Reformacijos laikotarpis (XVI–XVII a.) buvo vienas reikšmingiausių Vakarų Europos istorijos etapų, lėmęs krikščionybės, visuomenės ir kultūros pokyčius. Šis judėjimas, prasidėjęs 1517 m., kai Martynas Liuteris paskelbė savo 95 tezes, siekė reformuoti Romos katalikų bažnyčią, tačiau galiausiai padalijo Europą į katalikiškąją ir protestantiškąją stovyklas. Reformacija ne tik pakeitė religinį kraštovaizdį, bet ir turėjo ilgalaikių politinių, socialinių bei kultūrinių pasekmių.
Terminas „Reformacija“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio reformatio, reiškiančio „atkūrimą“ arba „pertvarkymą“. Reformatoriai siekė „atnaujinti“ krikščionybę, grąžindami ją prie, jų manymu, pirminių evangelijos principų, atsikratydami bažnyčios korupcijos ir nukrypimų. Šis žodis XVI a. tapo sinonimu religiniam judėjimui, kuris priešinosi Romos katalikų bažnyčios autoritetui.
Reformacija neatsirado per vieną dieną – ją lėmė ilgalaikiai religiniai, socialiniai ir politiniai veiksniai:
- Bažnyčios korupcija: Romos katalikų bažnyčia XVI a. buvo kritikuojama dėl dvasininkų moralinio nuosmukio, prabangaus gyvenimo ir indulgencijų prekybos (nuodėmių atleidimo už pinigus). Indulgencijos, ypač Tetzelio pardavinėjamos Vokietijoje, tapo Reformacijos kibirkštimi.
- Humanizmas: Renesanso humanizmas skatino kritinį mąstymą ir Šventojo Rašto studijas. Tokie mokslininkai kaip Erazmas Roterdamietis ragino grįžti prie originalių Biblijos tekstų, o tai paveikė reformatorių idėjas.
- Socialiniai pokyčiai: Auganti vidurinioji klasė ir valstiečiai buvo nepatenkinti bažnyčios mokesčiais ir feodaline sistema. Reformacija suteikė ideologinį pagrindą šiems nepasitenkinimams.
- Politinis kontekstas: Daugelis kunigaikščių ir karalių matė Reformaciją kaip galimybę atsikratyti Romos įtakos ir sustiprinti savo valdžią. Pavyzdžiui, Anglijos karalius Henrikas VIII pasinaudojo Reformacija, kad atsiskirtų nuo popiežiaus.
Reformacijos pradžia: Martynas Liuteris ir 95 tezės
Reformacijos pradžia tradiciškai siejama su 1517 m. spalio 31 d., kai Vokietijos vienuolis ir teologas Martynas Liuteris prikalė savo 95 tezes prie Vitenbergo bažnyčios durų. Šios tezės kritikavo indulgencijų prekybą, popiežiaus autoritetą ir bažnyčios praktikas, kurios, Liuterio manymu, prieštaravo Biblijai. Pagrindinės Liuterio idėjos:
- Sola Scriptura („vien tik Raštas“): Biblija yra vienintelis tikėjimo autoritetas, o ne popiežius ar bažnyčios tradicijos.
- Sola Fide („vien tik tikėjimas“): Išganymas pasiekiamas tik per tikėjimą, o ne per darbus ar indulgencijas.
- Sola Gratia („vien tik malonė“): Dievo malonė yra vienintelė išganymo priežastis.
Liuterio idėjos greitai pasklido po Europą, ypač dėl spausdinimo preso, kuris leido masiškai platinti raštus. 1521 m. Liuteris buvo ekskomunikuotas popiežiaus Leono X, tačiau jis rado paramą tarp Vokietijos kunigaikščių, o tai leido Reformacijai plisti.
Reformacija neapsiribojo Liuteriu – ją formavo įvairūs lyderiai, kurių idėjos skyrėsi, bet siekė bendro tikslo – bažnyčios reformos:
- Martynas Liuteris (1483–1546): Liuteronizmo pradininkas, pabrėžęs asmeninį tikėjimą ir Biblijos svarbą. Jo darbai, tokie kaip Biblijos vertimas į vokiečių kalbą, padėjo formuotis nacionalinei kalbai.
- Žanas Kalvinas (1509–1564): Šveicarijoje veikęs teologas, sukūręs kalvinizmo doktriną, kuri akcentavo Dievo suverenumą ir predestinaciją (išrinkimą). Jo veikalas „Krikščioniškosios religijos institucijos“ tapo protestantizmo teologiniu pagrindu.
- Huldrych Zvinglis (1484–1531): Žiūricho reformatorius, kurio idėjos buvo artimos Liuteriui, bet radikalesnės, ypač dėl sakramentų (pvz., jis atmetė Eucharistijos realų Kristaus buvimą).
- Henrikas VIII (1491–1547): Anglijos karalius, inicijavęs Anglijos Reformaciją, atsiskirdamas nuo Romos 1534 m. dėl politinių (noras anuliuoti santuoką) ir religinių priežasčių. Taip atsirado anglikonų bažnyčia.
