pareigūnas, ant kurio rankos karalius rėmėsi, atsakė Dievo vyrui: “Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje padarytų, argi tai galėtų įvykti?” Bet jis atkirto: “Tai savo akimis tu matysi, bet to nevalgysi”.

Raupsuoti vyrai už miesto vartų Už miesto vartų buvo keturi raupsuoti vyrai. Jie tarėsi: “Kam gi turime mirties laukdami čia sėdėti? Jeigu nutarsime eiti į miestą, ten turėsime mirti, nes mieste siaučia badas. O jeigu čia sėdėsime, irgi turėsime mirti. Tad imkime ir perbėkime į aramėjų stovyklą. Jeigu jie pasigailės mūsų, būsime gyvi, o jeigu mus užmuš, mirsime”. Temstant jie pakilo eiti į aramėjų stovyklą. Atėję į aramėjų stovyklos pakraštį, žiūri, čia nėra nė vieno žmogaus. Mat VIEŠPATS buvo padaręs, kad aramėjų kariuomenė girdėtų bildesį kovos vežimų ir bildesį raitelių – milžiniškos kariuomenės ūžesį. Jie vieni kitiems sakė: “Tikėk manimi, Izraelio karalius pasisamdė hetitų karalius ir Egipto karalius kovoti su mumis!” Jie tad temstant skubiai davė į kulnis, palikdami savo palapines, arklius bei asilus – visą stovyklą, kaip ji buvo, ir bėgo, gelbėdami savo gyvastį.

Atėję į stovyklos pakraštį, anie raupsuotieji įėjo į vieną palapinę, valgė ir gėrė. Tada, išnešę iš jos sidabrą, auksą ir drabužius, paslėpė. Vėl sugrįžę įėjo į kitą palapinę, išnešė iš jos daiktus ir paslėpė. Tada jie sakė vienas kitam: “Mes negerai elgiamės. Ši diena yra geros naujienos diena. Jeigu tylėsime ir lauksime ryto šviesos, užsitrauksime kaltę. Eikime ir praneškime karaliaus rūmams”. Jie tad nuėję pasišaukė miesto vartų sargus ir jiems papasakojo: “Mes buvome nuėję į aramėjų stovyklą. Žiūrime, ten nematyti ir negirdėti jokio žmogaus. Nėra nieko, išskyrus pririštus arklius bei asilus ir paliktas palapines”. Tada miesto vartų sargai tai paskelbė, ir žinia buvo perduota karaliaus rūmams. Nors buvo naktis, bet karalius atsikėlė. Savo dvariškiams jis kalbėjo: “Aš pasakysiu jums, ką aramėjai yra sumanę prieš mus. Žinodami, kad kenčiame badą, jie išėjo iš stovyklos pasislėpti laukuose, manydami: ‘Kai jie išeis iš miesto, mes juos gyvus paimsime ir į jų miestą įeisime'”. Tačiau vienas iš dvariškių pasiūlė: “Tepaima vyrai penketą iš likusių mieste arklių, – juk čia likusieji vis vien patirs likimą visos Izraelio daugybės, kuri jau yra žuvusi. Pasiųskime juos ir ištirkime”.

Samarijos apgula baigiasiParuošus du kovos vežimus ir arklius, karalius pasiuntė juos paskui aramėjų kariuomenę, tardamas: “Leiskitės į žygį ir ištirkite!” Jie sekė paskui aramėjus iki pat Jordano. Žiūri, visas kelias pilnas drabužių ir reikmenų, kuriuos aramėjai skubėdami buvo išmėtę. Pasiuntiniams sugrįžus ir papasakojus karaliui, žmonės išėjo ir apiplėšė aramėjų stovyklą. Taigi rinktinių miltų saikas buvo parduodamas už šekelį, o du miežių saikai už šekelį, pagal VIEŠPATIES žodį. Pareigūną, ant kurio rankos rėmėsi, karalius buvo paskyręs vadu prie miesto vartų. Minia jį sumindžiojo vartuose, kaip buvo pasakęs Dievo vyras, kai karalius buvo pas jį nuėjęs. Mat kai Dievo vyras karaliui sakė: “Du miežių saikai bus parduodami už šekelį, o rinktinių miltų saikas už šekelį maždaug šiuo metu rytoj prie Samarijos vartų”, – pareigūnas Dievo vyrui atsakė, tardamas: “Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje padarytų, argi tai galėtų įvykti?” O Eliša buvo atkirtęs: “Tai savo akimis tu matysi, bet to nevalgysi!” Taip jam iš tikrųjų atsitiko. Žmonės jį sumindžiojo vartuose, ir jis mirė.

Pasakojimo apie šunamietę pabaiga Eliša moteriai, kurios sūnų buvo atgaivinęs, kartą kalbėjo: “Susiruošk! Keliauk su savo šeima ir apsigyvenk kur nors kitur, nes VIEŠPATS paskelbė kraštui septynerių metų badą”. Moteris tad susiruošė ir darė, kaip Dievo vyras buvo sakęs. Iškeliavo su savo šeima ir gyveno filistinų krašte septynerius metus. Pasibaigus septyneriems metams, moteris sugrįžo iš filistinų krašto ir atėjo pas karalių reikalauti savo namų ir lauko. O karalius kalbėjosi su Dievo vyro tarnu Gehaziu. Sakė: “Prašau man papasakoti apie visus Elišos atliktus nuostabius darbus”. Kai Gehazis pasakojo karaliui, kaip Eliša sugrąžino mirusiam gyvastį, žiūri, ta moteris, kurios sūnų Eliša buvo atgaivinęs, reikalauja iš karaliaus savo namų ir lauko. “Mano viešpatie karaliau, – tarė Gehazis, – čia yra ta moteris ir šis yra jos sūnus, kurį Eliša atgaivino”. Karalius moterį klausinėjo, ir ji papasakojo jam. Karalius tad paskyrė vieną pareigūną, tardamas: “Sugrąžink jai visą jos nuosavybę ir visas pajamas iš jos ūkio nuo to laiko, kai ji paliko kraštą, iki dabar”.

Eliša ir Damasko karaliai Eliša nuvyko į Damaską tuo metu, kai Aramo karalius Ben-Hadadas sirgo. Kai jam buvo pranešta: “Dievo vyras yra čia atėjęs”, karalius tarė Hazaeliui: “Pasiimk dovaną ir nueik Dievo vyro pasitikti. Pasiteirauk VIEŠPATIES per jį, ar aš iš šios ligos išgysiu”. Tad Hazaelis, pasiėmęs kaip dovaną visokių Damasko gėrybių, kiek keturiasdešimt kupranugarių galėjo panešti, leidosi jo pasitikti. Atėjęs ir atsistojęs prieš jį, tarė: “Tavo sūnus Aramo karalius Ben-Hadadas atsiuntė mane pas tave, tardamas: ‘Ar pagysiu aš iš šios ligos?'” Eliša jam tarė: “Eik ir jam pasakyk: ‘Tu tikrai pagysi’. Tačiau VIEŠPATS yra man apreiškęs, kad jis tikrai mirs”. Eliša, įbedęs akis, įdėmiai į jį žiūrėjo, kol jam pasidarė nesmagu. Tada Dievo vyras pravirko. “Kodėl mano viešpats verkia?” – klausė Hazaelis. “Verkiu, – jis atsakė, – nes žinau žalą, kurią tu padarysi izraeliečiams: sudeginsi jų tvirtoves, išžudysi kalaviju jų jaunus vyrus, ištaškysi jų mažylius ir perskrosi jų nėščias moteris”. – “Betgi, – klausė Hazaelis, – kaip gali tavo tarnas, toks šuo kaip aš, įvykdyti tokį svarbų darbą?” Eliša atsakė: “Tave VIEŠPATS man parodė Aramo karaliumi”.

Hazaelis paliko Elišą ir parėjo pas savo valdovą Ben-Hadadą. “Ką tau pasakė Eliša?” – klausė jį Ben-Hadadas. Jis atsakė: “Jis man pasakė, kad tu tikrai pagysi”. Bet kitą dieną Hazaelis paėmė antklodę ir, sumirkęs ją vandeniu, užklojo karaliui ant veido. Taip Ben-Hadadas mirė, o Hazaelis tapo karaliumi jo vietoje.

Jehoramo karaliavimas Judo karalystėje Penktaisiais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Joramo metais – Jehošafatas buvo buvęs Judo karaliumi – Judo karalius Jehošafato sūnus Jehoramas pradėjo karaliauti. Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo aštuonerius metus Jeruzalėje. Jis ėjo Izraelio karalių keliais, kaip buvo darę Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse. Tačiau VIEŠPATS nenorėjo sunaikinti Judo dėl savo tarno Dovydo, kadangi jis buvo pažadėjęs amžinai išlaikyti žiburį jam ir jo palikuonims.

Jo dienomis Edomas pakėlė maištą prieš Judo valdžią ir pastatė sau karalių. Tada Joramas persikėlė į Zairą su visais savo kovos vežimais. Pakilęs į žygį nakčia, jis puolė jį apsupusius edomiečius ir jo kovos vežimų vadus. Bet jo kariuomenė pabėgo į savo namus. Iki šios dienos Edomas maištavo prieš Judo valdžią. Taip pat ir Libna sukilo tuo pačiu metu.

O kiti Joramo darbai – visa, ką jis padarė, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Joramas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Jo sūnus Ahazijas tapo karaliumi jo vietoje.

Ahazijo karaliavimas Judo karalystėje Dvyliktaisiais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Joramo metais Judo karaliaus Jehoramo sūnus tapo karaliumi. Ahazijas buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo vienerius metus Jeruzalėje. Jo motinos vardas buvo Atalija, Izraelio karaliaus Omrio dukraitė. Ir Ahazijas ėjo Ahabo namų keliu, darydamas, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip Ahabo namai buvo elgęsi, nes jis buvo Ahabo namų žentas.

Jis žygiavo, lydimas Ahabo sūnaus Joramo į mūšį su Aramo karaliumi Hazaeliu prie Ramot-Gileado, bet aramėjai Joramą nugalėjo. Karalius Joramas pasitraukė į Jezrėelį gydytis žaizdų, kuriomis kovojant su Aramo Hazaeliu prie Ramos aramėjai buvo jį ištikę. Judo karalius Jehoramo sūnus Ahazijas nuvyko į Jezrėelį aplankyti Ahabo sūnaus Joramo, nes jis buvo sužeistas.

Elišos mokinys patepa Izraelio karaliumi Jehu’ą Tada pranašas Eliša, pasišaukęs vieną iš pranašų mokinių, jam tarė: “Pasiruošk kelionei! Pasiimk su savimi šį aliejaus ąsotį ir eik į Ramot-Gileadą. Ten nuėjęs, susirask Nimšio sūnaus Jehošafato sūnų Jehu’ą. Įėjęs paliepk jam atsikelti ir palikti savo bičiulius, nusivesk į nuošalų kambarį. Paėmęs ąsotį aliejaus, išpilk jį jam ant galvos, tardamas: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš patepu tave Izraelio karaliumi”. Tada, atidaręs duris, bėk! Nedelsk!'” Jaunuolis, pranašo tarnas, tad iškeliavo į Ramot-Gileadą. Atėjęs žiūri, kariuomenės vadai tariasi. Jis tarė: “Vade, aš turiu tau žinią!” – “Kuriam iš mūsų?” – paklausė Jehu’as. “Tau, vade”. Jehu’as tad atsikėlė ir įėjo į vidų. Jaunuolis išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš patepu tave karaliumi VIEŠPATIES tautai – Izraeliui. Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus. Taip aš atkeršysiu Jezabelei už kraują savo tarnų pranašų ir už kraują visų VIEŠPATIES tarnų. Visi Ahabo namai žus. Aš nukirsiu nuo Ahabo visus vyriškius – vergus ir laisvus – Izraelyje. Su Ahabo namais elgsiuosi, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir kaip pasielgiau su Ahijo sūnaus Baašos namais. Šunys ės Jezabelę Jezrėelio laukuose, nebus kam palaidoti'”. Tada, atidaręs duris, jis išbėgo.

Jehu’as paskelbiamas karaliumi Jehu’ui sugrįžus pas savo valdovo pareigūnus, šie klausinėjo: “Ar viskas gerai? Ko tas kvaiša buvo atėjęs pas tave?” Jiems jis tarė: “Jūs žinote tą vyrioką ir jo šneką!” – “Tu meluoji! – jie šūkavo. – Prašytume pasakyti mums!” Tada jis tarė: “Taip ir taip jis man kalbėjo: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš patepu tave Izraelio karaliumi'”. Visi paskubomis nusiėmė skraistes, suklojo jam po kojų ant plikų laiptų, pūtė ragą ir paskelbė: “Jehu’as yra karalius!” Taip Nimšio sūnaus Jehošafato sūnus Jehu’as surengė sąmokslą prieš Joramą.

Joramas ir visas Izraelis buvo budėję prie Ramot-Gileado prieš Aramo karalių Hazaelį. Bet karalius Joramas buvo sugrįžęs į Jezrėelį gydytis žaizdų, kuriomis jį buvo ištikę aramėjai mūšyje su Aramo karaliumi Hazaeliu.

Jehu’as tarė: “Jeigu toks yra jūsų noras, neleiskite tad niekam ištrūkti iš miesto, nueiti į Jezrėelį ir apie tai pranešti”. Tada Jehu’as, įlipęs į savo kovos vežimą, leidosi į Jezrėelį, nes ten sirgo Joramas. Judo karalius Ahazijas buvo atvykęs Joramo aplankyti.

Sargybinis stovėjo bokšte Jezrėelyje. Pastebėjęs artėjantį Jehu’o būrį, jis sušuko: “Matau būrį!” Jehoramas tarė: “Pasiųsk raitelį jų pasitikti. Tepaklausia: ‘Ar viskas gerai?'” Taigi raitelis, nujojęs jo pasitikti, tarė: “Taip kalbėjo karalius: ‘Ar viskas gerai?'” Jehu’as atsakė: “Kas tau darbo rūpintis, ar viskas gerai? Rikiuokis paskui mane!” Sargybinis pranešė: “Pasiuntinys juos pasiekė, bet nebegrįžta”. Tada jis išsiuntė kitą raitelį. Pasiekęs juos, jis tarė: “Taip kalbėjo karalius: ‘Ar viskas gerai?'” “Kas tau darbo rūpintis, ar viskas gerai? – atsakė Jehu’as, – rikiuokis paskui mane!” Sargybinis pranešė: “Jis pasiekė juos, bet nebegrįžta. Važiavimo būdas atrodo tarsi važiavimas Nimšio sūnaus Jehu’o. Paprastai jis važiuoja kaip pasiutęs!”

Jehoramas įsakė: “Pakinkyk kovos vežimą!” Vežimas buvo pakinkytas. Tada Izraelio karalius Jehoramas ir Judo karalius Ahazijas, kiekvienas savo kovos vežimu, išvažiavo pasitikti Jehu’o. Jie susitiko prie Naboto Jezrėeliečio lauko. Pamatęs Jehu’ą, Jehoramas paklausė: “Ar viskas gerai, Jehu’ai?” Bet Jehu’as atsakė: “Kaip gali būti viskas gerai, jei tavo motina Jezabelė tęsia savo nesuskaitomus kekšavimo ir žyniavimo darbus?” Jehoramas apsuko arklius ir bėgo, šaukdamas Ahazijui: “Išdavystė, Ahazijau!” Jehu’as įtempė savo lanką ir pataikė Jehoramui į tarpumentį, – strėlė pervėrė jam širdį, – ir jis sukniubo savo vežime. Jehu’as savo pareigūnui Bidkariui paliepė: “Iškelk jį ir įmesk į Naboto Jezrėeliečio lauką. Atsimeni, kai mudu jojome vienas šalia kito paskui jo tėvą Ahabą, VIEŠPATS paskelbė jam šią ištarmę: ‘Už Naboto kraują ir jo vaikų kraują, kurį mačiau vakar, – tai VIEŠPATIES žodis, – aš atlyginsiu tau tame pačiame lauke, – tai VIEŠPATIES žodis’. Tad iškelk jį ir išmesk tame lauke pagal VIEŠPATIES žodį”.

Ahazijo mirtisTai pamatęs, Judo karalius Ahazijas gelbėjosi bėgdamas keliu Bet-Hagano link. Jehu’as jį vijosi, šaukdamas: “Ir jį nušaukite!” Jis buvo pašautas savo kovos vežime ant Guro šlaito netoli Ibleamo. Nubėgęs į Megidą, ten numirė. Jo tarnai pargabeno jį vežimu į Jeruzalę ir palaidojo jo kape Dovydo mieste su jo protėviais. Ahazijas buvo tapęs Judo karaliumi vienuoliktaisiais Ahabo sūnaus Joramo metais.

Jezabelės mirtisJehu’as atvyko į Jezrėelį. Jezabelė, apie tai išgirdusi, pasidažė blakstienas, dailiai susišukavo plaukus ir žiūrėjo pro langą. Jehu’ui įeinant pro vartus, ji tarė: “Ar viskas gerai, Zimri, savo valdovo žudike?” Akį užmetęs į langą, jis paklausė: “Kas eina su manimi? Kas?” Du ar trys pareigūnai nužvelgė jį pro langą. “Meskite ją žemyn!” – jis tarė. Jie tad numetė ją. Jos krauju buvo aptaškyta siena ir arkliai. Jehu’as pervažiavo per jos kūną.

Įėjęs į vidų, jis valgė ir gėrė. “Prašau pasirūpinti ta prakeikta moterimi ir ją palaidoti, – jis tarė, – nes ji yra karaliaus duktė”. Bet, nuėję jos laidoti, jie rado tik jos kaukolę, kojas ir rankų galūnes. Kai jie sugrįžo ir jam pranešė, jis tarė: “Tai VIEŠPATIES žodis, kurį jis tarė per savo tarną Eliją Tišbietį: ‘Jezrėelio lauke šunys ės Jezabelės kūną. Jezabelės lavonas bus tarsi mėšlas žemei Jezrėelio lauke, ir niekas nebegalės pasakyti: tai Jezabelė'”.

Ahabo palikuonių išžudymas Ahabas turėjo septyniasdešimt palikuonių Samarijoje. Jehu’as tad parašė laiškus ir pasiuntė juos į Samariją Jezrėelio didžiūnams ir seniūnams bei Ahabo vaikų globėjams. Jis rašė: “Nūn, kai šis laiškas jus pasieks, kadangi jūsų valdovo sūnūs yra su jumis ir jūs turite taip pat kovos vežimų ir arklių, įtvirtintą miestą ir ginklų, išsirinkite geriausią ir tinkamiausią iš jūsų valdovo sūnų, pasodinkite jį į jo tėvo sostą ir kovokite už savo valdovo namus!” Bet jie buvo klaiko apimti. “Štai, – jie sakė, – du karaliai negalėjo prieš jį atsilaikyti, tad kaip galime mes atsispirti?” Rūmų prižiūrėtojas ir miesto valdytojas drauge su seniūnais ir globėjais pasiuntė Jehu’ui šį žodį: “Mes esame tavo tarnai; darysime, ką tik tu mums sakysi. Mes karaliumi nė vieno nestatysime; daryk, kaip geriau tau atrodo”.

Jis parašė jiems antrą laišką. Jame rašė: “Jeigu esate mano pusėje ir pasirengę manęs klausyti, paimkite galvas vyrų, sūnų jūsų valdovo, ir ateikite rytoj šiuo laiku pas mane į Jezrėelį”. O karaliaus sūnūs – septyniasdešimt iš viso – buvo pas miesto didikus, kurie juos augino. Kai didikus pasiekė laiškas, jie paėmė karaliaus sūnus ir visus septyniasdešimt nužudė. Sudėję jų galvas į pintines, nusiuntė jam į Jezrėelį. Kai atėjo pasiuntinys ir jam pranešė: “Karaliaus sūnų galvos yra atneštos”, – jis įsakė: “Sudėkite jas iki ryto į dvi krūvas prie miesto vartų įėjimo”. Rytą jis išėjo ir, atsistojęs ten, tarė visiems žmonėms: “Jūs nekalti. Tiesa, aš surengiau sąmokslą prieš savo valdovą ir jį nužudžiau, tačiau kas šiuos visus paguldė? Žinokite tad, kad nė vienas žodis, kurį VIEŠPATS yra ištaręs prieš Ahabo namus, neliks neįvykdytas. VIEŠPATS įvykdė visa, ką jis buvo paskelbęs per savo tarną Eliją”. Tada Jehu’as išžudė visus, išlikusius Jezrėelyje iš Ahabo namų, – visus jo didikus, jo artimus bičiulius ir kunigus, – nepalikdamas nė vieno gyvo.

Judo karaliaus Ahazijo giminės Tada jis leidosi kelionėn į Samariją. Pakeliui, prie Bet-Eked-haRojimų, Jehu’as aptiko Judo karaliaus gimines. Jis klausė: “Kas jūs esate?” – “Mes esame Ahazijo giminės, – jie atsakė, – atėjome aplankyti karaliaus sūnų ir karalienės motinos sūnų”. Jehu’as įsakė: “Suimkite juos gyvus!” Suėmus juos gyvus, jie buvo nužudyti – keturiasdešimt du iš viso – prie Bet-Ekedo vandens talpyklos. Nė vieno jų nepasigailėjo.

Jehu’as ir JehonadabasIš ten iškeliavęs, jis sutiko Rechabo sūnų Jehonadabą , ateinantį jo pasitikti. Pasveikinęs jį, jam tarė: “Ar tavo širdis taip man atsidavusi, kaip mano širdis tau atsidavusi?” – “Taip yra!” – atsakė Jehonadabas. “Jeigu taip yra, – tarė Jehu’as, – duok man ranką”. Taigi jis padavė jam ranką. Jehu’as įkėlė jį pas save į vežimą. “Eikš su manimi, – jis tarė, – ir pamatyk mano uolumą VIEŠPAČIUI”. Ir pasodino jį savo vežime. Atvykęs į Samariją, Jehu’as žudė visus, kurie buvo išlikę Samarijoje iš Ahabo namų, kol juos išnaikino, įvykdydamas žodį, kurį VIEŠPATS buvo davęs Elijui.

Baalo šventyklos ir sekėjų sunaikinimas Tada Jehu’as, surinkęs visus žmones, jiems tarė: “Ahabas tarnavo Baalui tik šiek tiek, Jehu’as jam tarnaus kur kas daugiau. Nūn tad pašaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus jo garbintojus ir visus jo kunigus. Tenetrūksta nė vieno, nes Baalui aš turiu atnašauti didelę auką. Kas neateis, neliks gyvas!” Bet Jehu’as elgėsi klastingai, norėdamas sunaikinti Baalo garbintojus. “Švęskite iškilmingą sueigą Baalui”, – įsakė Jehu’as. Sueiga buvo paskelbta. Kai Jehu’as išsiuntė žodį visam Izraeliui, atėjo visi Baalo garbintojai. Neliko nė vieno, kuris nebūtų atėjęs. Jie rinkosi į Baalo šventyklą ir pripildė Baalo šventyklą nuo sienos iki sienos. Tada Jehu’as drabužių prižiūrėtojui tarė: “Išduok drabužius visiems Baalo garbintojams”. Jis išdalijo jiems drabužius. Įėjęs į Baalo šventyklą su Rechabo sūnumi Jehonadabu, Jehu’as Baalo garbintojams tarė: “Rūpestingai peržiūrėkite, kad tarp jūsų nebūtų jokio VIEŠPATIES garbintojo, bet būtų vien tik Baalo garbintojai”. Tada jie pradėjo atnašauti aukas ir deginamąsias atnašas.

O Jehu’as buvo pastatęs lauke savo aštuoniasdešimt vyrų ir jiems buvo pasakęs: “Jei kas leistų pabėgti kuriam nors iš vyrų, kuriuos aš atiduodu į jūsų rankas, turės atsakyti savo gyvybe už jo gyvybę”. Vos pabaigus atnašauti deginamąją auką, Jehu’as įsakė sargams ir pareigūnams: “Ateikite ir juos išžudykite! Teneištrūksta nė vienas!” Jie tad išžudė juos kalaviju, palikdami ten gulėti. Tada jie įėjo į Baalo šventyklą ir, išnešę Baalo šventyklos šventąjį stulpą, jį sudegino. Jie nuvertė Baalo aukurą ir nugriovė Baalo šventyklą, paversdami ją išviete iki šios dienos.

Jehu’o karaliavimas Izraelio karalystėjeTaip Jehu’as išrovė Baalą iš Izraelio. Tačiau Jehu’as nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis Izraelį įtraukė į nuodėmę, būtent nuo auksinių veršių Bet-Elyje ir Dane. VIEŠPATS tarė Jehu’ui: “Kadangi tu gerai pasielgei ir padarei, kas dora mano akyse, įvykdydamas Ahabo namams visa, kas buvo prieš juos mano širdyje, keturios tavo sūnų kartos sėdės Izraelio soste”. Bet Jehu’as nesirūpino laikytis VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, mokymo visa širdimi, nuodėmių, kuriomis Jeroboamas įtraukė Izraelį į nuodėmę, jis neatsikratė.

Tomis dienomis VIEŠPATS pradėjo genėti Izraelį. Visoje Izraelio žemėje Hazaelis nedavė ramybės izraeliečiams: rytuose nuo Jordano, visame Gileado krašte – Gado, Reubeno ir Manaso giminių žmonėms – nuo Aroerio, prie Arnono slėnio, iki Gileado ir Bašano.

O kiti Jehu’o darbai – visa, ką jis darė, ir visi jo žygdarbiai, – argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Taigi Jehu’as užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje. Jo sūnus Jehoahazas tapo karaliumi jo vietoje. Jehu’as valdė Izraelį dvidešimt aštuonerius metus.

Atalija valdo Judo karalystę Ahazijo motina Atalija, sužinojusi, kad jos sūnus mirė, nedelsdama išžudė visus karališkosios šeimos palikuonis. Bet karaliaus Joramo duktė Jehošeba, Ahazijo sesuo, paėmusi Ahazijo sūnų Joašą, vogčiomis išnešė jį iš tos vietos, kur buvo žudomi karaliaus sūnūs, ir paliko jį bei jo auklę viename miegamajame. Taip ji paslėpė jį nuo Atalijos, ir jis nebuvo nužudytas. Su ja jis išbuvo šešerius metus, paslėptas VIEŠPATIES Namuose, o Atalija valdė kraštą.

Bet septintais metais Jehojada pasišaukė karitų bei palydos sargybinių šimtininkus ir įsakė jiems sueiti pas jį į VIEŠPATIES Namus. Sudaręs su jais sandorą, prisaikdino juos VIEŠPATIES Namuose ir parodė karaliaus sūnų. “Štai ką jūs turite padaryti, – jiems įsakė, – vienas trečdalis jūsų, baigiančių tarnybą šabo dieną, liks rūmų sargyboje, kitas trečdalis bus pastatytas prie Suro vartų, o dar kitas trečdalis bus prie vartų už palydos sargybinių. Jūs būsite Namų sargyboje iš visų pusių. O kiti du jūsų būriai – visi, kurie šią savaitę nėra tarnyboje, saugos VIEŠPATIES Namus, kad apsaugotų karalių. Jūs apsupsite karalių iš visų pusių, kiekvienas su ginklais rankoje, ir kas tik artintųsi prie gretų, turi būti užmuštas. Būkite su karaliumi, kad ir ką jis darytų!”

Šimtininkai padarė visa, kaip kunigas Jehojada įsakė. Kiekvienas atvedė savo vyrus, – tuos, kurie buvo tarnyboje tą šabą, ir tuos, kurie nebuvo tarnyboje tą šabą, – ir atėjo pas kunigą Jehojadą. Kunigas įteikė šimtininkams karaliaus Dovydo ietis ir skydus, kurie buvo VIEŠPATIES Namuose. Palydos sargybiniai, kiekvienas vyras su ginklais rankoje, sustojo nuo pietinės Namų pusės iki šiaurinės Namų pusės, aplink aukurą ir Namus, karaliui apsaugoti iš visų pusių. Tada Jehojada atvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam vainiką ir padavė valdžios ženklus. Jis buvo paskelbtas karaliumi ir pateptas, jiems plojant ir šaukiant: “Tegyvuoja karalius!”

Atalija, išgirdusi palydos sargybinių ir žmonių šauksmus, nuėjo prie žmonių į VIEŠPATIES Namus. Apsižvalgė, žiūri, karalius pagal paprotį stovi prie šulo, vadai bei trimitininkai šalia karaliaus, o šalies žmonės džiūgauja ir pučia trimitus. Atalija persiplėšė sau drabužius ir ėmė šaukti: “Išdavystė! Išdavystė!” Tada kunigas Jehojada kariuomenės pareigūnams – šimtininkams – davė įsakymą, tardamas: “Išveskite ją laukan pro gretas ir, jei kas ją sektų, ištikite jį kalaviju”. Mat kunigas sakė: “VIEŠPATIES Namuose ji neturi būti užmušta”. Jie tad išvedė ją jėga. Ji buvo nužudyta, kai ėjo į karaliaus rūmus pro Arklių vartus.

