Vienuolių gyvenimas nuo seno siejamas su atsidavimu Dievui, malda ir atsiskyrimu nuo pasaulio. Vienas pagrindinių šio gyvenimo aspektų yra uždarumas – taisyklės, ribojančios vienuolių kontaktą su išoriniu pasauliu, kad būtų lengviau sutelkti dėmesį į dvasinį gyvenimą. Popiežiškasis uždarumas, aprašytas Apostolinėje Konstitucijoje „Sponsa Christi“, yra griežčiausia uždarumo forma, skirta moterų vienuolynams, ir skirstoma į didįjį ir mažąjį.
Popiežiškasis uždarumas lotynų kalba vadinamas clausura papalis ir skirstomas į dvi formas: clausura maior (didysis popiežiškasis uždarumas) ir clausura minor (mažasis popiežiškasis uždarumas). Šie terminai atitinka Kanonų teisės ir Apostolinės Konstitucijos „Sponsa Christi“ nuostatas, kuriose apibrėžiamas griežtas moterų vienuolynų atsiskyrimas. Nepopiežiškasis uždarumas, taikomas kitoms religinėms bendruomenėms, dažnai vadinamas tiesiog clausura arba clausura episcopalis (vyskupo uždarumas), priklausomai nuo jurisdikcijos.
Popiežiškasis uždarumas – tai Bažnyčios nustatytos taisyklės, reglamentuojančios moterų vienuolynų gyvenimą, siekiant apsaugoti jų kontempliatyvų pašaukimą ir užtikrinti visišką atsidavimą Dievui. Šios taisyklės yra griežtesnės nei vyrų ordinų ar kitų religinių bendruomenių uždarumas ir taikomos vienuolynams, kurie laikomi „tikraisiais“ pagal Kanonų teisę. Popiežiškasis uždarumas skirstomas į dvi kategorijas:
- Didysis popiežiškasis uždarumas – taikomas vienuolynams, kuriuose vienuolės duoda iškilmingus įžadus ir gyvena grynai kontempliatyvų gyvenimą. Šios vienuolės visiškai atskirtos nuo išorinio pasaulio: jos negali palikti vienuolyno ribų, o pašaliniai asmenys įleidžiami tik išimtiniais atvejais, gavus Šventojo Sosto leidimą. Pavyzdžiui, tokį gyvenimą praktikuoja klarisės ar kartūzės.
- Mažasis popiežiškasis uždarumas – taikomas vienuolynams, kurie, be kontempliatyvaus gyvenimo, užsiima tam tikra apaštaline veikla, pavyzdžiui, švietimu ar karitatyvine veikla. Šios vienuolės gali turėti ribotą kontaktą su išoriniu pasauliu, tačiau jų gyvenamosios patalpos išlieka atskirtos, o taisyklės užtikrina kontempliatyvaus gyvenimo apsaugą.
Kuo skiriasi didysis ir mažasis popiežiškasis uždarumas?
Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų uždarumo formų yra griežtumo laipsnis ir vienuolyno veiklos pobūdis:
- Griežtumas: Didysis uždarumas yra absoliutus – vienuolės negali palikti vienuolyno, išskyrus retas išimtis, patvirtintas Šventojo Sosto. Mažasis uždarumas leidžia ribotą išėjimą, jei tai būtina apaštalinei veiklai, tačiau tik gavus vyresniųjų leidimą.
- Veikla: Didysis uždarumas skirtas grynai kontempliatyviems vienuolynams, kur malda ir Dievo garbinimas yra pagrindinis tikslas. Mažasis uždarumas taikomas vienuolynams, kurie derina maldą su išorine veikla, pavyzdžiui, mokymu ar ligonių slauga.
- Įžadai: Didysis uždarumas dažniausiai siejamas su iškilmingais įžadais, o mažasis gali būti taikomas ir vienuolynams, kuriuose daromi paprastieji įžadai.
