Priverstinės santuokos, kai auka verčiama tuoktis su savo prievartautoju, yra kontroversiška praktika, egzistuojanti kai kuriose visuomenėse, dažnai siejama su tradicijomis, patriarchalinėmis normomis ir šariato teisės interpretacijomis. Ši praktika kelia rimtus moralinius ir etinius klausimus, nes auka, jau patyrusi traumą, priverčiama gyventi su nusikaltėliu, dažnai siekiant „išsaugoti šeimos garbę“ ar sumažinti socialinę stigmą.
Priverstinių santuokų su prievartautoju kilmė
Priverstinės santuokos su prievartautoju nėra išskirtinai islamo ar šariato teisės fenomenas – jos turi šaknis įvairiose kultūrose ir religijose, įskaitant senovės Romos, krikščioniškas ir Artimųjų Rytų tradicijas. Pagrindinė priežastis dažnai yra patriarchalinė visuomenės struktūra, kurioje moters „garbė“ laikoma šeimos reputacijos dalimi, o išprievartavimas suvokiamas kaip gėda, kurią reikia „ištaisyti“.
Kultūriniai veiksniai
- Šeimos garbės koncepcija: Daugelyje tradicinių visuomenių, ypač Artimuosiuose Rytuose, Pietų Azijoje ir Afrikoje, moters nekaltybė siejama su šeimos garbe. Išprievartavimas laikomas ne tik nusikaltimu prieš auką, bet ir šeimos „užgavimu“, todėl santuoka su prievartautoju kartais laikoma būdu „atstatyti garbę“.
- Socialinė stigma: Išprievartautos moterys dažnai stigmatizuojamos ir laikomos „suterštomis“, todėl jų galimybės ištekėti sumažėja. Santuoka su prievartautoju kartais laikoma vieninteliu būdu užtikrinti aukos socialinį statusą.
- Gentinių papročių įtaka: Kai kuriose gentyse, pavyzdžiui, Pakistano ar Jemeno kaimo vietovėse, gentiniai teismai (jirga ar panašios tarybos) sprendžia konfliktus, įskaitant išprievartavimą, nurodydami santuoką kaip „taikos“ priemonę.
Šariato teisės vaidmuo
Šariato teisė, pagrįsta Koranu ir Hadisais, tiesiogiai nenurodo, kad išprievartavimo auka privalo tuoktis su prievartautoju. Tačiau tam tikros šariato interpretacijos ir kultūriniai papročiai kartais susipina, sukurdami pagrindą šiai praktikai:
- Koranas ir išprievartavimas: Koranas (24:4–9) griežtai baudžia už zina (svetimavimą ar nesantuokinius lytinius santykius), tačiau išprievartavimas nelaikomas zina, jei įrodoma, kad auka nebuvo sutikusi. Vis dėlto konservatyviose bendruomenėse išprievartavimo aukos kartais kaltinamos zina, jei trūksta liudijimų (pvz., keturių vyrų liudytojų), todėl santuoka laikoma būdu išvengti bausmės.
- Gentinis šariatas: Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Afganistane ar Pakistane, vietiniai šariato teismai, veikiami genčių papročių, nurodo santuoką kaip sprendimą, remdamiesi ne Koranu, o vietos tradicijomis.
- Santuokos svarba šariate: Šariatas pabrėžia santuokos šventumą, todėl kai kuriose bendruomenėse manoma, kad santuoka „ištaiso“ moralinį nusižengimą, net jei jis buvo prievartinis.
Realūs atvejai ir istorijos
Priverstinės santuokos su prievartautoju buvo dokumentuotos keliose šalyse, dažnai siejamos su šariato teisės ir patriarchalinės kultūros sankirta. Štai keletas pavyzdžių:
Pakistanas: Amina istorija
2017 m. Multano mieste Pakistane 19-metė Amina buvo išprievartauta savo pusbrolio. Vietos jirga (genties taryba), remdamasi „šariato principais“, nusprendė, kad Amina turi ištekėti už prievartautojo, kad būtų išvengta konflikto tarp šeimų. Amina atsisakė, tačiau buvo priversta bėgti iš namų, nes šeima ją laikė „gėda“. Šis atvejis atspindi, kaip gentiniai papročiai, prisidengiantys šariatu, ignoruoja Korano nurodymus, reikalaujančius bausti prievartautoją (qisas principu).
Afganistanas: Gulnaz atvejis
2011 m. Afganistane 19-metė Gulnaz buvo išprievartauta ir pastojo. Vietos šariato teismas ją nuteisė 12 metų kalėjimo už zina, nes nebuvo keturių liudijimų, patvirtinančių prievartavimą. Vėliau teismas pasiūlė paleisti ją, jei ji ištekės už prievartautojo, kad „apsaugotų vaiko garbę“. Po tarptautinio spaudimo Gulnaz buvo paleista, tačiau atsisakė santuokos ir gyveno slapstydamasi. Šis atvejis parodo, kaip šariato teisės taikymas gali būti iškreiptas, ypač Talibano kontroliuojamose teritorijose.
Jordanija: 2010 m. įstatymo panaikinimas
Jordanijoje iki 2017 m. galiojo įstatymas, leidžiantis prievartautojui išvengti bausmės, jei jis ves auką. 2010 m. 16-metė Hana buvo priversta ištekėti už savo prievartautojo po to, kai jos šeima sutiko su santuoka, bijodama socialinės stigmos. Po dvejų metų Hana nusižudė, nes negalėjo ištverti gyvenimo su prievartautoju. Šis atvejis paskatino Jordanijos aktyvistes siekti įstatymo panaikinimo, kuris galiausiai buvo pasiektas.
