Celestinas V, gimęs kaip Pietro Angelerio apie 1215 m., yra viena iš unikaliausių figūrų popiežių istorijoje, nes tapo vienu iš nedaugelio savo noru atsistatydinusių Šventojo Sosto vadovų. Jo trumpas, vos penkis mėnesius trukęs pontifikatas 1294 m. atspindi ne tik jo asmeninę pamaldumo ir atsiskyrėliško gyvenimo viziją, bet ir sudėtingą XIII a. Bažnyčios politikos kontekstą.
Pietro Angelerio gimė neturtingoje šeimoje Italijos Abrucų regione, Molizėje. Būdamas vienuoliktasis iš dvylikos vaikų, jis nuo mažens jautė stiprų potraukį dvasingumui. Jau paauglystėje jis paliko namus ir prisijungė prie benediktinų vienuolyno, tačiau netrukus pasirinko dar asketiškesnį kelią – atsiskyrėlio gyvenimą Apeninų kalnuose. Ten jis praleido daug metų melsdamasis, medituodamas ir gyvendamas itin kukliai. Jo pamaldumas ir šventumo reputacija pasklido po regioną, pritraukdama pasekėjų, kurie vėliau tapo celestiniečių vienuolių kongregacija. Pietro, dar žinomas kaip Pietro del Morrone, įkūrė šią bendruomenę, siekdamas gyventi pagal griežtas evangelinio neturto taisykles. Jo gyvenimo būdas buvo toks atsidavęs, kad net Bažnyčios hierarchai jį laikė gyvu šventuoju.
1294 m. Bažnyčia atsidūrė krizėje. Po popiežiaus Mikalojaus IV mirties 1292 m. kardinolai dvejus metus nesugebėjo išrinkti naujo popiežiaus dėl politinių nesutarimų tarp įtakingų Italijos šeimų, tokių kaip Orsini ir Colonna. Konklava buvo įstrigusi, o tikintieji vis labiau reiškė nepasitenkinimą. Galiausiai, ieškodami kompromiso, kardinolai nusprendė kreiptis į visiškai netikėtą kandidatą – Pietro del Morrone, tuomet jau garbaus amžiaus atsiskyrėlį, gyvenantį olose. Pasak legendos, pats Pietro buvo šokiruotas šios naujienos ir iš pradžių atsisakė, teigdamas, kad nėra tinkamas tokiai atsakomybei. Tačiau spaudžiamas kardinolų, karaliaus Karolio II iš Neapolio ir liaudies, jis galiausiai sutiko. 1294 m. liepos 5 d. jis buvo karūnuotas popiežiumi, pasirinkdamas vardą Celestinas V, ir tapo pirmuoju popiežiumi, karūnuotu ne Romoje, o L’Akviloje.
Celestino V pontifikatas buvo trumpas ir chaotiškas. Atsiskyrėliui, įpratusiam prie vienatvės ir maldos, popiežiaus dvaro intrigos ir administraciniai reikalai buvo svetimi. Jis nemokėjo valdyti Bažnyčios finansų, spręsti diplomatinių konfliktų ar atsispirti įtakingų kardinolų spaudimui. Jo sprendimai dažnai buvo naivūs – pavyzdžiui, jis paskyrė kelis kardinolus, kurie buvo lojalūs Neapolio karaliui, taip sukeldamas Romos aristokratijos pyktį. Jo noras gyventi paprastai, kaip vienuolis, kėlė sumaištį tarp dvariškių, kurie tikėjosi prabangos ir politinio gudrumo. Vienas iš jo žymesnių veiksmų buvo bandymas atgaivinti Bažnyčios dvasingumą, raginant grįžti prie neturto ir paprastumo idealų, tačiau šios idėjos neturėjo realios galios prieš galingas politines jėgas.
Vos po kelių mėnesių Celestinas V suprato, kad negali susidoroti su popiežiaus pareigomis. Jis ėmė svarstyti atsistatydinimą – tuo metu beveik negirdėtą žingsnį. Pasak istorikų, jam patarė kardinolas Benedetto Caetani, kuris vėliau tapo popiežiumi Bonifacu VIII. Caetani, sumanus teisininkas, padėjo Celestinui parengti teisinį pagrindą atsistatydinimui, teigdamas, kad popiežius turi teisę atsisakyti sosto dėl asmeninio netinkamumo. 1294 m. gruodžio 13 d. Celestinas V viešai paskelbė savo atsistatydinimą, motyvuodamas „sielos ramybės troškimu“ ir noru grįžti prie atsiskyrėliško gyvenimo. Jis nusivilko popiežiaus rūbus ir vėl tapo Pietro del Morrone. Šis žingsnis sukrėtė Bažnyčią, nes iki tol tik keletas popiežių buvo palikę sostą, ir dažniausiai tai įvykdavo dėl prievartos.
Po atsistatydinimo Celestino gyvenimas nebuvo ramus. Naujai išrinktas popiežius Bonifacas VIII, bijodamas, kad Celestino šventumo aura gali būti panaudota prieš jį politiniuose žaidimuose, įsakė jį suimti. Pietro bandė pabėgti į savo olas, tačiau buvo sugautas ir įkalintas. Celestinas mirė 1296 m. Fumonės pilyje, būdamas maždaug 81 metų amžiaus. Netrukus po jo mirties jis buvo paskelbtas šventuoju, o jo šventė minima gegužės 19 d. Jo gyvenimas tapo pamokymu apie tai, kaip dvasinis tyrumas gali susidurti su žemiškos galios realijomis.
Viena įdomi istorija apie Celestiną V susijusi su jo karūnacija. Pasak amžininkų, jis atvyko į ceremoniją L’Akviloje ant asilo, lydimas minios, kuri laikė jį šventuoju. Šis vaizdas priminė Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, ir tai sustiprino liaudies tikėjimą, kad Celestinas atneš naują dvasingumo erą. Tačiau šis kuklumas taip pat tapo jo silpnybe – dvariškiai ir kardinolai laikė jį pernelyg paprastu, netinkamu valdyti Bažnyčią. Kita istorija pasakoja apie tai, kaip Celestinas, būdamas popiežiumi, dažnai slapta palikdavo popiežiaus rūmus ir melsdavosi netoliese esančioje bažnyčioje, vengdamas dvaro šurmulio. Vieną naktį jis esą buvo rastas miegantis ant akmeninių grindų, apsiklojęs tik plonu apsiaustu, kas sukėlė dvariškių pasipiktinimą, nes jie manė, kad popiežius turėtų gyventi prabangiau.
Celestino V gyvenimas yra liudijimas apie žmogų, kuris siekė gyventi pagal savo įsitikinimus, bet buvo įtrauktas į jam svetimą pasaulį. Jo atsistatydinimas tapo precedentu, kuriuo po daugelio amžių pasinaudojo popiežius Benediktas XVI 2013 m. Jo šventumo reputacija išliko gyva, o celestiniečių vienuolynai, kuriuos jis įkūrė, veikė dar kelis šimtmečius. Jo istorija primena, kad net aukščiausioje pozicijoje žmogus gali rinktis savo sielos ramybę, o ne galią.