Salomėjos šokis, aprašytas Evangelijoje pagal Matą (14:6–11) ir Morkų (6:21–28), yra viena tragiškiausių ir dramatiškiausių Naujojo Testamento istorijų, kurios centre – Galilėjos valdovo Erodo Antipo puota, jaunos merginos šokis ir Jono Krikštytojo galvos nukirtimas. Ši istorija, persmelkta intrigų, keršto ir moralinių dilemų, ne tik atskleidžia I a. Palestinos politinį ir religinį kontekstą, bet ir kelia klausimų apie žmogaus aistras, valdžios silpnybes ir pasekmes.
Kas įvyko trumpai:
- Šventė: Galilėjos valdovas Erodas Antipas šventė savo gimtadienį.
- Šokis: Jo posūnė (Erodiados duktė, vardu Salomėja) per puotą taip gražiai šoko, kad sužavėjo Erodą ir jo svečius.
- Priesaika: Apsvaigęs Erodas prisiekė Salomėjai duoti viską, ko tik ji panorės, net iki pusės savo karalystės.
- Motinos kerštas: Salomėja nuėjo pas savo motiną Erodiadą paklausti, ko prašyti. Erodiada nekentė Jono Krikštytojo, nes šis viešai kritikavo jos neteisėtą santuoką su Erodu (ji buvo Erodo brolio žmona). Todėl ji liepė dukrai prašyti Jono Krikštytojo galvos.
- Įvykdymas: Nors Erodas nuliūdo, bet dėl priesaikos ir svečių gėdos įsakė nukirsdinti Joną Krikštytoją kalėjime ir atnešti jo galvą lėkštėje.
Galilėjos valdovas Erodas Antipas, Romos imperijos statytinis, I a. valdė Galilėją ir Perėją. Jo valdymas buvo paženklintas politinių intrigų ir įtampos tarp romėnų valdžios bei žydų religinių grupių. Erodas, kaip ir jo tėvas Erodas Didysis, buvo žinomas dėl prabangių puotų ir gebėjimo laviruoti tarp valdžios ir liaudies. Jo gimtadienio šventė, aprašyta Evangelijose, buvo būtent tokia proga – prabangus renginys, kuriame dalyvavo Galilėjos elitas, karininkai ir turtingi svečiai. Puotoje, vykusioje, greičiausiai, Erodo rūmuose Tiberiadoje arba Mačere, buvo gausu maisto, vyno ir pramogų, o atmosfera alsavo dekadansu. Būtent šioje scenoje įvyko lemtingas Salomėjos šokis, tapęs Jono Krikštytojo mirties pretekstu.
Salomėja, kaip nurodo istorikas Juozapas Flavijus (Antiquities of the Jews, XVIII.5.4), buvo Erodiados, Erodo Antipo žmonos, duktė iš ankstesnės santuokos su Erodo broliu Pilypu. Evangelijos tiesiog vadina ją „Erodiados dukra“, bet tradicija ir Juozapas patvirtina, kad tai Salomėja. Ji buvo jauna mergina, greičiausiai paauglė (apie 12–16 metų), nes to meto papročiai leido jaunoms merginoms dalyvauti tokiuose renginiuose kaip šokėjos. Salomėjos šokis, aprašytas kaip itin įspūdingas, sužavėjo Erodą ir jo svečius. Šokis greičiausiai buvo rytietiško stiliaus, galimai įkvėptas graikų-romėnų banketų tradicijų, kur jaunos merginos atlikdavo grakščius, kartais provokuojančius pasirodymus. Tekste nėra tiesiogiai nurodyta, kad šokis buvo erotiškas, bet jo poveikis rodo, kad jis buvo emociškai įtaigus.
Evangelijos neužsimena apie jos išvaizdą, bet galima spėti, kad ji buvo jaunatviška ir grakšti, nes jaunystė ir grožis buvo vertinami Romos pasaulyje. Jos šokio menas, galimai išmoktas rūmuose, turėjo būti profesionalus, kad sužavėtų patyrusį valdovą ir jo svečius. Erodo susižavėjimas greičiausiai buvo ne tik estetinis, bet ir paveiktas puotos atmosferos – vyno, prabangos ir galios demonstravimo. Salomėja buvo jo posūnė, o artimi ryšiai būtų buvę skandalas net Erodo rūmuose, dėl to tikėtina, kad jo susižavėjimas buvo impulsyvus, pagrįstas momentiniu įspūdžiu, o ne ilgalaikiu planu. Jo pažadas „duoti viską, ko panorės, net pusę karalystės“ (Morkaus 6:23) buvo hiperbolė, dažna rytietiškose puotose, kur valdovai demonstruodavo dosnumą. Vis dėlto šis pažadas tapo lemtingas.
