Riteris Jurgis nebuvo nei kryžiaus žygio herojus, nei pasakų idealizuotas bajoras su šarvais ir garbe. Tai buvo slapyvardis, kurį sau pasirinko niekas kitas kaip Martynas Liuteris, kai po 1521 m. Vormso reichstago nutarimo buvo paskelbtas už įstatymo ribų ir ieškomas Šventosios Romos imperijos.
Po garsiojo pasirodymo Vormse, kur jis neatsisakė savo raštų net imperatoriui Karoliui V pareikalavus, Liuteriui grėsė ne tik ekskomunika, bet ir fizinis susidorojimas. Išvykdamas iš Vormso, jis buvo „pagrobtas“ – tačiau tai buvo inscenizuotas veiksmas, kurį suorganizavo jo sąjungininkas Saksonijos kunigaikštis Frydrichas Išmintingasis. Liuterį slapta nuvežė į Vartburgo pilį, esančią Tiuringijos kalnuose, kur jis praleido beveik metus (1521–1522 m.) visiškai nuošalyje nuo viešojo gyvenimo.
Šioje pilyje jis persirengė riteriu, užsiaugino barzdą, vilkėjo pasaulietiškais rūbais ir prisistatydavo kaip „Junker Jörg“ – Riteris Jurgis. Tačiau po paviršiumi jis niekuomet nenustojo būti Liuteriu: vietoj kalavijo laikė rašiklį, o vietoj žygių – vertė Bibliją.
Per trumpiau nei metus jis išvertė Naująjį Testamentą į vokiečių kalbą tiesiai iš graikų originalo – ne tik kalbiniu, bet ir kultūriniu požiūriu tai buvo lūžio taškas. Iki tol dauguma žmonių negalėjo skaityti Šventojo Rašto tiesiogiai – reikėjo kunigų, latiniškų aiškinimų, institucinio tarpininkavimo. Liuterio tekstas vokiečių kalba nutiesė tiltą tarp Dievo žodžio ir paprasto žmogaus. Ir šis tiltas buvo sumūrytas Riterio Jurgio rankomis – rašant Vartburgo pilies kambaryje.
Tačiau Vartburgas buvo ne tik vertimo dirbtuvės. Čia Liuteris rašė laiškus slaptai, sekė, kas vyksta pasaulyje, ir nervingai reagavo į radikalesnius judėjimus Vokietijoje – ypač į Tomą Miuncerį ir besiformuojantį valstiečių sukilimą. Nors ir pasislėpęs, jis tebebuvo įsitraukęs į mąstymą apie tai, kur veda Reformacija – ar į dvasinį atgimimą, ar į socialinę revoliuciją.
Riteris Jurgis išnyko 1522 m. pradžioje, kai Martynas Liuteris grįžo į Vitenbergą ir ėmė malšinti per radikalią linkmę pasukusias reformas. Nuo to momento slapyvardis tapo tarsi simboliniu ženklu – ne tik fizinio slėpimosi, bet ir laikino tylėjimo, kad galėtum dirbti iš vidaus.
Ši trumpa transformacija – iš teologo į tariamą riterį – atskleidė ne tik pavojus, kurie tykojo Reformacijos pradžioje, bet ir kaip vienas žmogus galėjo pasinaudoti tyla ir izoliacija tam, kad parašytų žodžius, kurie vėliau aidės per šimtmečius.