Popiežius Urbonas VIII, gimęs kaip Maffeo Barberini (1568–1644), buvo vienas ryškesnių XVII a. Katalikų Bažnyčios vadovų, kurio pontifikatas (1623–1644) pasižymėjo tiek kultūrine puošmena, tiek prieštaringais sprendimais. Jo biografija ir veiksmai atspindi to meto politikos, religijos ir mokslo įtampas, o istorijos apie jį atskleidžia spalvingą asmenybę, balansavusią tarp meno mecenato ir griežto Bažnyčios autoriteto.
Maffeo Barberini gimė 1568 m. Florencijoje, turtingoje ir įtakingoje Barberini šeimoje, kuri buvo kilusi iš Toskanos regiono. Jo tėvas, Antonio Barberini, buvo audinių pirklys, tačiau mirė, kai Maffeo buvo vos trejų, todėl berniuką užaugino motina ir dėdė, Francesco Barberini, kuris padėjo jam gauti išsilavinimą. Maffeo studijavo teisę Pizos universitete, kur įgijo kanonų ir civilinės teisės daktaro laipsnį. Jo intelektualumas ir ryšiai atvėrė duris į Bažnyčios hierarchiją.
Jaunystėje Maffeo buvo ambicingas ir sumanus diplomatas. 1604 m. jis tapo arkivyskupu, o 1606 m. popiežius Paulius V paskyrė jį kardinolu. Barberini greitai pelnė reputaciją kaip iškalbus ir išmintingas Bažnyčios veikėjas, turintis talentą administracijai. 1623 m., po popiežiaus Grigaliaus XV mirties, Maffeo buvo išrinktas popiežiumi, pasirinkdamas vardą Urbonas VIII. Jo rinkimai buvo iš dalies nulemti Barberini šeimos įtakos ir politinių manevrų, įskaitant Prancūzijos paramą.
Urbono VIII pontifikatas truko 21 metus – tai buvo ilgas ir audringas laikotarpis, pažymėtas Trisdešimties metų karu, Bažnyčios reformomis ir mokslo bei religijos konfliktais. Jis buvo žinomas kaip meno ir architektūros globėjas, tačiau jo sprendimai, ypač Galilėjaus byla ir nepotizmas, paliko prieštaringą palikimą.
Svarbiausi darbai ir kontekstas
- Galilėjaus teismas (1633 m.)
Urbonas VIII yra neišvengiamai siejamas su Galilėjaus Galilėjaus pasmerkimu. Galilėjus, remdamas Koperniko heliocentrizmo teoriją (kad Žemė sukasi aplink Saulę), susidūrė su Bažnyčios pasipriešinimu. Įdomu tai, kad jaunystėje Maffeo Barberini buvo Galilėjaus bičiulis ir netgi žavėjosi jo moksliniais darbais. Tapęs popiežiumi, Urbonas VIII iš pradžių atrodė palankus mokslui, tačiau politinis ir religinis spaudimas privertė jį imtis griežtų veiksmų. 1632 m. Galilėjus paskelbė savo „Dialogą apie dvi pagrindines pasaulio sistemas“, kuriame netiesiogiai gynė heliocentrizmą. Knyga buvo suvokta kaip iššūkis Bažnyčios autoritetui. Urbonas, paveiktas jėzuitų ir konservatyvių kardinolų, įsakė surengti teismą. Galilėjus buvo priverstas atsižadėti savo idėjų, nuteistas namų areštui ir jo darbai uždrausti. Šis epizodas tapo simboliu mokslo ir religijos konflikto, o Urbonas VIII – figūra, kurią daugelis kaltino už inovacijų stabdymą. Vis dėlto verta paminėti, kad Urbonas asmeniškai nemanė, jog heliocentrizmas yra erezija – jis labiau siekė apsaugoti Bažnyčios autoritetą neramiais laikais. - Nepotizmas ir Barberini šeimos iškėlimas
Urbonas VIII garsėjo tuo, kad dosniai rėmė savo giminaičius. Jo broliai ir sūnėnai gavo aukštas Bažnyčios pozicijas, o Barberini šeima tapo viena turtingiausių Romoje. Pavyzdžiui, jis paskyrė savo sūnėną Francesco Barberini kardinolu, o kitą sūnėną, Taddeo, padarė Romos prefektu. Šie veiksmai sukėlė kritiką, nes popiežius naudojo Bažnyčios lėšas savo šeimos praturtinimui. Barberini rūmai (Palazzo Barberini), kuriuos jis finansavo, tapo prabangos ir galios simboliu, o jų statybai buvo pasamdyti tokie architektai kaip Gian Lorenzo Bernini. - Meno ir architektūros mecenatas
