Sarakostai vienuoliai, dar vadinami Sarabaitais (sarabaites lotynų kalba), yra viena iš vienuolių kategorijų, paminėtų šv. Benedikto reguloje (Regula Benedicti), parašytoje apie 529 m. Ši regula, kuri tapo Vakarų krikščionybės vienuolinio gyvenimo pagrindu, išskiria keturis vienuolių tipus: cenobitus, anachoretus, sarabaitus ir girovagus. Sarakostai, kartu su girovagais, laikomi „blogaisiais“ vienuoliais, nes jų gyvenimo būdas neatitinka Benedikto vizijos apie disciplinuotą ir bendruomeninį vienuolinį gyvenimą.
Sarakostų vienuoliai atsirado ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, ypač IV–VI a., kai vienuolinis judėjimas sparčiai plito Romos imperijoje. Tuo metu vienuolystė buvo įvairialypė: kai kurie vienuoliai, tokie kaip cenobitai, gyveno struktūruotose bendruomenėse pagal griežtas taisykles, o kiti, kaip anachoretai, rinkosi atsiskyrėlišką gyvenimą dykumose. Sarakostai buvo trečia grupė, kuri, anot šv. Benedikto, pasirinko netvarkingą ir savavališką gyvenimo būdą.
Šv. Benediktas savo regulos pirmajame skyriuje (De generibus monachorum) aprašo Sarakostus kaip „labiausiai pasibjaurėtiną vienuolių rūšį“ (detestabilior monachorum genus). Jis kritikuoja juos už tai, kad jie gyvena be regulos, be vyresniojo vadovavimo ir vadovaujasi savo norais. Benediktas rašo:
„Jų įstatymas yra tai, kas jiems patinka, kas tik šauna į galvą; ką jie nusprendžia daryti, tą laiko šventu, o ko nenori, tą laiko neleistinu“ (Regula Benedicti, 1.8).
Šis aprašymas rodo, kad Sarakostai buvo vienuoliai, kurie formaliai priėmė vienuolinį gyvenimą, tačiau atmetė bendruomenės discipliną ir autoritetą, rinkdamiesi individualistinį kelią. Jų pavadinimas (sarabaites) gali kilti iš lotynų kalbos, tačiau tiksli etimologija nėra aiški. Kai kurie mokslininkai mano, kad terminas galėjo būti naudojamas kaip menkinantis apibūdinimas, siekiant pabrėžti jų netvarkingą gyvenimą.
Sarakostų gyvenimo būdas ir praktikos
Sarakostų vienuolių gyvenimas buvo chaotiškas ir nesistemingas, palyginti su kitomis vienuolių grupėmis. Pagrindiniai jų bruožai, remiantis šv. Benedikto aprašymu ir kitais istoriniais šaltiniais, yra šie:
- Nėra regulos ar vyresniojo. Sarakostai gyveno be aiškios taisyklės, tokios kaip Bazilijaus ar Benedikto regula, ir nepripažino vyresniojo autoriteto. Jie dažnai gyveno mažomis grupėmis (po du ar tris) arba pavieniui, tačiau be struktūruotos bendruomenės. Benediktas rašo: „Jie gyvena po du ar tris, be ganytojo, užsidarę savo avidėse, ne Viešpaties kaimenėje“ (Regula Benedicti, 1.7).
- Savavališkumas. Sarakostai rinkdavosi praktikas, kurios jiems atrodė tinkamos, ignoruodami Bažnyčios ar vienuolynų tradicijas. Pavyzdžiui, jie galėjo atlikti maldas ar asketines praktikas, bet tik pagal savo užgaidas, o ne pagal nustatytą liturginį tvarkaraštį.
- Pasaulietiškumas. Benediktas kaltina Sarakostus, kad jie išlieka „ištikimi pasauliui“ (adhuc mundo fideles), tai yra, neatmeta žemiškų troškimų ar patogumų. Jie galėjo išlaikyti asmeninius turtus, vengti griežto neturto ar atsisakyti sunkių asketinių praktikų, kurios buvo būdingos cenobitams ar anachoretams.
