Popiežius Aleksandras VI, gimęs kaip Rodrigo Borgia (isp. Borja), valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 1492 iki 1503 m., yra vienas žymiausių ir labiausiai kontroversiškų Renesanso epochos popiežių. Jo vardas tapo korupcijos, nepotizmo, simonijos ir amoralaus gyvenimo sinonimu, o Borgia giminės intrigos iki šiol žavi istorikus, rašytojus ir net popkultūros kūrėjus. Nors Aleksandras VI buvo talentingas politikas, diplomatas ir Bažnyčios administratorius, jo pontifikatą temdė skandalai: jis atvirai rėmė savo vaikus, įtraukdamas juos į politines ir karines aferas, pardavinėjo Bažnyčios pareigas ir gyveno taip, lyg popiežiaus sostas būtų jo asmeninis feodas. Jo istorija – tai Renesanso dvasios, kupinos meno, ambicijų ir moralinio nuosmukio, atspindys.
Rodrigo Borgia gimė 1431 m. sausio 1 d. Xàtivoje, Valensijos karalystėje (dabartinė Ispanija), įtakingoje kataloniškoje Borja šeimoje. Jo dėdė, popiežius Kalikstas III (1455–1458 m.), atvėrė jam duris į Bažnyčios hierarchiją, paskirdamas Rodrigo kardinolu 1456 m., kai jam buvo vos 25 metai. Jaunystėje Rodrigo buvo žinomas kaip charizmatiškas, išsilavinęs ir itin ambicingas žmogus, tačiau taip pat pagarsėjo meilės nuotykiais. Jis studijavo teisę Bolonijos universitete, įgydamas kanonų teisės žinių, kurios vėliau padėjo jam manipuliuoti Bažnyčios struktūromis. Nepaisant dvasininko įžadų, Rodrigo turėjo ilgalaikę meilužę Vannozzą dei Cattanei, su kuria susilaukė keturių vaikų – Cesare, Giovanni, Lucrezia ir Jofré Borgia, – kurie tapo pagrindiniais jo politinių planų įrankiais. 1492 m. po popiežiaus Inocento VIII mirties Rodrigo, pasitelkęs milžiniškus kyšius ir diplomatinius manevrus, užsitikrino popiežiaus sostą, tapdamas Aleksandru VI. Jo rinkimai buvo klasikinis simonijos pavyzdys: anot to meto šaltinių, jis „nupirko“ kardinolų balsus, siūlydamas turtus ir pareigas.
Aleksandro VI pontifikatas buvo pažymėtas nepaprastu nepotizmu ir politinėmis intrigomis. Jis atvirai skyrė savo vaikus į aukštas pareigas: Cesare Borgia tapo kardinolu (vėliau atsisakė šio titulo, siekdamas karinės ir politinės galios), Giovanni vadovavo popiežiškoms kariuomenėms, o Lucrezia buvo naudojama kaip politinių santuokų įrankis, siekiant aljansų su įtakingomis Italijos giminėmis. Aleksandras naudojo Bažnyčios iždą savo šeimos interesams, finansuodamas Cesare karines kampanijas, kuriomis siekta sukurti Borgia dinastiją Italijos centre. Jo valdymo metu Roma tapo politinių sąmokslų, šnipinėjimo ir net žmogžudysčių arena. Vienas pikantiškas epizodas, aprašytas kronikininko Stefano Infessuros, pasakoja apie „Kastanijų balių“ – tariamą orgiją Laterano rūmuose, kur prostitutes, vadinamas „kurtizanėmis“, apdovanodavo kastanijomis už šokius ir kitus „pasirodymus“. Nors šios istorijos autentiškumas diskutuotinas, ji atspindi Aleksandro reputaciją kaip popiežiaus, kuris neslėpė savo pasaulietinių aistrų.