Marokas: Aminos Filali tragedija
2012 m. Maroke 16-metė Amina Filali buvo priversta ištekėti už savo prievartautojo pagal tuo metu galiojusį įstatymą, leidžiantį prievartautojui išvengti bausmės per santuoką. Po kelių mėnesių Amina nusižudė, išgėrusi žiurkių nuodų. Jos mirtis sukėlė masinius protestus ir paskatino Maroką 2014 m. panaikinti šį įstatymą. Nors Marokas nėra griežtai šariato šalis, patriarchalinės normos ir religiniai principai darė įtaką šiai praktikai.
Kodėl tokia praktika egzistuoja?
Priverstinės santuokos su prievartautoju išlieka dėl kelių priežasčių, dažnai nesusijusių su šariato teise tiesiogiai:
- Patriarchalinė kultūra: Moterys laikomos šeimos nuosavybe, o jų „garbė“ – šeimos statuso dalimi. Santuoka su prievartautoju laikoma būdu „neutralizuoti“ gėdą.
- Teisinių spragų išnaudojimas: Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, buvusiuose Jordanijos ar Maroko įstatymuose, prievartautojai galėjo išvengti bausmės per santuoką, nes tai buvo laikoma „socialiniu sprendimu“.
- Šariato teisės iškraipymas: Nors Koranas reikalauja bausti prievartautojus (pvz., plakimu ar mirties bausme už sunkius nusikaltimus), konservatyvios bendruomenės kartais taiko šariatą selektyviai, pabrėždamos santuokos svarbą, o ne teisingumą.
- Socialinis spaudimas: Aukos ir jų šeimos dažnai patiria bendruomenės spaudimą sutikti su santuoka, kad išvengtų ostracizmo ar smurto.
Moralinis ir etinis vertinimas
Moraliniu požiūriu priverstinės santuokos su prievartautoju yra plačiai kritikuojamos, nes jos pažeidžia pagrindinius žmogaus teisių principus:
- Aukos trauma: Prievartavimo auka, jau patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą, priverčiama gyventi su nusikaltėliu, kas dažnai sukelia ilgalaikes traumas, depresiją ar net savižudybę, kaip matyti Aminos Filali atveju.
- Netiesioginis prievartautojo pateisinimas: Santuoka leidžia prievartautojui išvengti bausmės, siunčiant žinią, kad nusikaltimas gali būti „ištaisytas“ per socialinį kompromisą, o ne teisingumą.
- Moterų dehumanizacija: Praktika atspindi požiūrį, kad moters vertė priklauso nuo jos „garbės“, o ne jos kaip individo teisių, ignoruojant jos autonomiją ir orumą.
- Prieštaravimas šariato principams: Koranas pabrėžia teisingumą (adl) ir draudžia prievartą (ikrah), todėl priverstinė santuoka su prievartautoju prieštarauja šariato dvasiai, net jei kai kurie teismai ją pateisina.
Šiuolaikiniame pasaulyje, ypač žmogaus teisių aktyvistų ir feministinių judėjimų kontekste, tokia praktika laikoma barbariška ir netoleruotina. Net konservatyvūs islamo mokslininkai, tokie kaip Egipto Al-Azhar universiteto mokslininkai, teigia, kad priverstinės santuokos su prievartautoju neturi pagrindo Korane ir turėtų būti uždraustos.
Reformos ir pažanga
Daugelyje šalių, kur tokios santuokos buvo paplitusios, pastaraisiais metais įvyko reformos:
- Jordanija (2017): Panaikintas įstatymas, leidžiantis prievartautojui išvengti bausmės per santuoką.
- Marokas (2014): Po Aminos Filali mirties panaikintas panašus įstatymas.
- Tunisas (2017): Priimtas įstatymas, draudžiantis prievartautojams išvengti bausmės per santuoką.
- Pakistanas: Nors gentiniai teismai vis dar taiko šią praktiką, Aukščiausiasis teismas 2019 m. paskelbė, kad tokie sprendimai prieštarauja įstatymams, o prievartautojai turi būti baudžiami.
Nepaisant reformų, kaimo vietovėse ir konservatyviose bendruomenėse praktika išlieka, dažnai dėl silpnos teisėsaugos ir patriarchalinės kultūros.
Priverstinės santuokos su prievartautoju yra patriarchalinės kultūros ir šariato teisės interpretacijų sankirtos rezultatas, tačiau jos neturi tiesioginio pagrindo Korane ar Hadisuose. Tokios praktikos egzistuoja dėl socialinio spaudimo, šeimos garbės koncepcijos ir teisinių spragų, kurios leidžia prievartautojams išvengti bausmės. Realūs atvejai, tokie kaip Gulnaz ar Aminos Filali, atskleidžia šios praktikos žalą, sukeldami traumą ir neteisybę aukoms. Moraliniu požiūriu tokia praktika yra nepriimtina, nes ji pažeidžia žmogaus teises ir dehumanizuoja moteris. Nors reformos kai kuriose šalyse rodo pažangą, būtina tolesnė kova su patriarchalinėmis normomis ir šariato teisės iškraipymais, kad būtų užtikrintas teisingumas ir orumas visiems.