Popiežiaus priesaika, dar vadinama „Indiculum Pontificis“, susiformavo apie VII amžių ir buvo naudojama iki XI amžiaus. Jos tekstas įtrauktas į dokumentų rinkinį Liber Diurnus Romanorum Pontificum, kuris buvo popiežių kanceliarijos vadovas, naudojamas ruošiant oficialius aktus. Manoma, kad pats priesaikos tekstas atsirado Romos Kurijoje, kurioje tarnautojai siekė aiškiai apibrėžti naujojo popiežiaus atsakomybę ir jo ištikimybę Bažnyčios mokymui.
Nėra vieno autoriaus, kuris būtų sukūręs šį tekstą. Tai kolektyvinio darbo vaisius, kurį rengė Romos Kurijos pareigūnai, ypač kancleriai ir teisės žinovai. Tekstas formavosi palaipsniui, įtraukiant tiek ankstyvųjų popiežių įžadus, tiek visuotinių Bažnyčios susirinkimų nutarimus.
Šią priesaiką davė kiekvienas naujai išrinktas popiežius prieš pradėdamas savo pontifikatą. Ja buvo siekiama užtikrinti, kad popiežius ištikimai laikysis apaštalinio tikėjimo, neįves naujovių ir gins Bažnyčios discipliną bei tradicijas.
Viduramžiais priesaikos sulaužymas nebuvo tik moralinis nusižengimas – jis galėjo sukelti rimtas teisines ir dvasines pasekmes. Teoriškai, popiežius, pažeidęs priesaiką ir iškrypęs nuo tikėjimo (pvz., tapęs eretiku), galėjo netekti savo autoriteto. Nors katalikų teologijoje popiežius laikomas neklystančiu tikėjimo ir moralės klausimais, istorikai diskutuoja, kaip būtų sprendžiama tokia situacija. Praktikoje, tokių atvejų Bažnyčia stengdavosi išvengti, o priesaika veikė kaip svarbus drausminis įsipareigojimas.
Tai vienas iš priesaikos variantų:
“Saugoti su visa savo jėga, net iki gyvybės atidavimo ar kraujo praliejimo, teisingą ir tikrą tikėjimą, perduotą Kristaus ir Jo įpėdinių, kaip jį radau tavo Šventojoje Bažnyčioje; laikytis visų šventųjų ir visuotinių susirinkimų nutarimų bei apaštalinių pontifikų konstitucijų; saugoti Bažnyčios discipliną ir ritualą, kaip tai perdavė mano pirmtakai; neįvesti jokių naujovių, bet ištikimai laikytis perduotos tradicijos.”
Yra žinoma, kad kai kurie viduramžių popiežiai, ypač paskirti sudėtingų politinių intrigų laikotarpiu, priesaiką davė su tam tikru atsargumu. Pavyzdžiui, IX a. popiežius Jonas VIII, kuris kovojo su invazijomis ir vidaus maištais, stengėsi laikytis priesaikos, bet tuo pačiu turėjo daryti kompromisus su pasaulietiniais valdovais.
Dar viena įdomi detalė – kai kurie reformų šalininkai viduramžiais norėjo šią priesaiką sustiprinti ir padaryti privalomą visiems vyskupams, tačiau šios pastangos buvo nesėkmingos.
Su priesaika susiję ginčai iškilo ir protestantų reformacijos laikotarpiu, kai kai kurie reformatoriai kaltino popiežius sulaužius priesaikas, ypač dėl doktrinos naujovių.
Nors oficiali popiežiaus priesaika šiuo metu nenaudojama, kiekvienas popiežius, pradėdamas pontifikatą, viešai patvirtina savo įsipareigojimą išsaugoti katalikų tikėjimą ir ištikimai vykdyti savo tarnystę.