Tuščias kapas evangelijose pristatomas kaip ypatingas Jėzaus prisikėlimo ženklas. Evangelistai nurodo, kad mokiniai drauge su kitais artimais asmenimis, atėjus ankstyvam rytui, neberado Jėzaus kūno kapavietėje. Krikščioniška tradicija laiko tai esminiu įvykiu, žyminčiu, kad nukryžiuotas Mokytojas peržengė mirties ribas ir atvėrė kelią naujam gyvenimui. Nepaisant to, nuo seniausių laikų atsirado įvairių aiškinimų, kaip paaiškinti tuštumą, su kuria susidūrė Jėzaus sekėjai.
Kai kurie spėja, jog Jėzus nemirė, remiantis prielaida, kad nukryžiuotas asmuo galėjo nualpti ir vėliau atsigauti kape. Jono evangelijos ištraukoje (19, 33–34) užrašytas epizodas, kai kareiviai patikrino Jėzų, radę, jog Jis neberodo gyvybės ženklų, pradurė ietimi šoną, iš kur pasipylė kraujo ir vandens srovė. Daug kas laiko tai įrodymu, kad mirtis jau įvyko. Krikščionys argumentuoja, jog romėnų kareiviai išmanė egzekucijų atlikimo būdus ir nedarytų klaidos, palikdami gyvą žmogų ant kryžiaus. Tad spėjimas, kad Jėzus ištvėrė nukryžiavimą, evangelijų kontekste atrodo menkai tikėtinas.
Egzistuoja svarstymai, kad mokiniai galėjo pavogti kūną. Pirmieji Jėzaus sekėjai buvo apkaltinti, jog sumanė apgauti visuomenę, skelbdami apie prisikėlimą, o patys slapta išsinešė kūną, kad kapavietė liktų tuščia. Toks aiškinimas mini motyvą išsaugoti Mokytojo autoritetą, jei Jo kūno niekas nerastų. Tačiau kyla klausimas, ar išsigandę mokiniai, dar neseniai matę Jėzaus pasmerkimą ir vengę viešumo, ryžtųsi tokiam drąsiam poelgiui, rizikuodami susidurti su sargyba. Tradicijoje pabrėžiama, kad mokiniai tuo metu buvo pasimetę ir baiminosi suėmimų, todėl nelengva įsivaizduoti, kaip drįstų vogti ir slėpti Jėzaus palaikus.
Minima galimybė, kad vietos valdžia galėjo perkelti kūną. Tačiau sprendimas viešai sugadinti mokinių keliamus gandus būtų labiau pasiteisinęs tuomet, jei valdantieji vėliau parodytų paimtą kūną, norėdami užkirsti kelią mokymui apie prisikėlimą. Joks šaltinis nenurodo, kad toks veiksmas buvo atliktas. Jeigu kūnas būtų saugiai valdžios paslėptas, ilgainiui juo pasinaudotų, siekiant nutildyti pirmųjų krikščionių skelbimą. Tokios situacijos neprisimenama jokiuose dokumentuose.
Kai kada spekuliuojama, jog kūną pasisavino plėšikai, ypač turint omenyje Jono evangelijoje (20, 1–9) aprašomą ankstyvą atvykimą prie kapo. Toks teiginys taip pat kelia keblumų. Evangelistas mini, kad drobulės buvo paliktos tvarkingai, o tai visiškai nebūdinga kapaviečių plėšikams. Vagys, ieškantys vertės turinčių daiktų, neturėtų motyvo išrengti kūną, palikti tvarkingai sudėtas skraistes ir pašalinti tiktai palaikus. Be to, dabartinė biblinių mokslų kryptis neranda pagrįstų liudijimų, rodančių, kad kapavietėje buvo kokių nors brangakmenių ar metalo dirbinių, kuriuos būtų verta pavogti.
Daugumai krikščionių tuščias kapas laikomas regimu Jėzaus pergalės prieš mirtį ženklu. Nors pasitaiko įvairių bandymų kitaip paaiškinti, kodėl nebuvo rasta kūno, tikėjimo perspektyvoje akcentuojamas prisikėlimo faktas, pasitvirtinęs vėlesniais susitikimais tarp Mokytojo ir mokinių. Prisikėlęs Jėzus, pasirodęs daugybei žmonių, įkvėpė Bažnyčios misiją ir suteikė drąsos skelbti Evangeliją plačiame pasaulyje. Tokia žinia išsiskiria tuo, kad nukryžiavimas nebuvo pabaiga, o tapo būdu, kuriuo atėjo atpirkimas.
Kai kurie istorikai, neturintys religinio pagrindo, vis dėlto pripažįsta, kad anuomet atsirado nuoširdžiai tikintys asmenys, liudiję pasirodžiusį Jėzų ir ryžęsi aukoti gyvybę už tą skelbimą. Tuščias kapas tapo pradiniu impulsu, kuris patvirtino minčių kryptį, kad Jėzus nugalėjo mirtį. Ieškant tiesos, kiekvienas paliekamas laisvas vertinti faktus, senovinius liudijimus ir savo paties dvasinę patirtį. Taip skleidžiasi pagarbos kupinas ginčas tarp įvairių interpretacijų, o tuščio kapo paslaptis išlieka vienu iš svarbiausių kristologinių apmąstymų objektų krikščioniškoje tradicijoje.