O Jehojada sudarė sandorą tarp VIEŠPATIES ir karaliaus bei žmonių, kad jie būtų VIEŠPATIES tauta. O kitą sandorą – tarp karaliaus ir tautos. Tada visi šalies žmonės, nuėję į Baalo šventyklą, ją nugriovė, jo aukurus ir statulas sutrupino, o Baalo kunigą Mataną užmušė priešais aukurus. Pastatęs sargybinius VIEŠPATIES Namuose, kunigas Jehojada su šimtininkais, karitais, palydos sargybiniais ir visos šalies žmonėmis palydėjo karalių iš VIEŠPATIES Namų į karaliaus rūmus pro palydos sargybinių vartus, ir karalius sėdosi į sostą. Visos šalies žmonės džiūgavo, ir miestas liko ramus. O Atalija buvo nužudyta kalaviju prie karaliaus rūmų.

Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi.

Jehoašo karaliavimas Judo karalystėje Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi. Septintaisiais Jehu’o metais Jehoašas pradėjo karaliauti ir karaliavo Jeruzalėje keturiasdešimt metų. Jo motina buvo vardu Zibja iš Beer-Šebos. Per visas savo dienas Jehoašas darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, nes jį buvo mokęs kunigas Jehojada. Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus.

Kunigams Jehoašas tarė: “Visus VIEŠPATIES Namuose atnašautų šventųjų įplaukų pinigus – surašymo mokestį, asmeninio išpirkimo kainą ir bet kokias lėšas, savo noru atnašautas VIEŠPATIES Namuose, – tepaima kunigai sau, kiekvienas iš savo geradarių. Savo ruožtu jie turi pataisyti Namus, kada tik prireikia juos taisyti”.

Bet dvidešimt trečiaisiais karaliaus Jehoašo metais buvo pastebėta, kad Namuose kunigai reikiamų pataisymų nebuvo darę. Todėl karalius Jehoašas pasišaukė kunigą Jehojadą bei kitus kunigus ir juos paklausė: “Kodėl jūs Namų netaisote? Užtat nebepriimkite daugiau pinigų iš savo geradarių, bet perduokite juos Namams taisyti”. Kunigai sutiko daugiau nebepriiminėti pinigų iš žmonių ir nebūti atsakingi už Namų taisymą.

Tada kunigas Jehojada paėmė vieną skrynią ir, išgręžęs skylę jos dangtyje, padėjo ją šalia aukuro, dešinėje pusėje, pro kur įeinama į VIEŠPATIES Namus. Kunigai – slenksčio sargai – įdėdavo į ją visus pinigus, atneštus į VIEŠPATIES Namus. Kada tik jie pastebėdavo, kad skrynioje yra daug pinigų, ateidavo karaliaus raštininkas ir vyriausiasis kunigas, suskaičiuodavo VIEŠPATIES Namuose esamus pinigus ir supildavo juos į maišus. Suskaičiuoti pinigai būdavo duodami į rankas darbų prižiūrėtojų, kurie buvo atsakingi už VIEŠPATIES Namus. O šie savo ruožtu išmokėdavo dailidėms ir statytojams, dirbantiems VIEŠPATIES Namuose, mūrininkams ir akmenkaliams, pirkdavo medį bei skaldytą akmenį VIEŠPATIES Namams taisyti ir apmokėdavo visas Namų taisymo išlaidas. Bet iš sidabro nei dubenys, nei žnyplės, nei šlakstyklės, nei trimitai – jokie indai iš aukso ar sidabro – nebuvo dirbami VIEŠPATIES Namuose už pinigus, atneštus į VIEŠPATIES Namus, nes tai buvo duodama darbų prižiūrėtojams tik VIEŠPATIES Namams taisyti. Be to, vyrai, į kurių rankas buvo duodami pinigai darbininkams apmokėti, nebuvo tikrinami, nes jie sąžiningai elgėsi.

Pinigai atnašų už kaltę ir pinigai atnašų už nuodėmę nebuvo nešami į VIEŠPATIES Namus; jie priklausė kunigams.

Tuo metu Aramo karalius Hazaelis, pakilęs į žygį, užpuolė Gatą ir jį paėmė. Hazaelis pasuko žygiuoti ir prieš Jeruzalę. O Judo karalius Jehoašas, paėmęs visas įžado dovanas, atnašautas jo protėvių Jehošafato, Jehoramo, Ahazijo bei savo paties, ir visą auksą, rastą VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų ižduose, išsiuntė juos Aramo karaliui Hazaeliui. Tada Hazaelis pasitraukė nuo Jeruzalės.

O kiti Joašo darbai – visa, ką jis darė, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jo dvariškiai sukilo ir, surengę sąmokslą, nužudė Joašą Milo rūmuose, prie kelio, einančio žemyn į Silą. Šimeato sūnus Jozakaras ir Šomero sūnus Jehozabadas – jo dvariškiai – jį nužudė. Jis mirė ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o jo sūnus Amazijas tapo karaliumi jo vietoje.

Jehoahazo karaliavimas Izraelio karalystėje Dvidešimt trečiaisiais Judo karaliaus Ahazijo sūnaus Joašo metais Jehu’o sūnus Jehoahazas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo septyniolika metų. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kartodamas Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmes, kuriomis jis pastūmėjo į nuodėmę Izraelį. Nuo jos nepasitraukė. VIEŠPATS taip užsidegė pykčiu ant Izraelio, kad juos dažnai atidavinėjo Aramo karaliui Hazaeliui ir Hazaelio sūnui Ben-Hadadui. Bet Jehoahazas maldavo VIEŠPATĮ, ir VIEŠPATS jį išklausė, nes jis matė Izraelio priespaudą ir kaip Aramo karalius buvo juos nukamavęs. VIEŠPATS davė Izraeliui gelbėtoją, ir jie išsivadavo iš Aramo. Izraeliečiai gyveno savo namuose kaip anksčiau. Tačiau nuo Jeroboamo namų nuodėmių, kuriomis jis pastūmėjo Izraelį į nuodėmę, jie nesitraukė, bet atkakliai toliau jas darė. Net šventasis stulpas stovėjo Samarijoje. Iš tikro Jehoahazui nebebuvo likę kareivių, išskyrus penkiasdešimt raitelių, dešimt kovos vežimų ir dešimt tūkstančių pėstininkų, nes Aramo karalius buvo sunaikinęs juos ir sutrypęs kaip dulkes po kojomis.

O kiti Jehoahazo darbai – visa, ką jis darė, ir jo žygdarbiai, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Jehoahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje, o jo sūnus Joašas tapo karaliumi jo vietoje.

Jehoašo karaliavimas Izraelio karalystėjeTrisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Joašo metais Jehoahazo sūnus tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo šešiolika metų. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nepasitraukė nuo visų Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įviliojo į nuodėmę Izraelį, bet atkakliai jas darė.

O kiti Joašo darbai – visa, ką jis darė, jo žygdarbiai kare su Judo karaliumi Amaziju, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Joašas užmigo su savo protėviais, ir Jeroboamas atsisėdo į jo sostą. Joašas buvo palaidotas Samarijoje su Izraelio karaliais.

Pranašo Elišos mirtisElišai susirgus mirtina liga, Izraelio karalius Joašas nuėjo jo aplankyti. “Mano tėve, mano tėve, – kalbėjo verkdamas jo, – tu Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!” Eliša jam tarė: “Paduok lanką ir strėlių”. Jis padavė lanką ir strėlių. “Įtempk lanką!” – jis tarė Izraelio karaliui. Jam įtempus lanką, Eliša uždėjo savo rankas karaliui ant rankų ir tarė: “Atidaryk langą į rytų pusę!” Jis atidarė langą. Eliša paliepė: “Paleisk!” Jis paleido. Tada Eliša tarė: “Strėlė VIEŠPATIES pergalės, strėlė pergalės prieš Aramą! Tu visiškai sutriuškinsi aramėjus prie Afeko”. Jis tęsė: “Nūn paimk strėles”. Karalius paėmė. “Duok jomis į žemę!” – jis tarė Izraelio karaliui. Sudavęs tris kartus, jis sustojo. Dievo vyras ant jo supyko ir tarė: “O kad būtumei sudavęs penketą ar šešetą kartų! Tu būtumei visiškai sunaikinęs Aramą, dabar gi tik tris kartus Aramą tenugalėsi”.

Eliša mirė ir buvo palaidotas. Tuo metu moabiečių gaujos užpuldinėdavo kraštą metų pradžioje. Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Elišos kapą. Vos tik tas mirusis vyras palietė Elišos kaulus, jis atgijo ir atsistojo ant kojų.

Aramo karalius Hazaelis engė Izraelį per visas Jehoahazo dienas. Bet VIEŠPATS buvo jiems maloningas ir gailestingas, atsigręžė į juos dėl savo sandoros su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Iki šiol jis nenorėjo jų sunaikinti ar atstumti nuo savo veido.

Aramo karaliui Hazaeliui mirus, jo sūnus Ben-Hadadas tapo karaliumi jo vietoje. Tada Jehoahazo sūnus Jehoašas vėl atėmė iš Hazaelio sūnaus Ben-Hadado miestus, paimtus kare su jo tėvu Jehoahazu. Tris kartus Joašas jį nugalėjo ir atgavo Izraelio miestus.

Amazijo karaliavimas Judo karalystėje Antraisiais Izraelio karaliaus Jehoahazo sūnaus Joašo metais Judo karalius Joašo sūnus Amazijas pradėjo karaliauti. Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motinos vardas buvo Jehoadina iš Jeruzalės. Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, tačiau ne kaip jo protėvis Dovydas. Visur jis elgėsi, kaip buvo elgęsis jo tėvas Joašas. Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau ten atnašavo aukas ir degino smilkalus. Kai karalystė buvo tvirtai jo rankoje, jis nubaudė mirtimi dvariškius, kurie buvo nužudę jo tėvą karalių. Betgi žudikų vaikų mirtimi jis nenubaudė, pagal tai, kas parašyta Mozės Mokymo knygoje, kur VIEŠPATS įsakė: “Tėvai nebus baudžiami mirtimi už vaikus nei vaikai nebus baudžiami mirtimi už tėvus. Žmogus turi būti baudžiamas tik už savo nuodėmes”.

Jis užmušė dešimt tūkstančių edomiečių Druskos slėnyje ir paėmė antpuoliu Selą. Ją pavadino Joktė-Eliu, kaip ir iki šiol vadinama. Tada Amazijas nusiuntė pasiuntinius pas Izraelio karalių Jehu’o sūnaus Jehoahazo sūnų Jehoašą, tardamas: “Eikš, susitikime akis į akį”. Izraelio karalius Jehoašas Judo karaliui Amazijui atsakė, tardamas: “Libano usnis pasiuntė žodį Libano kedrui, tardama: ‘Duok savo dukterį mano sūnui žmona’. Bet Libano laukinis žvėris, eidamas pro šalį, sutrypė usnį. Iš tikrųjų tu nugalėjai Edomą, ir tavo širdis yra pasipūtusi. Džiaukis savo garbe ir sėdėk namie! Kam gi turėtum ieškoti nelaimės, kad tu pats kristum ir Judą su savimi nusitemptum?”

Amazijas nenorėjo klausyti. Izraelio karalius Jehoašas tad išžygiavo. Jis ir Judo karalius Amazijas susitiko akis į akį mūšyje prie Bet-Šemešo Judo karalystėje. Judą Izraelis nugalėjo. Visi išbėgiojo į savo namus. Izraelio karalius Jehoašas paėmė į nelaisvę Judo karalių, Ahazijo sūnaus Jehoašo sūnų Amaziją. Atžygiavęs į Jeruzalę, pralaužė Jeruzalės sienoje keturių šimtų uolekčių spragą nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų. Pasigrobęs visą auksą ir sidabrą, visus reikmenis, rastus VIEŠPATIES Namuose bei karaliaus rūmų ižduose, ir įkaitus, jis sugrįžo į Samariją.

O kiti Jehoašo darbai – visa, ką jis darė, jo žygdarbiai ir jo karas su Judo karaliumi Amaziju, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Jehoašas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje su Izraelio karaliais, o jo sūnus Jeroboamas tapo karaliumi jo vietoje.

Judo karaliaus Joašo sūnus Amazijas gyveno penkiolika metų po Izraelio karaliaus Jehoahazo sūnaus Jehoašo mirties. O kiti Amazijo darbai argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Sąmokslas prieš jį buvo surengtas Jeruzalėje, todėl jis pabėgo į Lachišą. Bet sąmokslininkai nusivijo į Lachišą ir ten jį užmušė. Pargabentas ant arklių, jis buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Tada visi Judo žmonės paėmė šešiolikmetį Azariją ir pastatė jį karaliumi jo tėvo Amazijo vietoje. Jis atstatė Elatą ir sugrąžino jį Judui tada, kai karalius Amazijas užmigo su savo protėviais.

Jeroboamo II karaliavimas Izraelio karalystėje Penkioliktaisiais Judo karaliaus Joašo sūnaus Amazijo metais Izraelio karalius Joašo sūnus Jeroboamas tapo karaliumi Samarijoje keturiasdešimt vieneriems metams. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nepasitraukė nuo visų Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įvedė Izraelį į nuodėmę. Per jį sugrįžo Izraelio žemė nuo Lebo- Hamato iki Arabos jūros pagal VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pažadą, kurį jis buvo davęs per savo tarną pranašą Amitajo sūnų Joną iš Gat- Hefero. Nes VIEŠPATS matė, kad Izraelio būklė buvo iš tikro labai karti, nebuvo likę nė vieno – vergo ar laisvo, nebuvo nė vieno Izraeliui padėti. Kadangi VIEŠPATS nebuvo nusprendęs išdildyti Izraelio vardo iš po dangaus, dėl to jis išgelbėjo juos per Joašo sūnų Jeroboamą.

O kiti Jeroboamo darbai – visa, ką jis darė, jo žygdarbiai, kaip jis kovojo ir kaip jis atgavo Izraeliui Damaską ir Hamatą, kurie priklausė Judui, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Jeroboamas užmigo su savo protėviais Izraelio karaliais, ir jo sūnus Zecharijas tapo karaliumi jo vietoje.

Azarijo (Uzijo) karaliavimas Judo karalystėje Dvidešimt septintaisiais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais tapo karaliumi Judo karaliaus Amazijo sūnus Azarijas. Jis buvo šešiolikos metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt dvejus metus. Jo motinos vardas buvo Jekolija iš Jeruzalės. Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs jo tėvas Amazijas. Nepaisant to, aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus. VIEŠPATS ištiko karalių liga, – jis buvo raupsuotas iki pat mirties ir gyveno atskirame name. Karaliaus sūnus Jotamas rūpinosi rūmais ir valdė krašto žmones.

O kiti Azarijo darbai – visa, ką jis darė, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Azarijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o jo sūnus Jotamas tapo karaliumi jo vietoje.

Zecharijo karaliavimas Izraelio karalystėje Trisdešimt aštuntaisiais Judo karaliaus Azarijo metais Jeroboamo sūnus Zecharijas buvo Izraelio karaliumi Samarijoje šešis mėnesius. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo protėviai. Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įtraukė Izraelį į nuodėmę, neatsisakė. Jabešo sūnus Šalumas surengė prieš jį sąmokslą. Užpuolęs viešai jį nužudė ir jo vietoje tapo karaliumi.

O kiti Zecharijo darbai yra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje. Toks buvo VIEŠPATIES pažadas, duotas Jehu’ui: “Tavo palikuonys sėdės Izraelio soste iki ketvirtosios kartos”. Taip ir įvyko.

Šalumo karaliavimas Izraelio karalystėjeJabešo sūnus Šalumas tapo karaliumi trisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Uzijo metais ir karaliavo vieną mėnesį Samarijoje. Gadžio sūnus Menahemas, atžygiavęs iš Tirzos į Samariją, užpuolė Jabešo sūnų Šalumą ir, jį nukovęs, tapo karaliumi jo vietoje.

O kiti Šalumo darbai ir jo surengtas sąmokslas yra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje. Tuo metu, žygiuodamas iš Tirzos, Menahemas užpuolė Tifsahą ir visus miesto bei visos jo srities gyventojus. Kadangi jie nenorėjo pasiduoti, jis išžudė žmones ir perskrodė visas nėščias moteris.

Menahemo karaliavimas Izraelio karalystėjeTrisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Azarijo metais Gadžio sūnus Menahemas tapo Izraelio karaliumi. Samarijoje jis karaliavo dešimt metų. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, per visas savo dienas nepasitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įstūmė Izraelį į nuodėmę.

Asirijos karalius Pulas įsiveržė į kraštą. Menahemas davė Pului tūkstantį sidabrinių talentų, kad padėtų jam įtvirtinti karališką valdžią. Menahemas apdėjo mokesčiais Izraelį: kiekvienas pasiturintis žmogus turėjo mokėti Asirijos karaliui penkiasdešimt sidabrinių šekelių duoklės. Asirijos karalius tad pasitraukė ir krašte nepasiliko. O kiti Menahemo darbai – visa, ką darė, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Menahemas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Pekahjas tapo karaliumi jo vietoje.

Pekahjo karaliavimas Izraelio karalystėjePenkiasdešimtaisiais Judo karaliaus Azarijo metais Menahemo sūnus Pekahjas tapo karaliumi Samarijoje ir valdė dvejus metus. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įstūmė Izraelį į nuodėmę. Remalijo sūnus Pekahas, jo pareigūnas, surengė prieš jį sąmokslą ir užpuolė jį karaliaus rūmuose Samarijoje. Su juo buvo penkiasdešimt gileadiečių drauge su vyrais iš Argobo ir Arjės. Jis nužudė Pekahją ir tapo karaliumi jo vietoje.

O kiti Pekahjo darbai – visa, ką jis darė, yra užrašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje.

Pekaho karaliavimas Izraelio karalystėjePenkiasdešimt antraisiais Judo karaliaus Azarijo metais Remalijo sūnus Pekahas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir valdė dvidešimt metų. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įstumė Izraelį į nuodėmę.

Izraelio karaliaus Pekaho dienomis Asirijos karalius Tiglat- Pileseras atžygiavo ir paėmė Ijoną, Abel-Bet-Maaką, Janohą, Kedešą, Hazorą – Gileadą, Galilėją ir visą Naftalio sritį, – o gyventojus išvarė į Asiriją. Tada Hošeos sūnus Ela surengė sąmokslą prieš Remalijo sūnų Pekahą ir užpuolęs jį nužudė. Hošea tapo karaliumi jo vietoje dvidešimtaisiais Uzijo sūnaus Jotamo metais. O kiti Pekaho darbai – visa, ką jis darė, yra užrašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje.

Jotamo karaliavimas Judo karalystėjeAntraisiais Izraelio karaliaus Remalijo sūnaus Pekaho metais Judo karaliaus sūnus Jotamas tapo karaliumi. Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jo motina buvo Zadoko duktė, vardu Jeruša. Jis darė, kas buvo gera VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Uzijas. Betgi aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus. Jis pastatė VIEŠPATIES Namų Aukštutinius vartus.

O kiti Jotamo darbai – visa, ką jis darė, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jo dienomis VIEŠPATS pradėjo kurstyti Aramo karalių Reziną ir Remalijo sūnų Pekahą prieš Judą. Jotamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo, savo protėvio, mieste, o jo sūnus Ahazas tapo karaliumi jo vietoje.

Ahazo karaliavimas Judo karalystėje Septynioliktaisiais Remalijo sūnaus Pekaho metais Judo karaliaus Jotamo sūnus Ahazas tapo karaliumi. Ahazas buvo dvidešimties metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jis nedarė, kas buvo dora VIEŠPATIES, savo Dievo, akyse, kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas, bet ėjo Izraelio karalių pėdomis. Net savo sūnų pervedė per ugnį pagal pasibjaurėtiną paprotį tautų, kurias VIEŠPATS buvo pašalinęs izraeliečiams iš kelio. Be to, jis atnašavo aukas ir degino smilkalus aukštumų alkuose – ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu.

Tada Aramo karalius Rezinas ir Izraelio karalius Remalijo sūnus Pekahas atžygiavo į Jeruzalę kariauti. Jie apgulė Ahazą, bet nepajėgė jo nugalėti. Tuo metu Edomo karalius atgavo Elatą Edomui, išvarydamas iš jo Judo žmones. Edomiečiai atėjo į Elatą ir gyvena ten iki šios dienos. Ahazas išsiuntė pasiuntinius pas Asirijos karalių Tiglat-Pileserą, tardamas: “Aš esu tavo tarnas ir tavo sūnus. Ateik ir išgelbėk mane iš nagų Aramo karaliaus ir iš nagų Izraelio karaliaus, kurie mane puola”. Ahazas paėmė sidabrą ir auksą, esančius VIEŠPATIES Namuose bei karaliaus rūmų ižduose, ir nusiuntė kaip dovaną Asirijos karaliui. Asirijos karalius jo prašymą patenkino. Atžygiavęs prieš Damaską, Asirijos karalius jį paėmė. Jo gyventojus ištrėmė į Kirą, o Reziną nužudė.

Karalius Ahazas, nuvykęs į Damaską pasveikinti Asirijos karaliaus Tiglat-Pilesero, pamatė Damasko aukurą. Karalius Ahazas pasiuntė kunigui Urijui aukuro pavyzdį ir išsamų brėžinį, kaip jį padaryti. Kunigas Urijas statė aukurą lygiai taip, kaip jam karalius Ahazas buvo nurodęs iš Damasko. Prieš karaliui Ahazui parvykstant iš Damasko, kunigas Urijas užbaigė jį statyti. Sugrįžęs iš Damasko, karalius apžiūrėjo aukurą. Tada, palypėjęs prie jo, karalius atnašavo savo deginamąją auką bei grūdų atnašą, išliejo savo geriamąją atnašą ir pašlakstė aukurą savo bendravimo atnašų krauju. O varinį aukurą, buvusį VIEŠPATIES akivaizdoje, jis pastūmė iš jo vietos Namų priešakyje, – vietos tarp naujojo aukuro ir VIEŠPATIES Namų, – ir pastatė jį savo aukuro šiauriniame šone. “Ant šio didžiojo aukuro, – karalius Ahazas įsakė kunigui Urijui, – atnašauk ir ryto deginamąją auką, ir vakaro javų atnašą, ir karaliaus deginamąją auką, ir jo javų atnašą drauge su visų krašto žmonių deginamosiomis aukomis, jų javų atnašomis ir jų geriamosiomis atnašomis. Ant jo turi pašlakstyti kraują visų deginamųjų aukų ir kraują visų aukų, o apie varinį aukurą aš nuspręsiu”. Kunigas Urijas darė visa, kaip karalius Ahazas įsakė.

Karalius Ahazas nuėmė įsprūdas nuo pastovų ir nukėlė nuo jų praustuvus. Jis nukėlė varinę jūrą nuo varinių jaučių ir padėjo ją ant akmeninės aslos. Pagerbdamas Asirijos karalių, jis pašalino iš VIEŠPATIES Namų pakylą, pastatytą Namuose karaliaus sostui, ir įėjimą iš lauko, padarytą karaliui.

O kiti Ahazo darbai – visa, ką jis darė, argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Ahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o jo sūnus Hezekijas tapo karaliumi jo vietoje.

Hošeos karaliavimas Izraelio karalystėje Dvyliktaisiais Judo karaliaus Ahazo metais Elos sūnus Hošea tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir valdė devynerius metus. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nors ne tokiu mastu, kaip pirma jo buvusieji Izraelio karaliai. Prieš jį atžygiavo Asirijos karalius Šalmaneseras. Hošea tapo jam pavaldus ir mokėjo duoklę. Asirijos karalius pagavo Hošeą sąmokslaujant, nes jis buvo siuntęs pasiuntinius pas Egipto karalių So’ą ir nemokėjęs duoklės Asirijos karaliui, kaip jis kasmet darydavo. Asirijos karalius tad jį suėmė ir uždarė į kalėjimą.

Samarijos kritimasAsirijos karalius tada įsiveržė į visą kraštą ir, atžygiavęs į Samariją, trejus metus laikė ją apgultą. Devintaisiais Hošeos metais Asirijos karalius paėmė Samariją, ištrėmė izraeliečius į Asiriją ir apgyvendino juos Halahe prie Haboro, prie Gozano upės, ir Medijos miestuose.

Pastabos apie Izraelio galą Tai įvyko todėl, kad izraeliečiai buvo nusidėję VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kuris buvo išvedęs juos iš Egipto žemės, iš po faraono, Egipto karaliaus, rankos. Jie buvo garbinę kitus dievus ir elgęsi pagal įstatus tautų, kurias VIEŠPATS išvarė izraeliečiams nuo kelio, ir įstatus, kuriuos Izraelio karaliai buvo įvedę. Izraeliečiai nusikalto VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedorais darbais: jie statėsi aukštumų alkus visose savo gyvenvietėse, nuo sargybos bokštų iki įtvirtintų miestų; jie pasistatė paminklinius akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. Ten, visuose aukštumų alkuose, jie degino smilkalus, kaip darė tautos, kurias VIEŠPATS jiems ateinant buvo išvaręs į tremtį. Jie darė nedorus darbus, pykindami VIEŠPATĮ, ir garbino stabus, apie kuriuos VIEŠPATS buvo jiems pasakęs: “Jūs to nedarysite!”

VIEŠPATS įspėjo Izraelį ir Judą per kiekvieną pranašą ir kiekvieną regėtoją, tardamas: “Gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir laikykitės mano įsakymų ir mano įstatų viso mokymo, kurį daviau jūsų protėviams ir siunčiau jums per savo tarnus pranašus”. Bet jie nenorėjo klausyti, buvo kietasprandžiai, kaip buvo buvę jų protėviai, kurie netikėjo VIEŠPAČIU, savo Dievu. Jie paniekino jo įstatus bei jo sandorą, sudarytą su jų protėviais, ir jiems duotus įspėjimus. Jie ėjo paskui melagingus stabus ir tapo melagiais, jie sekė aplinkinėmis tautomis, nors VIEŠPATS buvo uždraudęs jiems elgtis, kaip jos elgėsi. Jie atmetė visus VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymus, nusiliejo stabus – du veršius, pasidirbo šventąjį stulpą, garbino dangaus galybes ir tarnavo Baalui. Savo sūnus ir dukteris jie vedė per ugnį, užsiėmė būrimu bei kerėjimais, parsidavė daryti, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, jį pykindami. Užtat VIEŠPATS labai įširdo ant Izraelio ir atstūmė juos nuo savo veido. Tepasiliko vien tik Judo giminė.

Net Judas nesilaikė VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, bet sekė įstatais, kuriuos Izraelis buvo įvedęs. VIEŠPATS atmetė visus Izraelio palikuonis. Jis vargino juos, atiduodamas į plėšikų rankas, kol pagaliau juos atstūmė nuo savo veido.

Kai VIEŠPATS atplėšė Izraelį nuo Dovydo namų, Nebato sūnus Jeroboamas buvo pastatytas karaliumi. Jeroboamas atitolino Izraelį nuo VIEŠPATIES ir įtraukė juos į didelę nuodėmę. Izraeliečiai toliau darė visas Jeroboamo padarytas nuodėmes ir nuo jų nesitraukė. Galop VIEŠPATS atstūmė juos nuo savo veido, kaip jis buvo kalbėjęs per savo tarnus pranašus. Izraeliečiai buvo ištremti iš savo žemės į Asiriją iki šios dienos.

Samariečių kilmė Asirijos karalius atgabeno žmonių iš Babilono, Kutos, Avos, Hamato ir Sefarvajimų ir apgyvendino juos Samarijos miestuose vietoje izraeliečių. Jie pradėjo valdyti Samariją ir kurtis jos miestuose. Iš pradžių, kurdamiesi ten gyventi, jie VIEŠPATIES negarbino. Užtat VIEŠPATS paleido ant jų liūtus, kurie kai kuriuos jų sudraskė. Asirijos karaliui buvo pranešta: “Tautos, kurias ištrėmei ir apgyvendinai Samarijos miestuose, nežino to krašto Dievo įsakų. Užtat jis paleido prieš juos liūtus. Štai jie žudo juos už tai, kad jie nežino to krašto Dievo įsakų”.

Asirijos karalius įsakė, tardamas: “Nusiųskite ten vieną iš kunigų, kuriuos iš ten buvote ištrėmę. Tegu nueina ir ten gyvena, temoko juos to krašto Dievo įsakų”. Taigi vienas kunigų, ištremtų iš Samarijos, parvyko ir gyveno Bet-Elyje. Jis mokė juos, kaip garbinti VIEŠPATĮ.