Įdomus faktas: Viduramžiais kai kurie kontempliatyvūs vienuolynai, laikęsi didžiojo uždarumo, turėjo specialias „ratų“ sistemas – besisukančias medines konstrukcijas, per kurias buvo perduodami maisto produktai ar kiti reikmenys, taip išvengiant tiesioginio kontakto su išoriniu pasauliu. Ši tradicija kai kuriuose vienuolynuose išliko iki XX a.
Popiežiškasis uždarumas prieš nepopiežiškąjį uždarumą
Nepopiežiškasis uždarumas taikomas religinėms bendruomenėms, kurios nėra tiesiogiai pavaldžios Šventajam Sostui, pavyzdžiui, vyskupijų kongregacijoms ar vyrų ordinams. Štai pagrindiniai skirtumai:
- Jurisdikcija: Popiežiškasis uždarumas yra tiesiogiai reglamentuojamas Šventojo Sosto ir taikomas vienuolynams, kurie turi pontifikalinę teisę. Nepopiežiškasis uždarumas dažniausiai pavaldus vietos vyskupui arba ordino vyresniesiems.
- Griežtumas: Popiežiškasis uždarumas, ypač didysis, yra griežtesnis. Pavyzdžiui, vyrų ordinų uždarumas leidžia daugiau lankstumo išeinant iš vienuolyno ar priimant svečius, o moterų popiežiškasis uždarumas tokias galimybes smarkiai riboja.
- Tikslas: Popiežiškasis uždarumas pabrėžia kontempliatyvaus gyvenimo apsaugą, ypač moterų vienuolynuose. Nepopiežiškasis uždarumas dažnai taikomas bendruomenėms, kurios aktyviau dalyvauja apaštalinėje veikloje.
Istorinė detalė: XVII a. Prancūzijoje kilęs jansenizmo judėjimas bandė reformuoti vienuolynus, įvesdamas itin griežtas uždarumo taisykles, kurios kartais buvo griežtesnės nei popiežiškasis uždarumas. Tačiau Bažnyčia šias taisykles atmetė, nes jos buvo laikomos pernelyg asketiškomis ir nesuderinamomis su sveiku vienuolių gyvenimu.
Vienuolių uždarumas: kas tai ir kuo skiriasi nuo popiežiškojo?
Vienuolių uždarumas apskritai yra taisyklės, ribojančios vienuolių kontaktą su išoriniu pasauliu, siekiant apsaugoti jų dvasinį gyvenimą. Jis gali būti įvairių formų, priklausomai nuo ordino ar bendruomenės charizmos. Pagrindiniai skirtumai tarp bendrojo vienuolių uždarumo ir popiežiškojo:
- Taikymo sritis: Popiežiškasis uždarumas taikomas tik moterų vienuolynams, kurie yra tiesiogiai pavaldūs Šventajam Sostui. Bendrasis vienuolių uždarumas gali būti taikomas tiek vyrų, tiek moterų bendruomenėms, įskaitant kongregacijas ar draugijas.
- Reglamentacija: Popiežiškasis uždarumas yra griežtai apibrėžtas Kanonų teisėje ir „Sponsa Christi“ konstitucijoje. Kitų bendruomenių uždarumas dažnai priklauso nuo jų konstitucijų ar vietos vyskupo sprendimų.
- Lankstumas: Popiežiškasis uždarumas, ypač didysis, yra mažiau lankstus. Pavyzdžiui, seserų saleziečių kongregacija, kuri užsiima švietimu, turi daug laisvesnį uždarumą, leidžiantį reguliariai bendrauti su mokiniais, o klarisės, pavaldžios didžiajam uždarumui, tokio kontakto neturi.
Popiežiškasis uždarumas yra fizinė atskirtis ir dvasinė disciplina, padedanti vienuolėms sutelkti dėmesį į maldą ir Dievo kontempliaciją. Jis taip pat saugo vienuolyno autonomiją – pagal „Sponsa Christi“, vienuolynai yra sui iuris (teisiškai nepriklausomi), o jų gyvenimas apsaugotas nuo išorinės įtakos. Be to, uždarumas užtikrina, kad vienuolės galėtų vykdyti savo pagrindinę pareigą – viešąją maldą Bažnyčios vardu, recituodamos kanonines valandas.
