Anzelmas Kenterberietis (Anselmus Cantuariensis, lot. Anselmus of Canterbury), XI a. teologas ir filosofas, savo kūrinyje „Proslogionas“ (lot. Proslogion), parašytame apie 1077–1078 m., pateikia vieną įtakingiausių viduramžių krikščioniškosios filosofijos tekstų. Ši knyga, iš pradžių pavadinta Fides quaerens intellectum („Tikėjimas, ieškantis supratimo“), yra meditacinis ir teologinis darbas, kuriame Anzelmas siekia racionaliai pagrįsti Dievo buvimą ir jo savybes. Skirtingai nuo tradicinių teologinių traktatų, „Proslogionas“ parašytas kaip malda, adresuota Dievui, ir jame derinamas gilus tikėjimas su filosofine analize.
- Ontologinis Dievo buvimo įrodymas
Anzelmas „Proslogione“ pristato garsųjį ontologinį argumentą, kuris tapo vienu svarbiausių filosofijos istorijos teiginių. Jis teigia, kad Dievas yra „tai, už ką didesnio negalima įsivaizduoti“ (id quo maius cogitari nequit). Anzelmas rašo: „Net kvailys, sakantis savo širdyje, kad Dievo nėra, supranta, ką sako, ir tai, ką jis supranta, egzistuoja jo prote, net jei jis netiki, kad tai egzistuoja tikrovėje“ (II skyrius). Šioje citatoje jis teigia, kad Dievo idėja, kaip tobuliausios būtybės, egzistuoja žmogaus prote, o būtybė, kuri egzistuoja ir tikrovėje, yra didesnė už tą, kuri egzistuoja tik prote. Todėl Dievas, būdamas tobuliausias, privalo egzistuoti. Šis argumentas yra ne tik teologinis, bet ir filosofinis bandymas suderinti tikėjimą su protu. - Tikėjimo ir proto santykis
Anzelmas „Proslogione“ pabrėžia, kad tikėjimas yra išeities taškas, tačiau protas gali pagilinti Dievo supratimą. Jo metodas, vadinamas „tikėjimu, ieškančiu supratimo“, atspindi viduramžių scholastikos siekį racionaliai pagrįsti tikėjimo tiesas. Jis rašo: „Aš netrokštu suprasti, kad tikėčiau, bet tikiu, kad suprasčiau“ (I skyrius). Ši citata atskleidžia Anzelmo įsitikinimą, kad tikėjimas nėra aklas, o veikiau atveria kelią gilesniam Dievo ir jo savybių suvokimui. Jo požiūris išsiskiria tuo, kad jis drąsiai taiko loginę analizę religiniams klausimams, taip klojamas pamatas vėlesnei krikščioniškajai filosofijai. - Dievo savybių apmąstymas
Anzelmas nagrinėja Dievo savybes, tokias kaip tobulumas, amžinybė, visagalybė ir gailestingumas, siekdamas parodyti, kad jos yra neatsiejamos nuo Dievo prigimties. Pavyzdžiui, jis svarsto, kaip Dievo teisingumas ir gailestingumas gali egzistuoti kartu: „Kaip Tu gali būti gailestingas, jei esi teisingas?“ (IX skyrius). Šioje citatoje Anzelmas kelia klausimą, kuris aktualus ir šiuolaikinei teologijai: kaip suderinti Dievo teisingumą su jo meile? Jis teigia, kad Dievo gailestingumas yra jo tobulumo dalis, o ne prieštaravimas teisingumui, taip siūlydamas harmoningą Dievo prigimties viziją. - Malda kaip filosofijos forma
„Proslogionas“ išsiskiria savo forma – tai ne sausas traktatas, o meditacinis pokalbis su Dievu. Anzelmas rašo: „Mokyk mane ieškoti Tavęs, parodyk save man, ieškančiam, nes negaliu Tavęs rasti, jei Tu manęs neparodysi“ (I skyrius). Ši citata atskleidžia jo asmenišką ir emocinį santykį su Dievu, kuris persipina su racionaliais argumentais. Toks derinys yra unikalus, nes Anzelmas ne tik teigia Dievo egzistavimą, bet ir išgyvena jo buvimą per maldą. Šis metodas primena senovės mistikus, tačiau kartu išlieka griežtai logiškas, tarsi tiltas tarp širdies ir proto. - Dievo transcendencija ir žmogaus ribotumas
Anzelmas pabrėžia, kad žmogaus protas yra ribotas, todėl visiškai suvokti Dievą neįmanoma. Jis rašo: „Tu esi toks didis, Viešpatie, kad net negali būti pilnai suvoktas“ (XV skyrius). Ši mintis atspindi jo nuolankumą prieš Dievo didybę ir kartu išryškina jo pastangas priartėti prie Dievo per protą. Anzelmas pripažįsta, kad žmogaus supratimas yra tik dalinis, tačiau tai netrukdo jam ieškoti Dievo per filosofinius apmąstymus. Šis požiūris atskleidžia viduramžių krikščionybės įtampą tarp tikėjimo ir proto, kurią Anzelmas sprendžia su subtiliu balansu.
„Proslogionas“ yra išskirtinis kūrinys, nes jame religija tampa tikėjimo ir intelektualinio ieškojimo objektu. Anzelmas, kaip vienuolis ir arkivyskupas, gyveno laikais, kai Bažnyčia buvo pagrindinė visuomenės jėga, tačiau jo tekstai išlieka aktualūs dėl jų universalaus pobūdžio. Jo ontologinis argumentas iki šiol yra diskutuojamas filosofų, nuo Kanto iki šiuolaikinių mąstytojų, o maldingas knygos tonas primena psalmes, tačiau su logikos griežtumu. Anzelmo mintys apie Dievo tobulumą, tikėjimo ir proto santykį bei žmogaus ribotumą kviečia skaitytoją ne tik mąstyti, bet ir jausti Dievo buvimą, taip paversdamos „Proslogioną“ unikaliu tiltu tarp teologijos ir filosofijos.