Popiežius Benediktas IX, valdęs Katalikų Bažnyčią tris skirtingus laikotarpius (1032–1044, 1045 ir 1047–1048 m.), yra viena ekscentriškiausių ir skandalingiausių figūrų popiežystės istorijoje. Vienintelis popiežius, užėmęs sostą tris kartus, jis pagarsėjo ne tik savo jaunyste – tapo popiežiumi būdamas galbūt vos paauglys – bet ir nepaprastai ištvirkusiu gyvenimu, popiežiaus sosto pardavimu bei chaotišku valdymu, kuris net X a. „Pornokratijos“ standartais buvo laikomas šokiruojančiu. Benedikto IX gyvenimas atspindi Romos aristokratijos, ypač jo galingos Tusculumiečių giminės, įtaką Bažnyčiai, o jo istorija yra pilna dramatiškų posūkių, politinių intrigų ir absurdiškų epizodų, kurie daro ją kartu juokinga ir tragiška.
Benediktas IX, gimęs kaip Teofilaktas Tusculumietis, pasaulį išvydo apie 1012–1020 m. Romoje, įtakingoje Tusculumiečių giminėje, kuri X–XI a. kontroliavo didžiąją dalį Romos politinio ir religinio gyvenimo. Jo tėvas, grafas Alberikas III, buvo tiesioginis popiežiaus Jono XIX (1024–1032 m.) brolis, o jų giminė jau buvo davusi kelis popiežius, įskaitant Joną XII. Tikslus Benedikto gimimo metus sunku nustatyti, tačiau kronikos, tokios kaip Rudolfo Glaberio, teigia, kad jis tapo popiežiumi būdamas „vos berniukas“ – galbūt 12–20 metų. 1032 m., mirus Jonui XIX, Tusculumiečiai, pasinaudodami savo įtaka ir, tikėtina, kyšiais, užtikrino, kad jaunasis Teofilaktas būtų išrinktas popiežiumi, priimdamas vardą Benediktas IX. Jo išrinkimas buvo ne dvasinio pašaukimo, o grynai politinės galios demonstracija, nes jaunuolis neturėjo nei teologinio išsilavinimo, nei patirties, reikalingos valdyti Bažnyčią.
Pirmasis Benedikto IX pontifikatas (1032–1044 m.) buvo pažymėtas skandalais, kurie net to meto Romos gyventojus, pripratusius prie korupcijos, privertė krūptelėti. Anot kronikininkų, tokių kaip Liutprandas iš Kremonos ar vėlesnis popiežius Viktoras III, Benediktas gyveno kaip „pasaulietinis princas“, o ne kaip dvasinis lyderis. Laterano rūmai, popiežių rezidencija, vėl tapo orgijų ir puotų vieta, primindami Jono XII laikus. Benediktas buvo kaltinamas paleistuvyste, homoseksualumu, prievartavimu ir net žmogžudystėmis. Viktoras III savo kronikose rašė, kad Benedikto elgesys buvo „toks šlykštus, kad net pagonys būtų pasibaisėję“. Viena pikantiška detalė – jis esą organizuodavo masines puotas, kuriose dalyvavo Romos prostitutės, o kartą net bandė „pašventinti“ savo mėgstamą žirgą kaip vyskupą, kas, nors galbūt pagražinta, atspindi jo abejingumą šventoms pareigoms. Jo valdymas taip pat buvo pažymėtas korupcija: jis pardavinėjo Bažnyčios pareigas ir grobstė iždą, sukeldamas Romos gyventojų ir dvasininkų pasipiktinimą.
