Šemaja (hebrajiškai שְׁמַעְיָה – Šəma‘yāh, graikiškai Σεμαίας – Semaias, lotyniškai Semeias, arabiškai شمايا – Shamāyā) – Senojo Testamento pranašas, veikęs Jeruzalėje X a. pr. Kr., svarbiu Izraelio karalystės skilimo laikotarpiu. Jo vardas reiškia „Viešpats išgirdo“ arba „Dievas klausosi“.
Šemaja yra žinomas kaip vienas iš tų pranašų, kurie veikė iškart po karaliaus Saliamono mirties, kai Izraelio karalystė suskilo į dvi dalis: šiaurinį Izraelį ir pietinį Judą. Biblijos tekstuose jis pristatomas kaip „Dievo žmogus“ – Dievo žodžio skelbėjas, kurio žinia dažnai buvo lemtinga valdovų sprendimams.
– Karų sustabdymas: Vienas svarbiausių Šemajos pasirodymų – kai Judo karalius Roboamas, norėdamas jėga susigrąžinti prarastas šiaurines gimines, surenka didžiulę kariuomenę, tačiau Šemaja perduoda Viešpaties žodį: „Nekariaukite su savo broliais izraelitais. Grįžkite kiekvienas į savo namus, nes taip aš nusprendžiau.“ (1 Karalių knyga 12,22–24) Dėl Šemajos žinios pilietinio karo buvo išvengta.
– Nurodymai krizės metu: Šemaja buvo tas, kuris dažnai pasirodydavo lemtingais momentais, atnešdamas aiškų Dievo sprendimą. Jo žodis buvo autoritetingas tiek karaliui, tiek tautai, ypač kai reikėjo atpažinti, kada kovoti, o kada – susitaikyti su Dievo valia.
Judaizmo tradicijoje Šemaja laikomas vienu iš tikrųjų pranašų, kurio vardas dažnai naudojamas kaip vardas žydų bendruomenėse, norint pabrėžti Dievo klausymąsi ir ištikimybę.
Citatos:
– „Taip sako Viešpats: nesikelkite, nekariaukite su savo broliais…“ (1 Karalių knyga 12,24)
– „Jie paklausė Viešpaties žodžio ir sugrįžo, kaip Viešpats buvo įsakęs.“ (2 Metraščių knyga 11,4)
Šemaja liko istorijoje kaip taikos ir klusnumo pranašas – žmogus, kurio žodis sustabdė beprasmį karą ir išgelbėjo tautą nuo dar didesnių nelaimių. Jo pavyzdys parodo, kad tikras pranašas nėra tas, kuris skatina kovą, bet tas, kuris drąsiai skelbia Dievo valią, net kai tai reiškia atsisakyti jėgos. Šemajos žinia išlieka aktuali – Dievas girdi, kai Jo šaukiamės, ir per savo pasiuntinius veda tautas į ramybę.