Encikliką Singulari quadam paskelbė popiežius Pijus X 1912 m. rugsėjo 24 d., jau dešimtaisiais savo pontifikato metais. Dokumentas buvo adresuotas kardinolui George’ui Koppui ir Vokietijos vyskupams, reaguojant į augantį ginčą dėl darbo organizacijų ir tikinčiųjų dalyvavimo mišriose profsąjungose.
Enciklikos pavadinimas iš lotynų kalbos reiškia „ypatingu klausimu“. Lietuvių kalba dažniausiai vadinama „Apie darbo organizacijas“, „Dėl mišrių profsąjungų“ arba „Apie katalikiškas ir bendras darbo sąjungas“. Nors nėra vieno nusistovėjusio vertimo, visi pavadinimai atspindi pagrindinę dokumento temą – krikščionio laikyseną darbo judėjime.
Enciklikos paskelbimą paskatino įtempta padėtis Vokietijoje, kur dalis katalikų darbininkų jungėsi prie vadinamųjų „krikščioniškų profsąjungų“, kuriose kartu veikė ir ne katalikai. Kiti ragino kurti tik grynai katalikiškas organizacijas, grįstas Bažnyčios mokymu ir tiesiogiai pavaldžias hierarchijai. Tai sukėlė aštrius nesutarimus tarp tikinčiųjų, kurie grėsė suskaldyti katalikišką darbininkiją ir silpninti jos jėgą socialiniuose kovose.
Pijus X siekė rasti pusiausvyrą. Jis norėjo išlaikyti ištikimybę Bažnyčios principams ir kartu atsižvelgti į socialines realijas. Jo tikslas buvo ne vien moralinis perspėjimas, bet ir praktinis sprendimas, kuris leistų katalikams išlikti aktyviais darbo judėjime neatsisakant tikėjimo.
Pijus X patvirtino, kad Bažnyčia pritaria darbo organizacijoms, kurios grindžiamos katalikišku mokymu ir siekia ne tik ekonominės naudos, bet ir moralinio augimo. Jis paragino skatinti grynai katalikiškas darbininkų sąjungas, ypač ten, kur jos yra stiprios ir veiksmingos. Tačiau jis taip pat pripažino, kad kai kuriose vietose mišrios profsąjungos gali būti neišvengiamos.
Dėl to, atsižvelgdamas į realijas Vokietijoje, popiežius leido tam tikromis aplinkybėmis toleruoti mišrias sąjungas, jei jose nedaroma kompromisų tikėjimo atžvilgiu ir jei yra imamasi apsaugos priemonių. Katalikai, priklausantys tokioms sąjungoms, privalo papildomai jungtis prie katalikiškų darbininkų draugijų, kad būtų užtikrintas religinis ugdymas ir dvasinis palaikymas. Draudžiama remti ar toleruoti tokias profsąjungas, jei jos propaguoja ar toleruoja idėjas, prieštaraujančias Bažnyčios mokymui.
Enciklika išsprendė tam tikrą įtampą tarp Vokietijos vyskupų, leidusi jiems, kur būtina, leisti tikintiesiems priklausyti mišrioms profsąjungoms, bet tuo pačiu išlaikant ryšį su katalikiškomis organizacijomis. Šis sprendimas padėjo išvengti didesnio skilimo Vokietijos Katalikų Bažnyčioje ir parodė Bažnyčios lankstumą socialinėje sferoje, kartu nesumenkindama dogmatinių principų.
Enciklika taip pat pratęsė socialinės katalikiškos doktrinos liniją, pradėtą Leono XIII dokumente Rerum novarum. Pijus X parodė, kad Bažnyčiai rūpi ne tik doktrinos grynumas, bet ir tai, kaip tikintysis gyvena pasaulyje – kaip jis dirba, kovoja dėl oraus atlygio, bendrauja su kitais darbuotojais.
SINGULARI QUADAM
POPIEŽIAUS PIJAUS X ENCIKLIKA
DĖL DARBININKŲ ORGANIZACIJŲ
MŪSŲ MYLIMAM SŪNUI GEORGE KOPP,
ŠVENTOSIOS ROMOS BAŽNYČIOS KARDINOLUI KUNIGUI,
BRESLAU VYSKUPUI, IR KITIEMS VOKIETIJOS
ARKIVYSKUPAMS IR VYSKUPAMS
Mylimasis Sūnau ir Venerabilūs Broliai,
Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
- Esame ypač šiltai ir geranoriškai nusiteikę Vokietijos katalikų atžvilgiu, kurie yra ištikimai ir paklusniai atsidavę Apaštališkajam Sostui ir įpratę dosniai bei drąsiai kovoti Bažnyčios vardu. Todėl jaučiamės įpareigoti, Venerabilūs Broliai, skirti visas savo jėgas ir dėmesį klausimui, kilusiam tarp jų dėl darbininkų asociacijų, aptarti. Dėl šio klausimo keli iš jūsų, taip pat kvalifikuoti ir gerbiami abiejų požiūrių atstovai, jau ne kartą per pastaruosius kelerius metus mus informavo. Sąmoningi savo Apaštališkosios Tarnybos, Mes labai atidžiai išnagrinėjome šį klausimą. Puikiai suvokiame, kad mūsų šventa pareiga yra nenuilstamai dirbti, kad mūsų mylimi sūnūs išsaugotų katalikų mokymą gryną ir nepažeistą, jokiu būdu neleisdami jų tikėjimui būti pavojuje. Jei jie laiku nebus paraginti būti budrūs, akivaizdu, kad jie pamažu ir nejučiomis pateks į pavojų tenkintis neaiškia ir neapibrėžta krikščioniškos religijos forma, kuri neseniai buvo pavadinta tarptikybine. Tai nieko daugiau nei tuščias bendro krikščionybės rekomendavimas. Akivaizdu, kad niekas nėra labiau priešingas Jėzaus Kristaus mokymui. Be to, kadangi mūsų karščiausias troškimas yra skatinti ir stiprinti santarvę tarp katalikų, Mes nuolat stengiamės pašalinti visas ginčų priežastis, kurios išsklaido geros valios žmonių jėgas ir yra naudingos tik religijos priešams. Galiausiai, Mes trokštame ir ketiname, kad tikintieji gyventų su savo ne katalikais bendrapiliečiais taikoje, be kurios nei žmogaus visuomenės tvarka, nei valstybės gerovė negali išlikti.
