Prokopijus iš Cezarėjos, gyvenęs VI a., buvo vienas žymiausių Bizantijos istorikų, kurio darbai iki šiol yra neįkainojamas šaltinis tyrinėjant to meto istoriją. Gimęs apie 500 m. Palestinos Cezarėjos mieste, jis kilęs iš pasiturinčios šeimos, gavusios gerą išsilavinimą, kuris leido jam įvaldyti graikų ir lotynų kalbas. Jo gyvenimo kelias atvedė į Konstantinopolį, kur jis tapo ne tik teisininku, bet ir svarbiu imperatoriaus Justiniano I patarėju. Prokopijus nebuvo tik raštvedys – jo gyvenimas atspindi žmogų, gebėjusį derinti intelektualinį smalsumą su praktine veikla audringame politiniame ir kariniame kontekste.
Jo vardas kartais užrašomas įvairiai, priklausomai nuo šaltinių ir kalbų. Graikiškai jis vadinamas Προκόπιος Καισαρείας (Prokopios Kaisareias), lotyniškai – Procopius Caesariensis. Kai kuriuose viduramžių tekstuose jis minimas tiesiog kaip Prokopijus, o rytų tradicijose, ypač slavų kraštuose, jo vardas gali būti adaptuotas kaip Прокопий (Prokopij). Nepaisant vardų variacijų, visi jie nurodo tą patį žmogų, kurio plunksna užfiksavo Bizantijos imperijos šlovę ir nuosmukį.
Prokopijus daugiausia žinomas kaip Justiniano I sekretorius ir patikėtinis. Nuo 527 m. jis lydėjo garsųjį karvedį Belizarą įvairiose karinėse kampanijose – nuo Persijos iki Šiaurės Afrikos ir Italijos. Šios kelionės suteikė jam tiesioginę prieigą prie svarbiausių imperijos įvykių, kuriuos jis vėliau aprašė savo darbuose. Be to, jis dirbo kaip teisininkas ir administracijos pareigūnas, padėdamas formuoti Justiniano teisės reformas, įskaitant garsųjį „Corpus Juris Civilis“. Jo darbas neapsiribojo vien biurokratija – Prokopijus buvo akylas stebėtojas, gebėjęs įžvelgti tiek didvyriškus, tiek tamsius imperijos aspektus.
Svarbiausias Prokopijaus palikimas – jo istoriniai veikalai. Jo pagrindinis darbas „Karas“ (graikiškai „Polemon“) yra aštuonių knygų rinkinys, kuriame detaliai aprašomos Justiniano karinės kampanijos prieš persus, vandalus ir gotus. Šis darbas išsiskiria ne tik tikslumu, bet ir gyvu pasakojimo stiliumi, kuris atskleidžia autoriaus literatūrinį talentą. Kitas jo kūrinys, „Pastatai“ („Peri Ktismaton“), šlovina Justiniano statybos projektus, įskaitant Hagia Sophia bažnyčią. Tačiau bene įdomiausias yra „Slapta istorija“ („Anekdota“), kurią Prokopijus rašė slapta ir kuri atskleidžia tamsiąją Justiniano ir jo žmonos Teodoros pusę. Šiame darbe jis negaili kritikos, aprašydamas korupciją, intrigas ir moralinį nuosmukį. Nors „Slapta istorija“ kelia diskusijų dėl šališkumo, ji suteikia unikalią perspektyvą.