1044 m. Romoje kilo maištas, kurį pakurstė Benedikto priešai, ypač Krescencijų giminė, konkuruojanti su Tusculumiečiais. Benediktas buvo nuverstas, o popiežiumi paskelbtas Silvestras III. Tačiau Benediktas, remiamas savo giminės kariuomenės, 1045 m. grįžo ir atgavo sostą, išvydamas Silvestrą. Antrasis jo pontifikatas truko vos kelis mėnesius, nes, anot kronikų, jis nusprendė… parduoti popiežiaus sostą! 1045 m. Benediktas, galbūt pavargęs nuo politinių kovų arba norėdamas finansuoti savo prabangų gyvenimą, už didelę sumą perleido popiežiaus titulą savo krikštatėviui, kunigui Jonui Gracijanui, kuris tapo popiežiumi Grigaliu VI. Šis sandoris, žinomas kaip simonija (Bažnyčios pareigų pirkimas), buvo beprecedentis net to meto standartais ir sukėlė pasipiktinimą visoje Europoje. Tačiau Benediktas greitai persigalvojo – spėjama, kad jis norėjo susigrąžinti sostą, nes planavo vesti savo pusseserę, o tam reikėjo popiežiaus autoriteto. 1047 m. jis vėl jėga užėmė Romą, pradėdamas trečiąjį pontifikatą, kuris tęsėsi iki 1048 m., kai Šventosios Romos imperatorius Henrikas III galutinai jį nušalino, paskirdamas popiežių Klemensą II.
Benedikto IX nušalinimas buvo dalis Henriko III pastangų reformuoti Bažnyčią, kuri buvo įklimpusi į korupciją. Po 1048 m. Benediktas pasitraukė į Tusculumiečių valdas, tačiau jo tolesnis likimas neaiškus. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis gyveno vienuolyne ir atgailavo už savo nuodėmes, miręs apie 1055 m., tačiau kiti, pavyzdžiui, Rudolfo Glaberio kronikos, užsimena, kad jis tęsė ištvirkusį gyvenimą iki pat mirties. Viena legenda pasakoja, kad Benediktas mirė per audringą puotą, apsinuodijęs vynu, kurį jam esą įpylė įžeista meilužė – istorija, kuri, nors ir nepatvirtinta, puikiai dera prie jo spalvingos reputacijos.
Be popiežiaus sosto pardavimo ir skandalų, Benediktas IX nepaliko reikšmingų dvasinių ar administracinių darbų. Jo pontifikatai buvo labiau Tusculumiečių galios demonstracija nei Bažnyčios stiprinimas. Vis dėlto jo valdymas netiesiogiai prisidėjo prie reformų būtinybės suvokimo: Henriko III įsikišimas ir vėlesnės Grigaliaus reformos (XI a. pabaigoje) buvo iš dalies atsakas į tokius popiežius kaip Benediktas. Įdomi detalė – Benedikto jaunystė galėjo būti jo elgesio priežastis, nes, būdamas paauglys ar jaunas vyras, jis greičiausiai buvo lengvai manipuliuojamas savo giminės, kuri naudojo jį kaip įrankį. Kita kronikose minima istorija pasakoja, kaip Benediktas kartą viešai lošė kauliukais Šv. Petro bazilikoje, o pralaimėjęs keikė angelus, esą jie nesuteikė jam sėkmės – epizodas, kuris, net jei pagražintas, atspindi jo nepagarbą šventoms pareigoms.
Benedikto IX istorija yra tarsi groteskiškas X a. Romos veidrodis, kuriame atsispindi aristokratijos savivalė, Bažnyčios nuosmukis ir jaunystės neatsakingumas. Jo triskart užimtas sostas, sosto pardavimas ir skandalai daro jį unikaliu net tarp „Pornokratijos“ popiežių. Jo gyvenimas yra kartu juokingas savo absurdiškumu – kas gi parduoda popiežiaus sostą ir paskui persigalvoja? – ir siaubingas dėl Bažnyčios pažeminimo. Jei norite giliau pasinerti, rekomenduoju skaityti Rudolfo Glaberio „Historiae“ arba šiuolaikinius darbus, tokius kaip Eamon Duffy „Saints and Sinners“, kurie atskleidžia šio laikotarpio politinį ir religinį kontekstą.