Popiežius Leonas X, gimęs kaip Giovanni de’ Medici, valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 1513 iki 1521 m., yra viena ryškiausių Renesanso epochos popiežystės figūrų. Kaip įtakingos Medičių giminės, Florencijos valdovų, sūnus, jis atnešė į Romą savo šeimos meilę menui, prabangai ir politinėms intrigoms, tačiau jo pontifikatas taip pat tapo katalizatoriumi vienam didžiausių Bažnyčios lūžių – Reformacijai. Leonas X garsėjo ekstravagantišku gyvenimo būdu, dosnia meno globa ir indulgencijų pardavimu, kuris, kartu su jo abejingumu dvasinėms reformoms, paskatino Martyno Liuterio protestą. Jo tariama frazė „Kadangi Dievas suteikė mums pontifikatą, mėgaukimės juo“ puikiai atspindi jo požiūrį į popiežiaus sostą kaip į prabangos ir galios šaltinį.
Giovanni de’ Medici gimė 1475 m. gruodžio 11 d. Florencijoje, kaip antrasis Lorenzo de’ Medici, vadinamo Lorenzo Nuostabiuoju, sūnus. Medičių giminė buvo ne tik Florencijos finansų ir politikos magnatai, bet ir meno bei kultūros globėjai, o Giovanni nuo vaikystės buvo ruošiamas Bažnyčios karjerai. Būdamas vos 7 metų, jis gavo tonzūrą, o 13 metų tapo kardinolu – tai buvo akivaizdus nepotizmo pavyzdys, įmanomas tik dėl Medičių įtakos. Giovanni studijavo teisę ir teologiją Pizoje, įgydamas puikų išsilavinimą, kuris padėjo jam vėliau valdyti Bažnyčią. Prieš tapdamas popiežiumi, jis buvo Medičių šeimos politinis atstovas Romoje, o 1513 m., mirus popiežiui Julijui II, Giovanni, būdamas 37 metų, buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko vardą Leonas X. Jo rinkimai buvo sklandūs, nes Medičių turtas ir diplomatija užtikrino kardinolų paramą, o jo reputacija kaip išsilavinęs ir nuosaikus žmogus atrodė tinkama Renesanso Romai.
Leono X pontifikatas buvo Renesanso kultūros aukso amžius Romoje, tačiau kartu ir Bažnyčios moralinio nuosmukio laikotarpis. Jis pavertė Vatikaną meno ir prabangos centru, globodamas tokius meistrus kaip Rafaelis, kuris dekoravo Vatikano sales, ir Mikelandželas, dirbęs prie įvairių projektų. Leonas finansavo Šv. Petro bazilikos statybą, siekdamas paversti ją didingiausiu krikščionybės simboliu. Tačiau šie ambicingi projektai reikalavo milžiniškų lėšų, o Bažnyčios iždas buvo išsekęs. Norėdamas finansuoti savo planus, Leonas X smarkiai išplėtė indulgencijų pardavimą – praktiką, kai tikintiesiems už pinigus buvo siūlomas nuodėmių atleidimas. Ši sistema, ypač intensyvi Vokietijoje, kur dominikonų vienuolis Johannas Tetzelis skelbė, kad „kai moneta skamba dėžutėje, siela iš skaistyklos išskrenda“, sukėlė didžiulį pasipiktinimą. 1517 m. Martynas Liuteris, pasibaisėjęs indulgencijų prekyba, prikalė savo 95 tezes prie Vitenbergo bažnyčios durų, taip pradėdamas Reformaciją. Leonas iš pradžių laikė Liuterį nereikšmingu „girtu vokiečiu“, tačiau jo nesugebėjimas rimtai reaguoti į protestus leido Reformacijai plisti.
Leono gyvenimo būdas buvo toks prabangus, kad net Renesanso standartais jis atrodė perdėtas. Jis rengdavo ekstravagantiškas puotas, teatro pasirodymus ir medžiokles, kuriose dalyvaudavo šimtai dvariškių. Anot kronikininko Francesco Guicciardini, Leonas išleido milžiniškas sumas drambliui, vardu Hanno, kurį jam padovanojo Portugalijos karalius – šis gyvūnas tapo Vatikano „mascotu“, o jo laidotuvės buvo surengtos su popiežiška pompastika. Leono tariama frazė „Kadangi Dievas suteikė mums pontifikatą, mėgaukimės juo“, užrašyta jo sekretoriaus Pietro Bembo, tapo jo gyvenimo moto. Nors frazės autentiškumas diskutuotinas, ji atspindi Leono požiūrį: popiežystė jam buvo ne tik dvasinė atsakomybė, bet ir galimybė gyventi kaip Renesanso princui. Kita pikantiška detalė – Leonas esą taip mėgo kortų lošimus, kad kartą pralošė didelę sumą kardinolui per vieną vakarą, o paskui juokavo, kad „Dievas atleis, nes kortos – ne nuodėmė“.
Politiškai Leonas X buvo sumanus, bet ne visada sėkmingas. Jis laviravo tarp Prancūzijos, Ispanijos ir Šventosios Romos imperijos, siekdamas išlaikyti popiežiaus valstybės įtaką Italijoje. 1521 m. jis ekskomunikavo Martyną Liuterį bulėje „Decet Romanum Pontificem“, tačiau šis veiksmas tik pagilino Bažnyčios skilimą. Leonas taip pat rėmė karus prieš Osmanų imperiją, tačiau jo iniciatyvos dažnai būdavo finansuojamos tais pačiais indulgencijų pinigais, kurie kurstė Liuterio pasipiktinimą. Jo diplomatija buvo Medičių stiliaus: gudri, bet kartais pernelyg savanaudiška, siekiant apsaugoti Florenciją ir savo giminę.
Leonas X mirė 1521 m. gruodžio 1 d., būdamas 45 metų, tikėtina, nuo maliarijos ar plaučių uždegimo, nors gandai apie nuodus, kaip įprasta Renesanse, sklandė. Jo mirtis paliko Bažnyčią finansinėje krizėje ir Reformacijos audros akivaizdoje. Roma, išsekinta jo išlaidų, gedėjo ne tiek paties popiežiaus, kiek prarastos prabangos. Viena kronikų detalė pasakoja, kad Leono laidotuvės buvo surengtos skubotai, nes iždas buvo tuščias, o kardinolai nenorėjo mokėti už pompastišką ceremoniją – ironiška pabaiga žmogui, gyvenusiam taip ekstravagantiškai.
Leono X palikimas yra dvilypis: jis buvo Renesanso meno globėjas, pavertęs Romą kultūros centru, tačiau jo abejingumas Bažnyčios reformoms ir indulgencijų skandalas tapo Reformacijos kibirkštimi. Jo pontifikatas iliustruoja Renesanso paradoksą – kultūros klestėjimą ir moralinį nuosmukį. Įdomi smulkmena: Leonas taip mylėjo muziką, kad kartą užsakė mišias, kuriose choras turėjo imituoti gyvūnų garsus, kad pralinksmintų svečius – epizodas, kuris puikiai atspindi jo žaismingą, bet ne visada orų charakterį. Jei norite giliau pasinerti, rekomenduoju skaityti Guicciardini „Italijos istoriją“ arba šiuolaikinius darbus, tokius kaip Christine Shaw „The Italian Wars“, kurie atskleidžia šio laikotarpio politinį ir kultūrinį kontekstą.