Prakorimas – viena seniausių lietuvių mitologijoje minimų dievybių, dažnai laikomas aukščiausiuoju Dievu, nuo kurio prasidėjo viskas. Nors apie jį žinoma nedaug, jo vardas aptinkamas senovės šaltiniuose ir susijęs su kūrybos, pradžios ir dieviškosios tvarkos idėjomis. Ši dievybė simbolizavo pirmapradę jėgą, kuri davė gyvybę pasauliui ir palaikė jo darną.
Lietuvių mitologijoje Prakorimas buvo suvokiamas kaip pirminis kūrėjas, nuo kurio kilo visos kitos dievybės, gamta ir žmogus. Jo vardas kilęs iš žodžio „pradėti“ arba „kurti“, o tai rodo jo esminį vaidmenį kaip viso būties pamato. Jis nėra apibrėžiamas kaip specifinę funkciją turinti dievybė, tačiau laikomas aukščiausiu dvasiniu autoritetu, į kurį kreiptasi siekiant dieviškos globos ar supratimo apie pasaulio sandarą.
Vienas iš pagrindinių Prakorimo aspektų buvo jo ryšys su pasaulio sukūrimu ir tvarka. Panašiai kaip kitose kultūrose aukščiausi dievai, Prakorimas buvo suprantamas kaip tas, kuris ne tik pradėjo pasaulį, bet ir suteikė jam taisykles bei harmoniją. Lietuvių pasaulėžiūroje tai galėjo reikšti gamtos ciklų, etikos normų ir gyvenimo esmės suvokimą. Jis nebuvo tiesiogiai susijęs su kasdieninėmis žmogaus problemomis, bet jo garbinimas padėjo išlaikyti ryšį su pasaulio pradiniais principais.
Prakorimo garbinimas greičiausiai turėjo daugiau filosofinį nei ritualinį pobūdį. Kaip pirmapradė jėga, jis nebuvo tiesiogiai įvardijamas per apeigas, tačiau jo įtaka slypėjo giliau – pasaulio suvokime, žmonių santykyje su gamta ir kitomis dievybėmis. Manoma, kad jis įgijo daugiau simbolinę reikšmę nei konkrečią kulto formą.
Lietuvių mitologija yra viena iš nedaugelio Europos mitologijų, kurioje aukščiausios dievybės koncepcija išliko gana abstrakti. Skirtingai nei graikų Dzeusas ar skandinavų Odinas, Prakorimas nėra aprašomas kaip aktyvus dievas, kuris tiesiogiai kišasi į žmonių reikalus. Vietoje to, jis buvo suvokiamas kaip dieviškoji pradžia, kurios veikimas buvo juntamas per kitus dievus, gamtą ir pačią gyvenimo tvarką.
Lietuvių mitologijoje aukščiausiosios dievybės idėja susilieja su gamtos ir dvasinės harmonijos supratimu. Tai atsispindi ir kituose mitologiniuose pasakojimuose, kuriuose dievai dažnai veikia kaip tam tikrų gamtos reiškinių ar žmogaus gyvenimo aspektų globėjai. Prakorimas, būdamas šių dievybių pirmapradžiu šaltiniu, įprasmino žmonių pasaulio santykį su aukštesniąja tvarka.
Istoriniai šaltiniai apie Prakorimą nėra gausūs, tačiau kai kurie jų liudija, kad ši dievybė buvo svarbi senovės baltų pasaulėžiūroje. Kronikininkai, kaip kad XVI a. rašęs Jonas Lasickis, mini lietuvių dievus, tarp jų galimai ir Prakorimą, kaip aukščiausiąją dievišką jėgą. Nors jo vardas ir funkcijos vėlesniais laikais buvo užmirštos, pati idėja apie pirmapradę jėgą išliko per liaudies tikėjimą, pasakas ir kitus kultūrinius reiškinius.
Prakorimo koncepcija primena kitų kultūrų pirmapradžius dievus, kurie reprezentuoja pradžią ir pasaulio harmoniją. Pavyzdžiui, Vedų tradicijoje Brahma yra kūrėjas, o graikų mitologijoje pirmapradis chaosas palaipsniui virsta tvarka per kitų dievų veikimą. Lietuvių mitologijoje Prakorimas buvo panašiai suvokiamas kaip dieviškos prigimties šaltinis, iš kurio kilo visa būties pilnatvė.
Prakorimas – tai ne tik dievybė, bet ir gilesnis simbolis, kuris liudija senovės baltų pasaulėžiūros gelmę. Jo vardas byloja apie žmogaus norą suvokti pasaulio kilmę, gyvenimo esmę ir ryšį su dvasine realybe. Nors istorijoje ir kultūroje Prakorimo atminimas gali būti nublankęs, jo idėja išlieka svarbi kaip priminimas apie žmogaus santykį su pradžia ir kūrėju.