Reformacija nebuvo vieninga – ji suskilo į kelias sroves, kurios formavo skirtingas protestantų konfesijas:
- Liuteronizmas: Paplito Vokietijoje ir Skandinavijoje, pabrėžė Liuterio mokymą apie tikėjimą ir malonę.
- Kalvinizmas: Įsitvirtino Šveicarijoje, Nyderlanduose, Škotijoje ir dalyje Prancūzijos (hugenotai). Kalvinistai akcentavo griežtą moralę ir predestinaciją.
- Anglikonizmas: Anglijoje susiformavusi bažnyčia, išlaikiusi katalikiškas tradicijas, bet pavaldi karaliui, o ne popiežiui.
- Radikalioji Reformacija: Anabaptistai ir kitos grupės, kurios atmetė ne tik katalikų, bet ir pagrindinių protestantų doktrinas, pabrėždamos suaugusiųjų krikštą ir bažnyčios atskyrimą nuo valstybės.
Reformacija turėjo ilgalaikį poveikį Europai ir pasauliui:
- Religinis susiskaldymas: Europa tapo konfesiškai susiskaldžiusi, o katalikybė prarado monopolį. Protestantizmas įsitvirtino Šiaurės Europoje, o katalikybė išliko stipri Pietų Europoje.
- Religiniai karai: Reformacija sukėlė konfliktus, tokius kaip Šmalkaldeno karai Vokietijoje, hugenotų karai Prancūzijoje ir Trisdešimtmetis karas (1618–1648), kuris nusiaubė Vidurio Europą.
- Kultūriniai pokyčiai: Reformacija skatino švietimą, nes protestantai pabrėžė Biblijos skaitymą liaudies kalbomis. Biblijos vertimai (pvz., Liuterio vokiečių kalba, Karaliaus Jokūbo anglų kalba) prisidėjo prie nacionalinių kalbų vystymosi.
- Politinės permainos: Reformacija sustiprino pasaulietinę valdžią, nes daugelis valdovų perėmė bažnyčios turtą ir kontrolę. Tai padėjo formuotis modernioms nacionalinėms valstybėms.
- Kontrreformacija: Katalikų bažnyčia atsakė Tridento susirinkimu (1545–1563), kuris inicijavo vidaus reformas ir jėzuitų ordiną, siekiantį atsikovoti prarastas teritorijas.
Istorijos
- Liuteris Vormso seime (1521): Ekskomunikuotas Liuteris buvo iškviestas į Vormso seimą, kur imperatorius Karolis V reikalavo atsižadėti savo mokymo. Liuteris atsakė: „Čia stoviu, kitaip negaliu.“ Šis momentas tapo Reformacijos simboliu.
- Ženevos respublika: Žanas Kalvinas pavertė Ženevą „protestantiška Roma“, kur buvo įvesta griežta moralinė tvarka. Jo valdymas tapo pavyzdžiu kitoms kalvinistinėms bendruomenėms.
- Anglijos Reformacija: Henriko VIII sprendimas atsiskirti nuo Romos buvo iš dalies motyvuotas asmeninėmis priežastimis – jis norėjo anuliuoti santuoką su Kotryna Aragoniete. Tai lėmė Anglijos bažnyčios įkūrimą.
Citatos
- Martynas Liuteris: „Jei nebūsiu įtikintas Šventojo Rašto ir sveiko proto, negaliu ir neatšauksiu savo teiginių, nes prieštarauti sąžinei yra nei saugu, nei teisinga.“
(Iš Vormso seimo kalbos, 1521 m.) - Žanas Kalvinas: „Dievo valia yra mūsų išganymo pagrindas, ir mes turime jai paklusti.“
(Iš „Krikščioniškosios religijos institucijų“) - Erazmas Roterdamietis: „Sėja nesantaiką ten, kur turėtų būti vienybė, nėra kelias į reformą.“
(Kritikuodamas radikalius reformatorius)
Lietuvoje Reformacija prasidėjo XVI a. pradžioje, ypač per Mažąją Lietuvą ir didikų (Radvilų, Chodkevičių) globą. Kalvinizmas tapo populiarus tarp bajorų, o liuteronizmas plito tarp vokiečių bendruomenių. Svarbiausias Reformacijos palikimas Lietuvoje – lietuviškos raštijos pradžia, nes protestantai skatino Biblijos vertimą į lietuvių kalbą (pvz., Jono Bretkūno darbai). Tačiau Kontrreformacija, ypač per jėzuitus, XVII a. grąžino katalikybę kaip dominuojančią religiją.
Reformacija padėjo pagrindą moderniam pasauliui, skatindama individualizmą, švietimą ir sekuliarizaciją. Protestantizmo etika, ypač kalvinizme, siejama su kapitalizmo raida (Maxo Weberio „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“). Šiandien protestantizmas išlieka svarbia religine jėga, ypač Šiaurės Amerikoje ir Šiaurės Europoje, o Reformacijos idėjos apie asmens laisvę ir sąžinę tebėra aktualios.