Betgi kiekviena tauta ir toliau darėsi savo dievus ir statė juos aukštumų alkuose, kurias buvo pasistatę Samarijos žmonės. Taip darė visos tautos miestuose, kuriuose gyveno. Babilono žmonės pasidirbo Sukot-Benotą, Kuto žmonės pasidirbo Nergalą, Hamato žmonės pasidirbo Ašimą. Avitai pasidirbo Nibhazą ir Tartaką, sefarvajitai degino savo vaikus kaip auką Adramelechui ir Anamelechui, Sefarvajimų dievams. Jie garbino ir VIEŠPATĮ, bet paskyrė sau aukštumų alkų kunigais visokius žmones iš savųjų, kad atliktų jiems apeigas aukštumų alkuose. Taigi jie garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo taip pat ir savo dievams pagal įsakus tautų, iš kurių jie buvo ištremti. Iki šios dienos jie tebesilaiko savo senų įsakų.

Jie VIEŠPATIES deramai negarbina ir nesilaiko įstatų ir įsakų – mokymo ir įsakymo, duotų palikuonims Jokūbo, kuriam buvo duotas Izraelio vardas. O VIEŠPATS buvo sudaręs su jais sandorą ir įsakęs jiems, tardamas: “Kitų dievų negarbinsite, jiems nesilenksite, jiems netarnausite, neatnašausite jiems aukų. Garbinsite vien tik VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jus iš Egipto žemės didžia galybe ir pakelta ranka, tik jam vienam lenksitės ir tik jam vienam atnašausite aukas. Visų įstatų ir įsakų, mokymo ir įsakymo, kuriuos jis užrašė jums, per visas savo dienas ištikimai laikysitės. Kitų dievų negarbinkite ir neužmirškite sandoros, kurią aš su jumis sudariau. Kitų dievų negarbinkite, bet garbinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą. Jis išgelbės jus iš visų jūsų priešų rankos”. Tačiau jie nenorėjo klausyti ir elgėsi pagal savo senuosius įsakus.

Taigi tos tautos garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo ir savo stabams. Iki šios dienos jų vaikai ir jų vaikų vaikai tebedaro, kaip darė jų protėviai.

E. JUDO KARALYSTĖ PO  METŲ PRIEŠ KRISTŲ

Hezekijo karaliavimo Jeruzalėje įvadas Trečiaisiais Izraelio karaliaus Elos sūnaus Hošeos metais Judo karaliaus sūnus Hezekijas tapo karaliumi. Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo Zecharijo duktė, vardu Abi. Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas. Jis išnaikino aukštumų alkus, sutrupino paminklinius akmenis ir nukirto šventąjį stulpą. Varinį žaltį, kurį Mozė buvo padirbdinęs, sudaužė į gabalus, nes iki tų dienų izraeliečiai degindavo jam smilkalus. Jis buvo vadinamas Nehuštanu. Hezekijas pasitikėjo tik VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu. Panašaus į jį nebuvo tarp visų Judo karalių nei po jo, nei prieš jį. Jis buvo ištikimai atsidavęs VIEŠPAČIUI. Hezekijas niekad nepasitraukė nuo VIEŠPATIES, bet laikėsi įsakymų, kuriuos VIEŠPATS buvo davęs per Mozę. VIEŠPATS buvo su juo, ką tik jis imdavosi daryti, jam sekėsi. Jis pakėlė maištą prieš Asirijos karalių ir jam netarnavo; jis padarė sau pavaldžius filistinų sargybos bokštus ir įtvirtintus miestus iki pat Gazos ir jos žemių.

Samarijos kritimas: santrauka Ketvirtaisiais karaliaus Hezekijo metais, – tai buvo Izraelio karaliaus Elos sūnaus Hošeos septintieji metai, – Asirijos karalius Šalmaneseras atžygiavo prieš Samariją ir ją apgulė. Tretiems metams baigiantis, ją paėmė. Šeštaisiais Hezekijo metais, – tai buvo devintieji Izraelio karaliaus Hošeos metai, – Samarija buvo paimta. Asirijos karalius ištrėmė izraeliečius į Babiloniją, apgyvendino juos Halahe prie Hobaro, prie Gozano upės, ir Medijos miestuose. Tai įvyko dėl to, kad jie neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir sulaužė jo sandorą, visai nepaisydami ir nevykdydami, ką Mozė buvo įsakęs.

Sancheribo invazija Keturioliktaisiais karaliaus Hezekijo metais Asirijos karalius Sancheribas išsirengė į žygį prieš visus Judo įtvirtintus miestus ir juos paėmė. Judo karalius Hezekijas nusiuntė Asirijos karaliui į Lachišą šį žodį: “Aš nusikaltau. Palik mane. Kokią tik man duoklę uždėsi, aš nešiu”. Asirijos karalius pareikalavo iš Judo karaliaus Hezekijo trijų tūkstančių talentų sidabro ir trisdešimties talentų aukso. Hezekijas atidavė jam visą sidabrą, esantį VIEŠPATIES Namuose ir karaliaus rūmų ižduose. Tuo metu Hezekijas nulupo auksą nuo VIEŠPATIES Namų durų ir nuo durų staktų, kurias pats Judo karalius buvo aptraukęs auksu, ir atidavė jį Asirijos karaliui.

Asirijos karalius pasiuntė Tartaną, Rab-Sarį ir Rab-Šakę iš Lachišo pas karalių Hezekiją į Jeruzalę su stipriomis pajėgomis. Jie leidosi į žygį ir, atžygiavę į Jeruzalę, nuėjo ir išsirikiavo mūšiui prie Aukštutinio tvenkinio vandentiekio ant kelio į Velėtojo lauką. Jiems pašaukus karalių, pas juos išėjo rūmų valdytojas Hilkijo sūnus Eljakimas, raštvedys Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joahas.

Rab-Šakė į juos kreipėsi: “Prašom pasakyti Hezekijui: ‘Taip kalbėjo didysis karalius, Asirijos karalius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras? Nejau manai, kad tušti žodžiai gali atstoti karybą ir jėgą kare! Taigi kuo dabar pasitiki, kad sukilai prieš mane? Pasižiūrėk, tas Egiptas – lazda, kuria pasitiki, – yra iš tikrųjų palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki’. O jeigu man jūs sakysite: ‘VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime’, – argi jis nėra tas, kurio aukštumų šventoves ir aukurus Hezekijas išnaikino, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro? O dabar eikš lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: ‘Aš duosiu tau du tūkstančius žirgų, jeigu susirasi jiems šitiek raitelių’. Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną iš mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit tu pasitiki, kad kovos vežimų ir raitelių duos Egiptas! Be to, argi aš be VIEŠPATIES atėjau į šią vietą jos nusiaubti? Pats VIEŠPATS man įsakė: ‘Žygiuok į tą kraštą ir jį nusiaubk!'”

Tuomet Hilkijo sūnus Eljakimas, Šebna ir Joahas kreipėsi į Rab- Šakę: “Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai. Mes suprantame. Nekalbėki mums Judo žmonių kalba, ant mūrų sėdintiems žmonėms girdint”. Bet Rab-Šakė atsakė jiems: “Nejaugi manai, kad mano valdovas siuntė mane, kad pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ir tau? Priešingai, argi jis nesiuntė manęs tam, kad pasakyčiau tai ir žmonėms, sėdintiems ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?”

Tada Rab-Šakė pažengė į priekį ir sušuko garsiu balsu Judo žmonių kalba: “Klausykite didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus žodžių! Taip kalbėjo karalius: ‘Nesiduokite Hezekijo mulkinami, nes jūsų iš mano rankos išgelbėti jis negali! Neleiskite Hezekijui, kad jus suvedžiotų ir lieptų pasitikėti VIEŠPAČIU, sakydamas: ‘VIEŠPATS tikrai išgelbės mus! Šis miestas nebus atiduotas į rankas Asirijos karaliui’. Neklausykite Hezekijo, nes taip kalbėjo Asirijos karalius: susitaikykite su manimi ir pasiduokite! Tada kiekvienas jūsų galės valgyti nuo savo paties vynmedžio bei nuo savo paties figos ir galės gerti vandens iš savo talpyklos, kol aš ateisiu ir perkelsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį, – grūdų ir vyno kraštą, duonos ir vynuogynų kraštą, alyvmedžių aliejaus ir medaus kraštą, – kad išliktumėte gyvi ir nemirtumėte. Neklausykite Hezekijo, kai suvedžioja jus, sakydamas: ‘VIEŠPATS išgelbės mus!’ Argi bent vienas tautų dievų išgelbėjo savo kraštą nuo Asirijos karaliaus rankų? Kur yra Hamato ir Arpado dievai? Kur yra dievai Sefarvajimų, Henos ir Ivos? Ar jie išgelbėjo nuo mano rankų Samariją? Kuris gi šių kraštų dievų yra kada nors išgelbėjęs savo kraštą nuo mano rankų? Taigi nejau VIEŠPATS išgelbėtų Jeruzalę iš mano rankos'”.

Bet žmonės tylėjo, nesakydami nė žodžio jam, nes karaliaus įsakymas buvo: “Neatsakykite jam!” Tada Hilkijo sūnus Eljakimas, rūmų valdytojas, raštvedys Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joahas nuėjo pas Hezekiją perplėštais drabužiais ir pranešė jam, ką Rab-Šakė buvo pasakęs.

Hezekijas ir pranašas Izaijas Tai išgirdęs, karalius Hezekijas perplėšė savo drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. O rūmų valdytoją Eljakimą, raštvedį Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutine, pasiuntė pas Amozo sūnų Izaiją. “Taip kalbėjo karalius, – jie tarė jam, – ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti! Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, visus žodžius Rab-Šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė įžeisti gyvojo Dievo! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Sukalbėk maldą už likutį, kuris yra čia”.

Atėjusiems pas Izaiją karaliaus Hezekijo dvariškiams Izaijas tarė: “Pasakykite savo valdovui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai mane užgauliojo. Tikėk manimi, įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad jis, išgirdęs gandus, grįš į savo kraštą. Padarysiu, kad savo krašte jis kris nuo kalavijo'”.

Rab-Šakė sugrįžta pas savo valdovą. Sancheribo laiškas Hezekijui Sugrįžęs Rab-Šakė rado savo valdovą kovojantį su Libna. Mat jis jau žinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą. Tuo tarpu karalius gavo žinią apie Etiopijos karalių: “Jis pakilo karo žygiui prieš tave”. Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Hezekiją, kad pasakytų: “Taip kalbėsite Judo karaliui Hezekijui: ‘Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs. Štai tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai padarė su kitais kraštais, visiškai juos sunaikindami. O tu būsi išgelbėtas? Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai – Gozaną, Haraną, Rezefą ir Edeno žmones Telesare – gynė jų dievai? Kur nūnai karalius Hamato ir karalius Arpado, ir karalius Sefarvajimų miesto, ir karalius Henos, ir karalius Ivos?'”

Hezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankos ir jį perskaitė. Tada, palipęs į VIEŠPATIES Namus, jį išskleidė VIEŠPATIES akivaizdoje. Hezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: “VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis, tu, tik tu vienas, esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę. Palenk savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius Sancheribo laiško, kurį jis atsiuntė pasityčioti iš gyvojo Dievo. Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė tautas ir jų kraštus, sumetė jų dievus į ugnį, nors jie buvo ne dievai, bet žmogaus rankų padaras, – medis ir akmuo, – ir taip juos sunaikino. Nūnai, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankos, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tu tik vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!”

Pranašas Izaijas užtariaTada Amozo sūnus Izaijas atsiuntė Hezekijui šitokį žodį: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo maldą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sancheribo: ‘Aš girdėjau!’ ”-  Šis yra žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė:

“Niekina tave, tyčiojas iš tavęs
mergelė, Ziono dukra;
kraipo galvą už tavo nugaros dukra Jeruzalė.
Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,
prieš ką pakėlei savo balsą, įžūliomis akimis žvelgei? –
Prieš Izraelio Šventąjį!
Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš VIEŠPATIES
ir sakei: ‘Savųjų vežimų aibe
kalnų viršūnes pasiekiau,
pačias Libano atšlaites;
iškirtau jo aukštuosius kedrus,
puošniuosius kiparisus;
pasiekiau aukščiausią viršūnę,
jos miško patį tankumyną.
Kasiau šulinius
ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;
savo kojų padais
išdžiovinau visas Egipto upes’.

Argi tu negirdėjai,
kad tai esu patvarkęs nuo senų laikų?
Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų,
dabar įvykdžiau!
Dėl to tvirčiausius miestus tu sugriaut galėjai,
griuvėsių krūvomis juos paversti.
Bejėgiai buvo jų gyventojai,
išgąsčio ir gėdos apimti
tarsi žolės laukuose,
kaip gležna žaluma,
lyg žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.
Ar ilsies tu, ar ateini, ar išeini,
ar esi įniršęs ant manęs –
viską žinau!
Todėl, kad niršai ant manęs
ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,
įversiu savo kablį tau į šnerves,
pažabosiu savo žąslais tau nasrus.
Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai,
tave atgal parvarysiu”.

Ženklas Hezekijui“Hezekijau, šis tau bus ženklas: ‘Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais – kas užaugs nesėta, o trečiaisiais metais vėlei sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais! Judo namų likučiai įleis vėlei žemėn šaknis, vėlei neš vaisius aukštai šakose, nes iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Ziono kalno išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!’

Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Asirijos karalių: ‘Į šį miestą jis neįsiverš, nė vienos strėlės į jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis! Nes aš apginsiu šį miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo'”.

Sancheribas pasitraukia Tą pačią naktį VIEŠPATIES angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų. Išaušus rytui, žiūri, visur guli lavonai. Asirijos karalius Sancheribas pasitraukė ir, sugrįžęs namo, gyveno Ninevėje. Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jo sūnūs Adramelechas ir Šarezeras nužudė jį kalaviju ir pabėgo į Ararato kraštą. Jo sūnus Esarhadonas tapo karaliumi jo vietoje.

Hezekijo liga ir išgijimas Tomis dienomis Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo arti mirties. Atėjęs pas jį Amozo sūnus pranašas Izaijas jam tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi. Tu nebeišgysi'”. Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI: “Nūn atsimink, VIEŠPATIE, maldauju tavęs, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas gera tavo akyse!” Ir Hezekijas graudžiai apsiverkė. Izaijui dar neišėjus iš vidurinio kiemo, jam atėjo VIEŠPATIES žodis: “Grįžk ir pasakyk mano tautos vadui Hezekijui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, tavo protėvio Dovydo Dievas: aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Tikėk manimi, aš tave pagydysiu. Trečią dieną tu nueisi į VIEŠPATIES Namus. Prie tavo gyvenimo pridėsiu penkiolika metų, tave ir šį miestą išvaduosiu iš Asirijos karaliaus rankos. Dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo apginsiu šį miestą'”. Tada Izaijas tarė: “Atneškite figų šuteklį. Teatneša jį ir teuždeda ant išbėrimo, kad jis išgytų”.

O Hezekijas Izaiją paklausė: “Koks bus ženklas, kad VIEŠPATS mane pagydys ir kad aš nueisiu trečią dieną į VIEŠPATIES Namus?” Izaijas tarė: “Šis yra ženklas tau iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką yra pažadėjęs. Ar nori, kad šešėlis paeitų pirmyn dešimt pakopų, ar kad sugrįžtų atgal dešimt pakopų?” – “Lengva šešėliui pailgėti dešimčia pakopų, – atsakė Hezekijas, – verčiau tesugrįžta šešėlis dešimčia pakopų”. Tad pranašas Izaijas šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis sugrąžino atgal šešėlį dešimčia pakopų, kuriomis saulė buvo nusileidusi ant Ahazo laiptų.

Pasiuntiniai iš Babilono Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach-Baladanas, išgirdęs apie Hezekijo ligą, atsiuntė pasiuntinius su laiškais ir dovana Hezekijui. Hezekijas dėl to apsidžiaugė ir pasiuntiniams aprodė visą savo iždą – sidabrą, auksą, prieskonių ir rinktinio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, – visa, kas buvo jo ižduose. Neliko nieko nei jo rūmuose, nei visoje jo karalystėje, ko Hezekijas nebūtų jiems parodęs. Tada pas karalių Hezekiją atėjo pranašas Izaijas ir jį paklausė: “Ką tau tie vyrai sakė? Iš kur jie pas tave atėjo?” Hezekijas atsakė: “Jie atėjo iš tolimo krašto, iš Babilono”. – “Ką jie pamatė tavo rūmuose?” – Izaijas toliau klausė. Hezekijas atsakė: “Jie matė visa, kas tik yra mano rūmuose. Neliko nieko mano turtų ižduose, ko nebūčiau jiems parodęs”.

Tada pranašas Izaijas tarė Hezekijui: “Klausykis VIEŠPATIES žodžio: ‘Tikėk manimi, ateina dienos, kai visa, kas yra tavo rūmuose, ir visa, ką tavo protėviai yra sukaupę iki šios dienos, bus išgabenta į Babiloną. Nebus nieko palikta, – taip kalbėjo VIEŠPATS. Ir iš tavųjų palikuonių, gimusių iš tavęs, kai kurie bus paimti. Jie bus eunuchai Babilono karaliaus rūmuose!'” Hezekijas atsakė Izaijui: “VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, yra palankus”. Mat jis sau pagalvojo: “Kodėl gi ne, jei mano dienomis bus ramu ir saugu”. O kiti Hezekijo darbai, visi jo žygdarbiai ir kaip jis padarė tvenkinį bei vandentiekį, ir kaip jis atvedė vandenį į miestą, – argi tai nėra aprašyta Judo karalių Metraščių knygoje? Hezekijas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Manasas tapo karaliumi jo vietoje.

Manaso karaliavimas Judo karalystėje Manasas buvo dvylikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus. Jo motinos vardas buvo Hefziba. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriaisiais nusikaltimais tautų, kurias VIEŠPATS buvo nuvaręs nuo kelio izraeliečiams. Jis atkūrė aukštumų alkus, kurias jo tėvas Hezekijas buvo sunaikinęs, atstatė aukurus Baalui ir padarė šventąjį stulpą, kaip buvo padaręs Izraelio karalius Ahabas. Jis garbino visas dangaus galybes ir joms tarnavo. Jis statė aukurus VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: “Jeruzalėje aš apgyvendinsiu savo vardą”. Visoms dangaus galybėms jis statė aukurus abiejuose Namų kiemuose. Savo sūnų jis pervedė per ugnį, užsiėmė kerėjimais ir būrimu, tarėsi su dvasiomis ir raganiais. Be paliovos darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, jam supykinti. Ašeros drožinį, kurį buvo padaręs, pastatė Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS Dovydui ir jo sūnui Saliamonui kalbėjo: “Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią esu išsirinkęs iš visų Izraelio giminių, aš apgyvendinsiu savo vardą amžinai. Ateityje nebeleisiu daugiau Izraeliui pajudinti kojos iš žemės, kurią daviau jų protėviams, jei tik jie ištikimai laikysis viso, ką jiems įsakiau, ir viso mokymo, kurį jiems davė mano tarnas Mozė”. Bet jie neklausė, ir Manasas suvedžiojo juos daryti daugiau pikta už tautas, kurias VIEŠPATS buvo sunaikinęs izraeliečių atėjimo metu.

Per savo tarnus pranašus VIEŠPATS kalbėjo: “Kadangi Judo karalius Manasas padarė šiuos bjaurius nusikaltimus, – nedorumu pralenkė visa, ką prieš jį buvo darę amoriečiai, – kadangi jis vedė ir Judą į nuodėmę su savo stabais, – tikrai taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: – Štai Jeruzalei ir Judui atvedu tokią nelaimę, kad net ausys spengs kiekvienam, kuris tik apie ją išgirs. Panaudosiu Jeruzalei tą pačią matavimo virvę, kaip Samarijai, ir tą patį pasvarą, kaip Ahabo namams, taip šluostysiu Jeruzalę, kaip yra šluostoma lėkštė, trindamas ir apversdamas. Atmesiu savo paties paveldo likutį ir atiduosiu juos į rankas jų priešams. Jie taps auka ir grobiu visiems savo priešams, nes darė, kas yra nedora mano akyse, ir mane vedė į pyktį nuo dienos, kai jų protėviai išėjo iš Egipto, iki šios dienos”.

Be to, Manasas išliejo tiek daug nekalto kraujo, kad jis pripildė kraujo Jeruzalę iki kraštų, nebeminint jo nuodėmės, kuria jis įtraukė Judą į nuodėmę – daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse.

O kiti Manaso darbai – visa, ką darė, ir jo padaryta nuodėmė, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Manasas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo rūmų sode – Uzos sode. Jo sūnus Amonas tapo karaliumi jo vietoje.

Amono karaliavimas Judo karalystėjeAmonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo Haruzo duktė, vardu Mešulemeta iš Jotbos. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Manasas. Visur jis ėjo keliu, kuriuo buvo ėjęs jo tėvas, tarnavo stabams, kuriems buvo tarnavęs jo tėvas, ir juos garbino. VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, jis paliko ir VIEŠPATIES keliu nėjo. Amono dvariškiai surengė prieš jį sąmokslą ir nužudė karalių savo rūmuose. Bet šalies žmonės užmušė visus sąmokslo prieš karalių Amoną dalyvius ir jo vietoje pastatė karaliumi jo sūnų Jošiją.

O kiti Amono darbai, ką jis darė, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jis buvo palaidotas savo kape Uzos sode, o jo sūnus Jošijas tapo karaliumi jo vietoje.

Jošijas ir Sandoros su Dievu atnaujinimas Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo trisdešimt vienerius metus Jeruzalėje. Jo motina buvo Adajo duktė, vardu Jedida iš Bozkato. Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, ir visada ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę.

Aštuonioliktaisiais karaliaus Jošijo metais karalius pasiuntė raštininką Mešulamo sūnaus Azalijo sūnų Šafaną į VIEŠPATIES Namus, tardamas: “Nueik pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją ir paliepk jam pasverti visą VIEŠPATIES Namuose sukauptą sidabrą, kurį slenksčio sargai yra surinkę iš žmonių. Tepaduoda jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus, o jie savo ruožtu teapmoka VIEŠPATIES Namų darbininkams, taisantiems Namus, – ir dailidėms, ir statytojams, ir mūrininkams. Tepanaudoja jį pirkti medžiui ir skaldytam akmeniui Namams taisyti. Tačiau ataskaitos už jiems perduotą sidabrą tenebūna reikalaujama, nes jie sąžiningai elgiasi”.

Atrandama Mokymo knyga Vyriausiasis kunigas Hilkijas raštininkui Šafanui tarė: “Radau Mokymo knygą VIEŠPATIES Namuose”. Hilkijas padavė knygą Šafanui, ir jis ją perskaitė. Tada raštininkas Šafanas, nuėjęs pas karalių, pranešė karaliui: “Tavo tarnai išpylė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir padavė jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus”. Be to, raštininkas Šafanas karaliui pasakė: “Kunigas Hilkijas man davė knygą”. Šafanas ją karaliui garsiai perskaitė.

Išklausęs Mokymo knygos žodžius, karalius persiplėšė savo drabužius. Karalius įsakė kunigui Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikajo sūnui Achborui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajui, tardamas: “Eikite pasiteirauti VIEŠPATIES mano labui, žmonių labui ir viso Judo labui apie šios atrastos knygos žodžius, nes VIEŠPATS iš tikrųjų turi nesitverti iš pykčio ant mūsų už tai, kad mūsų protėviai neklausė šios knygos žodžių vykdyti visa, kas apie mus yra parašyta”.

Teiraujamasi pranašės Huldos Taigi kunigas Hilkijas, Ahikamas, Achboras, Šafanas ir Asajas nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Harhaso sūnaus Tikvos sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Ten jos teiravosi. Ji jiems pasakė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: iš tikrųjų šiai vietai ir jos gyventojams atsiųsiu nelaimę pagal visus žodžius knygos, kurią Judo karalius perskaitė. Už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykindami mane visais savo rankų darbais, degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas’. Bet Judo karaliui, siuntusiam jus pasiteirauti VIEŠPATIES, taip sakykite: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: o dėl žodžių, kuriuos girdėjai… – kadangi tavo širdis nusigando ir tu nusižeminai prieš VIEŠPATĮ, išgirdęs, kad aš nutariau paversti šią vietą su jos gyventojais klaiku ir prakeikimu, ir kadangi tu persiplėšei savo drabužius, verkdamas mano akivaizdoje, išgirdau ir aš tave. Tai VIEŠPATIES žodis! Todėl, tikėk manimi, surinksiu tave pas tavo protėvius, ir tu būsi paimtas į savo kapą ramybėje. Tavo akys nematys nelaimės, kurią aš atvesiu šiai vietai'”.

Jie tad parnešė karaliui šį atsakymą.

Mokymo knygos skaitymas ir Sandoros atnaujinimas Karaliaus pašaukti, pas jį susirinko visi Judo ir Jeruzalės seniūnai. Karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus, kartu su juo nuėjo visi Judo žmonės, visi Jeruzalės gyventojai, kunigai, pranašai – visi žmonės, jauni ir seni. Visiems girdint, jis perskaitė jiems visą VIEŠPATIES Namuose atrastą Sandoros knygą. Karalius stovėjo prie šulo ir padarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje sekti VIEŠPAČIU, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, visa širdimi ir visu gyvasčiu, vykdant įrašytus šioje knygoje šios sandoros žodžius. Visi žmonės įsipareigojo sandorai.

Religinė reforma Judo karalystėjeTada karalius įsakė vyriausiajam kunigui Hilkijui, jo pavaduotojams kunigams ir slenksčio sargams išnešti iš VIEŠPATIES Namų visus reikmenis, padarytus Baalui, Ašerai ir visoms dangaus galybėms. Sudeginus juos už Jeruzalės sienų Kidrono atšlaitėse, paliepė jų pelenus nunešti į Bet-Elį. Jis panaikino netikrus kunigus, kurie buvo Judo karalių paskirti deginti smilkalams aukštumų alkuose prie Judo miestų ir Jeruzalės apylinkėse, taip pat ir tuos, kurie degino smilkalus Baalui, saulei, mėnuliui, žvaigždynams ir visoms dangaus galybėms. Išnešęs iš VIEŠPATIES Namų Ašeros drožinį į Kidrono slėnį už Jeruzalės sienų, sudegino jį Kidrono slėnyje; sutrynė Ašerą į dulkes ir jos dulkes išbarstė ant paprastų žmonių kapų. Jis nugriovė šventųjų kekšių būstus, buvusius VIEŠPATIES Namuose toje vietoje, kur moterys audė Ašerai aprangą.

Visus Judo miestų kunigus sutelkė į Jeruzalę ir užteršė nuo Gebos iki Beer-Šebos aukštumų alkus, kuriuose kunigai buvo deginę smilkalus. Jis nugriovė ir vartų aukštumų alkus, esančius prie įėjimo į miesto valdytojo Jehošuos vartus, prie miesto vartų kairiojo šono. Tačiau Jeruzalėje aukštumų alkų kunigai prie aukuro neidavo, o neraugintą duoną valgydavo tarp savųjų. Esantį Ben-Hinomo slėnyje Tofetą jis užteršė, kad nė vienas daugiau nebevestų savo sūnaus ar dukters per ugnį kaip aukos Molechui. Jis pašalino Judo karalių saulei pastatytus žirgus, stovinčius prie VIEŠPATIES Namų įėjimo, netoli eunucho Natan-Melecho būsto, buvusio didžiajame pastate, o saulės vežimus sudegino. Aukurus, esančius ant stogo prie Ahazo viršutinio aukšto, kuriuos buvo padarę Judo karaliai, ir aukurus, kuriuos buvo padaręs Manasas abiejuose VIEŠPATIES Namų kiemuose, nugriovė. Skubiai juos iš ten pašalinęs, jų skeveldras išmetė į Kidrono slėnį. Karalius užteršė Izraelio karaliaus Saliamono pastatytus aukštumų alkus, kurie buvo priešais Jeruzalę į pietus nuo Blogo elgesio kalno, sidoniečių stabui Ašerai, Moabo stabui Chemošui ir amoniečių stabui Milkomui. Sutrupinęs jų akmenis ir nukirtęs šventuosius stulpus, jų vietas apkrovė žmonių kaulais.

Religinė reforma buvusioje Izraelio karalystėjeBe to, Bet-Elio aukurą – aukštumų alką, pastatytą Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę, jis išardė: ir tą aukurą, ir tą aukštumų vietą. Jis sudegino tą aukštumų alką, pavertė jį dulkėmis; sudegino ir šventąjį stulpą.