- Nepakankamas formavimas. Sarakostai dažnai stodavo į vienuolinį gyvenimą be tinkamo pasirengimo ar noviciato. Benediktas pabrėžia, kad jie „nesilaiko jokios taisyklės, kurią išbando patirtis“ (Regula Benedicti, 1.6), o tai rodo, kad jie praleisdavo įprastą mokymosi ir dvasinio formavimo laikotarpį.
- Geografinis paplitimas. Sarakostai nebuvo susitelkę viename regione, bet buvo paplitę įvairiose Romos imperijos dalyse, ypač ten, kur vienuolinis gyvenimas dar nebuvo griežtai struktūruotas. Jų egzistavimą patvirtina ne tik Benedikto raštai, bet ir kiti ankstyvieji šaltiniai, tokie kaip šv. Jono Kasiano (Institutiones Coenobiorum), kuris taip pat kritikavo netvarkingus vienuolius.
Sarakostų teologija, jei ją galima taip pavadinti, buvo silpna ir neapibrėžta. Skirtingai nuo cenobitų, kurie gyveno pagal aiškią taisyklę, paremtą Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu, ar anachoretų, kurie siekė dvasinio tobulumo per vienatvę, Sarakostai neturėjo aiškios dvasinės vizijos. Jų praktikos buvo veikiau individualistinės nei pagrįstos krikščioniškuoju klusnumu ar bendruomenine atsakomybe.
Benediktas Sarakostus laikė pavojingais, nes jų gyvenimo būdas galėjo diskredituoti vienuolinį pašaukimą. Jis pabrėžė, kad tikras vienuolis turi atsisakyti savo valios ir paklusti Dievo valiai per regulą ir vyresnįjį. Sarakostų atmetimas šių principų buvo vertinamas kaip dvasinis iškrypimas.
Skirtumai nuo kitų vienuolių
Sarakostai vienuoliai skiriasi nuo kitų vienuolių grupių (cenobitų, anachoretų ir girovagų) keliais esminiais aspektais. Štai pagrindiniai skirtumai, remiantis šv. Benedikto regula ir istoriniais šaltiniais:
- Nuo cenobitų (bendruomeninių vienuolių):
- Struktūra ir disciplina. Cenobitai, tokie kaip benediktinai ar bazilijonai, gyvena struktūruotose bendruomenėse pagal aiškią regulą (pvz., Benedikto ar Bazilijaus regulą), vadovaujami abato ar vyresniojo. Sarakostai atmeta šią struktūrą, gyvena be regulos ir vyresniojo.
- Bendruomenė vs. individualizmas. Cenobitai pabrėžia bendruomeninį gyvenimą, kur klusnumas ir abipusė meilė yra esminiai. Sarakostai renkasi individualistinį kelią, dažnai gyvena mažomis grupėmis ar pavieniui, vadovaudamiesi savo norais.
- Dvasinis formavimas. Cenobitai praeina ilgą noviciato laikotarpį, mokydamiesi regulos ir vienuolinio gyvenimo principų. Sarakostai dažnai praleidžia šį etapą, stodami į vienuolinį gyvenimą be tinkamo pasirengimo.
- Citata: „Cenobitai, stipriausia vienuolių rūšis, gyvena vienuolynuose, tarnaudami pagal regulą ir abato vadovavimą“ (Regula Benedicti, 1.3), priešingai nei Sarakostai, kurie „neturi regulos, kurią išbando patirtis“ (Regula Benedicti, 1.6).
- Nuo anachoretų (atsiskyrėlių):
- Gyvenimo būdas. Anachoretai, tokie kaip šv. Antanas Didysis, renkasi vienatvę ir griežtą asketizmą, dažnai gyvena dykumose ar olose. Sarakostai gyvena ne vienumoje, o mažomis grupėmis ar pavieniui, bet be anachoretų dvasinio intensyvumo.
- Dvasinis pasirengimas. Anachoretai paprastai būna patyrę vienuoliai, kurie, kaip rašo Benediktas, „po ilgo išbandymo vienuolyne išmoksta kovoti su kūno ir minčių pagundomis“ (Regula Benedicti, 1.5). Sarakostai neturi tokio pasirengimo ir dažnai veikia impulsyviai.