Unikali istorija: XIII a. šv. Klaros įkurtos klarisės buvo vienos pirmųjų, kurioms buvo taikomas griežtas popiežiškasis uždarumas. Įdomu tai, kad šv. Klara pati kovojo už teisę gyventi visiškoje neturte ir uždarume, atmesdama bet kokias lengvatas, kurias siūlė popiežius. Jos atkaklumas tapo pavyzdžiu vėlesnėms kartoms, formuojant popiežiškojo uždarumo tradiciją.
„Sponsa Christi“ numato, kad vienuolynai, nesilaikantys bent mažojo uždarumo, gali būti paversti kongregacijomis ar draugijomis. Taip pat pabrėžiama federacijų svarba – jos padeda vienuolynams dalintis ištekliais ir palaikyti dvasinę discipliną, išlaikant autonomiją. Pavyzdžiui, vienuolynas, negalintis užtikrinti pakankamo darbo savo nariams, gali gauti pagalbą iš federacijos, kad išlaikytų savo veiklą.
Popiežiškojo uždarumo palyginimo lentelė
| Aspektas | Didysis popiežiškasis uždarumas | Mažasis popiežiškasis uždarumas | Nepopiežiškasis uždarumas |
|---|---|---|---|
| Taikymo sritis | Grynai kontempliatyvūs vienuolynai | Kontempliatyvūs ir apaštališki vienuolynai | Vyrų ordinai, kongregacijos |
| Griežtumas | Absoliutus, jokio kontakto su išoriniu pasauliu | Ribotas kontaktas su išoriniu pasauliu | Lankstesnis, priklauso nuo taisyklių |
| Įžadai | Iškilmingi įžadai | Iškilmingi arba paprastieji įžadai | Paprastieji įžadai arba jokie |
| Jurisdikcija | Šventasis Sostas | Šventasis Sostas | Vietos vyskupas arba ordinas |
| Pagrindinis tikslas | Kontempliacija ir malda | Kontempliacija ir apaštalavimas | Apaštalavimas arba dvasinis gyvenimas |
Popiežiškasis uždarumas yra unikali Bažnyčios tradicija, skirta apsaugoti moterų vienuolynų kontempliatyvų gyvenimą. Didysis uždarumas skirtas visiškam atsiskyrimui, o mažasis leidžia ribotą apaštalinę veiklą, išlaikant dvasinę discipliną. Palyginti su nepopiežiškuoju uždarumu, popiežiškasis yra griežtesnis ir labiau reglamentuotas, pabrėžiant Šventojo Sosto autoritetą. Šios taisyklės ne tik formuoja vienuolių kasdienybę, bet ir atspindi Bažnyčios rūpestį jų dvasiniu pašaukimu. Straipsnyje pateikta lentelė padės skaitytojams greitai suprasti pagrindinius skirtumus, o istorinės detalės atskleidžia šios tradicijos gylį ir reikšmę.
Istorijos
Šv. Klaros maištas dėl uždarumo (XIII a.)
Šv. Klara Asyžietė, klarisių ordino įkūrėja, buvo viena pirmųjų, kuriai popiežiškasis uždarumas tapo ne tik pareiga, bet ir gyvenimo misija. 1215 m., kai popiežius Inocentas III bandė sušvelninti klarisių taisykles, leisdamas joms turėti daugiau turto ir mažiau griežtą uždarumą, Klara ryžtingai atsisakė. Ji slapta parašė laišką popiežiui, teigdama, kad tik absoliutus atsiskyrimas leidžia jai ir seserims visiškai atsiduoti Dievui. Jos atkaklumas lėmė, kad klarisėms buvo patvirtintas didysis popiežiškasis uždarumas, o vienuolynas San Damiano mieste tapo pavyzdžiu kitiems. Įdomu tai, kad Klara, būdama uždaryta, vis tiek sugebėjo daryti įtaką pasauliui – per savo laiškus ir maldas ji įkvėpė tūkstančius sekti jos keliu.