Salomėjos motina Erodiada buvo tikroji šios dramos varomoji jėga. Erodiada nekentė Jono Krikštytojo, pranašo, kuris viešai smerkė jos santuoką su Erodu kaip neteisėtą pagal Mozės įstatymą (Levitų 18:16), nes ji buvo jo brolio žmona. Jono kritika kėlė grėsmę Erodiados statusui ir politinei Erodo padėčiai, nes religiniai lyderiai turėjo įtakos liaudžiai. Erodiada jau buvo įkalinusi Joną Mačero tvirtovėje, bet, kaip rašo Morkus (6:19–20), Erodas bijojo jį nužudyti, nes laikė Joną „teisu ir šventu žmogumi“ ir net klausydavosi jo pamokslų. Salomėjos šokis suteikė Erodiadai progą įgyvendinti savo kerštą. Kai Salomėja paklausė motinos, ko prašyti, Erodiada liepė reikalauti „Jono Krikštytojo galvos ant lėkštės“ – žiaurus ir simboliškas reikalavimas, atspindintis to meto žiaurumus.
Erodas, sukrėstas šio prašymo, nenorėjo vykdyti įsakymo, bet jautėsi įpareigotas dėl viešos priesaikos ir svečių spaudimo. Evangelija pagal Matą (14:9) sako, kad jis „nuliūdo“, bet įsakė budeliui nukirsdinti Joną kalėjime. Jono galva buvo atnešta ant lėkštės, įteikta Salomėjai, o ši nunešė ją Erodiadai. Šis makabriškas vaizdas – galva ant lėkštės – tapo ikoniniu krikščionių mene, simbolizuodamas Erodiados kerštą ir Jono kankinystę. Jono kūnas vėliau buvo paimtas jo mokinių ir palaidotas (Morkaus 6:29), o jo mirtis laikoma krikščionių tradicijoje kaip pirmtakas Jėzaus kryžiaus aukai.
Evangelijos nenurodo, kas nutiko Salomėjai po šio įvykio, bet Juozapas Flavijus mini, kad ji vėliau ištekėjo už savo giminaičio Erodo Pilypo II, o po jo mirties – už Aristobulo, Armėnijos karaliaus. Apie jos tolesnį gyvenimą žinoma mažai, ir ji išlieka daugiausia kaip šios tragiškos istorijos figūra. Erodiada ir Erodas Antipas patyrė politinį nuosmukį: apie 39 m. po Kr. Erodas buvo ištremtas į Galiją (dabartinę Prancūziją) dėl kaltinimų sąmokslu prieš imperatorių Kaligulą, o Erodiada sekė paskui jį. Jų tremtis buvo tarsi netiesioginė bausmė už Jono nužudymą, kaip tai interpretavo kai kurie krikščionių autoriai.
Ši istorija atspindi žmogaus silpnybių – aistros, išdidumo, keršto – ir dieviškojo teisingumo sankirtą. Salomėja, greičiausiai veikiama motinos, tapo įrankiu įvykdyti Erodiados planą, o Erodas, apsvaigęs nuo valdžios ir puotos, pasidavė spaudimui, užuot laikęsis savo sąžinės. Įdomu, kad viduramžių mene Salomėja dažnai vaizduojama kaip viliojanti figūra, o jos šokis – kaip „septynių šydų šokis“, nors tai vėlesnė interpretacija, populiarinta Oscaro Wilde’o pjesėje Salomėja (1891 m.). Tikroji Salomėja greičiausiai buvo tik jauna mergina, atsidūrusi suaugusiųjų intrigų centre.
Jono Krikštytojo mirtis turėjo ilgalaikį poveikį: jo mokiniai tęsė jo mokymą, o Jėzus, sužinojęs apie Jono mirtį (Mato 14:13), pasitraukė į dykumą, galimai apmąstydamas savo paties misiją. Krikščionių tradicijoje Jonas laikomas kankiniu, o jo mirtis – įrodymu, kad tiesa dažnai kainuoja gyvybę. Istorija taip pat atskleidžia I a. Palestinos moralinį ir politinį chaosą, kur Romos statytiniai, tokie kaip Erodas, balansavo tarp vietinių tradicijų ir imperijos reikalavimų.