Popiežius Urbonas VI, gimęs kaip Bartolomeo Prignano, valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 1378 iki 1389 m., yra viena tragiškiausių ir prieštaringiausių figūrų XIV a. popiežystės istorijoje. Jo pontifikatas, turėjęs atnešti stabilumą po Avinjono nelaisvės, kai popiežiai rezidavo Prancūzijoje, virto katastrofa, sukeldamas Didžiąją Vakarų schizmą – laikotarpį, kai krikščionija buvo padalinta tarp dviejų, o vėliau net trijų konkuruojančių popiežių. Urbonas VI, žinomas dėl savo šiurkštaus, valdingo būdo ir paranojiško įtarumo, ne tik susipyko su kardinolais, bet ir įsakė kankinti bei nužudyti kelis iš jų, įtartus sąmokslu.
Bartolomeo Prignano gimė apie 1318 m. Neapolyje, kuklioje, bet gerbiamoje šeimoje. Skirtingai nei dauguma to meto popiežių, jis nebuvo kilęs iš aristokratijos, o savo karjerą Bažnyčioje grindė darbštumu ir administraciniu talentu. Jaunystėje jis studijavo kanonų teisę, įgydamas puikų teologinį ir teisinį išsilavinimą, kuris padėjo jam kilti hierarchijoje. Prignano dirbo Avinjono popiežių kurijoje, kur tapo žinomas kaip efektyvus administratorius, o 1364 m. buvo paskirtas Bari arkivyskupu. 1377 m. jis tapo popiežiaus kanceliarijos vadovu, tvarkydamas finansinius ir diplomatinius reikalus. Kai 1378 m. mirė popiežius Grigalius XI, sugrąžinęs popiežystę iš Avinjono į Romą, Prignano buvo netikėtas kandidatas į popiežiaus sostą. Jo išrinkimas 1378 m. balandžio 8 d., priimant vardą Urbonas VI, buvo kompromisas: Romos liaudis reikalavo italo popiežiaus, o kardinolai, daugiausia prancūzai, pasirinko ne kardinolą, o neutralų administratorių, tikėdamiesi, kad jis bus lengvai valdomas.
Tačiau Urbonas VI greitai parodė, kad nėra marionetė. Jo pontifikatas prasidėjo ambicingais planais reformuoti Bažnyčią, kuri po Avinjono nelaisvės buvo įklimpusi į korupciją, simoniją ir nepotizmą. Urbonas siekė sumažinti kardinolų prabangą, apriboti jų įtaką ir centralizuoti popiežiaus valdžią. Deja, jo metodai buvo katastrofiški: jis buvo ne tik valdingas, bet ir įžeidžiantis, viešai smerkdamas kardinolus kaip „godžius išdavikus“ ir grasindamas atleisti prancūzų dominuojamą kardinolų kolegiją. Anot kronikininko Dietricho von Nieheimo, Urbonas per vieną susitikimą taip įžeidė kardinolą, kad šis vos nesusmuko iš gėdos. Jo įtarumas greitai peraugo į paranoją: jis įtarinėjo kardinolus sąmokslu prieš jį, o šios baimės nebuvo visiškai nepagrįstos, nes prancūzų kardinolai, pripratę prie Avinjono prabangos, priešinosi jo reformoms.
Ši įtampa kulminaciją pasiekė 1378 m. rugsėjį, kai grupė kardinolų, daugiausia prancūzų, paskelbė Urbono rinkimus negaliojančiais, teigdami, kad jie buvo atlikti spaudžiant Romos miniai. Jie išrinko antipopiežių Klemensą VII, kuris įsikūrė Avinjone, taip pradėdamas Didžiąją Vakarų schizmą. Europa pasidalijo: Prancūzija, Škotija ir dalis Italijos palaikė Klemensą, o Anglija, Vokietija, Vengrija ir likusi Italija liko ištikimi Urbonui. Šis skilimas ne tik suskaldė Bažnyčią, bet ir pagilino politinius konfliktus, nes karaliai ir kunigaikščiai rėmė tą popiežių, kuris atitiko jų interesus. Urbonas, užuot siekęs kompromiso, tik dar labiau eskalavo konfliktą, ekskomunikuodamas Klemensą ir jo šalininkus bei skelbdamas kryžiaus žygį prieš „eretišką“ Avinjoną.