Urbonas VIII buvo aistringas meno globėjas, siekęs paversti Romą baroko sostine. Jis užsakė daugybę projektų, įskaitant Šv. Petro bazilikos baldakimą, kurį sukūrė Bernini. Taip pat jis finansavo įvairias freskas, skulptūras ir bažnyčių renovacijas. Jo meilė poezijai buvo tokia didelė, kad jis pats rašė lotyniškus eilėraščius, o kai kurie amžininkai juokavo, kad popiežius labiau domisi literatūra nei Bažnyčios valdymu. Jo rūpesčiu Roma tapo kultūros centru, tačiau šios iniciatyvos kainavo milžiniškas sumas, kurios išsekino Bažnyčios iždą. - Politika ir Trisdešimties metų karas
Urbonas VIII siekė išlaikyti Bažnyčios įtaką sudėtingu Trisdešimties metų karo (1618–1648) laikotarpiu, kai Europa buvo padalinta tarp katalikų ir protestantų. Jis bandė laviruoti tarp Prancūzijos ir Habsburgų, tačiau jo sprendimai dažnai buvo kritikuojami kaip nenuoseklūs. Pavyzdžiui, jis slapta rėmė Prancūziją, kuri kovojo prieš katalikiškąją Ispaniją, taip sukeldamas Habsburgų pyktį. Jo diplomatija buvo vertinama kaip savanaudiška, nes jis labiau rūpinosi Barberini šeimos interesais nei katalikybės plėtra.
Įdomios istorijos apie Urboną VIII
- Bitės kaip galios simbolis
Barberini šeimos herbe buvo vaizduojamos trys bitės, simbolizuojančios darbštumą ir organizuotumą. Urbonas VIII taip mylėjo šį simbolį, kad bitės tapo visur esančiu jo pontifikato ženklu. Jos puošė rūmus, fontanus, net liturginius reikmenis. Vienas įdomus epizodas susijęs su Bernini sukurta „Bitės fontana“ (Fontana delle Api) Romoje. Pasak legendos, Urbonas VIII taip džiaugėsi šiuo kūriniu, kad liepė fontano vandeniui trykšti taip, jog jis imituotų bičių dūzgimą. Šis fontanas iki šiol stovi Piazza Barberini ir yra subtilus priminimas apie popiežiaus meilę savo šeimos simbolikai. - Keistas susidūrimas su astrologija
Nors Urbonas VIII griežtai pasisakė prieš astrologiją ir netgi išleido bulę Inscrutabilis Iudiciorum Dei, draudžiančią pranašauti popiežių mirtį, jis pats slapta domėjosi žvaigždžių mokslu. Pasak istorikų, jis konsultavosi su astrologais, kad sužinotų savo pontifikato sėkmę. Vienas jo bičiulis, Tommaso Campanella, garsus filosofas ir astrologas, esą sudarė Urbono horoskopą. Ironiška, kad tuo pat metu popiežius baudė kitus už panašius veiksmus, taip parodydamas savo prieštaringą prigimtį. - Galilėjaus laiškai ir išdavystės šešėlis
Mažiau žinoma detalė apie Galilėjaus teismą yra tai, kad Urbonas VIII jautėsi asmeniškai įžeistas mokslininko. Galilėjaus „Dialoge“ vienas veikėjų, Simplicijus, buvo kvailokas aristotelizmo šalininkas, ir kai kurie manė, kad jis atspindi patį popiežių. Nors Galilėjus tai neigė, Urbonas, kuris anksčiau rėmė mokslininką, jautėsi išduotas. Pasak vieno šaltinio, popiežius kartą privačiai pareiškė: „Galilėjus pamiršo, kas jam padėjo kilti.“ Šis asmeniškas įžeidimas galėjo prisidėti prie griežto nuosprendžio.
Urbonas VIII buvo žmogus, įkūnijęs savo laikmečio prieštaravimus: jis buvo mokslų gerbėjas, bet pasmerkė Galilėjų; meno globėjas, bet iššvaistė Bažnyčios turtus; diplomatas, bet dažnai veikė savanaudiškai. Jo pontifikatas atspindi baroko epochos dvasią – puošnią, dramatišką, pilną intrigų. Jo sprendimai, ypač Galilėjaus byla, turėjo ilgalaikių pasekmių, formuodami mokslo ir religijos santykius. Tuo pačiu metu jo meilė menui ir literatūrai paliko neišdildomą pėdsaką Romos kraštovaizdyje.