„Slapta istorija“ išsiskiria savo tonu – vietoj santūrios ir diplomatiškos kalbos, būdingos Prokopijaus viešiesiems darbams, čia jis rašo su aistringa pagieža, kartais net hiperbolizuodamas. Pagrindiniai taikiniai yra Justinianas ir Teodora, kuriuos jis vaizduoja kaip korumpuotus, amoralius ir tironiškus valdovus. Pavyzdžiui, apie Teodorą, kilusią iš žemesnių sluoksnių ir buvusią aktore bei kurtizane, Prokopijus rašo itin žeidžiančiai, kaltindamas ją begėdišku elgesiu ir manipuliavimu valdžia. Vienoje iš citatų jis aprašo jos tariamą moralinį nuosmukį: „Ji buvo pasirengusi bet kokiam gėdingam veiksmui, kad tik išlaikytų savo įtaką, ir niekas negalėjo jos sustabdyti.“ (Pastaba: tiksli citata priklauso nuo vertimo, nes originalas graikų kalba, o vertimai varijuoja.) Šie žodžiai atspindi ne tik Prokopijaus priešiškumą, bet ir to meto visuomenės išankstinį nusistatymą prieš moteris, kilusias iš „netinkamos“ aplinkos. Justinianas „Slaptoje istorijoje“ vaizduojamas kaip valdžios ištroškęs tironas, kurio reformos, tokios kaip teisės kodifikacija, esą buvo tik priedanga plėšikavimui ir neteisingumui. Prokopijus teigia, kad imperatorius „sunaikino imperiją savo godumu ir neteisėtais įstatymais“, o jo karinės kampanijos, šlovintos „Kare“, čia pateikiamos kaip brangiai kainavusios avantiūros. Vienoje iš ryškesnių citatų jis rašo: „Justinianas buvo ne žmogus, o demonas, apsėstas sunaikinimo manijos, kuris savo rankomis sugriovė Romos didybę.“ Tokie teiginiai kelia diskusijų, nes Prokopijus kitur giria tuos pačius Justiniano darbus, todėl istorikai spėja, kad „Slapta istorija“ galėjo būti jo asmeninio nusivylimo ar keršto išraiška. Kitas svarbus kūrinio aspektas – rūmų intrigų ir korupcijos aprašymai. Prokopijus detaliai pasakoja apie kyšininkavimą, pareigūnų piktnaudžiavimą valdžia ir netgi apie tariamus sąmokslus prieš imperatorių. Pavyzdžiui, jis mini Belizaro žmoną Antoniną, kaltindamas ją neištikimybe ir manipuliavimu savo vyru, kad išlaikytų įtaką. Šie pasakojimai, nors ir sultingi, dažnai laikomi perdėtais, nes Prokopijus retai pateikia konkrečių įrodymų. Vis dėlto jie atskleidžia Bizantijos atmosferą, kurioje klestėjo įtarinėjimai ir konkurencija. Istorikų požiūris į „Slaptą istoriją“ skiriasi. Vieni mano, kad tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis tai, ko Prokopijus nedrįso sakyti viešai, kiti – kad tai šališkas ir pagražintas tekstas, atspindintis autoriaus asmeninį kartėlį, galbūt dėl nepritarimo Justiniano politikai ar asmeninių nesėkmių. Pavyzdžiui, kai kurie tyrinėtojai spėja, kad Prokopijus galėjo jaustis nuvertintas, nes, nepaisant jo išsilavinimo ir indėlio, jis niekada negavo aukštesnių pareigų. Be to, kūrinio stilius primena satyrą, kuri buvo populiari antikos literatūroje, todėl dalis teiginių galėjo būti tyčia išpūsta siekiant šokiruoti. Nepaisant ginčų, „Slapta istorija“ yra unikalus langas į Bizantijos rūmų gyvenimą. Ji ne tik papildo Prokopijaus oficialius darbus, bet ir parodo žmogų, kuris, būdamas sistemos dalimi, išdrįso ją kritikuoti, nors ir slapta. Tekste gausu pikantiškų detalių – nuo Teodoros jaunystės nuotykių iki Justiniano tariamų okultinių polinkių, – kurios daro jį patrauklų net šiuolaikiniam skaitytojui. Pavyzdžiui, Prokopijus pasakoja istoriją, kaip Teodora viešai demonstravo savo galią per vieną iš rūmų puotų, priversdama aukštus pareigūnus jai nusilenkti, – detalė, kuri, net jei ir pagražinta, atspindi jos dominuojančią asmenybę.
Prokopijaus gyvenimo pabaiga lieka miglota. Manoma, kad jis mirė apie 565 m., galbūt Konstantinopolyje, tačiau tikslios datos ar aplinkybių nėra. Kai kurie istorikai spėja, kad jis galėjo prarasti imperatoriaus palankumą dėl savo kritiškų raštų, ypač „Slaptos istorijos“, kuri buvo paskelbta tik po jo mirties. Jo darbai išliko ir tapo vienu pagrindinių šaltinių, padedančių suprasti Bizantijos imperijos klestėjimo laikotarpį. Prokopijus ne tik dokumentavo istoriją, bet ir paliko mums galimybę pažvelgti į žmogų, kuris, būdamas arti valdžios, išdrįso ją kritikuoti.