Apsidairęs Jošijas pamatė ant kalvos kapus. Jis pasiuntė atnešti iš kapų kaulų ir, sudeginęs juos ant aukuro, jį užteršė pagal VIEŠPATIES žodį, kurį paskelbė Dievo vyras, kai Jeroboamas stovėjo prie aukuro iškilmių dieną. Apsižvalgęs karalius pamatė kapą Dievo vyro, kuris buvo išpranašavęs šiuos dalykus. Jis paklausė: “Kieno yra tas antkapis, kurį matau?” Miesto žmonės jam paaiškino: “Tai kapas Dievo vyro, kuris atėjo iš Judo ir pranašavo dalykus, kuriuos tu padarei Bet-Elio aukurui”. – “Palikite jį ramybėje, – tarė karalius, – tenejudina niekas jo kaulų”. Jie tad paliko jo kaulus nepaliestus drauge su kaulais iš Samarijos atėjusio pranašo.

Be to, Jošijas sunaikino ir visus alkus aukštumų vietose, esančius Samarijos miestuose, kuriuos, pykindami VIEŠPATĮ, buvo pastatę Izraelio karaliai. Su jais jis darė lygiai taip, kaip buvo padaręs Bet- Elyje. Ant aukurų jis išžudė visus ten esančius aukštumų alkų kunigus, ant jų degino žmonių kaulus. Tada jis sugrįžo į Jeruzalę.

Perėjimo iškilmių šventimasKaralius įsakė visiems žmonėms: “Švęskite VIEŠPATIES, savo Dievo, Perėjimą, kaip įsakyta Sandoros knygoje”. Iš tikrųjų Perėjimo auka tokiu būdu nebuvo švęsta nuo dienų teisėjų, valdžiusių Izraelį, ir per visas Izraelio karalių ar Judo karalių dienas. Tik aštuonioliktaisiais karaliaus Jošijo metais Perėjimo auka buvo švęsta tokiu būdu VIEŠPAČIUI Jeruzalėje.

Įvairios pastabos apie reformą Be to, Jošijas išnaikino vėlių šaukėjus ir žynius, šeimų dievukus ir stabus bei visus esančius Judo krašte ir Jeruzalėje bjaurius dalykus, idant įvykdytų mokymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią kunigas Hilkijas rado Dievo Namuose. Prieš jį nebuvo kito karaliaus kaip jis, atsidavusio VIEŠPAČIUI visa savo širdimi, visa savo gyvastimi, ir visomis savo jėgomis, pagal visą Mozės mokymą, nei po jo nekilo nė vienas kaip jis.

Tačiau VIEŠPATS nepaliovė smarkiai pykti ant Judo iš apmaudo, kurį jam buvo sukėlę visi Manaso darbai. VIEŠPATS tarė: “Pavarysiu ir Judą nuo savo veido, kaip pavariau Izraelį. Atmesiu miestą – Jeruzalę, kurią išsirinkau, ir Namus, apie kuriuos sakiau: ‘Ten gyvens mano vardas!'”

Jošijo karaliavimo galasO kiti Jošijo darbai ir visa, ką jis darė, argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jo dienomis Egipto karalius faraonas Neko’as leidosi į žygį prieš Asirijos karalių Eufrato upės link. Karalius Jošijas išžygiavo užkirsti jam kelio, bet kai susidūrė su juo mūšyje prie Megido, buvo užmuštas. Jo tarnai vežė jį negyvą iš Megido ir, parvežę į Jeruzalę, palaidojo jo paties kape. Šalies žmonės paėmė Jehoahazą ir, patepę jį, padarė karaliumi jo tėvo vietoje.

Jehoahazo karaliavimas Judo karalystėjeJehoahazas buvo dvidešimt trejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo tris mėnesius Jeruzalėje. Jo motina buvo Jeremijo duktė, vardu Hamutala, iš Libnos. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo protėviai. Faraonas Neko’as uždarė jį į kalėjimą Ribloje, Hamato krašte, kad daugiau Jeruzalėje jis nebekaraliautų, ir uždėjo kraštui šimto sidabro talentų ir vieno aukso talento duoklę. Jošijo karaliaus sūnų Eljakimą faraonas Neko’as paskyrė karaliumi vietoj jo tėvo Jošijo, pakeisdamas jo vardą į Jehojakimą. O Jehoahazą paėmė su savimi į Egiptą, kur jis mirė.

Jehojakimas davė faraonui sidabro ir aukso, bet turėjo apdėti mokesčiais kraštą, kad įvykdytų faraono reikalavimą. Jis išreikalavo sidabrą ir auksą iš šalies žmonių, iš kiekvieno pagal faraonui Neko’ui duodamų mokesčių dydį.

Jehojakimo karaliavimas Judo karalystėjeJehojakimas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. Jo motina buvo Pedajo duktė, vardu Zebida, iš Rumos. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo darę jo protėviai.

Jo dienomis Babilono karalius Nebukadnezaras įsiveržė, ir Jehojakimas buvo jam pavaldus trejus metus. Tada jis vėl sukilo. VIEŠPATS paleido prieš jį gaujas kaldėjų, aramėjų ir amoniečių, paleido juos prieš Judą jam sunaikinti pagal žodį, kuriuo VIEŠPATS buvo grasinęs per savo tarnus pranašus. Tikrai visa tai ištiko Judą VIEŠPATIES įsakymu pašalinti juos iš savo akių už Manaso nuodėmes – už visa, ką jis buvo padaręs, – taip pat ir už nekaltą kraują, kurį jis buvo išliejęs ir pripildęs Jeruzalę nekaltųjų kraujo. To VIEŠPATS nebenorėjo atleisti.

O kiti Jehojakimo darbai – visa, ką darė, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jehojakimas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Jehojachinas tapo karaliumi jo vietoje. Egipto karalius daugiau nebedrįso eiti iš savo žemės, nes Babilono karalius buvo perėmęs visa, kas priklausė Egipto karaliui, nuo Egipto upės iki Eufrato upės.

Jehojachino karaliavimo įvadas Jehojachinas buvo aštuoniolikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo tris mėnesius Jeruzalėje. Jo motina buvo Elnatano duktė, vardu Nehušta, iš Jeruzalės. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs jo tėvas.

Pirmoji tremtis Tuo metu Babilono karaliaus Nebukadnezaro pajėgos užpuolė Jeruzalę, ir miestas buvo apgultas. Jo pajėgoms apgulus miestą, pats Babilono karalius Nebukadnezaras atvyko prie miesto. Tada Judo karalius Jehojachinas drauge su savo motina, dvariškiais, vadais ir pareigūnais pasidavė Babilono karaliui. Aštuntaisiais savo karaliavimo metais Babilono karalius paėmė jį į nelaisvę. Babilono karalius išgabeno iš ten visus VIEŠPATIES Namų turtus bei karaliaus rūmų turtus, sukapojo VIEŠPATIES Namuose visus auksinius reikmenis, kuriuos Izraelio karalius Saliamonas buvo padaręs, – visa, kaip VIEŠPATS buvo įspėjęs. Jis išvarė į tremtį visą Jeruzalę: visus didžiūnus, visus kariškius – dešimt tūkstančių belaisvių, – visus amatininkus ir kalvius. Liko tik beturčiai krašte. Jis išvarė Babilonan į tremtį Jehojachiną, paėmė į nelaisvę iš Jeruzalės į Babiloną karaliaus motiną, karaliaus žmonas, jo pareigūnus ir rinktinius krašto žmones. Visi pajėgūs vyrai, septyni tūkstančiai, visi galiūnai, apmokyti karui, ir tūkstantis amatininkų bei kalvių buvo atvaryti belaisviais į Babiloną. Jehojachino vietoje Babilono karalius paskyrė Jehojachino dėdę Matanją ir jo vardą pakeitė į Zedekiją.

Zedekijo karaliavimas Judo karalystėjeZedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. Jo motina buvo Jeremijo duktė, vardu Hamutala, iš Libnos. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip Jehojakimas buvo daręs. Iš tikrųjų Jeruzalė ir Judas taip įpykino VIEŠPATĮ, kad jis išvarė juos iš savo artumo.

Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.

Devintaisiais Zedekijo karaliavimo metais, dešimtojo mėnesio dešimtą dieną, Babilono karalius Nebukadnezaras atžygiavo su visa savo kariuomene prieš Jeruzalę. Ją apsupę, statė aplink miestą apgulos pylimus. Miestas buvo apgulos būklėje iki vienuoliktųjų karaliaus Zedekijo metų. Ketvirtojo mėnesio devintą dieną, mieste įsigalėjus nuožmiam badui ir beturčiams nebeturint maisto, buvo pralaužtos miesto sienos. Tada karalius ir visi jo kareiviai pabėgo iš miesto nakčia pro vartus tarp dvigubos sienos prie karaliaus sodo. Nors kaldėjai buvo visur aplink miestą, karalius leidosi keliu Arabos link. Bet kaldėjų pajėgos vijosi karalių ir pasivijo jį Jericho lygumose. Visa jo kariuomenė, pabėgusi nuo jo, išsisklaidė. Karalius buvo suimtas ir nuvestas į Riblą pas Babilono karalių, kuris padarė jam teismą. Nužudžius Zedekijo sūnus jo akyse, Zedekijui buvo išluptos akys. Apkausčius jį vario grandinėmis, jis buvo nuvarytas į Babiloną.

Jeruzalės sunaikinimas ir antroji tremtisAštuntą mėnesį, septintą mėnesio dieną, – tai buvo devynioliktieji Babilono karaliaus Nebukadnezaro metai, – Nebuzaradanas, karaliaus asmens sargybos vadas ir Babilono karaliaus pareigūnas, atvyko į Jeruzalę. Jis sudegino VIEŠPATIES Namus, karaliaus rūmus ir visus Jeruzalės namus: sunaikino kiekvieno didžiūno namus. Tada kaldėjų pajėgos, buvusios su sargybos vadu, išardė iš visų pusių Jeruzalės sienas. Likučius žmonių, pasilikusių mieste, perbėgėlius – žmones, perėjusius pas Babilono karalių, – visus gyventojų likučius karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas išvarė į tremtį. Bet kai kuriuos krašto šalies žmones Nebuzaradanas paliko dirbti vynuogynuose ir žemei arti.

Varinius šulus, esančius VIEŠPATIES Namuose, pastovus ir varinę jūrą, buvusią VIEŠPATIES Namuose, kaldėjai sudaužė ir visą varį išgabeno į Babiloną. Jie išgabeno ir puodus, grandiklius, žnyples, samčius ir visus varinius reikmenis, vartojamus pamaldose. Sargybos vadas išgabeno keptuves ir šlakstymo dubenis, auksinius ir sidabrinius. Abiejų šulų, jūros ir Saliamono padarytų pastovų – šių visų daiktų – vario nebuvo įmanoma pasverti. Vieno šulo aukštis buvo aštuoniolika uolekčių. Viršuje jis turėjo varinę galveną; galvenos aukštis buvo trys uolektys, o aplink galveną buvo pinučiai su granatmedžio obuoliais, padarytais iš vario. Antrasis šulas turėjo tokią pat galveną su pinučiais.

Sargybos vadas paėmė ir vyriausiąjį kunigą Serają, pavaduotoją kunigą Zefaniją bei trejetą slenksčio sargų. O iš miesto jis paėmė vadovaujantį kareiviams dvariškį bei penkis karaliaus tarybos patarėjus, užsilikusius mieste, kariuomenės vado raštininką, vadovavusį šalies žmonių pašaukimui prie ginklų, ir šešiasdešimt mieste buvusių paprastų vyrų. Paėmęs šiuos žmones, sargybos vadas Nebuzaradanas nuvarė juos pas Babilono karalių į Riblą. Babilono karalius įsakė juos užmušti, ir jie Ribloje, Hamato krašte, buvo nubausti mirtimi. Taip Judas tapo ištremtas iš savo žemės.

Judo valdytojas GedalijasBabilono karalius Nebukadnezaras paskyrė Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją valdyti žmones, kuriuos jis buvo palikęs Judo krašte. Kariškių vadai ir jų vyrai, išgirdę, kad Babilono karalius buvo paskyręs Gedaliją valdytoju, atėjo į Mizpą pas Gedaliją drauge su Netanijo sūnumi Išmaeliu, Kareaho sūnumi Johananu, Tanhumeto Netofatiečio sūnumi Seraju bei Maakatiečio sūnumi ir jų vyrais. O Gedalijas prisiekė jiems ir jų vyrams. “Nebijokite kaldėjų pareigūnų, – sakė jiems, – pasilikite krašte, tarnaukite Babilono karaliui, ir bus jums gerai”. Bet septintą mėnesį Elišamos sūnaus Netanijo sūnus Išmaelis, kilęs iš karališkos šeimos, atėjo su dešimčia vyrų, užpuolė Gedaliją ir jį nužudė drauge su buvusiais pas jį Mizpoje Judo žmonėmis ir kaldėjais. Tada visi žmonės, seni ir jauni, drauge su kariškių vadais leidosi eiti į Egiptą, nes kaldėjų jie bijojo.

Jehojachinas paleidžiamas iš kalėjimoTrisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehojachino metais, dvyliktą mėnesį, dvidešimt septintą mėnesio dieną, Babilono karalius Evil-Merodachas pirmaisiais savo karaliavimo metais Judo karalių Jehojachiną paleido iš kalėjimo. Su juo maloniai kalbėjo ir davė jam krėslą, aukštesnį už visus krėslus karalių, buvusių pas jį Babilone. Jehojachinas tad nusivilko kalėjimo drabužius. Visas savo gyvenimo dienas jis valgė prie karaliaus stalo. O jo išlaikymą karalius parūpino diena po dienos visą jo likusį gyvenimą.

ANTROJI KARALIŲ KNYGA

D. IZRAELIO IR JUDO KARALYSTĖS

Ahazijas teiraujasi Baal-Zebubo Ahabui mirus, Moabas sukilo prieš Izraelį. Ahazijas nukrito pro turėklus nuo savo rūmų viršutinio aukšto Samarijoje ir susižeidė. Jis tad išsiuntė pasiuntinius, duodamas jiems nurodymus: “Nueikite pas Ekrono dievą Baal- Zebubą pasiteirauti, ar aš išgysiu iš šios negalios”. O VIEŠPATIES angelas Elijui Tišbiečiui kalbėjo: “Eik ir, pasitikęs Samarijos karaliaus pasiuntinius, jiems sakyk: “Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad einate teirautis Ekrono dievo Baal-Zebubo? Todėl taip VIEŠPATS kalbėjo: ‘Iš lovos, į kurią atsigulei, neišlipsi, bet turėsi mirti'”. Tai pasakęs, Elijas nuėjo.

Pasiuntiniams sugrįžus, Ahazijas klausė: “Kodėl grįžote?” Šie jam atsakė: “Mus pasitiko vienas vyras ir mums tarė: ‘Grįžkite pas karalių, kuris jus išsiuntė, ir jam pasakykite: – Taip kalbėjo VIEŠPATS: nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad tu turi siųsti žmones teirautis Ekrono dievo Baal-Zebubo? Užtat iš lovos, į kurią atsigulei, tu neišlipsi, bet turėsi mirti'”. “Kaip atrodė, – klausė jų, – tas vyras, kuris atėjo jūsų pasitikti ir visa tai jums pasakė?” – “Apsivilkęs gauruotu drabužiu ir apsijuosęs odiniu diržu”, – jie atsakė. Jis ištarė: “Tai Elijas Tišbietis”.

Tada karalius pasiuntė pas jį penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimtimi vyrų. Penkiasdešimtininkas užkopė pas Eliją, sėdintį ant kalvos viršūnės, ir jam tarė: “O Dievo vyre, karalius įsako: ‘Nulipk!'” Elijas penkiasdešimtininkui atsakė: “Jeigu aš esu Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtį”. Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtimi. Karalius pasiuntė pas jį kitą penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimtimi vyrų. Užkopęs pas jį, kreipėsi: “O Dievo vyre, taip kalbėjo karalius: ‘Tuojau pat nulipk!'” Elijas jam atsakė: “Jeigu aš esu Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus, tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtį”. Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtimi.

Karaliaus mirtisTada karalius pasiuntė trečią penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimtimi. Trečiasis penkiasdešimtininkas užkopė ir priėjęs puolė ant kelių prieš Eliją. “O Dievo vyre, – tarė, – tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis ir gyvastis šių penkiasdešimties tavo tarnų. Štai ugnis nužengė iš dangaus ir prarijo anuos du pirmuosius penkiasdešimtininkus su jų vyrais. Nūn maldauju tavęs, tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis”. Tada VIEŠPATIES angelas tarė Elijui: “Lipk žemyn su juo. Jo nebijok”. Elijas tad atsikėlė ir nulipo su juo žemyn pas karalių. Jam tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi tu siuntei teirautis pasiuntinius Ekrono dievo Baal-Zebubo, lyg nebūtų Dievo Izraelyje, todėl iš lovos, į kurią atsigulei, neišlipsi, bet turėsi mirti”. Ahazijas mirė pagal Dievo žodį, ištartą per Eliją. {Jo brolis} Jehoramas tapo karaliumi jo vietoje antraisiais Judo karaliaus Jehoramo, Jehošafato sūnaus, metais, nes Ahazijas neturėjo sūnaus. O kiti Ahazijo darbai argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje?

Elijas ir Eliša Kai VIEŠPATS ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliša ėjo iš Gilgalo. Elijas tarė Elišai: “Prašyčiau pasilikti čia, nes VIEŠPATS mane pasiuntė eiti iki pat Bet-Elio”. – “Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, – atsakė Eliša, – nuo tavęs nesiliksiu”. Jiedu tad atėjo į Bet-Elį. Pranašų mokiniai, buvę Bet-Elyje, išėjo pas Elišą ir jį klausė: “Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?” – “Taip, žinau. Tylėkite!” – jis atsakė.

Elijas jam tarė: “Eliša, prašyčiau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane į Jerichą”. Bet jis atsakė: “Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, nuo tavęs nesiliksiu”. Jiedu tad nuėjo į Jerichą. Pranašų mokiniai, buvę Jeriche, priėję prie Elišos, jį klausė: “Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?” – “Taip, žinau. Tylėkite!” – jis atsakė.

Tada Elijas jam tarė: “Prašyčiau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti prie Jordano”. – “Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, – atsakė Eliša, – nuo tavęs nesiliksiu”. Jiedu tad ėjo toliau. Juos sekė penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių. Jiedviem sustojus prie Jordano, ir jie sustojo atokiau nuo jų. Elijas paėmė savo skraistę ir, ją susukęs, sudavė ja per vandenį. Vanduo persiskyrė į dešinę ir į kairę jiedviem pereiti sausa žeme.

Eliša – Elijo įpėdinisJiems perėjus, Elijas tarė Elišai: “Sakyk man, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas”. – “Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubą dalį”, – atsakė Eliša. “Sunkaus dalyko iš manęs prašai – tarė Elijas. – Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta”. Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų. Eliša, tai matydamas, sušuko: “Tėve, tėve! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!” Nebegalėdamas daugiau jo matyti, jis griebė savo drabužius ir perplėšė juos į dvi dalis.

Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir, sugrįžęs prie Jordano kranto, sustojo. Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė ja per vandenį, tardamas: “Kur yra VIEŠPATS, Elijo Dievas?” Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei į kairę, ir jis perėjo. Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje – Jeriche, tai pamatę pasakė: “Elijo dvasia pasilieka su Eliša!” Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsčia. “Nūn štai, – jie tarė jam, – tavo tarnai turi penkiasdešimt stiprių vyrų. Prašom leisti jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Galbūt VIEŠPATIES dvasia jį pagavusi numetė kur ant kalno ar į kokį nors slėnį”. – “Nesiųskite jų!” – jis atsakė. Betgi jie tol jį primygtinai ragino, kol jis pasakė: “Siųskite juos!” Jie tada išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo Elijo tris dienas, bet jo nesurado. Jiems sugrįžus pas Elišą, jam tebesant Jeriche, jis jiems tarė: “Argi jums nesakiau: ‘Neikite'”.

Du Elišos stebuklaiKartą miesto gyventojai Elišai skundėsi: “Štai miestas yra maloni vieta gyventi, kaip mano viešpats pats matai, bet vanduo yra blogas ir žemė nederlinga”. – “Atneškite man naują dubenį, – jis paliepė, – įdėkite į jį druskos”. Jie jį atnešė jam. Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė į jį druską ir tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis'”. Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Elišos ištartą žodį.

Iš ten jis ėjo į Bet-Elį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: “Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!” Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius. Iš čia jis leidosi eiti į Karmelio kalną, iš ten sugrįžo į Samariją.

Jehoramo karaliavimas Izraelio karalystėje Aštuonioliktaisiais Judo karaliaus Jehošafato metais Ahabo sūnus Jehoramas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo dvylika metų. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, bet ne tiek, kiek jo tėvas ir motina, nes jis pašalino akmeninį Baalo stulpą, kurį buvo padaręs jo tėvas. Nepaisant to, jis tvirtai laikėsi nuodėmės, į kurią Nebato sūnus Jeroboamas buvo įvedęs Izraelį, ir jos neatsisakė.

Izraelio ir Judo žygis prieš Moabą Moabo karalius buvo avių augintojas. Izraelio karaliui jis duodavo šimtą tūkstančių ėriukų ir šimto tūkstančių avinų vilnos duoklę. Bet, Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių. Karalius Jehoramas tad nedelsdamas leidosi į žygį iš Samarijos ir pašaukė prie ginklų visą Izraelį. Žygio metu jis pasiuntė žodį Judo karaliui Jehošafatui: “Moabo karalius sukilo prieš mane. Ar žygiuosi drauge į mūšį su Moabu?” – “Žygiuosiu, – jis atsakė, – darysiu, ką tu darai: mano kareiviai yra tavo kareiviai, mano arkliai yra tavo arkliai”. Dar jis paklausė: “Kuriuo keliu žygiuosime?” Jehoramas atsakė: “Keliu per Edomo tyrlaukius”.

Izraelio karalius, Judo karalius ir Edomo karalius leidosi į žygį. Žygiavę septynias dienas, jie apėjo {Mirties jūros galą}. Kariuomenei ir jų gyvuliams pritrūko vandens. Tada Izraelio karalius aimanavo: “Deja! VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad juos atiduotų Moabui į rankas”. Bet Jehošafatas klausė: “Argi čia nėra VIEŠPATIES pranašo, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiteirauti?” Vienas Izraelio karaliaus dvariškių atsakė: “Šafato sūnus Eliša – tas, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų, yra čia”. – “Jis turi VIEŠPATIES žodį”, – tarė Jehošafatas. Pas Elišą tad nuėjo ir Izraelio karalius, ir Jehošafatas, ir Edomo karalius. Eliša Izraelio karaliui tarė: “Ko tau reikia iš manęs? Eik pas savo tėvo pranašus ar pas savo motinos pranašus”. Bet Izraelio karalius jam sakė: “Nekalbėk taip, nes VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad atiduotų juos Moabui į rankas!” – “Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam tarnauju, – atsakė Eliša, – jeigu negerbčiau Judo karaliaus Jehošafato, nei į tave pažiūrėčiau, nei tavęs pastebėčiau. Nūn atveskite man arfininką”.

Arfininkui grojant, Elišai atėjo VIEŠPATIES galia, ir jis tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Ši upės vaga bus pilna tvenkinių’. Nes taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Nematysite nei vėjo, nematysite nei lietaus, tačiau upės vaga bus pilna vandens. Atsigersite ir jūs patys, ir jūsų galvijai, ir nešuliniai gyvuliai’. Tai dar tik mažmožis VIEŠPATIES akyse, nes jis atiduos jums į rankas Moabą. Nugalėsite visus įtvirtintus miestus ir visus prabangius miestus, iškirsite visus vaismedžius, užversite visus vandens šaltinius ir derlingas dirvas primėtysite akmenų”. Kitą dieną rytmetinės aukos metu staiga pradėjo tekėti vanduo iš Edomo pusės. Vanduo aptvindė kraštą.

Tuo tarpu visi moabiečiai buvo išgirdę, kad anie karaliai atžygiuoja į karą su jais. Visi pajėgūs prisisegti kalaviją – nuo jauniausio iki seniausio – buvo pašaukti ir buvo gretose prie sienos. Anksti rytą jiems sukilus ir saulei apšvietus vandens paviršių, moabiečiams iš tolo vanduo atrodė raudonas kaip kraujas. “Tai yra kraujas! – jie sakė. – Anie karaliai kovojo tarp savęs ir išžudė vienas kitą. Nūn prie grobio, Moabai!”

Bet, jiems pasiekus Izraelio stovyklą, izraeliečiai pakilo ir puolė moabiečius, o šie ėmė nuo jų bėgti. Izraeliečiai, puldami moabiečius, veržėsi priekin ir sunaikino miestus. Kiekvienas vyras metė po akmenį į kiekvieną derlingą lauką, kol jis pasidarė nusėtas akmenimis. Jie užvertė kiekvieną vandens šaltinį ir nukirto visus vaismedžius. Kir-Hareseto akmeninės sienos tik tol laikėsi, kol svaidytojai jo neapgulė ir nepuolė. Moabo karalius, pamatęs, kad mūšis eina jo nenaudai, pasiėmė septynis šimtus kalavijais ginkluotų vyrų ir bandė prasilaužti pro Edomo karalių, bet jiems nepavyko. Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo būti jo įpėdinis, ir atnašavo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Toks didelis pyktis apėmė Izraelį, kad jie nuo jo atsitraukė ir sugrįžo į savo kraštą.

Našlės aliejaus ąsotis Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Elišai: “Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais”. Eliša jai tarė: “Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką tu turi namie?” – “Tavo tarnaitė neturi nieko kito namie, tik ąsotį aliejaus”, – ji atsakė. “Nueik, – jis tarė, – ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali. Tada sugrįžk, užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk {aliejų} į tuos visus indus, ir kiekvieną, kai bus pripiltas, padėk į šalį”.

Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė. Kai indai buvo pilni, savo sūnui tarė: “Atnešk kitą indą”. – “Daugiau indų nebėra”, – jis jai atsakė. Ir aliejus liovėsi bėgęs. Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: “Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi”.

Eliša ir Šunemo moterisVieną dieną Eliša ėjo per Šunemą. Ten gyvenanti žymi moteris primygtinai kvietė jį pas save pietų. Vėliau, kada tik jis eidavo tuo keliu, užeidavo ten pietų. Kartą ji tarė savo vyrui: “Žiūrėk, aš esu tikra, kad jis yra šventas Dievo vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu, įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis, padėkime ten jam lovą, stalą, krėslą ir lempą, kad galėtų apsistoti, kada tik pas mus užeis”.

Vieną dieną ten užėjęs, jis palypėjo į tą kambarį ir atsigulė. Savo tarnui Gehaziui Eliša tarė: “Pašauk tą šunamietę”. Jis pašaukė ją ir, jai atsistojus prieš Elišą, tarė Gehaziui: “Prašyčiau jai sakyti: ‘Štai dėl mūsų tu pakėlei tiek daug vargo. Ką galėtume tau padaryti? Gal nori, kad tavo labui pasakytume gerą žodį karaliui ar kariuomenės vadui?'” Ji atsakė: “Aš gyvenu tarp savo žmonių”.

“Ką tad galima jai padaryti?” – jis klausė. Gehazis atsakė: “Na, ji neturi sūnaus, ir jos vyras senas”. – “Pašauk ją”, – tarė Eliša. Tarno pašaukta, ji atsistojo prie durų. “Šiuo laiku kitais metais, – jis tarė jai, – glamonėsi sūnų”. Ji atsakė: “Prašyčiau, mano viešpatie, o Dievo vyre, neapgaudinėti savo tarnaitės”.

Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų tuo pačiu laiku kitais metais, kaip Eliša buvo jai pažadėjęs.

Vaikas paaugo. Vieną dieną jis nuėjo pas tėvą tarp pjovėjų. Ūmai jis ėmė tėvui skųstis: “Ai, mano galva, mano galva!” Tarnui tėvas paliepė: “Parnešk jį motinai”. Paėmęs tarnas parnešė jį pas motiną. Vaikas buvo su ja iki vidudienio ir numirė ant jos kelių. Užnešusi laiptais į viršų, ji paguldė jį ant Dievo vyro lovos, uždarė duris, palikdama jį viduje, ir išėjo. Tada ji pašaukė savo vyrą, tardama: “Prašau atsiųsti man tarną su asile. Aš turiu skubiai nukakti pas Dievo vyrą ir sugrįžti”. Jis klausė: “Kodėl šiandien pas jį eini? Juk nei jaunatis, nei šabas”. Ji tarė: “Lik sveikas!”

Pabalnojus jai asilę, ji savo tarnui tarė: “Varyk pirmyn gyvulį! Nelėtink dėl manęs, nebent aš tau pasakysiu!” Ji tad leidosi į kelionę ir atvyko pas Dievo vyrą ant Karmelio kalno.

