Rudolfas Otto (1869–1937), vokiečių teologas ir religijos filosofas, yra vienas svarbiausių šventybės fenomeno tyrinėtojų. Jo garsiausias veikalas „Das Heilige“ („Šventybė“, 1917) tapo kertiniu tekstu, nagrinėjant šventybės patyrimą ir reikšmę. Otto šventybę suvokė kaip fundamentalią religijos patirtį, kuri nėra iki galo išreiškiama racionaliais terminais. Jis pabrėžė, kad šventybė yra unikalus fenomenas, kuriam būdingas transcendentiškumas, paslaptingumas ir nepaprasta emocinė jėga.
Šventybės esmė: numinous
Otto įvedė sąvoką numinous, apibūdinančią šventybės esmę. Pasak jo, numinous yra patyrimas, kuris pranoksta racionalų supratimą ir išreiškia žmogaus sąlyčio su aukščiausia transcendentine tikrove jausmą. Šis patyrimas yra ne vien emocija, bet ir dvasinė būsena, kurią Otto apibūdino kaip „visiškai kitokią“ (lot. mysterium tremendum et fascinans). Ši frazė išreiškia dvi pagrindines šventybės savybes – baimę keliančią ir kartu traukiančią paslaptį.
Mysterium tremendum
Otto rašė, kad mysterium tremendum pasireiškia kaip šventybės aspektas, keliantis gilų pagarbos ir baimės jausmą. Tai susiję su Dievo galia, jo didingumu ir visagalybe. Šis aspektas priverčia žmogų pajusti savo menkumą prieš transcendenciją, kuri yra visiškai kitaip nei kasdienė patirtis. Otto pabrėžė, kad šis baimės jausmas nėra įprastas ar pasaulietinis – tai egzistencinė pagarba dieviškumui.
Mysterium fascinans
Kita vertus, mysterium fascinans reiškia patrauklumą, kurį šventybė sukelia žmoguje. Šventybės patyrimas traukia, įkvepia ir sužadina gilų troškimą būti arčiau transcendencijos. Ši šventybės pusė sukuria džiaugsmą, paguodą ir ramybę, net jei ji kartu kelia baimę. Otto pabrėžė, kad šventybės patyrimas yra ambivalentiškas – jis vienu metu kelia ir pagarbą, ir troškimą.
Otto manė, kad šventybė yra visų religijų šerdis. Nors skirtingos religijos gali šventybę išreikšti įvairiais simboliais, ritualais ar teologinėmis doktrinomis, visų jų pagrindas yra numinous patyrimas. Šis patyrimas nėra sąmoningai suformuluotas – jis kyla iš žmogaus vidinės dvasinės prigimties. Otto teigė: „Religingumas prasideda ne nuo idėjų, bet nuo jausmo ir patyrimo.“
Otto analizavo, kaip šventybės patirtis pasireiškia religiniuose simboliuose ir apeigose. Jis pabrėžė, kad šventybė nėra tiesiogiai išreiškiama žodžiais – ją galima tik perteikti per simbolius, metaforas ar ritualus. Pavyzdžiui, bažnyčios architektūra, relikvijos, maldos ar giesmės yra būdai, kaip žmonės išreiškia šventybės jausmą. Šventybės simboliai visada nukreipia žmogų į tai, kas pranoksta materialų pasaulį.
Otto mintys apie šventybę yra panašios į Martino Heideggerio ir Søreno Kierkegaardo egzistencinius svarstymus. Kierkegaardas, pavyzdžiui, rašė apie „baimę ir drebėjimą“, kurie kyla žmogui susidūrus su Dievo didybe. Heideggeris nagrinėjo „būties paslaptį“ ir transcendencijos patyrimą per egzistencinę baimę. Otto, remdamasis šiais egzistenciniais mąstymais, sukūrė unikalią religijos filosofijos perspektyvą, kurioje dvasinė patirtis yra svarbiausia.
Šventybės samprata lieka svarbi ir šiandien, nes ji padeda žmogui susieti savo kasdienį gyvenimą su dvasine tikrove. Otto pabrėžė, kad šventybės patyrimas nėra tik istorinis ar religinių tekstų reiškinys – tai universali ir amžina žmogaus būties dalis. Net ir moderniame, sekuliariame pasaulyje žmonės vis dar patiria šventybės akimirkas, kai susiduria su gamtos didybe, menu ar gyvenimo stebuklu.
Rudolfas Otto savo darbuose atvėrė gilias šventybės ir žmogaus dvasinio pasaulio gelmes. Jo idėjos apie numinous, mysterium tremendum et fascinans ir transcendencijos patirtį tapo neatsiejama religijos fenomenologijos dalimi ir iki šiol įkvepia tiek teologus, tiek filosofus. Šventybės patyrimas, kaip tai suprato Otto, skatina žmogų ieškoti prasmės ir užmegzti ryšį su aukštesne tikrove, kuri pranoksta kasdienybės ribas.