Popiežius Sergijus III, valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 904 iki 911 m., yra viena tamsiausių ir prieštaringiausių figūrų X a. pradžios Romos istorijoje. Jo pontifikatas sutapo su laikotarpiu, kuris istorikų vadinamas „Pornokratija“ arba „Saeculum Obscurum“ (tamsusis amžius), kai popiežiaus sostą kontroliavo galingos Romos aristokratų šeimos, ypač Teofilaktų giminė, kuriai priklausė įtakinga moteris Marozija. Sergijus III pagarsėjo ne tik savo politinėmis intrigomis ir žiaurumu, bet ir skandalais, įskaitant kaltinimus pirmtakų nužudymu bei nesantuokinio sūnaus, būsimo popiežiaus Jono XI, susilaukimu. Jo gyvenimas ir darbai atspindi Bažnyčios moralinį nuosmukį, o istorija, nors kartais pagražinta kronikų, yra pilna dramatiškų ir net šokiruojančių detalių.
Sergijus gimė apie 860 m. Romoje, kilmingoje šeimoje, tikėtina, artimoje Romos aristokratijai. Jo ankstyvas gyvenimas menkai dokumentuotas, tačiau žinoma, kad jis buvo ambicingas dvasininkas, anksti įsitraukęs į Bažnyčios politiką. Apie 898 m. Sergijus buvo išrinktas popiežiumi, tačiau dėl politinių neramumų ir konkurencijos su kitu kandidatu, Jonu IX, jis buvo nušalintas ir priverstas bėgti iš Romos. Šis pralaimėjimas tik sustiprino jo ryžtą grįžti, ir 904 m., remiamas Teofilaktų giminės, ypač Teofilakto ir jo žmonos Teodoros, Sergijus jėga užėmė popiežiaus sostą. Jo iškilimas buvo kruvinas: manoma, kad jis įsakė nužudyti savo pirmtakus, popiežius Leoną V ir antipopiežių Kristoforą, kurie buvo įkalinti ir greičiausiai pasmaugti. Šie veiksmai, nors tipiški to meto Romos politiniam chaosui, pelnė Sergijui negailestingo ir valdžios ištroškusio žmogaus reputaciją.
Sergijaus pontifikatas buvo pažymėtas Teofilaktų giminės dominavimu, kurie faktiškai valdė Romą ir Bažnyčią. Svarbiausia šios įtakos figūra buvo Marozija, Teofilakto dukra, kuri, anot kronikų, tapo Sergijaus meiluže. Jų santykiai, nors ginčijami dėl šaltinių šališkumo, laikomi vienu skandalingiausių to meto epizodų. Manoma, kad apie 905–906 m. Marozija pagimdė Sergijaus sūnų, kuris vėliau tapo popiežiumi Jonu XI (931–936 m.). Šis ryšys ne tik sustiprino Sergijaus politinę padėtį, bet ir įtvirtino Marozijos, kaip „popiežių kūrėjos“, įtaką. Kronikininkas Liutprandas iš Kremonos, rašęs kelis dešimtmečius vėliau, su pasibjaurėjimu aprašė Maroziją, vadindamas ją „begėde prostitute“, kuri valdė Romą per savo meilužius ir sūnų. Nors Liutprando raštai dažnai laikomi perdėtais, jie atspindi to meto požiūrį į Sergijaus ir Marozijos aljansą.
Kaip popiežius, Sergijus III siekė atkurti Bažnyčios autoritetą, tačiau jo veiksmai dažnai tarnavo Teofilaktų interesams. Jis anuliuodavo savo pirmtakų, ypač Jono IX, sprendimus, siekdamas įtvirtinti savo legitimumą. Vienas reikšmingiausių jo darbų buvo Konstantinopolio patriarcho Nikolo I Mystiko pripažinimas, taip laikinai sumažindamas įtampą tarp Romos ir Bizantijos Bažnyčių. Sergijus taip pat rėmė misionierišką veiklą slavų žemėse, tęsdamas Formozo pradėtą krikščionybės plėtrą. Tačiau šie pasiekimai buvo užgožti jo žiaurumo ir korupcijos reputacijos. Pavyzdžiui, jis atnaujino „Lavono sinodo“ (897 m.) sprendimus, kuriais buvo pasmerktas popiežius Formozas, taip parodydamas savo priešiškumą ankstesniems popiežiams ir jų šalininkams.