Pamatęs iš tolo ją atjojant, Dievo vyras tarė savo tarnui Gehaziui: “Štai šunamietė čia! Nubėk tuojau jos pasitikti ir paklausk ją: ‘Kaip tau einasi? Kaip einasi tavo vyrui? Kaip einasi tavo vaikui?'” Ji atsakė: “Gerai!” Bet kai atėjo prie Dievo vyro ant Karmelio kalno, ji apkabino jam kojas. Gehazis priėjo jos pastumti į šalį, bet Dievo vyras tarė: “Netrukdyk jai, nes ji kenčia kartų sielvartą. Nuo manęs tai VIEŠPATS paslėpė ir man nepasakė”. Tada ji prakalbėjo: “Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi aš nesakiau: ‘Neapgaudinėk manęs!’?”

Jis tarė Gehaziui: “Susijuosk drabužius per juosmenį, paimk į ranką mano lazdą ir eik. Jeigu ką nors sutiksi, nesveikink, ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido”. Bet berniuko motina tarė: “Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, be tavęs aš neisiu”. Jis tad pakilo ir ėjo paskui ją.

Gehazis, nuėjęs pirma jų, uždėjo lazdą ant veido berniukui, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo Elišos pasitikti ir pasakyti: “Berniukas neatsibudo”. Eliša atėjo į namus. Žiūri, ten ant jo lovos guli berniukas – negyvas. Įėjęs uždarė duris ir, palikęs abu už durų, meldėsi VIEŠPAČIUI. Paskui įlipo į lovą ir atsigulė ant vaiko. Jis uždėjo savo burną jam ant burnos, savo akis jam ant akių ir savo rankas jam ant rankų. Elišai gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo. Eliša nulipo, perėjo kartą skersai ir išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis. Eliša pasišaukė Gehazį ir tarė: “Pašauk šunamietę”. Jis tad ją pašaukė. Jai atėjus pas Elišą, jis tarė: “Pasiimk savo sūnų”. Priėjusi ji puolė jam po kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo.

Nuodingas viralasElišai sugrįžus į Gilgalą, krašte buvo badas. Pranašų būriui sėdint prieš Elišą, jis savo tarnui tarė: “Užkaisk didįjį puodą ir išvirk kokio nors viralo pranašų būriui”. Vienas jų nuėjo į laukus parinkti žolių. Užtikęs laukinį vynmedį, priskynė nuo jo pilną skraistę laukinių vaisių. Parėjęs supjaustė juos į viralo puodą, nes jie nežinojo, kas tai yra. Viralą pylė vyrams valgyti. Bet jie, vos paragavę viralo, ėmė šaukti: “O Dievo vyre, puode mirtis!” Viralo negalėjo valgyti. Tada Eliša tarė: “Atneškite miltų”. Jis subėrė juos į puodą, tardamas: “Pilk žmonėms, tevalgo”. Puode nebebuvo nieko kenksmingo.

Duonos padauginimasVienas vyras atėjo iš Baal-Šališos ir atnešė Dievo vyrui duonos iš pirmienų – dvidešimt miežinės duonos kepalų ir savo maiše šviežių javų varpų. “Duok ją žmonėms, – Eliša tarė, – tevalgo”. Bet jo tarnas atsakė: “Kaipgi aš galiu ją padalyti šimtui žmonių?” Eliša tad pakartojo: “Duok ją žmonėms, tevalgo, nes taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Jie privalgys, ir dar liks'”. Jis tad duoną išdalijo, jie privalgė, ir dar liko pagal VIEŠPATIES žodį.

Pagydomas didžiūnas Naamanas Aramo karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo svarbus vyras savo valdovui ir labai jo vertinamas, nes VIEŠPATS per jį buvo suteikęs Aramui pergalę. Betgi vyras, nors ir didelis galiūnas, kentėjo nuo raupsų. Kartą, vieno užpuolio metu, aramėjai paėmė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę, ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite. “Kadgi mano šeimininkas nueitų pas pranašą Samarijoje, – kalbėjo ji savo šeimininkei, – jis išgydytų jo raupsus”. Naamanas tad nuėjo pas savo valdovą ir papasakojo, ką mergaitė iš Izraelio buvo sakiusi. “Keliauk, – tarė Aramo karalius, – aš pasiųsiu kartu laišką Izraelio karaliui”.

Naamanas, pasiėmęs su savim dešimt sidabrinių talentų, šešis tūkstančius auksinių šekelių ir dešimt drabužių pakaitų, leidosi į kelionę. Izraelio karaliui jis nunešė laišką šitokio turinio: “Nūn, kai šis laiškas pasieks tave, žinok, kad aš pasiunčiau pas tave savo tarną Naamaną, kad jį išgydytumei nuo raupsų”. Kai Izraelio karalius perskaitė tą laišką, jis persiplėšė savo drabužius ir sušuko: “Argi aš Dievas skirti mirtį ir duoti gyvybę, kad šis bičiulis siunčia man žodį išgydyti žmogų nuo raupsų? Supraskite! Patys galite matyti, kad jis ieško prie manęs priekabių”.

Bet kai Dievo vyras Eliša išgirdo, kad Izraelio karalius persiplėšė drabužius, jis pasiuntė jam žodį: “Kodėl tu persiplėšei drabužius? Teateina jis pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje”. Taigi Naamanas atvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Elišos namų durų. Eliša nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti: “Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus, tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus”. Bet Naamanas pyktelėjo ir nuėjo sau. “Aš maniau, – tarė, – kad jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys nuo raupsų! Argi Damasko upės – Abana ir Farparas – nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?” Įtūžęs jis apsisuko ir nuėjo. Betgi tarnai, priėję prie jo, kalbėjo jam: “Tėve, – jie sakė, – jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau kada jis tau pasakė: ‘Nusimaudyk ir būsi švarus’?” Jis tad nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje, pagal Dievo vyro žodį, jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.

Tada jis, sugrįžęs pas Dievo vyrą su visa savo palyda, atsistojo priešais Elišą ir tarė: “Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. Prašyčiau tad priimti dovaną iš savo tarno”. Bet Eliša atsakė: “Kaip gyvas VIEŠPATS, kuriam tarnauju, aš neimsiu!” Jis primygtinai ragino jį priimti, bet šis atsisakė. Tada Naamanas tarė: “Jeigu ne, tai prašyčiau, kad tavo tarnui būtų duota žemės, kiek gali panešti du mulai, nes tavo tarnas niekad daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus VIEŠPATĮ. Betgi VIEŠPATS teatleidžia tavo tarnui šiuo atveju: kai mano valdovas įeina, remdamasis ant mano rankos, į Rimono šventyklą ten jo pagarbinti žemai nusilenkdamas, tada ir aš Rimono šventykloje turiu žemai nusilenkti. Prašyčiau, teatleidžia VIEŠPATS tavo tarnui šiuo atveju”. Eliša jam tarė: “Eik ramybėje”.

Bet, Naamanui dar netoli tenukeliavus, Dievo vyro Elišos tarnas Gehazis sau sakė: “Štai mano šeimininkas paleido tą aramėją Naamaną, neimdamas iš jo, ką jis buvo atnešęs! Kaip gyvas VIEŠPATS, aš bėgsiu jam iš paskos ir iš jo šį tą paimsiu”. Gehazis tad nuskubėjo paskui Naamaną. Pamatęs jį bėgantį iš paskos, Naamanas iššoko iš vežimo jo pasitikti ir tarė: “Ar viskas gerai?” – “Taip, – atsakė Gehazis, – bet mano šeimininkas pasiuntė mane tau pasakyti: ‘Du pranašų būrio mokiniai ką tik atėjo pas mane iš Efraimo aukštumų. Prašyčiau duoti jiems vieną sidabrinį talentą ir dvi drabužių pamainas'”. – “Prašau paimti du talentus!” – tarė Naamanas ir įtikinėjo jį. Įvyniojęs du sidabrinius talentus į du maišus kartu su dviem drabužių pamainomis, jis padavė juos nešti dviem savo tarnams. Jie nešė juos, eidami pirma Gehazio. Atėjęs prie tvirtovės, jis paėmė iš jų maišus ir pasidėjo namuose. Tada jis paleido vyrus, ir jie nuėjo savo keliu.

Įėjęs į vidų, jis atsistojo priešais savo šeimininką. Eliša jo paklausė: “Kurgi buvai, Gehazi?” Jis atsakė: “Tavo tarnas nebuvo niekur išėjęs”. Tada Eliša jam tarė: “Argi aš nebuvau dvasia su tavimi, kai išlipo vyras iš vežimo tavęs pasitikti? Argi dabar metas imti pinigus ir drabužius, alyvmedžių sodus ir vynuogynus, avis ir jaučius, vergus ir verges? Todėl Naamano raupsai amžinai prilips tau ir tavo palikuonims”. Ir Gehazis nuėjo raupsuotas kaip sniegas.

Kirvis Jordano upėje Kartą pranašų mokiniai Elišai tarė: “Ši vieta, kurioje gyvename tavo akivaizdoje, yra mums per ankšta. Prašom leisti nueiti mums prie Jordano, kiekvienam paimti iš ten po rąstą ir statytis sau vietą gyventi”. – “Eikite”, – jis atsakė. Tada vienas jų tarė: “Prašytume, kad eitum kartu su savo tarnais”. – “Taip, eisiu”, – jis atsakė ir juos palydėjo. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius. Vienam jų kertant rąstą, jo geležinis kirvis nusmuko į vandenį. Jis sušuko: “Ai, viešpatie! Jis buvo skolintas”. – “Kur jis įkrito?” – klausė Dievo vyras. Jis parodė jam tą vietą. Nusikirtęs lazdą, įmerkė ją ten į vandenį ir iškėlė geležį į paviršių. “Paimk”, – Eliša tarė. Jis ištiesė ranką ir paėmė.

Aramėjų pasalosAramo karalius kariaudamas su Izraeliu, būdavo, tariasi su savo pareigūnais. “Mes statysimės stovyklą tokioje ir tokioje vietoje”, – jis tardavo. Bet Dievo vyras duodavo žinią Izraelio karaliui: “Saugokis! Neik pro tą vietą, nes aramėjai ten turi stovyklą”. Taigi Izraelio karalius duodavo žinią tai vietai, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievo vyras. Ne kartą jis tokią vietą įspėjo, ir jie būdavo budrūs.

Todėl Aramo karalius, apimtas didelio nerimo, sušaukė savo pareigūnus ir jiems tarė: “Sakykite man! Kas iš mūsų yra Izraelio karaliaus pusėje?” – “Nė vienas, mano viešpatie karaliau, – tarė kažkuris pareigūnų, – Eliša, tas Izraelio pranašas, pasako Izraelio karaliui net žodžius, kuriuos tu ištari savo miegamajame”. – “Eikite ir sužinokite, kur jis yra, – paliepė jis, – kad galėčiau pasiųsti vyrus jo suimti”. Jam buvo pranešta: “Eliša yra Dotane”. Ten jis išsiuntė raitelius bei kovos vežimus ir dideles pajėgas. Nužygiavę nakčia, jie apsupo miestą.

Kai rytą, anksti atsikėlęs, Dievo vyro tarnas išėjo, žiūri, kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. “Ai, šeimininke, – klausė jo tarnas, – ką darysime?” Jis atsakė: “Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau, negu jų pusėje”. Tada Eliša meldėsi, tardamas: “O Viešpatie, atmerk jam akis, kad pamatytų!” VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Elišą buvo pilnos raitelių ir ugninių vežimų. Aramėjams lipant nuo kalvų prieš jį, Eliša meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: “Maldauju, ištik šiuos žmones apakinančia šviesa”. Ir VIEŠPATS ištiko juos apakinančia šviesa, kaip Eliša buvo prašęs.

Eliša jiems tarė: “Čia nei kelias tas, nei miestas tas. Eikite paskui mane, aš nuvesiu jus pas vyrą, kurio ieškote”. Ir jis vedė juos į Samariją.

Vos jiems įėjus į Samariją, Eliša tarė: “O VIEŠPATIE, atmerk akis šiems vyrams, kad jie matytų”. VIEŠPATS atmerkė jiems akis, ir jie pamatė, kad yra atsidūrę Samarijos viduje. O Izraelio karalius, juos pamatęs, Elišos klausė: “Tėve, ar man juos užmušti? Ar man juos užmušti?” – “Ne, neužmušk”, – jis atsakė. “Nejaugi savo kalaviju ir lanku tu paėmei tuos, kuriuos nori užmušti? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo ir teatsigeria, o paskui tegrįžta pas savo valdovą”. Taigi jis suruošė jiems dosnias vaišes ir, jiems pavalgius ir atsigėrus, paleido juos, ir jie sugrįžo pas savo valdovą. Aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio kraštą.

Samarijos apgulaPraėjus šiek tiek laiko, Aramo karalius Ben- Hadadas pašaukė prie ginklų visą savo kariuomenę ir, nužygiavęs į Samariją, ją apgulė. Kadangi apgula tęsėsi, Samarijoje kilo toks nuožmus badas, kad asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabrinių šekelių, o ketvirtis kabo balandžio išmatų – už penkis sidabrinius šekelius. Kartą, karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris jam sušuko: “Gelbėk, mano viešpatie karaliau!” – “Neprašyk manęs!” – jis atkirto. – “VIEŠPATS tau tepadeda! Iš kurgi aš galiu tau pagalbos paimti? Nuo klojimo aslos ar iš vynuogių spaudyklos?” Vis dėlto karalius jos paklausė: “O kas tave slegia?” Ji atsakė: “Ši moteris man sakė: ‘Duok savo sūnų. Šiandien mes jį suvalgysime, o rytoj mano sūnų valgysime’. Taigi išvirėme mano sūnų ir jį suvalgėme. Kitą dieną aš jai sakiau: ‘Duok savo sūnų, ir jį suvalgykime’. Bet ji paslėpė savo sūnų”. Karalius, išgirdęs šiuos moters žodžius, persiplėšė drabužius. Kadangi jis vaikščiojo ant miesto sienos, žmonės galėjo matyti, kad jis vilkėjo ašutinę ant kūno po drabužiu.  Jis sušuko: “Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu šiandien Šafato sūnaus Elišos galva pasiliks jam ant pečių!” Karalius išsiuntė vieną savo vyrų.

Tuo tarpu Eliša sėdėjo savo namuose, ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Dar pasiuntiniui neatėjus, Eliša seniūnams tarė: “Ar jūs nematote, kad tas žmogžudys pasiuntė žmogų man galvos nukirsti? Žiūrėkite tad, kad, pasiuntiniui atėjus, uždarytumėte duris ir laikytumėte uždarytas. Argi negirdėti jo šeimininko kojų žingsnių jam už nugaros?” Dar jam su jais tebekalbant, karalius atėjo pas jį ir tarė: “Iš VIEŠPATIES yra ši nelaimė! Ko daugiau tad aš galiu tikėtis iš VIEŠPATIES?”

Bet Eliša tarė: “Klausykite VIEŠPATIES žodžio! ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: šiuo laiku rytoj rinktinių miltų saikas bus parduodamas už šekelį, o du miežių saikai už šekelį prie Samarijos vartų'”. Tada pareigūnas, ant kurio rankos karalius rėmėsi, atsakė Dievo vyrui: “Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje padarytų, argi tai galėtų įvykti?” Bet jis atkirto: “Tai savo akimis tu matysi, bet to nevalgysi”.

Raupsuoti vyrai už miesto vartų Už miesto vartų buvo keturi raupsuoti vyrai. Jie tarėsi: “Kam gi turime mirties laukdami čia sėdėti? Jeigu nutarsime eiti į miestą, ten turėsime mirti, nes mieste siaučia badas. O jeigu čia sėdėsime, irgi turėsime mirti. Tad imkime ir perbėkime į aramėjų stovyklą. Jeigu jie pasigailės mūsų, būsime gyvi, o jeigu mus užmuš, mirsime”. Temstant jie pakilo eiti į aramėjų stovyklą. Atėję į aramėjų stovyklos pakraštį, žiūri, čia nėra nė vieno žmogaus. Mat VIEŠPATS buvo padaręs, kad aramėjų kariuomenė girdėtų bildesį kovos vežimų ir bildesį raitelių – milžiniškos kariuomenės ūžesį. Jie vieni kitiems sakė: “Tikėk manimi, Izraelio karalius pasisamdė hetitų karalius ir Egipto karalius kovoti su mumis!” Jie tad temstant skubiai davė į kulnis, palikdami savo palapines, arklius bei asilus – visą stovyklą, kaip ji buvo, ir bėgo, gelbėdami savo gyvastį.

Atėję į stovyklos pakraštį, anie raupsuotieji įėjo į vieną palapinę, valgė ir gėrė. Tada, išnešę iš jos sidabrą, auksą ir drabužius, paslėpė. Vėl sugrįžę įėjo į kitą palapinę, išnešė iš jos daiktus ir paslėpė. Tada jie sakė vienas kitam: “Mes negerai elgiamės. Ši diena yra geros naujienos diena. Jeigu tylėsime ir lauksime ryto šviesos, užsitrauksime kaltę. Eikime ir praneškime karaliaus rūmams”. Jie tad nuėję pasišaukė miesto vartų sargus ir jiems papasakojo: “Mes buvome nuėję į aramėjų stovyklą. Žiūrime, ten nematyti ir negirdėti jokio žmogaus. Nėra nieko, išskyrus pririštus arklius bei asilus ir paliktas palapines”. Tada miesto vartų sargai tai paskelbė, ir žinia buvo perduota karaliaus rūmams. Nors buvo naktis, bet karalius atsikėlė. Savo dvariškiams jis kalbėjo: “Aš pasakysiu jums, ką aramėjai yra sumanę prieš mus. Žinodami, kad kenčiame badą, jie išėjo iš stovyklos pasislėpti laukuose, manydami: ‘Kai jie išeis iš miesto, mes juos gyvus paimsime ir į jų miestą įeisime'”. Tačiau vienas iš dvariškių pasiūlė: “Tepaima vyrai penketą iš likusių mieste arklių, – juk čia likusieji vis vien patirs likimą visos Izraelio daugybės, kuri jau yra žuvusi. Pasiųskime juos ir ištirkime”.

Samarijos apgula baigiasiParuošus du kovos vežimus ir arklius, karalius pasiuntė juos paskui aramėjų kariuomenę, tardamas: “Leiskitės į žygį ir ištirkite!” Jie sekė paskui aramėjus iki pat Jordano. Žiūri, visas kelias pilnas drabužių ir reikmenų, kuriuos aramėjai skubėdami buvo išmėtę. Pasiuntiniams sugrįžus ir papasakojus karaliui, žmonės išėjo ir apiplėšė aramėjų stovyklą. Taigi rinktinių miltų saikas buvo parduodamas už šekelį, o du miežių saikai už šekelį, pagal VIEŠPATIES žodį. Pareigūną, ant kurio rankos rėmėsi, karalius buvo paskyręs vadu prie miesto vartų. Minia jį sumindžiojo vartuose, kaip buvo pasakęs Dievo vyras, kai karalius buvo pas jį nuėjęs. Mat kai Dievo vyras karaliui sakė: “Du miežių saikai bus parduodami už šekelį, o rinktinių miltų saikas už šekelį maždaug šiuo metu rytoj prie Samarijos vartų”, – pareigūnas Dievo vyrui atsakė, tardamas: “Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje padarytų, argi tai galėtų įvykti?” O Eliša buvo atkirtęs: “Tai savo akimis tu matysi, bet to nevalgysi!” Taip jam iš tikrųjų atsitiko. Žmonės jį sumindžiojo vartuose, ir jis mirė.

Pasakojimo apie šunamietę pabaiga Eliša moteriai, kurios sūnų buvo atgaivinęs, kartą kalbėjo: “Susiruošk! Keliauk su savo šeima ir apsigyvenk kur nors kitur, nes VIEŠPATS paskelbė kraštui septynerių metų badą”. Moteris tad susiruošė ir darė, kaip Dievo vyras buvo sakęs. Iškeliavo su savo šeima ir gyveno filistinų krašte septynerius metus. Pasibaigus septyneriems metams, moteris sugrįžo iš filistinų krašto ir atėjo pas karalių reikalauti savo namų ir lauko. O karalius kalbėjosi su Dievo vyro tarnu Gehaziu. Sakė: “Prašau man papasakoti apie visus Elišos atliktus nuostabius darbus”. Kai Gehazis pasakojo karaliui, kaip Eliša sugrąžino mirusiam gyvastį, žiūri, ta moteris, kurios sūnų Eliša buvo atgaivinęs, reikalauja iš karaliaus savo namų ir lauko. “Mano viešpatie karaliau, – tarė Gehazis, – čia yra ta moteris ir šis yra jos sūnus, kurį Eliša atgaivino”. Karalius moterį klausinėjo, ir ji papasakojo jam. Karalius tad paskyrė vieną pareigūną, tardamas: “Sugrąžink jai visą jos nuosavybę ir visas pajamas iš jos ūkio nuo to laiko, kai ji paliko kraštą, iki dabar”.

Eliša ir Damasko karaliai Eliša nuvyko į Damaską tuo metu, kai Aramo karalius Ben-Hadadas sirgo. Kai jam buvo pranešta: “Dievo vyras yra čia atėjęs”, karalius tarė Hazaeliui: “Pasiimk dovaną ir nueik Dievo vyro pasitikti. Pasiteirauk VIEŠPATIES per jį, ar aš iš šios ligos išgysiu”. Tad Hazaelis, pasiėmęs kaip dovaną visokių Damasko gėrybių, kiek keturiasdešimt kupranugarių galėjo panešti, leidosi jo pasitikti. Atėjęs ir atsistojęs prieš jį, tarė: “Tavo sūnus Aramo karalius Ben-Hadadas atsiuntė mane pas tave, tardamas: ‘Ar pagysiu aš iš šios ligos?'” Eliša jam tarė: “Eik ir jam pasakyk: ‘Tu tikrai pagysi’. Tačiau VIEŠPATS yra man apreiškęs, kad jis tikrai mirs”. Eliša, įbedęs akis, įdėmiai į jį žiūrėjo, kol jam pasidarė nesmagu. Tada Dievo vyras pravirko. “Kodėl mano viešpats verkia?” – klausė Hazaelis. “Verkiu, – jis atsakė, – nes žinau žalą, kurią tu padarysi izraeliečiams: sudeginsi jų tvirtoves, išžudysi kalaviju jų jaunus vyrus, ištaškysi jų mažylius ir perskrosi jų nėščias moteris”. – “Betgi, – klausė Hazaelis, – kaip gali tavo tarnas, toks šuo kaip aš, įvykdyti tokį svarbų darbą?” Eliša atsakė: “Tave VIEŠPATS man parodė Aramo karaliumi”.

Hazaelis paliko Elišą ir parėjo pas savo valdovą Ben-Hadadą. “Ką tau pasakė Eliša?” – klausė jį Ben-Hadadas. Jis atsakė: “Jis man pasakė, kad tu tikrai pagysi”. Bet kitą dieną Hazaelis paėmė antklodę ir, sumirkęs ją vandeniu, užklojo karaliui ant veido. Taip Ben-Hadadas mirė, o Hazaelis tapo karaliumi jo vietoje.

Jehoramo karaliavimas Judo karalystėje Penktaisiais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Joramo metais – Jehošafatas buvo buvęs Judo karaliumi – Judo karalius Jehošafato sūnus Jehoramas pradėjo karaliauti. Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo aštuonerius metus Jeruzalėje. Jis ėjo Izraelio karalių keliais, kaip buvo darę Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse. Tačiau VIEŠPATS nenorėjo sunaikinti Judo dėl savo tarno Dovydo, kadangi jis buvo pažadėjęs amžinai išlaikyti žiburį jam ir jo palikuonims.

Jo dienomis Edomas pakėlė maištą prieš Judo valdžią ir pastatė sau karalių. Tada Joramas persikėlė į Zairą su visais savo kovos vežimais. Pakilęs į žygį nakčia, jis puolė jį apsupusius edomiečius ir jo kovos vežimų vadus. Bet jo kariuomenė pabėgo į savo namus. Iki šios dienos Edomas maištavo prieš Judo valdžią. Taip pat ir Libna sukilo tuo pačiu metu.

O kiti Joramo darbai – visa, ką jis padarė, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Joramas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Jo sūnus Ahazijas tapo karaliumi jo vietoje.

Ahazijo karaliavimas Judo karalystėje Dvyliktaisiais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Joramo metais Judo karaliaus Jehoramo sūnus tapo karaliumi. Ahazijas buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo vienerius metus Jeruzalėje. Jo motinos vardas buvo Atalija, Izraelio karaliaus Omrio dukraitė. Ir Ahazijas ėjo Ahabo namų keliu, darydamas, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip Ahabo namai buvo elgęsi, nes jis buvo Ahabo namų žentas.

Jis žygiavo, lydimas Ahabo sūnaus Joramo į mūšį su Aramo karaliumi Hazaeliu prie Ramot-Gileado, bet aramėjai Joramą nugalėjo. Karalius Joramas pasitraukė į Jezrėelį gydytis žaizdų, kuriomis kovojant su Aramo Hazaeliu prie Ramos aramėjai buvo jį ištikę. Judo karalius Jehoramo sūnus Ahazijas nuvyko į Jezrėelį aplankyti Ahabo sūnaus Joramo, nes jis buvo sužeistas.

Elišos mokinys patepa Izraelio karaliumi Jehu’ą Tada pranašas Eliša, pasišaukęs vieną iš pranašų mokinių, jam tarė: “Pasiruošk kelionei! Pasiimk su savimi šį aliejaus ąsotį ir eik į Ramot-Gileadą. Ten nuėjęs, susirask Nimšio sūnaus Jehošafato sūnų Jehu’ą. Įėjęs paliepk jam atsikelti ir palikti savo bičiulius, nusivesk į nuošalų kambarį. Paėmęs ąsotį aliejaus, išpilk jį jam ant galvos, tardamas: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš patepu tave Izraelio karaliumi”. Tada, atidaręs duris, bėk! Nedelsk!'” Jaunuolis, pranašo tarnas, tad iškeliavo į Ramot-Gileadą. Atėjęs žiūri, kariuomenės vadai tariasi. Jis tarė: “Vade, aš turiu tau žinią!” – “Kuriam iš mūsų?” – paklausė Jehu’as. “Tau, vade”. Jehu’as tad atsikėlė ir įėjo į vidų. Jaunuolis išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš patepu tave karaliumi VIEŠPATIES tautai – Izraeliui. Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus. Taip aš atkeršysiu Jezabelei už kraują savo tarnų pranašų ir už kraują visų VIEŠPATIES tarnų. Visi Ahabo namai žus. Aš nukirsiu nuo Ahabo visus vyriškius – vergus ir laisvus – Izraelyje. Su Ahabo namais elgsiuosi, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir kaip pasielgiau su Ahijo sūnaus Baašos namais. Šunys ės Jezabelę Jezrėelio laukuose, nebus kam palaidoti'”. Tada, atidaręs duris, jis išbėgo.

Jehu’as paskelbiamas karaliumi Jehu’ui sugrįžus pas savo valdovo pareigūnus, šie klausinėjo: “Ar viskas gerai? Ko tas kvaiša buvo atėjęs pas tave?” Jiems jis tarė: “Jūs žinote tą vyrioką ir jo šneką!” – “Tu meluoji! – jie šūkavo. – Prašytume pasakyti mums!” Tada jis tarė: “Taip ir taip jis man kalbėjo: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš patepu tave Izraelio karaliumi'”. Visi paskubomis nusiėmė skraistes, suklojo jam po kojų ant plikų laiptų, pūtė ragą ir paskelbė: “Jehu’as yra karalius!” Taip Nimšio sūnaus Jehošafato sūnus Jehu’as surengė sąmokslą prieš Joramą.

Joramas ir visas Izraelis buvo budėję prie Ramot-Gileado prieš Aramo karalių Hazaelį. Bet karalius Joramas buvo sugrįžęs į Jezrėelį gydytis žaizdų, kuriomis jį buvo ištikę aramėjai mūšyje su Aramo karaliumi Hazaeliu.

Jehu’as tarė: “Jeigu toks yra jūsų noras, neleiskite tad niekam ištrūkti iš miesto, nueiti į Jezrėelį ir apie tai pranešti”. Tada Jehu’as, įlipęs į savo kovos vežimą, leidosi į Jezrėelį, nes ten sirgo Joramas. Judo karalius Ahazijas buvo atvykęs Joramo aplankyti.