Korupcija ir simonija buvo neatsiejama Aleksandro valdymo dalis. Jis pardavinėjo kardinolų skrybėles, vyskupijas ir net indulgencijas, paversdamas Bažnyčią pelno mašina. Anot to meto satyrikų, „Aleksandras parduodavo viską – nuo altorių iki paties Kristaus“. Jo finansiniai manevrai leido sukaupti didžiulius turtus, kurie buvo naudojami ne tik Borgia ambicijoms, bet ir Romos puošybai: jis rėmė menininkus, tokius kaip Pinturicchio, ir finansavo Šv. Petro bazilikos atnaujinimą. Tačiau šie kultūriniai pasiekimai buvo užgožti jo moralinio nuosmukio. Kitas skandalingas įvykis buvo susijęs su jo sūnaus Giovanni nužudymu 1497 m.: manoma, kad Cesare, pavydėjęs brolio įtakos, galėjo būti už šios žmogžudystės, o Aleksandras, nors viešai gedėjo, neužsakė rimto tyrimo, galbūt saugodamas kitą sūnų. Ši istorija, apipinta gandais apie kraujomaišą tarp Aleksandro, Cesare ir Lucrezios, tapo Borgia giminės legenda, nors šiuolaikiniai istorikai, tokie kaip G.J. Meyer, abejoja kraujomaišos kaltinimais dėl jų šališkumo.
Nepaisant skandalų, Aleksandras VI buvo talentingas politikas. Jis sumaniai laviravo tarp Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos kunigaikštysčių, siekdamas išlaikyti popiežiaus valstybės kontrolę. 1494 m. jis išleido bulę „Inter Caetera“, kuria padalijo Naujajį Pasaulį tarp Ispanijos ir Portugalijos, taip įtvirtindamas popiežiaus įtaką geopolitikoje. Jo parama Cesare karinėms kampanijoms Romagnoje padėjo laikinai sustiprinti popiežiaus valstybę, nors šios pergalės buvo trapios. Aleksandras taip pat rėmė misionierišką veiklą ir Bažnyčios reformas, tačiau šie darbai dažnai buvo tik priedanga jo šeimos ambicijoms.
Aleksandras VI mirė 1503 m. rugpjūčio 18 d., sulaukęs 72 metų, o jo mirtis apipinta dramatiškomis legendomis. Oficialiai jis mirė nuo karštligės, galbūt maliarijos, tačiau gandai teigė, kad jis buvo nunuodytas per puotą, kur jis ir Cesare esą ketino nunuodyti kitą kardinolą, bet per klaidą patys išgėrė nuodų. Kita spalvinga istorija, užrašyta kronikininko Francesco Guicciardini, pasakoja, kad Aleksandro kūnas po mirties taip greitai suiro, kad tarnai vos spėjo jį paruošti laidotuvėms, o Roma džiūgavo, atsikračiusi „velnio popiežiaus“. Jo mirtis užbaigė Borgia dominavimą: Cesare netrukus buvo suimtas, o Lucrezia pasitraukė į Ferarą, palikdama Romą atsikvėpti nuo jų intrigų.
Įdomi detalė, kurią mini istorikas Niccolò Machiavelli savo veikale „Kunigaikštis“, yra ta, kad Aleksandras ir Cesare buvo jo įkvėpimas aprašant idealų, tačiau amoralų valdovą. Machiavelli gyrė jų gudrumą, bet kritikavo Aleksandro priklausomybę nuo sėkmės. Kita pikantiška istorija pasakoja, kaip Aleksandras kartą viešai šventino bulių kautynes Romos aikštėje, lygindamas save su antikos imperatoriais, kas sukėlė dvasininkų pasipiktinimą, bet pralinksmino minią. Šios smulkmenos, net jei pagražintos, atskleidžia Aleksandro asmenybę – žmogų, kuris mėgavosi galia ir spektakliu.
Aleksandro VI pontifikatas yra Renesanso dvilypumo simbolis: jis buvo meno globėjas, sumanus diplomatas, bet kartu ir korupcijos bei moralinio nuosmukio įsikūnijimas. Jo vardas, tapęs amoralumo sinonimu, iki šiol asocijuojasi su Borgia giminės legendomis, kurios įkvėpė knygas, serialus ir net žaidimus. Jei norite giliau pasinerti, rekomenduoju skaityti Machiavelli „Kunigaikštį“, Guicciardini kronikas ar šiuolaikinius darbus, tokius kaip Christopher Hibbert „The Borgias and Their Enemies“, kurie atskleidžia šio laikotarpio politinį ir kultūrinį kontekstą.