Bene įdomiausia ir skandalingiausia Sergijaus istorija yra jo tariamas vaidmuo „Pornokratijos“ pradžioje. Terminas „Pornokratija“ (iš graikų k. „prostitutės valdymas“) buvo sukurtas XIX a. istorikų, tokių kaip Cesare Baronio, aprašyti laikotarpį, kai Romą ir Bažnyčią valdė Teofilaktų moterys – Teodora ir Marozija. Sergijus, kaip Marozijos sąjungininkas ir meilužis, tapo šio periodo simboliu. Liutprandas pasakoja pikantišką istoriją, kaip Marozija, būdama vos penkiolikos, suviliojo Sergijų, kad užsitikrintų jo paramą. Nors šios detalės autentiškumas abejotinas, ji puikiai iliustruoja, kaip to meto kronikininkai vaizdavo Sergijų – kaip žmogų, pasidavusį aistroms ir valdžios troškimui. Kita intriguojanti detalė – Sergijus esą liepė restauruoti Laterano baziliką, kuri buvo apgriuvusi, tačiau šis darbas buvo labiau Teofilaktų prestižo projektas nei dvasinis atsidavimas.
Sergijaus pontifikatas baigėsi 911 m. balandį, kai jis mirė, tikėtina, natūralia mirtimi, būdamas apie 50 metų. Jo mirtis nesukėlė didelių sukrėtimų, nes Teofilaktų giminė toliau kontroliavo popiežių rinkimus, paskirdama lojalius kandidatus. Tačiau Sergijaus palikimas išliko prieštaringas: jis padėjo pagrindą Marozijos dominavimui, kurios sūnus Jonas XI ir kiti proteguojami popiežiai tęsė „Pornokratijos“ erą. Vėlesni Bažnyčios istorikai, ypač Renesanso laikotarpiu, vaizdavo Sergijų kaip moralinio nuosmukio įsikūnijimą, nors kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai, pavyzdžiui, Pierre Riché, teigia, kad jo veiksmai buvo tipiški to meto politiniam kontekstui, kur išlikimas priklausė nuo aljansų ir jėgos.
Sergijaus įsakymai nužudyti pirmtakus buvo tokie įprasti Romos intrigų pasaulyje, kad kronikos apie tai rašo kone abejingai. Pavyzdžiui, „Liber Pontificalis“ užsimena, kad Leonas V ir Kristoforas buvo „pašalinti“, tačiau smulkmenų nepateikia – galbūt todėl, kad tokie įvykiai nieko nestebino. Kita pikantiška istorija, kurią mini Liutprandas, pasakoja, kaip Marozija, jau po Sergijaus mirties, toliau manipuliavo popiežių rinkimais, o jos rūmuose vykusios puotos buvo tokios prabangios, kad net Konstantinopolio pasiuntiniai stebėjosi Romos dekadansu. Šios detalės, nors galbūt pagražintos, piešia gyvą „Pornokratijos“ atmosferos paveikslą, kurio centre stovėjo Sergijus III.
Sergijaus III gyvenimas yra tarsi tamsus veidrodis, atspindintis X a. pradžios Bažnyčios nuosmukį. Jis buvo ne tik dvasinis lyderis, bet ir politinis žaidėjas, pasirengęs žudyti ir intrigauti, kad išlaikytų valdžią. Jo ryšys su Marozija ir „Pornokratijos“ pradžia tapo legendomis, kurios iki šiol žavi savo skandalų gausa. Jei norite giliau pasinerti, rekomenduoju skaityti Liutprando iš Kremonos „Antapodosis“ arba šiuolaikinius darbus, tokius kaip Chris Wickham „Early Medieval Italy“, kurie atskleidžia šio laikotarpio politinį ir socialinį kontekstą.