Sargybinis stovėjo bokšte Jezrėelyje. Pastebėjęs artėjantį Jehu’o būrį, jis sušuko: “Matau būrį!” Jehoramas tarė: “Pasiųsk raitelį jų pasitikti. Tepaklausia: ‘Ar viskas gerai?'” Taigi raitelis, nujojęs jo pasitikti, tarė: “Taip kalbėjo karalius: ‘Ar viskas gerai?'” Jehu’as atsakė: “Kas tau darbo rūpintis, ar viskas gerai? Rikiuokis paskui mane!” Sargybinis pranešė: “Pasiuntinys juos pasiekė, bet nebegrįžta”. Tada jis išsiuntė kitą raitelį. Pasiekęs juos, jis tarė: “Taip kalbėjo karalius: ‘Ar viskas gerai?'” “Kas tau darbo rūpintis, ar viskas gerai? – atsakė Jehu’as, – rikiuokis paskui mane!” Sargybinis pranešė: “Jis pasiekė juos, bet nebegrįžta. Važiavimo būdas atrodo tarsi važiavimas Nimšio sūnaus Jehu’o. Paprastai jis važiuoja kaip pasiutęs!”

Jehoramas įsakė: “Pakinkyk kovos vežimą!” Vežimas buvo pakinkytas. Tada Izraelio karalius Jehoramas ir Judo karalius Ahazijas, kiekvienas savo kovos vežimu, išvažiavo pasitikti Jehu’o. Jie susitiko prie Naboto Jezrėeliečio lauko. Pamatęs Jehu’ą, Jehoramas paklausė: “Ar viskas gerai, Jehu’ai?” Bet Jehu’as atsakė: “Kaip gali būti viskas gerai, jei tavo motina Jezabelė tęsia savo nesuskaitomus kekšavimo ir žyniavimo darbus?” Jehoramas apsuko arklius ir bėgo, šaukdamas Ahazijui: “Išdavystė, Ahazijau!” Jehu’as įtempė savo lanką ir pataikė Jehoramui į tarpumentį, – strėlė pervėrė jam širdį, – ir jis sukniubo savo vežime. Jehu’as savo pareigūnui Bidkariui paliepė: “Iškelk jį ir įmesk į Naboto Jezrėeliečio lauką. Atsimeni, kai mudu jojome vienas šalia kito paskui jo tėvą Ahabą, VIEŠPATS paskelbė jam šią ištarmę: ‘Už Naboto kraują ir jo vaikų kraują, kurį mačiau vakar, – tai VIEŠPATIES žodis, – aš atlyginsiu tau tame pačiame lauke, – tai VIEŠPATIES žodis’. Tad iškelk jį ir išmesk tame lauke pagal VIEŠPATIES žodį”.

Ahazijo mirtisTai pamatęs, Judo karalius Ahazijas gelbėjosi bėgdamas keliu Bet-Hagano link. Jehu’as jį vijosi, šaukdamas: “Ir jį nušaukite!” Jis buvo pašautas savo kovos vežime ant Guro šlaito netoli Ibleamo. Nubėgęs į Megidą, ten numirė. Jo tarnai pargabeno jį vežimu į Jeruzalę ir palaidojo jo kape Dovydo mieste su jo protėviais. Ahazijas buvo tapęs Judo karaliumi vienuoliktaisiais Ahabo sūnaus Joramo metais.

Jezabelės mirtisJehu’as atvyko į Jezrėelį. Jezabelė, apie tai išgirdusi, pasidažė blakstienas, dailiai susišukavo plaukus ir žiūrėjo pro langą. Jehu’ui įeinant pro vartus, ji tarė: “Ar viskas gerai, Zimri, savo valdovo žudike?” Akį užmetęs į langą, jis paklausė: “Kas eina su manimi? Kas?” Du ar trys pareigūnai nužvelgė jį pro langą. “Meskite ją žemyn!” – jis tarė. Jie tad numetė ją. Jos krauju buvo aptaškyta siena ir arkliai. Jehu’as pervažiavo per jos kūną.

Įėjęs į vidų, jis valgė ir gėrė. “Prašau pasirūpinti ta prakeikta moterimi ir ją palaidoti, – jis tarė, – nes ji yra karaliaus duktė”. Bet, nuėję jos laidoti, jie rado tik jos kaukolę, kojas ir rankų galūnes. Kai jie sugrįžo ir jam pranešė, jis tarė: “Tai VIEŠPATIES žodis, kurį jis tarė per savo tarną Eliją Tišbietį: ‘Jezrėelio lauke šunys ės Jezabelės kūną. Jezabelės lavonas bus tarsi mėšlas žemei Jezrėelio lauke, ir niekas nebegalės pasakyti: tai Jezabelė'”.

Ahabo palikuonių išžudymas Ahabas turėjo septyniasdešimt palikuonių Samarijoje. Jehu’as tad parašė laiškus ir pasiuntė juos į Samariją Jezrėelio didžiūnams ir seniūnams bei Ahabo vaikų globėjams. Jis rašė: “Nūn, kai šis laiškas jus pasieks, kadangi jūsų valdovo sūnūs yra su jumis ir jūs turite taip pat kovos vežimų ir arklių, įtvirtintą miestą ir ginklų, išsirinkite geriausią ir tinkamiausią iš jūsų valdovo sūnų, pasodinkite jį į jo tėvo sostą ir kovokite už savo valdovo namus!” Bet jie buvo klaiko apimti. “Štai, – jie sakė, – du karaliai negalėjo prieš jį atsilaikyti, tad kaip galime mes atsispirti?” Rūmų prižiūrėtojas ir miesto valdytojas drauge su seniūnais ir globėjais pasiuntė Jehu’ui šį žodį: “Mes esame tavo tarnai; darysime, ką tik tu mums sakysi. Mes karaliumi nė vieno nestatysime; daryk, kaip geriau tau atrodo”.

Jis parašė jiems antrą laišką. Jame rašė: “Jeigu esate mano pusėje ir pasirengę manęs klausyti, paimkite galvas vyrų, sūnų jūsų valdovo, ir ateikite rytoj šiuo laiku pas mane į Jezrėelį”. O karaliaus sūnūs – septyniasdešimt iš viso – buvo pas miesto didikus, kurie juos augino. Kai didikus pasiekė laiškas, jie paėmė karaliaus sūnus ir visus septyniasdešimt nužudė. Sudėję jų galvas į pintines, nusiuntė jam į Jezrėelį. Kai atėjo pasiuntinys ir jam pranešė: “Karaliaus sūnų galvos yra atneštos”, – jis įsakė: “Sudėkite jas iki ryto į dvi krūvas prie miesto vartų įėjimo”. Rytą jis išėjo ir, atsistojęs ten, tarė visiems žmonėms: “Jūs nekalti. Tiesa, aš surengiau sąmokslą prieš savo valdovą ir jį nužudžiau, tačiau kas šiuos visus paguldė? Žinokite tad, kad nė vienas žodis, kurį VIEŠPATS yra ištaręs prieš Ahabo namus, neliks neįvykdytas. VIEŠPATS įvykdė visa, ką jis buvo paskelbęs per savo tarną Eliją”. Tada Jehu’as išžudė visus, išlikusius Jezrėelyje iš Ahabo namų, – visus jo didikus, jo artimus bičiulius ir kunigus, – nepalikdamas nė vieno gyvo.

Judo karaliaus Ahazijo giminės Tada jis leidosi kelionėn į Samariją. Pakeliui, prie Bet-Eked-haRojimų, Jehu’as aptiko Judo karaliaus gimines. Jis klausė: “Kas jūs esate?” – “Mes esame Ahazijo giminės, – jie atsakė, – atėjome aplankyti karaliaus sūnų ir karalienės motinos sūnų”. Jehu’as įsakė: “Suimkite juos gyvus!” Suėmus juos gyvus, jie buvo nužudyti – keturiasdešimt du iš viso – prie Bet-Ekedo vandens talpyklos. Nė vieno jų nepasigailėjo.

Jehu’as ir JehonadabasIš ten iškeliavęs, jis sutiko Rechabo sūnų Jehonadabą , ateinantį jo pasitikti. Pasveikinęs jį, jam tarė: “Ar tavo širdis taip man atsidavusi, kaip mano širdis tau atsidavusi?” – “Taip yra!” – atsakė Jehonadabas. “Jeigu taip yra, – tarė Jehu’as, – duok man ranką”. Taigi jis padavė jam ranką. Jehu’as įkėlė jį pas save į vežimą. “Eikš su manimi, – jis tarė, – ir pamatyk mano uolumą VIEŠPAČIUI”. Ir pasodino jį savo vežime. Atvykęs į Samariją, Jehu’as žudė visus, kurie buvo išlikę Samarijoje iš Ahabo namų, kol juos išnaikino, įvykdydamas žodį, kurį VIEŠPATS buvo davęs Elijui.

Baalo šventyklos ir sekėjų sunaikinimas Tada Jehu’as, surinkęs visus žmones, jiems tarė: “Ahabas tarnavo Baalui tik šiek tiek, Jehu’as jam tarnaus kur kas daugiau. Nūn tad pašaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus jo garbintojus ir visus jo kunigus. Tenetrūksta nė vieno, nes Baalui aš turiu atnašauti didelę auką. Kas neateis, neliks gyvas!” Bet Jehu’as elgėsi klastingai, norėdamas sunaikinti Baalo garbintojus. “Švęskite iškilmingą sueigą Baalui”, – įsakė Jehu’as. Sueiga buvo paskelbta. Kai Jehu’as išsiuntė žodį visam Izraeliui, atėjo visi Baalo garbintojai. Neliko nė vieno, kuris nebūtų atėjęs. Jie rinkosi į Baalo šventyklą ir pripildė Baalo šventyklą nuo sienos iki sienos. Tada Jehu’as drabužių prižiūrėtojui tarė: “Išduok drabužius visiems Baalo garbintojams”. Jis išdalijo jiems drabužius. Įėjęs į Baalo šventyklą su Rechabo sūnumi Jehonadabu, Jehu’as Baalo garbintojams tarė: “Rūpestingai peržiūrėkite, kad tarp jūsų nebūtų jokio VIEŠPATIES garbintojo, bet būtų vien tik Baalo garbintojai”. Tada jie pradėjo atnašauti aukas ir deginamąsias atnašas.

O Jehu’as buvo pastatęs lauke savo aštuoniasdešimt vyrų ir jiems buvo pasakęs: “Jei kas leistų pabėgti kuriam nors iš vyrų, kuriuos aš atiduodu į jūsų rankas, turės atsakyti savo gyvybe už jo gyvybę”. Vos pabaigus atnašauti deginamąją auką, Jehu’as įsakė sargams ir pareigūnams: “Ateikite ir juos išžudykite! Teneištrūksta nė vienas!” Jie tad išžudė juos kalaviju, palikdami ten gulėti. Tada jie įėjo į Baalo šventyklą ir, išnešę Baalo šventyklos šventąjį stulpą, jį sudegino. Jie nuvertė Baalo aukurą ir nugriovė Baalo šventyklą, paversdami ją išviete iki šios dienos.

Jehu’o karaliavimas Izraelio karalystėjeTaip Jehu’as išrovė Baalą iš Izraelio. Tačiau Jehu’as nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis Izraelį įtraukė į nuodėmę, būtent nuo auksinių veršių Bet-Elyje ir Dane. VIEŠPATS tarė Jehu’ui: “Kadangi tu gerai pasielgei ir padarei, kas dora mano akyse, įvykdydamas Ahabo namams visa, kas buvo prieš juos mano širdyje, keturios tavo sūnų kartos sėdės Izraelio soste”. Bet Jehu’as nesirūpino laikytis VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, mokymo visa širdimi, nuodėmių, kuriomis Jeroboamas įtraukė Izraelį į nuodėmę, jis neatsikratė.

Tomis dienomis VIEŠPATS pradėjo genėti Izraelį. Visoje Izraelio žemėje Hazaelis nedavė ramybės izraeliečiams: rytuose nuo Jordano, visame Gileado krašte – Gado, Reubeno ir Manaso giminių žmonėms – nuo Aroerio, prie Arnono slėnio, iki Gileado ir Bašano.

O kiti Jehu’o darbai – visa, ką jis darė, ir visi jo žygdarbiai, – argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Taigi Jehu’as užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje. Jo sūnus Jehoahazas tapo karaliumi jo vietoje. Jehu’as valdė Izraelį dvidešimt aštuonerius metus.

Atalija valdo Judo karalystę Ahazijo motina Atalija, sužinojusi, kad jos sūnus mirė, nedelsdama išžudė visus karališkosios šeimos palikuonis. Bet karaliaus Joramo duktė Jehošeba, Ahazijo sesuo, paėmusi Ahazijo sūnų Joašą, vogčiomis išnešė jį iš tos vietos, kur buvo žudomi karaliaus sūnūs, ir paliko jį bei jo auklę viename miegamajame. Taip ji paslėpė jį nuo Atalijos, ir jis nebuvo nužudytas. Su ja jis išbuvo šešerius metus, paslėptas VIEŠPATIES Namuose, o Atalija valdė kraštą.

Bet septintais metais Jehojada pasišaukė karitų bei palydos sargybinių šimtininkus ir įsakė jiems sueiti pas jį į VIEŠPATIES Namus. Sudaręs su jais sandorą, prisaikdino juos VIEŠPATIES Namuose ir parodė karaliaus sūnų. “Štai ką jūs turite padaryti, – jiems įsakė, – vienas trečdalis jūsų, baigiančių tarnybą šabo dieną, liks rūmų sargyboje, kitas trečdalis bus pastatytas prie Suro vartų, o dar kitas trečdalis bus prie vartų už palydos sargybinių. Jūs būsite Namų sargyboje iš visų pusių. O kiti du jūsų būriai – visi, kurie šią savaitę nėra tarnyboje, saugos VIEŠPATIES Namus, kad apsaugotų karalių. Jūs apsupsite karalių iš visų pusių, kiekvienas su ginklais rankoje, ir kas tik artintųsi prie gretų, turi būti užmuštas. Būkite su karaliumi, kad ir ką jis darytų!”

Šimtininkai padarė visa, kaip kunigas Jehojada įsakė. Kiekvienas atvedė savo vyrus, – tuos, kurie buvo tarnyboje tą šabą, ir tuos, kurie nebuvo tarnyboje tą šabą, – ir atėjo pas kunigą Jehojadą. Kunigas įteikė šimtininkams karaliaus Dovydo ietis ir skydus, kurie buvo VIEŠPATIES Namuose. Palydos sargybiniai, kiekvienas vyras su ginklais rankoje, sustojo nuo pietinės Namų pusės iki šiaurinės Namų pusės, aplink aukurą ir Namus, karaliui apsaugoti iš visų pusių. Tada Jehojada atvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam vainiką ir padavė valdžios ženklus. Jis buvo paskelbtas karaliumi ir pateptas, jiems plojant ir šaukiant: “Tegyvuoja karalius!”

Atalija, išgirdusi palydos sargybinių ir žmonių šauksmus, nuėjo prie žmonių į VIEŠPATIES Namus. Apsižvalgė, žiūri, karalius pagal paprotį stovi prie šulo, vadai bei trimitininkai šalia karaliaus, o šalies žmonės džiūgauja ir pučia trimitus. Atalija persiplėšė sau drabužius ir ėmė šaukti: “Išdavystė! Išdavystė!” Tada kunigas Jehojada kariuomenės pareigūnams – šimtininkams – davė įsakymą, tardamas: “Išveskite ją laukan pro gretas ir, jei kas ją sektų, ištikite jį kalaviju”. Mat kunigas sakė: “VIEŠPATIES Namuose ji neturi būti užmušta”. Jie tad išvedė ją jėga. Ji buvo nužudyta, kai ėjo į karaliaus rūmus pro Arklių vartus.

O Jehojada sudarė sandorą tarp VIEŠPATIES ir karaliaus bei žmonių, kad jie būtų VIEŠPATIES tauta. O kitą sandorą – tarp karaliaus ir tautos. Tada visi šalies žmonės, nuėję į Baalo šventyklą, ją nugriovė, jo aukurus ir statulas sutrupino, o Baalo kunigą Mataną užmušė priešais aukurus. Pastatęs sargybinius VIEŠPATIES Namuose, kunigas Jehojada su šimtininkais, karitais, palydos sargybiniais ir visos šalies žmonėmis palydėjo karalių iš VIEŠPATIES Namų į karaliaus rūmus pro palydos sargybinių vartus, ir karalius sėdosi į sostą. Visos šalies žmonės džiūgavo, ir miestas liko ramus. O Atalija buvo nužudyta kalaviju prie karaliaus rūmų.

Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi.

Jehoašo karaliavimas Judo karalystėje Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi. Septintaisiais Jehu’o metais Jehoašas pradėjo karaliauti ir karaliavo Jeruzalėje keturiasdešimt metų. Jo motina buvo vardu Zibja iš Beer-Šebos. Per visas savo dienas Jehoašas darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, nes jį buvo mokęs kunigas Jehojada. Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus.

Kunigams Jehoašas tarė: “Visus VIEŠPATIES Namuose atnašautų šventųjų įplaukų pinigus – surašymo mokestį, asmeninio išpirkimo kainą ir bet kokias lėšas, savo noru atnašautas VIEŠPATIES Namuose, – tepaima kunigai sau, kiekvienas iš savo geradarių. Savo ruožtu jie turi pataisyti Namus, kada tik prireikia juos taisyti”.

Bet dvidešimt trečiaisiais karaliaus Jehoašo metais buvo pastebėta, kad Namuose kunigai reikiamų pataisymų nebuvo darę. Todėl karalius Jehoašas pasišaukė kunigą Jehojadą bei kitus kunigus ir juos paklausė: “Kodėl jūs Namų netaisote? Užtat nebepriimkite daugiau pinigų iš savo geradarių, bet perduokite juos Namams taisyti”. Kunigai sutiko daugiau nebepriiminėti pinigų iš žmonių ir nebūti atsakingi už Namų taisymą.

Tada kunigas Jehojada paėmė vieną skrynią ir, išgręžęs skylę jos dangtyje, padėjo ją šalia aukuro, dešinėje pusėje, pro kur įeinama į VIEŠPATIES Namus. Kunigai – slenksčio sargai – įdėdavo į ją visus pinigus, atneštus į VIEŠPATIES Namus. Kada tik jie pastebėdavo, kad skrynioje yra daug pinigų, ateidavo karaliaus raštininkas ir vyriausiasis kunigas, suskaičiuodavo VIEŠPATIES Namuose esamus pinigus ir supildavo juos į maišus. Suskaičiuoti pinigai būdavo duodami į rankas darbų prižiūrėtojų, kurie buvo atsakingi už VIEŠPATIES Namus. O šie savo ruožtu išmokėdavo dailidėms ir statytojams, dirbantiems VIEŠPATIES Namuose, mūrininkams ir akmenkaliams, pirkdavo medį bei skaldytą akmenį VIEŠPATIES Namams taisyti ir apmokėdavo visas Namų taisymo išlaidas. Bet iš sidabro nei dubenys, nei žnyplės, nei šlakstyklės, nei trimitai – jokie indai iš aukso ar sidabro – nebuvo dirbami VIEŠPATIES Namuose už pinigus, atneštus į VIEŠPATIES Namus, nes tai buvo duodama darbų prižiūrėtojams tik VIEŠPATIES Namams taisyti. Be to, vyrai, į kurių rankas buvo duodami pinigai darbininkams apmokėti, nebuvo tikrinami, nes jie sąžiningai elgėsi.

Pinigai atnašų už kaltę ir pinigai atnašų už nuodėmę nebuvo nešami į VIEŠPATIES Namus; jie priklausė kunigams.

Tuo metu Aramo karalius Hazaelis, pakilęs į žygį, užpuolė Gatą ir jį paėmė. Hazaelis pasuko žygiuoti ir prieš Jeruzalę. O Judo karalius Jehoašas, paėmęs visas įžado dovanas, atnašautas jo protėvių Jehošafato, Jehoramo, Ahazijo bei savo paties, ir visą auksą, rastą VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų ižduose, išsiuntė juos Aramo karaliui Hazaeliui. Tada Hazaelis pasitraukė nuo Jeruzalės.

O kiti Joašo darbai – visa, ką jis darė, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jo dvariškiai sukilo ir, surengę sąmokslą, nužudė Joašą Milo rūmuose, prie kelio, einančio žemyn į Silą. Šimeato sūnus Jozakaras ir Šomero sūnus Jehozabadas – jo dvariškiai – jį nužudė. Jis mirė ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o jo sūnus Amazijas tapo karaliumi jo vietoje.

Jehoahazo karaliavimas Izraelio karalystėje Dvidešimt trečiaisiais Judo karaliaus Ahazijo sūnaus Joašo metais Jehu’o sūnus Jehoahazas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo septyniolika metų. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kartodamas Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmes, kuriomis jis pastūmėjo į nuodėmę Izraelį. Nuo jos nepasitraukė. VIEŠPATS taip užsidegė pykčiu ant Izraelio, kad juos dažnai atidavinėjo Aramo karaliui Hazaeliui ir Hazaelio sūnui Ben-Hadadui. Bet Jehoahazas maldavo VIEŠPATĮ, ir VIEŠPATS jį išklausė, nes jis matė Izraelio priespaudą ir kaip Aramo karalius buvo juos nukamavęs. VIEŠPATS davė Izraeliui gelbėtoją, ir jie išsivadavo iš Aramo. Izraeliečiai gyveno savo namuose kaip anksčiau. Tačiau nuo Jeroboamo namų nuodėmių, kuriomis jis pastūmėjo Izraelį į nuodėmę, jie nesitraukė, bet atkakliai toliau jas darė. Net šventasis stulpas stovėjo Samarijoje. Iš tikro Jehoahazui nebebuvo likę kareivių, išskyrus penkiasdešimt raitelių, dešimt kovos vežimų ir dešimt tūkstančių pėstininkų, nes Aramo karalius buvo sunaikinęs juos ir sutrypęs kaip dulkes po kojomis.

O kiti Jehoahazo darbai – visa, ką jis darė, ir jo žygdarbiai, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Jehoahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje, o jo sūnus Joašas tapo karaliumi jo vietoje.

Jehoašo karaliavimas Izraelio karalystėjeTrisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Joašo metais Jehoahazo sūnus tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo šešiolika metų. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nepasitraukė nuo visų Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įviliojo į nuodėmę Izraelį, bet atkakliai jas darė.

O kiti Joašo darbai – visa, ką jis darė, jo žygdarbiai kare su Judo karaliumi Amaziju, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Joašas užmigo su savo protėviais, ir Jeroboamas atsisėdo į jo sostą. Joašas buvo palaidotas Samarijoje su Izraelio karaliais.

Pranašo Elišos mirtisElišai susirgus mirtina liga, Izraelio karalius Joašas nuėjo jo aplankyti. “Mano tėve, mano tėve, – kalbėjo verkdamas jo, – tu Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!” Eliša jam tarė: “Paduok lanką ir strėlių”. Jis padavė lanką ir strėlių. “Įtempk lanką!” – jis tarė Izraelio karaliui. Jam įtempus lanką, Eliša uždėjo savo rankas karaliui ant rankų ir tarė: “Atidaryk langą į rytų pusę!” Jis atidarė langą. Eliša paliepė: “Paleisk!” Jis paleido. Tada Eliša tarė: “Strėlė VIEŠPATIES pergalės, strėlė pergalės prieš Aramą! Tu visiškai sutriuškinsi aramėjus prie Afeko”. Jis tęsė: “Nūn paimk strėles”. Karalius paėmė. “Duok jomis į žemę!” – jis tarė Izraelio karaliui. Sudavęs tris kartus, jis sustojo. Dievo vyras ant jo supyko ir tarė: “O kad būtumei sudavęs penketą ar šešetą kartų! Tu būtumei visiškai sunaikinęs Aramą, dabar gi tik tris kartus Aramą tenugalėsi”.

Eliša mirė ir buvo palaidotas. Tuo metu moabiečių gaujos užpuldinėdavo kraštą metų pradžioje. Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Elišos kapą. Vos tik tas mirusis vyras palietė Elišos kaulus, jis atgijo ir atsistojo ant kojų.

Aramo karalius Hazaelis engė Izraelį per visas Jehoahazo dienas. Bet VIEŠPATS buvo jiems maloningas ir gailestingas, atsigręžė į juos dėl savo sandoros su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Iki šiol jis nenorėjo jų sunaikinti ar atstumti nuo savo veido.

Aramo karaliui Hazaeliui mirus, jo sūnus Ben-Hadadas tapo karaliumi jo vietoje. Tada Jehoahazo sūnus Jehoašas vėl atėmė iš Hazaelio sūnaus Ben-Hadado miestus, paimtus kare su jo tėvu Jehoahazu. Tris kartus Joašas jį nugalėjo ir atgavo Izraelio miestus.

Amazijo karaliavimas Judo karalystėje Antraisiais Izraelio karaliaus Jehoahazo sūnaus Joašo metais Judo karalius Joašo sūnus Amazijas pradėjo karaliauti. Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motinos vardas buvo Jehoadina iš Jeruzalės. Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, tačiau ne kaip jo protėvis Dovydas. Visur jis elgėsi, kaip buvo elgęsis jo tėvas Joašas. Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau ten atnašavo aukas ir degino smilkalus. Kai karalystė buvo tvirtai jo rankoje, jis nubaudė mirtimi dvariškius, kurie buvo nužudę jo tėvą karalių. Betgi žudikų vaikų mirtimi jis nenubaudė, pagal tai, kas parašyta Mozės Mokymo knygoje, kur VIEŠPATS įsakė: “Tėvai nebus baudžiami mirtimi už vaikus nei vaikai nebus baudžiami mirtimi už tėvus. Žmogus turi būti baudžiamas tik už savo nuodėmes”.

Jis užmušė dešimt tūkstančių edomiečių Druskos slėnyje ir paėmė antpuoliu Selą. Ją pavadino Joktė-Eliu, kaip ir iki šiol vadinama. Tada Amazijas nusiuntė pasiuntinius pas Izraelio karalių Jehu’o sūnaus Jehoahazo sūnų Jehoašą, tardamas: “Eikš, susitikime akis į akį”. Izraelio karalius Jehoašas Judo karaliui Amazijui atsakė, tardamas: “Libano usnis pasiuntė žodį Libano kedrui, tardama: ‘Duok savo dukterį mano sūnui žmona’. Bet Libano laukinis žvėris, eidamas pro šalį, sutrypė usnį. Iš tikrųjų tu nugalėjai Edomą, ir tavo širdis yra pasipūtusi. Džiaukis savo garbe ir sėdėk namie! Kam gi turėtum ieškoti nelaimės, kad tu pats kristum ir Judą su savimi nusitemptum?”

Amazijas nenorėjo klausyti. Izraelio karalius Jehoašas tad išžygiavo. Jis ir Judo karalius Amazijas susitiko akis į akį mūšyje prie Bet-Šemešo Judo karalystėje. Judą Izraelis nugalėjo. Visi išbėgiojo į savo namus. Izraelio karalius Jehoašas paėmė į nelaisvę Judo karalių, Ahazijo sūnaus Jehoašo sūnų Amaziją. Atžygiavęs į Jeruzalę, pralaužė Jeruzalės sienoje keturių šimtų uolekčių spragą nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų. Pasigrobęs visą auksą ir sidabrą, visus reikmenis, rastus VIEŠPATIES Namuose bei karaliaus rūmų ižduose, ir įkaitus, jis sugrįžo į Samariją.

O kiti Jehoašo darbai – visa, ką jis darė, jo žygdarbiai ir jo karas su Judo karaliumi Amaziju, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Jehoašas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje su Izraelio karaliais, o jo sūnus Jeroboamas tapo karaliumi jo vietoje.

Judo karaliaus Joašo sūnus Amazijas gyveno penkiolika metų po Izraelio karaliaus Jehoahazo sūnaus Jehoašo mirties. O kiti Amazijo darbai argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Sąmokslas prieš jį buvo surengtas Jeruzalėje, todėl jis pabėgo į Lachišą. Bet sąmokslininkai nusivijo į Lachišą ir ten jį užmušė. Pargabentas ant arklių, jis buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Tada visi Judo žmonės paėmė šešiolikmetį Azariją ir pastatė jį karaliumi jo tėvo Amazijo vietoje. Jis atstatė Elatą ir sugrąžino jį Judui tada, kai karalius Amazijas užmigo su savo protėviais.

Jeroboamo II karaliavimas Izraelio karalystėje Penkioliktaisiais Judo karaliaus Joašo sūnaus Amazijo metais Izraelio karalius Joašo sūnus Jeroboamas tapo karaliumi Samarijoje keturiasdešimt vieneriems metams. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nepasitraukė nuo visų Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įvedė Izraelį į nuodėmę. Per jį sugrįžo Izraelio žemė nuo Lebo- Hamato iki Arabos jūros pagal VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pažadą, kurį jis buvo davęs per savo tarną pranašą Amitajo sūnų Joną iš Gat- Hefero. Nes VIEŠPATS matė, kad Izraelio būklė buvo iš tikro labai karti, nebuvo likę nė vieno – vergo ar laisvo, nebuvo nė vieno Izraeliui padėti. Kadangi VIEŠPATS nebuvo nusprendęs išdildyti Izraelio vardo iš po dangaus, dėl to jis išgelbėjo juos per Joašo sūnų Jeroboamą.

