Šv. Augustinas (354–430 m.), Hipono vyskupas, buvo vienas įtakingiausių ankstyvosios krikščionybės teologų, aktyviai kovojęs su donatizmo schizma Šiaurės Afrikoje. Jo raštai, ypač „Prieš donatistus“ (lot. Contra Donatistas), suvaidino lemiamą vaidą formuojant katalikų Bažnyčios mokymą apie sakramentus ir Bažnyčios prigimtį. Žemiau pateikiamas Augustino pozicijos donatizmo atžvilgiu paaiškinimas, citatos ir pagrindiniai argumentai.
Donatizmas, kilęs IV a. Šiaurės Afrikoje, teigė, kad sakramentai, teikiami moraliai netinkamų dvasininkų (pvz., traditores, persekiojimų metu atidavusių šventuosius raštus), yra negaliojantys, o tikroji Bažnyčia turi būti sudaryta tik iš šventųjų. Augustinas, kaip Hipono vyskupas, apie 400–412 m. rašė daugybę traktatų, laiškų ir pamokslų, vadinamų „Prieš donatistus“, siekdamas paneigti šią schizmą ir apginti katalikų Bažnyčios vienybę.
Augustinas savo raštuose pabrėžė šias idėjas:
- Sakramentų galiojimas nepriklauso nuo dvasininko moralės: Augustinas tvirtino, kad sakramentai, ypač krikštas, yra veiksmingi dėl Kristaus malonės, o ne dėl dvasininko šventumo. Jis rašė: „Krikštas yra Kristaus, o ne žmogaus, kuris jį teikia“ (citata iš „De Baptismo contra Donatistas“).
- Bažnyčia yra mišri bendruomenė: Remdamasis Jėzaus palyginimais, pvz., apie kviečius ir rauges (Mt 13, 24–30), Augustinas mokė, kad Bažnyčia žemėje apima ir šventuosius, ir nusidėjėlius, kurie bus atskirti tik Paskutinio teismo metu. Jis citavo: „Neteiskite nieko iki laiko, kol ateis Viešpats“ (1 Kor 4, 5).
- Bažnyčios visuotinumas: Donatistai save laikė vienintele tikrąja Bažnyčia, tačiau Augustinas pabrėžė, kad tikroji Bažnyčia yra visuotinė (catholica), apimanti visas tautas, o ne ribota Šiaurės Afrika. Jis rašė: „Bažnyčia yra viena, išplitusi per visą pasaulį, kaip Kristus ir apaštalai mokė.“
- Smurto ir prievartos klausimas: Nors Augustinas iš pradžių siekė dialogo su donatistais, vėliau jis pateisino ribotą prievartą, kad schizmatikai būtų grąžinti į Bažnyčios vienybę, remdamasis Lk 14, 23: „Priversk juos įeiti“.
Augustino raštai „Prieš donatistus“ apima kelis kūrinius:
- „De Baptismo contra Donatistas“ (apie 400 m.): Šiame traktate Augustinas gina krikšto galiojimą, net jei jį teikia netinkamas dvasininkas, pabrėždamas, kad sakramento galia kyla iš Dievo.
- Laiškai ir pamokslai: Pvz., Laiškas 185 („Apie schizmatikų taisymą“) aptaria, kaip elgtis su donatistais, ragindamas juos grįžti į katalikų Bažnyčią.
- „Contra Litteras Petiliani“: Atsakas į donatistų vyskupo Petiliano argumentus, kur Augustinas kritikuoja jų išskirtinumo pretenzijas.
Augustino poveikis ir donatizmo pabaiga
Augustino argumentai turėjo lemiamą įtaką 411 m. Kartaginos sinodui, kuriame donatizmas buvo oficialiai pasmerktas. Jo mokymas apie sakramentų objektyvumą ir Bažnyčios visuotinumą tapo katalikų teologijos pagrindu. Nors donatizmas išliko Šiaurės Afrikoje iki VII a., jis pamažu nyko dėl imperijos persekiojimų ir islamo plitimo. Augustino idėjos paveikė ne tik donatizmo klausimą, bet ir vėlesnius debatus apie Bažnyčios prigimtį, pvz., per Reformaciją.