Urbono paranoja pasiekė kraštutinį tašką 1384–1385 m., kai jis įsakė suimti šešis kardinolus, įtartus sąmokslu su Neapolio karaliene Joana I, kuri rėmė Avinjoną. Šie kardinolai, tarp jų ir jo buvę šalininkai, buvo kankinami, o kai kurie, anot kronikų, nužudyti. Dietrichas von Nieheimas rašo, kad Urbonas asmeniškai stebėjo kankinimus, „šaukdamas, kad išdavikai turi kentėti“. Šis žiaurumas šokiravo net jo šalininkus, o Romos gyventojai, iš pradžių palaikę Urboną kaip „italą popiežių“, pradėjo abejoti jo sveiku protu. Viena kraupi detalė: vienas kankinimų seansas esą vyko popiežiaus rūmuose, o Urbonas, klausydamas kardinolų riksmų, meldėsi psalmėmis, tarsi tai būtų šventa pareiga. Šie veiksmai ne tik atitolino jo sąjungininkus, bet ir sustiprino Avinjono popiežių legitimumą.
Urbonas VI taip pat įsivėlė į karinius konfliktus, siekdamas sustiprinti popiežiaus valstybę. Jis rėmė Neapolio karaliaus Karolio III pretenzijas, tačiau šis aljansas subyrėjo, kai Urbonas apkaltino Karolį išdavyste ir ekskomunikavo jį. 1387 m. Urbonas netgi asmeniškai vadovavo karinei kampanijai prieš Neapolį, kas buvo neįprasta popiežiui. Jo kariniai nuotykiai buvo nesėkmingi, o Roma tuo metu kentėjo nuo plėšikavimų ir bado. Nepaisant šių nesėkmių, Urbonas atkakliai laikėsi savo vizijos, skelbdamas naujus kardinolus, kurie dažnai buvo lojalūs, bet nekompetentingi.
Urbonas VI mirė 1389 m. spalio 15 d., būdamas apie 71 metų, Romoje. Oficialiai jis mirė nuo ligos, tačiau gandai, kaip įprasta to meto kronikose, sklandė apie nuodus ar net kritimą nuo mulo, kuris esą buvo „Dievo bausmė“. Jo mirtis nesustabdė schizmos: Urbono šalininkai išrinko Bonifacą IX, o Avinjone tęsėsi Klemenso VII linija. Urbono pontifikatas nepaliko reikšmingų dvasinių ar administracinių darbų, išskyrus jo bandymus reformuoti Bažnyčią, kurie buvo sužlugdyti jo paties charakterio. Jo reformų idėjos, tokios kaip kardinolų skaičiaus mažinimas ar simonijos stabdymas, buvo teoriškai pagrįstos, bet praktiškai neįgyvendintos dėl jo agresyvaus stiliaus.
Įdomi detalė, kurią mini kronikininkas Froissartas, yra ta, kad Urbonas kartą viešai pliaukštelėjo kardinolui per veidą per posėdį, šaukdamas, kad „jis išvalys Bažnyčią nuo tokių parazitų“. Šis epizodas, net jei pagražintas, atspindi jo nevaldomą temperamentą. Kita istorija pasakoja, kaip Urbonas, įtardamas sąmokslą, liepė savo tarnams naktimis vaikščioti po Romą su žvakėmis, ieškant „išdavikų“ – paranojiškas veiksmas, kuris pavertė jį pajuokos objektu. Šios smulkmenos, nors galbūt perdėtos, piešia paveikslą žmogaus, kurio geros intencijos buvo užgožtos jo paties ydų.
Urbono VI istorija yra tragiškas pavyzdys, kaip asmeninės silpnybės gali sukelti katastrofiškas pasekmes. Jo valdingumas ir įtarumas ne tik suskaldė Bažnyčią, bet ir pavertė jį vienu nekenčiamiausių popiežių savo amžininkų akyse. Didžioji Vakarų schizma, prasidėjusi jo valdymo metu, tęsėsi iki 1417 m., palikdama gilias žaizdas krikščionijoje. Jei norite giliau pasinerti, rekomenduoju skaityti Dietricho von Nieheimo kronikas arba šiuolaikinius darbus, tokius kaip Joëlle Rollo-Koster „Avignon and Its Papacy“, kurie atskleidžia šio laikotarpio politinį ir religinį kontekstą.