O kiti Jeroboamo darbai – visa, ką jis darė, jo žygdarbiai, kaip jis kovojo ir kaip jis atgavo Izraeliui Damaską ir Hamatą, kurie priklausė Judui, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Jeroboamas užmigo su savo protėviais Izraelio karaliais, ir jo sūnus Zecharijas tapo karaliumi jo vietoje.

Azarijo (Uzijo) karaliavimas Judo karalystėje Dvidešimt septintaisiais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais tapo karaliumi Judo karaliaus Amazijo sūnus Azarijas. Jis buvo šešiolikos metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt dvejus metus. Jo motinos vardas buvo Jekolija iš Jeruzalės. Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs jo tėvas Amazijas. Nepaisant to, aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus. VIEŠPATS ištiko karalių liga, – jis buvo raupsuotas iki pat mirties ir gyveno atskirame name. Karaliaus sūnus Jotamas rūpinosi rūmais ir valdė krašto žmones.

O kiti Azarijo darbai – visa, ką jis darė, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Azarijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o jo sūnus Jotamas tapo karaliumi jo vietoje.

Zecharijo karaliavimas Izraelio karalystėje Trisdešimt aštuntaisiais Judo karaliaus Azarijo metais Jeroboamo sūnus Zecharijas buvo Izraelio karaliumi Samarijoje šešis mėnesius. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo protėviai. Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įtraukė Izraelį į nuodėmę, neatsisakė. Jabešo sūnus Šalumas surengė prieš jį sąmokslą. Užpuolęs viešai jį nužudė ir jo vietoje tapo karaliumi.

O kiti Zecharijo darbai yra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje. Toks buvo VIEŠPATIES pažadas, duotas Jehu’ui: “Tavo palikuonys sėdės Izraelio soste iki ketvirtosios kartos”. Taip ir įvyko.

Šalumo karaliavimas Izraelio karalystėjeJabešo sūnus Šalumas tapo karaliumi trisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Uzijo metais ir karaliavo vieną mėnesį Samarijoje. Gadžio sūnus Menahemas, atžygiavęs iš Tirzos į Samariją, užpuolė Jabešo sūnų Šalumą ir, jį nukovęs, tapo karaliumi jo vietoje.

O kiti Šalumo darbai ir jo surengtas sąmokslas yra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje. Tuo metu, žygiuodamas iš Tirzos, Menahemas užpuolė Tifsahą ir visus miesto bei visos jo srities gyventojus. Kadangi jie nenorėjo pasiduoti, jis išžudė žmones ir perskrodė visas nėščias moteris.

Menahemo karaliavimas Izraelio karalystėjeTrisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Azarijo metais Gadžio sūnus Menahemas tapo Izraelio karaliumi. Samarijoje jis karaliavo dešimt metų. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, per visas savo dienas nepasitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įstūmė Izraelį į nuodėmę.

Asirijos karalius Pulas įsiveržė į kraštą. Menahemas davė Pului tūkstantį sidabrinių talentų, kad padėtų jam įtvirtinti karališką valdžią. Menahemas apdėjo mokesčiais Izraelį: kiekvienas pasiturintis žmogus turėjo mokėti Asirijos karaliui penkiasdešimt sidabrinių šekelių duoklės. Asirijos karalius tad pasitraukė ir krašte nepasiliko. O kiti Menahemo darbai – visa, ką darė, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Menahemas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Pekahjas tapo karaliumi jo vietoje.

Pekahjo karaliavimas Izraelio karalystėjePenkiasdešimtaisiais Judo karaliaus Azarijo metais Menahemo sūnus Pekahjas tapo karaliumi Samarijoje ir valdė dvejus metus. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įstūmė Izraelį į nuodėmę. Remalijo sūnus Pekahas, jo pareigūnas, surengė prieš jį sąmokslą ir užpuolė jį karaliaus rūmuose Samarijoje. Su juo buvo penkiasdešimt gileadiečių drauge su vyrais iš Argobo ir Arjės. Jis nužudė Pekahją ir tapo karaliumi jo vietoje.

O kiti Pekahjo darbai – visa, ką jis darė, yra užrašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje.

Pekaho karaliavimas Izraelio karalystėjePenkiasdešimt antraisiais Judo karaliaus Azarijo metais Remalijo sūnus Pekahas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir valdė dvidešimt metų. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įstumė Izraelį į nuodėmę.

Izraelio karaliaus Pekaho dienomis Asirijos karalius Tiglat- Pileseras atžygiavo ir paėmė Ijoną, Abel-Bet-Maaką, Janohą, Kedešą, Hazorą – Gileadą, Galilėją ir visą Naftalio sritį, – o gyventojus išvarė į Asiriją. Tada Hošeos sūnus Ela surengė sąmokslą prieš Remalijo sūnų Pekahą ir užpuolęs jį nužudė. Hošea tapo karaliumi jo vietoje dvidešimtaisiais Uzijo sūnaus Jotamo metais. O kiti Pekaho darbai – visa, ką jis darė, yra užrašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje.

Jotamo karaliavimas Judo karalystėjeAntraisiais Izraelio karaliaus Remalijo sūnaus Pekaho metais Judo karaliaus sūnus Jotamas tapo karaliumi. Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jo motina buvo Zadoko duktė, vardu Jeruša. Jis darė, kas buvo gera VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Uzijas. Betgi aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus. Jis pastatė VIEŠPATIES Namų Aukštutinius vartus.

O kiti Jotamo darbai – visa, ką jis darė, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jo dienomis VIEŠPATS pradėjo kurstyti Aramo karalių Reziną ir Remalijo sūnų Pekahą prieš Judą. Jotamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo, savo protėvio, mieste, o jo sūnus Ahazas tapo karaliumi jo vietoje.

Ahazo karaliavimas Judo karalystėje Septynioliktaisiais Remalijo sūnaus Pekaho metais Judo karaliaus Jotamo sūnus Ahazas tapo karaliumi. Ahazas buvo dvidešimties metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jis nedarė, kas buvo dora VIEŠPATIES, savo Dievo, akyse, kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas, bet ėjo Izraelio karalių pėdomis. Net savo sūnų pervedė per ugnį pagal pasibjaurėtiną paprotį tautų, kurias VIEŠPATS buvo pašalinęs izraeliečiams iš kelio. Be to, jis atnašavo aukas ir degino smilkalus aukštumų alkuose – ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu.

Tada Aramo karalius Rezinas ir Izraelio karalius Remalijo sūnus Pekahas atžygiavo į Jeruzalę kariauti. Jie apgulė Ahazą, bet nepajėgė jo nugalėti. Tuo metu Edomo karalius atgavo Elatą Edomui, išvarydamas iš jo Judo žmones. Edomiečiai atėjo į Elatą ir gyvena ten iki šios dienos. Ahazas išsiuntė pasiuntinius pas Asirijos karalių Tiglat-Pileserą, tardamas: “Aš esu tavo tarnas ir tavo sūnus. Ateik ir išgelbėk mane iš nagų Aramo karaliaus ir iš nagų Izraelio karaliaus, kurie mane puola”. Ahazas paėmė sidabrą ir auksą, esančius VIEŠPATIES Namuose bei karaliaus rūmų ižduose, ir nusiuntė kaip dovaną Asirijos karaliui. Asirijos karalius jo prašymą patenkino. Atžygiavęs prieš Damaską, Asirijos karalius jį paėmė. Jo gyventojus ištrėmė į Kirą, o Reziną nužudė.

Karalius Ahazas, nuvykęs į Damaską pasveikinti Asirijos karaliaus Tiglat-Pilesero, pamatė Damasko aukurą. Karalius Ahazas pasiuntė kunigui Urijui aukuro pavyzdį ir išsamų brėžinį, kaip jį padaryti. Kunigas Urijas statė aukurą lygiai taip, kaip jam karalius Ahazas buvo nurodęs iš Damasko. Prieš karaliui Ahazui parvykstant iš Damasko, kunigas Urijas užbaigė jį statyti. Sugrįžęs iš Damasko, karalius apžiūrėjo aukurą. Tada, palypėjęs prie jo, karalius atnašavo savo deginamąją auką bei grūdų atnašą, išliejo savo geriamąją atnašą ir pašlakstė aukurą savo bendravimo atnašų krauju. O varinį aukurą, buvusį VIEŠPATIES akivaizdoje, jis pastūmė iš jo vietos Namų priešakyje, – vietos tarp naujojo aukuro ir VIEŠPATIES Namų, – ir pastatė jį savo aukuro šiauriniame šone. “Ant šio didžiojo aukuro, – karalius Ahazas įsakė kunigui Urijui, – atnašauk ir ryto deginamąją auką, ir vakaro javų atnašą, ir karaliaus deginamąją auką, ir jo javų atnašą drauge su visų krašto žmonių deginamosiomis aukomis, jų javų atnašomis ir jų geriamosiomis atnašomis. Ant jo turi pašlakstyti kraują visų deginamųjų aukų ir kraują visų aukų, o apie varinį aukurą aš nuspręsiu”. Kunigas Urijas darė visa, kaip karalius Ahazas įsakė.

Karalius Ahazas nuėmė įsprūdas nuo pastovų ir nukėlė nuo jų praustuvus. Jis nukėlė varinę jūrą nuo varinių jaučių ir padėjo ją ant akmeninės aslos. Pagerbdamas Asirijos karalių, jis pašalino iš VIEŠPATIES Namų pakylą, pastatytą Namuose karaliaus sostui, ir įėjimą iš lauko, padarytą karaliui.

O kiti Ahazo darbai – visa, ką jis darė, argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Ahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o jo sūnus Hezekijas tapo karaliumi jo vietoje.

Hošeos karaliavimas Izraelio karalystėje Dvyliktaisiais Judo karaliaus Ahazo metais Elos sūnus Hošea tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir valdė devynerius metus. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nors ne tokiu mastu, kaip pirma jo buvusieji Izraelio karaliai. Prieš jį atžygiavo Asirijos karalius Šalmaneseras. Hošea tapo jam pavaldus ir mokėjo duoklę. Asirijos karalius pagavo Hošeą sąmokslaujant, nes jis buvo siuntęs pasiuntinius pas Egipto karalių So’ą ir nemokėjęs duoklės Asirijos karaliui, kaip jis kasmet darydavo. Asirijos karalius tad jį suėmė ir uždarė į kalėjimą.

Samarijos kritimasAsirijos karalius tada įsiveržė į visą kraštą ir, atžygiavęs į Samariją, trejus metus laikė ją apgultą. Devintaisiais Hošeos metais Asirijos karalius paėmė Samariją, ištrėmė izraeliečius į Asiriją ir apgyvendino juos Halahe prie Haboro, prie Gozano upės, ir Medijos miestuose.

Pastabos apie Izraelio galą Tai įvyko todėl, kad izraeliečiai buvo nusidėję VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kuris buvo išvedęs juos iš Egipto žemės, iš po faraono, Egipto karaliaus, rankos. Jie buvo garbinę kitus dievus ir elgęsi pagal įstatus tautų, kurias VIEŠPATS išvarė izraeliečiams nuo kelio, ir įstatus, kuriuos Izraelio karaliai buvo įvedę. Izraeliečiai nusikalto VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedorais darbais: jie statėsi aukštumų alkus visose savo gyvenvietėse, nuo sargybos bokštų iki įtvirtintų miestų; jie pasistatė paminklinius akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. Ten, visuose aukštumų alkuose, jie degino smilkalus, kaip darė tautos, kurias VIEŠPATS jiems ateinant buvo išvaręs į tremtį. Jie darė nedorus darbus, pykindami VIEŠPATĮ, ir garbino stabus, apie kuriuos VIEŠPATS buvo jiems pasakęs: “Jūs to nedarysite!”

VIEŠPATS įspėjo Izraelį ir Judą per kiekvieną pranašą ir kiekvieną regėtoją, tardamas: “Gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir laikykitės mano įsakymų ir mano įstatų viso mokymo, kurį daviau jūsų protėviams ir siunčiau jums per savo tarnus pranašus”. Bet jie nenorėjo klausyti, buvo kietasprandžiai, kaip buvo buvę jų protėviai, kurie netikėjo VIEŠPAČIU, savo Dievu. Jie paniekino jo įstatus bei jo sandorą, sudarytą su jų protėviais, ir jiems duotus įspėjimus. Jie ėjo paskui melagingus stabus ir tapo melagiais, jie sekė aplinkinėmis tautomis, nors VIEŠPATS buvo uždraudęs jiems elgtis, kaip jos elgėsi. Jie atmetė visus VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymus, nusiliejo stabus – du veršius, pasidirbo šventąjį stulpą, garbino dangaus galybes ir tarnavo Baalui. Savo sūnus ir dukteris jie vedė per ugnį, užsiėmė būrimu bei kerėjimais, parsidavė daryti, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, jį pykindami. Užtat VIEŠPATS labai įširdo ant Izraelio ir atstūmė juos nuo savo veido. Tepasiliko vien tik Judo giminė.

Net Judas nesilaikė VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, bet sekė įstatais, kuriuos Izraelis buvo įvedęs. VIEŠPATS atmetė visus Izraelio palikuonis. Jis vargino juos, atiduodamas į plėšikų rankas, kol pagaliau juos atstūmė nuo savo veido.

Kai VIEŠPATS atplėšė Izraelį nuo Dovydo namų, Nebato sūnus Jeroboamas buvo pastatytas karaliumi. Jeroboamas atitolino Izraelį nuo VIEŠPATIES ir įtraukė juos į didelę nuodėmę. Izraeliečiai toliau darė visas Jeroboamo padarytas nuodėmes ir nuo jų nesitraukė. Galop VIEŠPATS atstūmė juos nuo savo veido, kaip jis buvo kalbėjęs per savo tarnus pranašus. Izraeliečiai buvo ištremti iš savo žemės į Asiriją iki šios dienos.

Samariečių kilmė Asirijos karalius atgabeno žmonių iš Babilono, Kutos, Avos, Hamato ir Sefarvajimų ir apgyvendino juos Samarijos miestuose vietoje izraeliečių. Jie pradėjo valdyti Samariją ir kurtis jos miestuose. Iš pradžių, kurdamiesi ten gyventi, jie VIEŠPATIES negarbino. Užtat VIEŠPATS paleido ant jų liūtus, kurie kai kuriuos jų sudraskė. Asirijos karaliui buvo pranešta: “Tautos, kurias ištrėmei ir apgyvendinai Samarijos miestuose, nežino to krašto Dievo įsakų. Užtat jis paleido prieš juos liūtus. Štai jie žudo juos už tai, kad jie nežino to krašto Dievo įsakų”.

Asirijos karalius įsakė, tardamas: “Nusiųskite ten vieną iš kunigų, kuriuos iš ten buvote ištrėmę. Tegu nueina ir ten gyvena, temoko juos to krašto Dievo įsakų”. Taigi vienas kunigų, ištremtų iš Samarijos, parvyko ir gyveno Bet-Elyje. Jis mokė juos, kaip garbinti VIEŠPATĮ.

Betgi kiekviena tauta ir toliau darėsi savo dievus ir statė juos aukštumų alkuose, kurias buvo pasistatę Samarijos žmonės. Taip darė visos tautos miestuose, kuriuose gyveno. Babilono žmonės pasidirbo Sukot-Benotą, Kuto žmonės pasidirbo Nergalą, Hamato žmonės pasidirbo Ašimą. Avitai pasidirbo Nibhazą ir Tartaką, sefarvajitai degino savo vaikus kaip auką Adramelechui ir Anamelechui, Sefarvajimų dievams. Jie garbino ir VIEŠPATĮ, bet paskyrė sau aukštumų alkų kunigais visokius žmones iš savųjų, kad atliktų jiems apeigas aukštumų alkuose. Taigi jie garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo taip pat ir savo dievams pagal įsakus tautų, iš kurių jie buvo ištremti. Iki šios dienos jie tebesilaiko savo senų įsakų.

Jie VIEŠPATIES deramai negarbina ir nesilaiko įstatų ir įsakų – mokymo ir įsakymo, duotų palikuonims Jokūbo, kuriam buvo duotas Izraelio vardas. O VIEŠPATS buvo sudaręs su jais sandorą ir įsakęs jiems, tardamas: “Kitų dievų negarbinsite, jiems nesilenksite, jiems netarnausite, neatnašausite jiems aukų. Garbinsite vien tik VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jus iš Egipto žemės didžia galybe ir pakelta ranka, tik jam vienam lenksitės ir tik jam vienam atnašausite aukas. Visų įstatų ir įsakų, mokymo ir įsakymo, kuriuos jis užrašė jums, per visas savo dienas ištikimai laikysitės. Kitų dievų negarbinkite ir neužmirškite sandoros, kurią aš su jumis sudariau. Kitų dievų negarbinkite, bet garbinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą. Jis išgelbės jus iš visų jūsų priešų rankos”. Tačiau jie nenorėjo klausyti ir elgėsi pagal savo senuosius įsakus.

Taigi tos tautos garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo ir savo stabams. Iki šios dienos jų vaikai ir jų vaikų vaikai tebedaro, kaip darė jų protėviai.

E. JUDO KARALYSTĖ PO  METŲ PRIEŠ KRISTŲ

Hezekijo karaliavimo Jeruzalėje įvadas Trečiaisiais Izraelio karaliaus Elos sūnaus Hošeos metais Judo karaliaus sūnus Hezekijas tapo karaliumi. Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo Zecharijo duktė, vardu Abi. Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas. Jis išnaikino aukštumų alkus, sutrupino paminklinius akmenis ir nukirto šventąjį stulpą. Varinį žaltį, kurį Mozė buvo padirbdinęs, sudaužė į gabalus, nes iki tų dienų izraeliečiai degindavo jam smilkalus. Jis buvo vadinamas Nehuštanu. Hezekijas pasitikėjo tik VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu. Panašaus į jį nebuvo tarp visų Judo karalių nei po jo, nei prieš jį. Jis buvo ištikimai atsidavęs VIEŠPAČIUI. Hezekijas niekad nepasitraukė nuo VIEŠPATIES, bet laikėsi įsakymų, kuriuos VIEŠPATS buvo davęs per Mozę. VIEŠPATS buvo su juo, ką tik jis imdavosi daryti, jam sekėsi. Jis pakėlė maištą prieš Asirijos karalių ir jam netarnavo; jis padarė sau pavaldžius filistinų sargybos bokštus ir įtvirtintus miestus iki pat Gazos ir jos žemių.

Samarijos kritimas: santrauka Ketvirtaisiais karaliaus Hezekijo metais, – tai buvo Izraelio karaliaus Elos sūnaus Hošeos septintieji metai, – Asirijos karalius Šalmaneseras atžygiavo prieš Samariją ir ją apgulė. Tretiems metams baigiantis, ją paėmė. Šeštaisiais Hezekijo metais, – tai buvo devintieji Izraelio karaliaus Hošeos metai, – Samarija buvo paimta. Asirijos karalius ištrėmė izraeliečius į Babiloniją, apgyvendino juos Halahe prie Hobaro, prie Gozano upės, ir Medijos miestuose. Tai įvyko dėl to, kad jie neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir sulaužė jo sandorą, visai nepaisydami ir nevykdydami, ką Mozė buvo įsakęs.

Sancheribo invazija Keturioliktaisiais karaliaus Hezekijo metais Asirijos karalius Sancheribas išsirengė į žygį prieš visus Judo įtvirtintus miestus ir juos paėmė. Judo karalius Hezekijas nusiuntė Asirijos karaliui į Lachišą šį žodį: “Aš nusikaltau. Palik mane. Kokią tik man duoklę uždėsi, aš nešiu”. Asirijos karalius pareikalavo iš Judo karaliaus Hezekijo trijų tūkstančių talentų sidabro ir trisdešimties talentų aukso. Hezekijas atidavė jam visą sidabrą, esantį VIEŠPATIES Namuose ir karaliaus rūmų ižduose. Tuo metu Hezekijas nulupo auksą nuo VIEŠPATIES Namų durų ir nuo durų staktų, kurias pats Judo karalius buvo aptraukęs auksu, ir atidavė jį Asirijos karaliui.

Asirijos karalius pasiuntė Tartaną, Rab-Sarį ir Rab-Šakę iš Lachišo pas karalių Hezekiją į Jeruzalę su stipriomis pajėgomis. Jie leidosi į žygį ir, atžygiavę į Jeruzalę, nuėjo ir išsirikiavo mūšiui prie Aukštutinio tvenkinio vandentiekio ant kelio į Velėtojo lauką. Jiems pašaukus karalių, pas juos išėjo rūmų valdytojas Hilkijo sūnus Eljakimas, raštvedys Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joahas.

Rab-Šakė į juos kreipėsi: “Prašom pasakyti Hezekijui: ‘Taip kalbėjo didysis karalius, Asirijos karalius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras? Nejau manai, kad tušti žodžiai gali atstoti karybą ir jėgą kare! Taigi kuo dabar pasitiki, kad sukilai prieš mane? Pasižiūrėk, tas Egiptas – lazda, kuria pasitiki, – yra iš tikrųjų palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki’. O jeigu man jūs sakysite: ‘VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime’, – argi jis nėra tas, kurio aukštumų šventoves ir aukurus Hezekijas išnaikino, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro? O dabar eikš lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: ‘Aš duosiu tau du tūkstančius žirgų, jeigu susirasi jiems šitiek raitelių’. Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną iš mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit tu pasitiki, kad kovos vežimų ir raitelių duos Egiptas! Be to, argi aš be VIEŠPATIES atėjau į šią vietą jos nusiaubti? Pats VIEŠPATS man įsakė: ‘Žygiuok į tą kraštą ir jį nusiaubk!'”

Tuomet Hilkijo sūnus Eljakimas, Šebna ir Joahas kreipėsi į Rab- Šakę: “Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai. Mes suprantame. Nekalbėki mums Judo žmonių kalba, ant mūrų sėdintiems žmonėms girdint”. Bet Rab-Šakė atsakė jiems: “Nejaugi manai, kad mano valdovas siuntė mane, kad pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ir tau? Priešingai, argi jis nesiuntė manęs tam, kad pasakyčiau tai ir žmonėms, sėdintiems ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?”

Tada Rab-Šakė pažengė į priekį ir sušuko garsiu balsu Judo žmonių kalba: “Klausykite didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus žodžių! Taip kalbėjo karalius: ‘Nesiduokite Hezekijo mulkinami, nes jūsų iš mano rankos išgelbėti jis negali! Neleiskite Hezekijui, kad jus suvedžiotų ir lieptų pasitikėti VIEŠPAČIU, sakydamas: ‘VIEŠPATS tikrai išgelbės mus! Šis miestas nebus atiduotas į rankas Asirijos karaliui’. Neklausykite Hezekijo, nes taip kalbėjo Asirijos karalius: susitaikykite su manimi ir pasiduokite! Tada kiekvienas jūsų galės valgyti nuo savo paties vynmedžio bei nuo savo paties figos ir galės gerti vandens iš savo talpyklos, kol aš ateisiu ir perkelsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį, – grūdų ir vyno kraštą, duonos ir vynuogynų kraštą, alyvmedžių aliejaus ir medaus kraštą, – kad išliktumėte gyvi ir nemirtumėte. Neklausykite Hezekijo, kai suvedžioja jus, sakydamas: ‘VIEŠPATS išgelbės mus!’ Argi bent vienas tautų dievų išgelbėjo savo kraštą nuo Asirijos karaliaus rankų? Kur yra Hamato ir Arpado dievai? Kur yra dievai Sefarvajimų, Henos ir Ivos? Ar jie išgelbėjo nuo mano rankų Samariją? Kuris gi šių kraštų dievų yra kada nors išgelbėjęs savo kraštą nuo mano rankų? Taigi nejau VIEŠPATS išgelbėtų Jeruzalę iš mano rankos'”.

Bet žmonės tylėjo, nesakydami nė žodžio jam, nes karaliaus įsakymas buvo: “Neatsakykite jam!” Tada Hilkijo sūnus Eljakimas, rūmų valdytojas, raštvedys Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joahas nuėjo pas Hezekiją perplėštais drabužiais ir pranešė jam, ką Rab-Šakė buvo pasakęs.

Hezekijas ir pranašas Izaijas Tai išgirdęs, karalius Hezekijas perplėšė savo drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. O rūmų valdytoją Eljakimą, raštvedį Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutine, pasiuntė pas Amozo sūnų Izaiją. “Taip kalbėjo karalius, – jie tarė jam, – ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti! Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, visus žodžius Rab-Šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė įžeisti gyvojo Dievo! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Sukalbėk maldą už likutį, kuris yra čia”.

Atėjusiems pas Izaiją karaliaus Hezekijo dvariškiams Izaijas tarė: “Pasakykite savo valdovui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai mane užgauliojo. Tikėk manimi, įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad jis, išgirdęs gandus, grįš į savo kraštą. Padarysiu, kad savo krašte jis kris nuo kalavijo'”.

Rab-Šakė sugrįžta pas savo valdovą. Sancheribo laiškas Hezekijui Sugrįžęs Rab-Šakė rado savo valdovą kovojantį su Libna. Mat jis jau žinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą. Tuo tarpu karalius gavo žinią apie Etiopijos karalių: “Jis pakilo karo žygiui prieš tave”. Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Hezekiją, kad pasakytų: “Taip kalbėsite Judo karaliui Hezekijui: ‘Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs. Štai tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai padarė su kitais kraštais, visiškai juos sunaikindami. O tu būsi išgelbėtas? Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai – Gozaną, Haraną, Rezefą ir Edeno žmones Telesare – gynė jų dievai? Kur nūnai karalius Hamato ir karalius Arpado, ir karalius Sefarvajimų miesto, ir karalius Henos, ir karalius Ivos?'”

Hezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankos ir jį perskaitė. Tada, palipęs į VIEŠPATIES Namus, jį išskleidė VIEŠPATIES akivaizdoje. Hezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: “VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis, tu, tik tu vienas, esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę. Palenk savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius Sancheribo laiško, kurį jis atsiuntė pasityčioti iš gyvojo Dievo. Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė tautas ir jų kraštus, sumetė jų dievus į ugnį, nors jie buvo ne dievai, bet žmogaus rankų padaras, – medis ir akmuo, – ir taip juos sunaikino. Nūnai, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankos, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tu tik vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!”

Pranašas Izaijas užtariaTada Amozo sūnus Izaijas atsiuntė Hezekijui šitokį žodį: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo maldą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sancheribo: ‘Aš girdėjau!’ ”-  Šis yra žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė:

“Niekina tave, tyčiojas iš tavęs
mergelė, Ziono dukra;
kraipo galvą už tavo nugaros dukra Jeruzalė.
Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,
prieš ką pakėlei savo balsą, įžūliomis akimis žvelgei? –
Prieš Izraelio Šventąjį!
Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš VIEŠPATIES
ir sakei: ‘Savųjų vežimų aibe
kalnų viršūnes pasiekiau,
pačias Libano atšlaites;
iškirtau jo aukštuosius kedrus,
puošniuosius kiparisus;
pasiekiau aukščiausią viršūnę,
jos miško patį tankumyną.
Kasiau šulinius
ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;
savo kojų padais
išdžiovinau visas Egipto upes’.

Argi tu negirdėjai,
kad tai esu patvarkęs nuo senų laikų?
Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų,
dabar įvykdžiau!
Dėl to tvirčiausius miestus tu sugriaut galėjai,
griuvėsių krūvomis juos paversti.
Bejėgiai buvo jų gyventojai,
išgąsčio ir gėdos apimti
tarsi žolės laukuose,
kaip gležna žaluma,
lyg žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.
Ar ilsies tu, ar ateini, ar išeini,
ar esi įniršęs ant manęs –
viską žinau!
Todėl, kad niršai ant manęs
ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,
įversiu savo kablį tau į šnerves,
pažabosiu savo žąslais tau nasrus.
Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai,
tave atgal parvarysiu”.

Ženklas Hezekijui“Hezekijau, šis tau bus ženklas: ‘Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais – kas užaugs nesėta, o trečiaisiais metais vėlei sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais! Judo namų likučiai įleis vėlei žemėn šaknis, vėlei neš vaisius aukštai šakose, nes iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Ziono kalno išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!’

Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Asirijos karalių: ‘Į šį miestą jis neįsiverš, nė vienos strėlės į jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis! Nes aš apginsiu šį miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo'”.