- Tikslas. Anachoretai siekia dvasinio tobulumo per vienatvę ir maldą, o Sarakostai neturi aiškaus dvasinio tikslo, veikiau seka savo užgaidomis.
- Citata: „Anachoretai, išmokę vienuolyne kovoti su velniu, išeina į dykumą vieni“ (Regula Benedicti, 1.4–5), tuo tarpu Sarakostai „lieka ištikimi pasauliui“ (Regula Benedicti, 1.7).
- Nuo girovagų (klajojančių vienuolių):
- Stabilumas. Girovagai, kita „blogųjų“ vienuolių grupė, yra klajokliai, kurie „visą gyvenimą klajoja iš vienos vietos į kitą, tris ar keturias dienas svečiuodamiesi įvairiuose vienuolynuose“ (Regula Benedicti, 1.10). Sarakostai, priešingai, dažnai turi nuolatinę gyvenamąją vietą, bet gyvena be regulos ar disciplinos.
- Elgesys. Girovagai yra dar labiau kritikuojami už Sarakostus, nes jie „visais atžvilgiais blogesni“ (Regula Benedicti, 1.11), nes jų klajokliškas gyvenimas daro juos nepatikimais ir neatsakingais. Sarakostai bent jau išlaiko tam tikrą gyvenimo vietą, nors ir netvarkingą.
- Poveikis bendruomenei. Girovagai dažnai išnaudoja vienuolynų svetingumą, o Sarakostai labiau kenkia vienuolinio gyvenimo reputacijai savo savavališkumu.
- Citata: „Girovagai niekada nesustoja, visada klajoja, tarnaudami savo aistroms“ (Regula Benedicti, 1.12), tuo tarpu Sarakostai „vadovaujasi savo įstatymu, kas jiems patinka“ (Regula Benedicti, 1.8).
- Nuo kitų vienuolių tradicijų (pvz., Bazilijonų):
- Rytų krikščionybė. Bazilijonai, vadovaujami šv. Bazilijaus Didžiojo regulos, pabrėžia bendruomeninį gyvenimą, tarnystę vargšams ir maldos bei darbo pusiausvyrą. Sarakostai neturi tokio socialinio ar dvasinio įsipareigojimo, jų gyvenimas yra chaotiškas ir savanaudiškas.
- Struktūra. Bazilijonai gyvena pagal aiškią regulą, kuri apima klusnumą, skaistumą, neturtą ir stabilumą. Sarakostai atmeta šiuos principus, rinkdamiesi laisvę nuo taisyklių.
- Citata: Bazilijus rašo: „Bendruomenė yra kaip kūnas, kuriame kiekvienas narys tarnauja kitiems“ (Regulae Fusius Tractatae, 7 skyrius), o Sarakostai, anot Benedikto, „užsidaro savo avidėse“ (Regula Benedicti, 1.7).
Sarakostai vienuoliai neturėjo ilgalaikės įtakos krikščionybės istorijoje, nes jų gyvenimo būdas buvo laikomas netinkamu ir nepatvariu. Jų egzistavimas labiau atspindi pereinamąjį laikotarpį, kai vienuolinis gyvenimas dar nebuvo visiškai struktūruotas. Kai kurie istorikai, tokie kaip Philip Rousseau (Ascetics, Authority, and the Church, 1978), teigia, kad Sarakostai galėjo būti ankstyvieji vienuoliai, kurie bandė derinti vienuolinį gyvenimą su pasaulietišku komfortu, tačiau nesugebėjo išlaikyti dvasinės disciplinos.
Istoriniai pavyzdžiai apie Sarakostus yra reti, nes jie nepaliko reikšmingų raštų ar institucijų. Tačiau šv. Jono Kasiano (Institutiones Coenobiorum, V a.) tekstuose minimos panašios grupės, kurios gyveno be regulos ir buvo kritikuojamos už savavališkumą. Pavyzdžiui, Kasianas aprašo vienuolius, kurie „vadovaujasi savo išgalvotais principais, o ne Bažnyčios mokymu“ (Institutiones, 10.3), kas atitinka Benedikto Sarakostų aprašymą.
