1927 m. balandžio 16 d. mažame Bavarijos miestelyje Marktl am Inn gimė Jozefas Aloizas Ratzingeris – žmogus, kuris vėliau taps popiežiumi Benediktu XVI. Jo vaikystė prabėgo paprastoje, bet giliai tikinčioje šeimoje. Tėvas, policijos pareigūnas, ir mama, namų šeimininkė, augino tris vaikus, iš kurių Jozefas buvo jauniausias. Jau vaikystėje jis pasižymėjo smalsumu ir meile mokslui. Vietoj žaidimų kieme jis dažnai rinkdavosi knygas, o sekmadieniais su šeima giedodavo bažnyčioje.
Antrojo pasaulinio karo metais jaunasis Jozefas buvo priverstinai įtrauktas į Hitlerio jaunimo organizaciją, tačiau, kaip vėliau pats sakė, tai buvo tik formalumas – jo širdis ir mintys buvo toli nuo nacistinės ideologijos. Karo pabaigoje, būdamas vos 18-os, jis pateko į karo belaisvių stovyklą, kur, užuot palūžęs, kūrė graikų kalba eilėraščius ir rašė esė. Ši patirtis tik sustiprino jo tikėjimą ir norą pašvęsti gyvenimą Dievui.
Baigęs karą, Ratzingeris įstojo į Šv. Mykolo seminariją ir Miuncheno universitetą, kur studijavo filosofiją bei teologiją. 1951 m. jis buvo įšventintas kunigu kartu su savo vyresniu broliu Georgu. Vos po dvejų metų apsigynė teologijos daktaro disertaciją apie šv. Augustiną, o dar po kelių metų – antrą disertaciją apie šv. Bonaventūrą. Jo akademinis kelias buvo stulbinamas: būdamas vos 31-erių, jis tapo profesoriumi, dėstė Bonos, Miunsterio, Tiubingeno ir Regensburgo universitetuose, pelnydamas vieno ryškiausių XX a. teologų vardą.
2005 m. balandžio 19 d., po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties, kardinolas Ratzingeris buvo išrinktas UNSIGNED_INT_265-uoju Katalikų Bažnyčios vadovu, pasirinkdamas Benedikto XVI vardą. Šis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – jis žavėjosi šv. Benediktu Nursiečiu, vienuolynų kūrėju, ir Benediktu XV, taikos popiežiumi. Tačiau jo pontifikatas nebuvo lengvas.
Benediktas XVI buvo žinomas kaip konservatyvių pažiūrų žmogus, tvirtai laikęsis Bažnyčios tradicijų. Jo mokymas apie tikėjimą, moralę ir šeimą dažnai sukeldavo audringas diskusijas. Pavyzdžiui, 2006 m. Regensburgo universitete pasakyta kalba, kurioje jis citavo Bizantijos imperatoriaus žodžius apie islamą, sukėlė tarptautinį skandalą. Nors popiežius vėliau atsiprašė, šis įvykis parodė, kaip sunku būti dvasiniu lyderiu globaliame pasaulyje.
Nepaisant kritikos, Benediktas XVI buvo giliai intelektualus žmogus, siekęs sujungti tikėjimą ir protą. Jis parašė per 160 knygų, iš kurių žymiausios – trilogija „Jėzus iš Nazareto“. Jo tekstai buvo ne tik teologiniai, bet ir prieinami paprastiems žmonėms, ieškantiems prasmės. Jis taip pat aktyviai kovojo su seksualinio išnaudojimo skandalais Bažnyčioje, įvesdamas griežtesnes taisykles ir viešai atsiprašydamas aukų.
Netikėtas Atsistatydinimas
2013 m. vasario 11 d. pasaulį apskriejo žinia, kuri sukrėtė net ir tuos, kurie mažai domėjosi Bažnyčia: Benediktas XVI paskelbė atsistatydinsiąs. Tai buvo pirmas kartas per beveik 600 metų, kai popiežius savo noru paliko sostą. Savo sprendimą jis motyvavo paprastai: „Dėl senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos nebegaliu tinkamai vykdyti Petro tarnystės.“ Šis žingsnis parodė jo nuolankumą ir drąsą – jis pasirinko Bažnyčios gerovę, o ne asmeninę galią.
Po atsistatydinimo Benediktas XVI pasirinko ramų gyvenimą Vatikano „Mater Ecclesiae“ vienuolyne, kur daugiausia meldėsi ir rašė. Nors žadėjo „pasislėpti nuo pasaulio“, jo tekstai kartais sukeldavo diskusijų, ypač kai buvo interpretuojami kaip kritika popiežiui Pranciškui. Vis dėlto Benediktas XVI pabrėždavo, kad Bažnyčioje yra tik vienas popiežius, ir išreiškė šiltą bičiulystę su savo įpėdiniu.
Pomėgiai
Benediktas XVI buvo ne tik teologas, bet ir žmogus su savitu charakteriu ir pomėgiais:
- Poliglotas ir muzikos mylėtojas. Jis laisvai kalbėjo 10 kalbų, įskaitant lotynų, senąją graikų ir biblijinę hebrajų. Jo namuose dažnai skambėjo Mocarto ir Bacho muzika, o jis pats grojo pianinu. Kartą prisipažino, kad Mocarto kūriniai jam atrodo tarsi Dievo atspindys.
- Kačių draugas. Benediktas XVI labai mylėjo kates. Gyvendamas Vatikane, jis dažnai rūpinosi benamėmis katėmis, o jo brolis Georgas kartą juokavo, kad Jozefas „kalbasi su katėmis taip, lyg jos būtų teologai“.
- Kultūros puoselėtojas. Jis tikėjo, kad Bažnyčios istorija yra neatsiejama nuo meno ir kultūros. 2012 m. jis sujungė dvi Vatikano kultūros institucijas, pabrėždamas, kad „tikėjimas ir menas eina koja kojon“.
- Humoras ir paprastumas. Nors viešumoje atrodė rimtas, artimieji pasakojo, kad jis turėjo subtilų humoro jausmą. Pavyzdžiui, kartą, paklaustas, kaip jaučiasi būdamas popiežiumi, jis atsakė: „Tarsi Mocartas, kuriam liepta diriguoti roko koncertui.“
Benediktas XVI mirė 2022 m. gruodžio 31 d., sulaukęs 95-erių, po sunkios ligos. Paskutiniuose savo laiškuose jis rašė apie tikėjimą, kad Dievas yra ne tik teisėjas, bet ir draugas. Jo gyvenimas buvo skirtas ieškoti tiesos ir dalintis ja su pasauliu.
Jo palikimas – ne tik teologiniai veikalai, bet ir pavyzdys, kaip tikėjimas gali būti derinamas su protu. Benediktas XVI buvo žmogus, kuris, nepaisydamas audrų, tvirtai laikėsi savo įsitikinimų, bet kartu mokėjo pripažinti savo ribotumus. Jo istorija – tai ne tik popiežiaus, bet ir ieškančio, mąstančio ir mylinčio žmogaus kelias.