Sancheribas pasitraukia Tą pačią naktį VIEŠPATIES angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų. Išaušus rytui, žiūri, visur guli lavonai. Asirijos karalius Sancheribas pasitraukė ir, sugrįžęs namo, gyveno Ninevėje. Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jo sūnūs Adramelechas ir Šarezeras nužudė jį kalaviju ir pabėgo į Ararato kraštą. Jo sūnus Esarhadonas tapo karaliumi jo vietoje.

Hezekijo liga ir išgijimas Tomis dienomis Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo arti mirties. Atėjęs pas jį Amozo sūnus pranašas Izaijas jam tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi. Tu nebeišgysi'”. Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI: “Nūn atsimink, VIEŠPATIE, maldauju tavęs, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas gera tavo akyse!” Ir Hezekijas graudžiai apsiverkė. Izaijui dar neišėjus iš vidurinio kiemo, jam atėjo VIEŠPATIES žodis: “Grįžk ir pasakyk mano tautos vadui Hezekijui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, tavo protėvio Dovydo Dievas: aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Tikėk manimi, aš tave pagydysiu. Trečią dieną tu nueisi į VIEŠPATIES Namus. Prie tavo gyvenimo pridėsiu penkiolika metų, tave ir šį miestą išvaduosiu iš Asirijos karaliaus rankos. Dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo apginsiu šį miestą'”. Tada Izaijas tarė: “Atneškite figų šuteklį. Teatneša jį ir teuždeda ant išbėrimo, kad jis išgytų”.

O Hezekijas Izaiją paklausė: “Koks bus ženklas, kad VIEŠPATS mane pagydys ir kad aš nueisiu trečią dieną į VIEŠPATIES Namus?” Izaijas tarė: “Šis yra ženklas tau iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką yra pažadėjęs. Ar nori, kad šešėlis paeitų pirmyn dešimt pakopų, ar kad sugrįžtų atgal dešimt pakopų?” – “Lengva šešėliui pailgėti dešimčia pakopų, – atsakė Hezekijas, – verčiau tesugrįžta šešėlis dešimčia pakopų”. Tad pranašas Izaijas šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis sugrąžino atgal šešėlį dešimčia pakopų, kuriomis saulė buvo nusileidusi ant Ahazo laiptų.

Pasiuntiniai iš Babilono Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach-Baladanas, išgirdęs apie Hezekijo ligą, atsiuntė pasiuntinius su laiškais ir dovana Hezekijui. Hezekijas dėl to apsidžiaugė ir pasiuntiniams aprodė visą savo iždą – sidabrą, auksą, prieskonių ir rinktinio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, – visa, kas buvo jo ižduose. Neliko nieko nei jo rūmuose, nei visoje jo karalystėje, ko Hezekijas nebūtų jiems parodęs. Tada pas karalių Hezekiją atėjo pranašas Izaijas ir jį paklausė: “Ką tau tie vyrai sakė? Iš kur jie pas tave atėjo?” Hezekijas atsakė: “Jie atėjo iš tolimo krašto, iš Babilono”. – “Ką jie pamatė tavo rūmuose?” – Izaijas toliau klausė. Hezekijas atsakė: “Jie matė visa, kas tik yra mano rūmuose. Neliko nieko mano turtų ižduose, ko nebūčiau jiems parodęs”.

Tada pranašas Izaijas tarė Hezekijui: “Klausykis VIEŠPATIES žodžio: ‘Tikėk manimi, ateina dienos, kai visa, kas yra tavo rūmuose, ir visa, ką tavo protėviai yra sukaupę iki šios dienos, bus išgabenta į Babiloną. Nebus nieko palikta, – taip kalbėjo VIEŠPATS. Ir iš tavųjų palikuonių, gimusių iš tavęs, kai kurie bus paimti. Jie bus eunuchai Babilono karaliaus rūmuose!'” Hezekijas atsakė Izaijui: “VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, yra palankus”. Mat jis sau pagalvojo: “Kodėl gi ne, jei mano dienomis bus ramu ir saugu”. O kiti Hezekijo darbai, visi jo žygdarbiai ir kaip jis padarė tvenkinį bei vandentiekį, ir kaip jis atvedė vandenį į miestą, – argi tai nėra aprašyta Judo karalių Metraščių knygoje? Hezekijas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Manasas tapo karaliumi jo vietoje.

Manaso karaliavimas Judo karalystėje Manasas buvo dvylikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus. Jo motinos vardas buvo Hefziba. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriaisiais nusikaltimais tautų, kurias VIEŠPATS buvo nuvaręs nuo kelio izraeliečiams. Jis atkūrė aukštumų alkus, kurias jo tėvas Hezekijas buvo sunaikinęs, atstatė aukurus Baalui ir padarė šventąjį stulpą, kaip buvo padaręs Izraelio karalius Ahabas. Jis garbino visas dangaus galybes ir joms tarnavo. Jis statė aukurus VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: “Jeruzalėje aš apgyvendinsiu savo vardą”. Visoms dangaus galybėms jis statė aukurus abiejuose Namų kiemuose. Savo sūnų jis pervedė per ugnį, užsiėmė kerėjimais ir būrimu, tarėsi su dvasiomis ir raganiais. Be paliovos darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, jam supykinti. Ašeros drožinį, kurį buvo padaręs, pastatė Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS Dovydui ir jo sūnui Saliamonui kalbėjo: “Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią esu išsirinkęs iš visų Izraelio giminių, aš apgyvendinsiu savo vardą amžinai. Ateityje nebeleisiu daugiau Izraeliui pajudinti kojos iš žemės, kurią daviau jų protėviams, jei tik jie ištikimai laikysis viso, ką jiems įsakiau, ir viso mokymo, kurį jiems davė mano tarnas Mozė”. Bet jie neklausė, ir Manasas suvedžiojo juos daryti daugiau pikta už tautas, kurias VIEŠPATS buvo sunaikinęs izraeliečių atėjimo metu.

Per savo tarnus pranašus VIEŠPATS kalbėjo: “Kadangi Judo karalius Manasas padarė šiuos bjaurius nusikaltimus, – nedorumu pralenkė visa, ką prieš jį buvo darę amoriečiai, – kadangi jis vedė ir Judą į nuodėmę su savo stabais, – tikrai taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: – Štai Jeruzalei ir Judui atvedu tokią nelaimę, kad net ausys spengs kiekvienam, kuris tik apie ją išgirs. Panaudosiu Jeruzalei tą pačią matavimo virvę, kaip Samarijai, ir tą patį pasvarą, kaip Ahabo namams, taip šluostysiu Jeruzalę, kaip yra šluostoma lėkštė, trindamas ir apversdamas. Atmesiu savo paties paveldo likutį ir atiduosiu juos į rankas jų priešams. Jie taps auka ir grobiu visiems savo priešams, nes darė, kas yra nedora mano akyse, ir mane vedė į pyktį nuo dienos, kai jų protėviai išėjo iš Egipto, iki šios dienos”.

Be to, Manasas išliejo tiek daug nekalto kraujo, kad jis pripildė kraujo Jeruzalę iki kraštų, nebeminint jo nuodėmės, kuria jis įtraukė Judą į nuodėmę – daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse.

O kiti Manaso darbai – visa, ką darė, ir jo padaryta nuodėmė, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Manasas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo rūmų sode – Uzos sode. Jo sūnus Amonas tapo karaliumi jo vietoje.

Amono karaliavimas Judo karalystėjeAmonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo Haruzo duktė, vardu Mešulemeta iš Jotbos. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Manasas. Visur jis ėjo keliu, kuriuo buvo ėjęs jo tėvas, tarnavo stabams, kuriems buvo tarnavęs jo tėvas, ir juos garbino. VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, jis paliko ir VIEŠPATIES keliu nėjo. Amono dvariškiai surengė prieš jį sąmokslą ir nužudė karalių savo rūmuose. Bet šalies žmonės užmušė visus sąmokslo prieš karalių Amoną dalyvius ir jo vietoje pastatė karaliumi jo sūnų Jošiją.

O kiti Amono darbai, ką jis darė, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jis buvo palaidotas savo kape Uzos sode, o jo sūnus Jošijas tapo karaliumi jo vietoje.

Jošijas ir Sandoros su Dievu atnaujinimas Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo trisdešimt vienerius metus Jeruzalėje. Jo motina buvo Adajo duktė, vardu Jedida iš Bozkato. Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, ir visada ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę.

Aštuonioliktaisiais karaliaus Jošijo metais karalius pasiuntė raštininką Mešulamo sūnaus Azalijo sūnų Šafaną į VIEŠPATIES Namus, tardamas: “Nueik pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją ir paliepk jam pasverti visą VIEŠPATIES Namuose sukauptą sidabrą, kurį slenksčio sargai yra surinkę iš žmonių. Tepaduoda jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus, o jie savo ruožtu teapmoka VIEŠPATIES Namų darbininkams, taisantiems Namus, – ir dailidėms, ir statytojams, ir mūrininkams. Tepanaudoja jį pirkti medžiui ir skaldytam akmeniui Namams taisyti. Tačiau ataskaitos už jiems perduotą sidabrą tenebūna reikalaujama, nes jie sąžiningai elgiasi”.

Atrandama Mokymo knyga Vyriausiasis kunigas Hilkijas raštininkui Šafanui tarė: “Radau Mokymo knygą VIEŠPATIES Namuose”. Hilkijas padavė knygą Šafanui, ir jis ją perskaitė. Tada raštininkas Šafanas, nuėjęs pas karalių, pranešė karaliui: “Tavo tarnai išpylė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir padavė jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus”. Be to, raštininkas Šafanas karaliui pasakė: “Kunigas Hilkijas man davė knygą”. Šafanas ją karaliui garsiai perskaitė.

Išklausęs Mokymo knygos žodžius, karalius persiplėšė savo drabužius. Karalius įsakė kunigui Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikajo sūnui Achborui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajui, tardamas: “Eikite pasiteirauti VIEŠPATIES mano labui, žmonių labui ir viso Judo labui apie šios atrastos knygos žodžius, nes VIEŠPATS iš tikrųjų turi nesitverti iš pykčio ant mūsų už tai, kad mūsų protėviai neklausė šios knygos žodžių vykdyti visa, kas apie mus yra parašyta”.

Teiraujamasi pranašės Huldos Taigi kunigas Hilkijas, Ahikamas, Achboras, Šafanas ir Asajas nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Harhaso sūnaus Tikvos sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Ten jos teiravosi. Ji jiems pasakė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: iš tikrųjų šiai vietai ir jos gyventojams atsiųsiu nelaimę pagal visus žodžius knygos, kurią Judo karalius perskaitė. Už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykindami mane visais savo rankų darbais, degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas’. Bet Judo karaliui, siuntusiam jus pasiteirauti VIEŠPATIES, taip sakykite: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: o dėl žodžių, kuriuos girdėjai… – kadangi tavo širdis nusigando ir tu nusižeminai prieš VIEŠPATĮ, išgirdęs, kad aš nutariau paversti šią vietą su jos gyventojais klaiku ir prakeikimu, ir kadangi tu persiplėšei savo drabužius, verkdamas mano akivaizdoje, išgirdau ir aš tave. Tai VIEŠPATIES žodis! Todėl, tikėk manimi, surinksiu tave pas tavo protėvius, ir tu būsi paimtas į savo kapą ramybėje. Tavo akys nematys nelaimės, kurią aš atvesiu šiai vietai'”.

Jie tad parnešė karaliui šį atsakymą.

Mokymo knygos skaitymas ir Sandoros atnaujinimas Karaliaus pašaukti, pas jį susirinko visi Judo ir Jeruzalės seniūnai. Karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus, kartu su juo nuėjo visi Judo žmonės, visi Jeruzalės gyventojai, kunigai, pranašai – visi žmonės, jauni ir seni. Visiems girdint, jis perskaitė jiems visą VIEŠPATIES Namuose atrastą Sandoros knygą. Karalius stovėjo prie šulo ir padarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje sekti VIEŠPAČIU, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, visa širdimi ir visu gyvasčiu, vykdant įrašytus šioje knygoje šios sandoros žodžius. Visi žmonės įsipareigojo sandorai.

Religinė reforma Judo karalystėjeTada karalius įsakė vyriausiajam kunigui Hilkijui, jo pavaduotojams kunigams ir slenksčio sargams išnešti iš VIEŠPATIES Namų visus reikmenis, padarytus Baalui, Ašerai ir visoms dangaus galybėms. Sudeginus juos už Jeruzalės sienų Kidrono atšlaitėse, paliepė jų pelenus nunešti į Bet-Elį. Jis panaikino netikrus kunigus, kurie buvo Judo karalių paskirti deginti smilkalams aukštumų alkuose prie Judo miestų ir Jeruzalės apylinkėse, taip pat ir tuos, kurie degino smilkalus Baalui, saulei, mėnuliui, žvaigždynams ir visoms dangaus galybėms. Išnešęs iš VIEŠPATIES Namų Ašeros drožinį į Kidrono slėnį už Jeruzalės sienų, sudegino jį Kidrono slėnyje; sutrynė Ašerą į dulkes ir jos dulkes išbarstė ant paprastų žmonių kapų. Jis nugriovė šventųjų kekšių būstus, buvusius VIEŠPATIES Namuose toje vietoje, kur moterys audė Ašerai aprangą.

Visus Judo miestų kunigus sutelkė į Jeruzalę ir užteršė nuo Gebos iki Beer-Šebos aukštumų alkus, kuriuose kunigai buvo deginę smilkalus. Jis nugriovė ir vartų aukštumų alkus, esančius prie įėjimo į miesto valdytojo Jehošuos vartus, prie miesto vartų kairiojo šono. Tačiau Jeruzalėje aukštumų alkų kunigai prie aukuro neidavo, o neraugintą duoną valgydavo tarp savųjų. Esantį Ben-Hinomo slėnyje Tofetą jis užteršė, kad nė vienas daugiau nebevestų savo sūnaus ar dukters per ugnį kaip aukos Molechui. Jis pašalino Judo karalių saulei pastatytus žirgus, stovinčius prie VIEŠPATIES Namų įėjimo, netoli eunucho Natan-Melecho būsto, buvusio didžiajame pastate, o saulės vežimus sudegino. Aukurus, esančius ant stogo prie Ahazo viršutinio aukšto, kuriuos buvo padarę Judo karaliai, ir aukurus, kuriuos buvo padaręs Manasas abiejuose VIEŠPATIES Namų kiemuose, nugriovė. Skubiai juos iš ten pašalinęs, jų skeveldras išmetė į Kidrono slėnį. Karalius užteršė Izraelio karaliaus Saliamono pastatytus aukštumų alkus, kurie buvo priešais Jeruzalę į pietus nuo Blogo elgesio kalno, sidoniečių stabui Ašerai, Moabo stabui Chemošui ir amoniečių stabui Milkomui. Sutrupinęs jų akmenis ir nukirtęs šventuosius stulpus, jų vietas apkrovė žmonių kaulais.

Religinė reforma buvusioje Izraelio karalystėjeBe to, Bet-Elio aukurą – aukštumų alką, pastatytą Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę, jis išardė: ir tą aukurą, ir tą aukštumų vietą. Jis sudegino tą aukštumų alką, pavertė jį dulkėmis; sudegino ir šventąjį stulpą.

Apsidairęs Jošijas pamatė ant kalvos kapus. Jis pasiuntė atnešti iš kapų kaulų ir, sudeginęs juos ant aukuro, jį užteršė pagal VIEŠPATIES žodį, kurį paskelbė Dievo vyras, kai Jeroboamas stovėjo prie aukuro iškilmių dieną. Apsižvalgęs karalius pamatė kapą Dievo vyro, kuris buvo išpranašavęs šiuos dalykus. Jis paklausė: “Kieno yra tas antkapis, kurį matau?” Miesto žmonės jam paaiškino: “Tai kapas Dievo vyro, kuris atėjo iš Judo ir pranašavo dalykus, kuriuos tu padarei Bet-Elio aukurui”. – “Palikite jį ramybėje, – tarė karalius, – tenejudina niekas jo kaulų”. Jie tad paliko jo kaulus nepaliestus drauge su kaulais iš Samarijos atėjusio pranašo.

Be to, Jošijas sunaikino ir visus alkus aukštumų vietose, esančius Samarijos miestuose, kuriuos, pykindami VIEŠPATĮ, buvo pastatę Izraelio karaliai. Su jais jis darė lygiai taip, kaip buvo padaręs Bet- Elyje. Ant aukurų jis išžudė visus ten esančius aukštumų alkų kunigus, ant jų degino žmonių kaulus. Tada jis sugrįžo į Jeruzalę.

Perėjimo iškilmių šventimasKaralius įsakė visiems žmonėms: “Švęskite VIEŠPATIES, savo Dievo, Perėjimą, kaip įsakyta Sandoros knygoje”. Iš tikrųjų Perėjimo auka tokiu būdu nebuvo švęsta nuo dienų teisėjų, valdžiusių Izraelį, ir per visas Izraelio karalių ar Judo karalių dienas. Tik aštuonioliktaisiais karaliaus Jošijo metais Perėjimo auka buvo švęsta tokiu būdu VIEŠPAČIUI Jeruzalėje.

Įvairios pastabos apie reformą Be to, Jošijas išnaikino vėlių šaukėjus ir žynius, šeimų dievukus ir stabus bei visus esančius Judo krašte ir Jeruzalėje bjaurius dalykus, idant įvykdytų mokymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią kunigas Hilkijas rado Dievo Namuose. Prieš jį nebuvo kito karaliaus kaip jis, atsidavusio VIEŠPAČIUI visa savo širdimi, visa savo gyvastimi, ir visomis savo jėgomis, pagal visą Mozės mokymą, nei po jo nekilo nė vienas kaip jis.

Tačiau VIEŠPATS nepaliovė smarkiai pykti ant Judo iš apmaudo, kurį jam buvo sukėlę visi Manaso darbai. VIEŠPATS tarė: “Pavarysiu ir Judą nuo savo veido, kaip pavariau Izraelį. Atmesiu miestą – Jeruzalę, kurią išsirinkau, ir Namus, apie kuriuos sakiau: ‘Ten gyvens mano vardas!'”

Jošijo karaliavimo galasO kiti Jošijo darbai ir visa, ką jis darė, argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jo dienomis Egipto karalius faraonas Neko’as leidosi į žygį prieš Asirijos karalių Eufrato upės link. Karalius Jošijas išžygiavo užkirsti jam kelio, bet kai susidūrė su juo mūšyje prie Megido, buvo užmuštas. Jo tarnai vežė jį negyvą iš Megido ir, parvežę į Jeruzalę, palaidojo jo paties kape. Šalies žmonės paėmė Jehoahazą ir, patepę jį, padarė karaliumi jo tėvo vietoje.

Jehoahazo karaliavimas Judo karalystėjeJehoahazas buvo dvidešimt trejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo tris mėnesius Jeruzalėje. Jo motina buvo Jeremijo duktė, vardu Hamutala, iš Libnos. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo protėviai. Faraonas Neko’as uždarė jį į kalėjimą Ribloje, Hamato krašte, kad daugiau Jeruzalėje jis nebekaraliautų, ir uždėjo kraštui šimto sidabro talentų ir vieno aukso talento duoklę. Jošijo karaliaus sūnų Eljakimą faraonas Neko’as paskyrė karaliumi vietoj jo tėvo Jošijo, pakeisdamas jo vardą į Jehojakimą. O Jehoahazą paėmė su savimi į Egiptą, kur jis mirė.

Jehojakimas davė faraonui sidabro ir aukso, bet turėjo apdėti mokesčiais kraštą, kad įvykdytų faraono reikalavimą. Jis išreikalavo sidabrą ir auksą iš šalies žmonių, iš kiekvieno pagal faraonui Neko’ui duodamų mokesčių dydį.

Jehojakimo karaliavimas Judo karalystėjeJehojakimas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. Jo motina buvo Pedajo duktė, vardu Zebida, iš Rumos. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo darę jo protėviai.

Jo dienomis Babilono karalius Nebukadnezaras įsiveržė, ir Jehojakimas buvo jam pavaldus trejus metus. Tada jis vėl sukilo. VIEŠPATS paleido prieš jį gaujas kaldėjų, aramėjų ir amoniečių, paleido juos prieš Judą jam sunaikinti pagal žodį, kuriuo VIEŠPATS buvo grasinęs per savo tarnus pranašus. Tikrai visa tai ištiko Judą VIEŠPATIES įsakymu pašalinti juos iš savo akių už Manaso nuodėmes – už visa, ką jis buvo padaręs, – taip pat ir už nekaltą kraują, kurį jis buvo išliejęs ir pripildęs Jeruzalę nekaltųjų kraujo. To VIEŠPATS nebenorėjo atleisti.

O kiti Jehojakimo darbai – visa, ką darė, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jehojakimas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Jehojachinas tapo karaliumi jo vietoje. Egipto karalius daugiau nebedrįso eiti iš savo žemės, nes Babilono karalius buvo perėmęs visa, kas priklausė Egipto karaliui, nuo Egipto upės iki Eufrato upės.

Jehojachino karaliavimo įvadas Jehojachinas buvo aštuoniolikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo tris mėnesius Jeruzalėje. Jo motina buvo Elnatano duktė, vardu Nehušta, iš Jeruzalės. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs jo tėvas.

Pirmoji tremtis Tuo metu Babilono karaliaus Nebukadnezaro pajėgos užpuolė Jeruzalę, ir miestas buvo apgultas. Jo pajėgoms apgulus miestą, pats Babilono karalius Nebukadnezaras atvyko prie miesto. Tada Judo karalius Jehojachinas drauge su savo motina, dvariškiais, vadais ir pareigūnais pasidavė Babilono karaliui. Aštuntaisiais savo karaliavimo metais Babilono karalius paėmė jį į nelaisvę. Babilono karalius išgabeno iš ten visus VIEŠPATIES Namų turtus bei karaliaus rūmų turtus, sukapojo VIEŠPATIES Namuose visus auksinius reikmenis, kuriuos Izraelio karalius Saliamonas buvo padaręs, – visa, kaip VIEŠPATS buvo įspėjęs. Jis išvarė į tremtį visą Jeruzalę: visus didžiūnus, visus kariškius – dešimt tūkstančių belaisvių, – visus amatininkus ir kalvius. Liko tik beturčiai krašte. Jis išvarė Babilonan į tremtį Jehojachiną, paėmė į nelaisvę iš Jeruzalės į Babiloną karaliaus motiną, karaliaus žmonas, jo pareigūnus ir rinktinius krašto žmones. Visi pajėgūs vyrai, septyni tūkstančiai, visi galiūnai, apmokyti karui, ir tūkstantis amatininkų bei kalvių buvo atvaryti belaisviais į Babiloną. Jehojachino vietoje Babilono karalius paskyrė Jehojachino dėdę Matanją ir jo vardą pakeitė į Zedekiją.

Zedekijo karaliavimas Judo karalystėjeZedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. Jo motina buvo Jeremijo duktė, vardu Hamutala, iš Libnos. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip Jehojakimas buvo daręs. Iš tikrųjų Jeruzalė ir Judas taip įpykino VIEŠPATĮ, kad jis išvarė juos iš savo artumo.

Zedekijas sukilo prieš Babilono karalių.

Devintaisiais Zedekijo karaliavimo metais, dešimtojo mėnesio dešimtą dieną, Babilono karalius Nebukadnezaras atžygiavo su visa savo kariuomene prieš Jeruzalę. Ją apsupę, statė aplink miestą apgulos pylimus. Miestas buvo apgulos būklėje iki vienuoliktųjų karaliaus Zedekijo metų. Ketvirtojo mėnesio devintą dieną, mieste įsigalėjus nuožmiam badui ir beturčiams nebeturint maisto, buvo pralaužtos miesto sienos. Tada karalius ir visi jo kareiviai pabėgo iš miesto nakčia pro vartus tarp dvigubos sienos prie karaliaus sodo. Nors kaldėjai buvo visur aplink miestą, karalius leidosi keliu Arabos link. Bet kaldėjų pajėgos vijosi karalių ir pasivijo jį Jericho lygumose. Visa jo kariuomenė, pabėgusi nuo jo, išsisklaidė. Karalius buvo suimtas ir nuvestas į Riblą pas Babilono karalių, kuris padarė jam teismą. Nužudžius Zedekijo sūnus jo akyse, Zedekijui buvo išluptos akys. Apkausčius jį vario grandinėmis, jis buvo nuvarytas į Babiloną.

Jeruzalės sunaikinimas ir antroji tremtisAštuntą mėnesį, septintą mėnesio dieną, – tai buvo devynioliktieji Babilono karaliaus Nebukadnezaro metai, – Nebuzaradanas, karaliaus asmens sargybos vadas ir Babilono karaliaus pareigūnas, atvyko į Jeruzalę. Jis sudegino VIEŠPATIES Namus, karaliaus rūmus ir visus Jeruzalės namus: sunaikino kiekvieno didžiūno namus. Tada kaldėjų pajėgos, buvusios su sargybos vadu, išardė iš visų pusių Jeruzalės sienas. Likučius žmonių, pasilikusių mieste, perbėgėlius – žmones, perėjusius pas Babilono karalių, – visus gyventojų likučius karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas išvarė į tremtį. Bet kai kuriuos krašto šalies žmones Nebuzaradanas paliko dirbti vynuogynuose ir žemei arti.

Varinius šulus, esančius VIEŠPATIES Namuose, pastovus ir varinę jūrą, buvusią VIEŠPATIES Namuose, kaldėjai sudaužė ir visą varį išgabeno į Babiloną. Jie išgabeno ir puodus, grandiklius, žnyples, samčius ir visus varinius reikmenis, vartojamus pamaldose. Sargybos vadas išgabeno keptuves ir šlakstymo dubenis, auksinius ir sidabrinius. Abiejų šulų, jūros ir Saliamono padarytų pastovų – šių visų daiktų – vario nebuvo įmanoma pasverti. Vieno šulo aukštis buvo aštuoniolika uolekčių. Viršuje jis turėjo varinę galveną; galvenos aukštis buvo trys uolektys, o aplink galveną buvo pinučiai su granatmedžio obuoliais, padarytais iš vario. Antrasis šulas turėjo tokią pat galveną su pinučiais.

Sargybos vadas paėmė ir vyriausiąjį kunigą Serają, pavaduotoją kunigą Zefaniją bei trejetą slenksčio sargų. O iš miesto jis paėmė vadovaujantį kareiviams dvariškį bei penkis karaliaus tarybos patarėjus, užsilikusius mieste, kariuomenės vado raštininką, vadovavusį šalies žmonių pašaukimui prie ginklų, ir šešiasdešimt mieste buvusių paprastų vyrų. Paėmęs šiuos žmones, sargybos vadas Nebuzaradanas nuvarė juos pas Babilono karalių į Riblą. Babilono karalius įsakė juos užmušti, ir jie Ribloje, Hamato krašte, buvo nubausti mirtimi. Taip Judas tapo ištremtas iš savo žemės.

Judo valdytojas GedalijasBabilono karalius Nebukadnezaras paskyrė Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją valdyti žmones, kuriuos jis buvo palikęs Judo krašte. Kariškių vadai ir jų vyrai, išgirdę, kad Babilono karalius buvo paskyręs Gedaliją valdytoju, atėjo į Mizpą pas Gedaliją drauge su Netanijo sūnumi Išmaeliu, Kareaho sūnumi Johananu, Tanhumeto Netofatiečio sūnumi Seraju bei Maakatiečio sūnumi ir jų vyrais. O Gedalijas prisiekė jiems ir jų vyrams. “Nebijokite kaldėjų pareigūnų, – sakė jiems, – pasilikite krašte, tarnaukite Babilono karaliui, ir bus jums gerai”. Bet septintą mėnesį Elišamos sūnaus Netanijo sūnus Išmaelis, kilęs iš karališkos šeimos, atėjo su dešimčia vyrų, užpuolė Gedaliją ir jį nužudė drauge su buvusiais pas jį Mizpoje Judo žmonėmis ir kaldėjais. Tada visi žmonės, seni ir jauni, drauge su kariškių vadais leidosi eiti į Egiptą, nes kaldėjų jie bijojo.

Jehojachinas paleidžiamas iš kalėjimoTrisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehojachino metais, dvyliktą mėnesį, dvidešimt septintą mėnesio dieną, Babilono karalius Evil-Merodachas pirmaisiais savo karaliavimo metais Judo karalių Jehojachiną paleido iš kalėjimo. Su juo maloniai kalbėjo ir davė jam krėslą, aukštesnį už visus krėslus karalių, buvusių pas jį Babilone. Jehojachinas tad nusivilko kalėjimo drabužius. Visas savo gyvenimo dienas jis valgė prie karaliaus stalo. O jo išlaikymą karalius parūpino diena po dienos visą jo likusį gyvenimą.