Tragiškas Vienos vienuolyno gaisras (1781 m.)
1781 m. Vienoje, Austrijoje, karmeličių vienuolyną, kuriame buvo laikomasi didžiojo popiežiškojo uždarumo, užklupo siaubingas gaisras. Vienuolės, įsipareigojusios nepalikti vienuolyno ribų be Šventojo Sosto leidimo, atsidūrė dilemoje: pažeisti įžadus ar rizikuoti gyvybėmis. Vietos vyskupas, sužinojęs apie nelaimę, skubiai suteikė dispensaciją, tačiau kelios seserys, bijodamos sulaužyti šventą pareigą, atsisakė evakuotis. Deja, trys vienuolės žuvo liepsnose. Ši istorija ilgai buvo aptarinėjama Bažnyčioje, paskatindama diskusijas apie tai, kaip pritaikyti uždarumo taisykles ekstremalioms situacijoms, ir galiausiai lėmė lankstesnes Šventojo Sosto instrukcijas XIX a.
Slapta bibliotekininkė Portugalijoje (XVI a.)
XVI a. Portugalijos benediktinių vienuolyne, pavaldžiame mažajam popiežiškajam uždarumui, sesuo Mariana garsėjo savo aistra knygoms. Nors vienuolynas užsiėmė švietėjiška veikla, griežtos uždarumo taisyklės ribojo prieigą prie pasaulietinės literatūros. Mariana, pasinaudodama tuo, kad vienuolės galėjo ribotai bendrauti su mokiniais, slapta keisdavosi knygomis su vietos mokytojais per vienuolyno „ratą“. Taip ji sukaupė nedidelę biblioteką, kurioje buvo ne tik teologiniai veikalai, bet ir renesanso poezija. Kai vyresnioji apie tai sužinojo, Mariana buvo nubausta, tačiau jos surinktos knygos tapo pagrindu vienuolyno bibliotekai, kuri vėliau buvo atverta mokslininkams. Ši istorija rodo, kaip net griežto uždarumo ribose vienuolės rasdavo būdų prisidėti prie kultūros.
XX a. sukilimas prieš uždarumo taisykles
XX a. pradžioje viename Prancūzijos dominikonių vienuolyne, pavaldžiame mažajam popiežiškajam uždarumui, kilo maištas, kai grupė jaunų vienuolių pareikalavo sušvelninti taisykles. Seserys, dirbusios su vietos vaikų prieglauda, jautė, kad griežtos taisyklės trukdo joms efektyviai vykdyti apaštalinę misiją. Jos slapta susirašinėjo su kitais vienuolynais, siekdamos Šventojo Sosto leidimo reformoms. Vietos vyskupas, sužinojęs apie šį „sukilimą“, pagrasino uždaryti vienuolyną, tačiau seserų laiškai pasiekė Vatikaną. 1920 m. Šventoji Religinių Kongregacija išleido instrukciją, leidžiančią tam tikrus uždarumo palengvinimus apaštalinę veiklą vykdantiems vienuolynams. Ši istorija atspindi įtampą tarp tradicijos ir modernėjančio pasaulio poreikių.
Stebuklinga išgijimo malda (XIX a.)
XIX a. Italijos klarisių vienuolyne, kuriame buvo laikomasi didžiojo popiežiškojo uždarumo, įvyko įvykis, vietos bendruomenės laikomas stebuklu. Mažas berniukas, sirgęs nepagydoma liga, buvo paguldytas prie vienuolyno vartų, nes jo motina tikėjo, kad vienuolių maldos gali jį išgelbėti. Nors vienuolės negalėjo tiesiogiai bendrauti su šeima dėl uždarumo taisyklių, jos visą naktį meldėsi prie altoriaus, o ryte berniukas netikėtai pasveiko. Žinia apie šį įvykį pasklido po visą regioną, o vienuolynas tapo piligrimystės vieta. Ši istorija iliustruoja, kaip uždarumo ribos netrukdė vienuolėms daryti dvasinės įtakos aplinkiniams.