Vėlesniais amžiais, ypač po benediktinų regulos paplitimo, Sarakostų tipo vienuoliai išnyko, nes Bažnyčia pradėjo griežčiau reguliuoti vienuolynus. VI a. sinodai, tokie kaip Orleano sinodas (533 m.), reikalavo, kad visi vienuoliai paklustų vyskupo ar abato autoritetui, taip eliminuodami Sarakostų tipo praktikas.
Šiandien Sarakostai vienuoliai neegzistuoja kaip atskira grupė, nes jų gyvenimo būdas buvo laikomas netinkamu ir neatitinkančiu krikščioniškojo vienuolinio idealo. Tačiau Benedikto kritika Sarakostų atžvilgiu išlieka aktuali kaip įspėjimas apie dvasinio savavališkumo ir disciplinos trūkumo pavojus. Kaip pažymi benediktinų mokslininkas Terrence Kardong, „Sarakostai yra priminimas, kad vienuolinis gyvenimas reikalauja nuolankumo ir klusnumo, o ne savivalės“ (Benedict’s Rule: A Translation and Commentary, 1996, p. 34).
Šiuolaikiniai vienuoliai, tokie kaip benediktinai, trapistai ar bazilijonai, gyvena pagal griežtas taisykles, kurios užtikrina bendruomenės stabilumą ir dvasinį augimą. Sarakostų pavyzdys kartais naudojamas kaip kontrastas, iliustruojantis, kodėl struktūra ir disciplina yra būtinos vienuoliniame gyvenime.
Istorijos
- Sarakostų kritika Benedikto reguloje. Benediktas savo reguloje naudoja stiprius žodžius, aprašydamas Sarakostus: „Jie vadina šventu tai, kas jiems patinka, ir draudžia tai, ko nenori“ (Regula Benedicti, 1.8). Ši citata atspindi jų savavališkumo esmę ir Benedikto pasibjaurėjimą jų gyvenimo būdu.
- Jono Kasiano liudijimas. Šv. Jonas Kasianas, gyvenęs V a., aprašo panašius vienuolius, kurie „seka savo išgalvotais principais, ignoruodami Bažnyčios autoritetą“ (Institutiones Coenobiorum, 10.3). Tai rodo, kad Sarakostų problema buvo plačiai žinoma ankstyvojoje Bažnyčioje.
- Istorinis kontekstas. VI a. Galijoje vienuolynų steigimas buvo chaotiškas, ir kai kurie vienuoliai, galimai Sarakostai, gyveno be vyskupo priežiūros. Orleano sinodas (533 m.) nustatė taisykles, reikalaujančias, kad visi vienuoliai paklustų abato ar vyskupo autoritetui, taip užkirsdamas kelią Sarakostų tipo praktikoms.
Sarakostai vienuoliai buvo ankstyvosios krikščionybės fenomenas, atstovaujantis netvarkingą ir savavališką vienuolinio gyvenimo formą. Jų gyvenimo būdas, kritikuojamas šv. Benedikto reguloje, skyrėsi nuo cenobitų, anachoretų ir net girovagų dėl regulos, disciplinos ir bendruomeninio klusnumo trūkumo. Sarakostai atmetė struktūrą, rinkdamiesi individualistinį kelią, kuris, anot Benedikto, darė juos „ištikimus pasauliui“ (Regula Benedicti, 1.7). Nors jie neišliko kaip atskira grupė, jų pavyzdys išlieka kaip įspėjimas apie dvasinio savavališkumo pavojus. Kaip Benediktas rašė: „Geriau tylėti apie jų gėdingą gyvenimo būdą, nei kalbėti“ (Regula Benedicti, 1.12). Palyginti su kitais vienuoliais, Sarakostai yra kontrastas, pabrėžiantis disciplinos, klusnumo ir bendruomenės svarbą krikščioniškajame vienuoliniame kelyje.