Reikšmė šiuolaikiniam kontekstui
Augustino „Prieš donatistus“ iškėlė klausimus, kurie išlieka aktualūs:
- Kaip suderinti Bažnyčios šventumą su žmogiškais trūkumais?
- Ar moraliniai dvasininkų trūkumai daro įtaką jų tarnystei?
Jo mintys apie Bažnyčios vienybę ir malonės veikimą per sakramentus tebėra katalikų ir daugelio protestantų tradicijų pagrindas.
Augustino kova su donatizmu parodė jo įsipareigojimą Bažnyčios vienybei ir teologiniam aiškumui, kartu pabrėždama, kad Dievo malonė veikia nepriklausomai nuo žmogaus silpnybių.
Svarbiausios Šv. Augustino citatos iš „Prieš donatistus“ (lot. Contra Donatistas)
- „Si ergo tali communione malorum pereunt iusti, iam ecclesia temporibus Cypriani perierat.“
Vertimas: „Jei teisieji žūsta dėl bendrystės su blogaisiais, tai Bažnyčia jau būtų žlugusi Kiprijono laikais.“
Komentaras: Augustinas pabrėžia, kad Bažnyčia visada buvo mišri bendruomenė, kurioje yra ir šventųjų, ir nusidėjėlių, atmesdamas donatistų reikalavimą turėti tik „tyrą“ Bažnyčią. - „Nihil obesse mali bonis in una communione potuerunt.“
Vertimas: „Blogieji negali pakenkti geriems, būdami vienoje bendrystėje.“
Komentaras: Augustinas teigia, kad blogų dvasininkų buvimas Bažnyčioje neanuliuoja gerų narių šventumo ar sakramentų galiojimo. - „Quare uos separastis?“
Vertimas: „Kodėl jūs atsiskyrėte?“
Komentaras: Šis retoriškas klausimas skirtas donatistams, kritikuojant jų schizmą ir raginant sugrįžti į Bažnyčios vienybę. - „Ecce in unitate uideo Cyprianum et alios collegas eius.“
Vertimas: „Štai, vienybėje matau Kiprijoną ir kitus jo bendražygius.“
Komentaras: Augustinas remiasi šv. Kiprijono pavyzdžiu, pabrėždamas Bažnyčios vienybės svarbą, kurią donatistai pažeidė. - „Baptismus est Christi, non hominis qui baptizat.“
Vertimas: „Krikštas yra Kristaus, o ne žmogaus, kuris krikštija.“
Komentaras: Augustinas gina sakramentų galiojimą, teigdamas, kad krikšto veiksmingumas kyla iš Kristaus, o ne iš dvasininko moralės. - „Ecclesia non est sola sanctorum, sed mixta est.“
Vertimas: „Bažnyčia nėra vien šventųjų, ji yra mišri.“
Komentaras: Augustinas moko, kad Bažnyčia žemėje apima ir šventuosius, ir nusidėjėlius, atmesdamas donatistų grynumo idealą. - „Non est baptismus eorum qui extra ecclesiam sunt.“
Vertimas: „Nėra krikšto tiems, kurie yra už Bažnyčios ribų.“
Komentaras: Augustinas pabrėžia, kad tikroji Bažnyčia yra visuotinė, ir donatistų krikštas, atliktas už katalikų bendruomenės ribų, neturi galios. - „Unitas ecclesiae est donum Dei.“
Vertimas: „Bažnyčios vienybė yra Dievo dovana.“
Komentaras: Augustinas pabrėžia, kad Bažnyčios vienybė yra dieviškos kilmės, todėl donatistų atsiskyrimas prieštarauja Dievo valiai. - „Non iudicate ante tempus, donec veniat Dominus.“
Vertimas: „Neteiskite prieš laiką, kol ateis Viešpats.“
Komentaras: Citata iš 1 Kor 4, 5 naudojama parodyti, kad tik Dievas gali galutinai spręsti apie žmonių šventumą, o ne donatistai, kurie smerkė „netinkamus“ dvasininkus. - „Mali in ecclesia tolerantur usque ad finem saeculi.“
Vertimas: „Blogieji Bažnyčioje yra toleruojami iki amžių pabaigos.“
Komentaras: Augustinas remiasi Jėzaus palyginimu apie kviečius ir rauges (Mt 13, 24–30), teigdamas, kad Bažnyčia turi išlikti atvira visiems iki Paskutinio teismo.