Tačiau, kaip jau sakėme, nors Mes žinojome apie šio klausimo egzistavimą, vis dėlto manėme, kad protinga prieš paskelbdami savo sprendimą sužinoti kiekvieno iš jūsų, Venerabilūs Broliai, nuomonę. Jūs atsakėte į mūsų klausimus su ta sąžiningumu ir stropumu, kurio reikalauja klausimo rimtumas. - Todėl pirmiausia Mes pareiškiame, kad visi katalikai turi šventą ir neliečiamą pareigą, tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime, paklusti ir tvirtai laikytis bei bebaimiai išpažinti krikščioniškos tiesos principus, paskelbtus Katalikų Bažnyčios mokymo tarnybos. Ypač turime omenyje tuos principus, kuriuos mūsų pirmtakas labai išmintingai išdėstė enciklikos laiške Rerum Novarum. Mes žinome, kad Prūsijos vyskupai jų labai ištikimai laikėsi savo svarstymuose 1900 m. Fulda Kongrese. Jūs patys apibendrinote šių principų pagrindines idėjas savo pranešimuose dėl šio klausimo.
- Tai yra pagrindiniai principai: Kad ir ką krikščionis darytų, net laikinų gėrybių srityje, jis negali ignoruoti antgamtinio gėrio. Veikiau, pagal krikščioniškosios filosofijos nurodymus, jis turi viską nukreipti į galutinį tikslą, būtent Aukščiausiąjį Gėrį. Visi jo veiksmai, kiek jie yra moraliai geri ar blogi (tai yra, ar jie atitinka, ar prieštarauja prigimtiniam ir dieviškajam įstatymui), yra pavaldūs Bažnyčios teismui ir teisminėms funkcijoms. Visi, kurie didžiuojasi krikščionio vardu, ar individualiai, ar kolektyviai, jei nori išlikti ištikimi savo pašaukimui, negali skatinti priešiškumo ir nesantaikos tarp pilietinės visuomenės klasių. Priešingai, jie turi skatinti abipusę santarvę ir meilę. Socialinis klausimas ir su juo susiję ginčai, tokie kaip darbo pobūdis ir trukmė, mokami atlyginimai ir darbininkų streikai, nėra tik ekonominio pobūdžio. Todėl jie negali būti priskirti tiems, kurie gali būti sprendžiami atskirai nuo bažnytinės valdžios. „Tiesa yra visiškai priešinga. Tai pirmiausia moralinis ir religinis klausimas, todėl jo sprendimas daugiausia tikėtinas iš moralinio įstatymo ir religijos nutarimų“.
- Dabar, kalbant apie darbininkų asociacijas, nors jų tikslas yra siekti žemiškų pranašumų savo nariams, vis dėlto labiausiai pritariamos ir laikomos naudingiausiomis tikrosios ir nuolatinės jų narių naudos atžvilgiu tos asociacijos, kurios pirmiausia įkurtos ant katalikų religijos pamato ir atvirai seka Bažnyčios nurodymais. Mes šią deklaraciją pakartojome kelis kartus anksčiau, atsakydami į klausimus iš įvairių šalių. Todėl tokios vadinamosios konfesinės katalikų asociacijos turi būti neabejotinai steigiamos ir visais būdais skatinamos katalikiškuose regionuose, taip pat visuose kituose rajonuose, kur galima manyti, kad jos gali pakankamai padėti įvairiems savo narių poreikiams. Tačiau, kai kalbama apie asociacijas, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai liečia religijos ir moralės sritį, nebūtų leidžiama skatinti ir platinti mišrių organizacijų, tai yra, asociacijų, sudarytų iš katalikų ir ne katalikų, minėtose srityse. Be kitų dalykų, tokiose organizacijose yra arba tikrai gali būti rimti pavojai mūsų žmonių tikėjimo vientisumui ir tinkamam paklusnumui Katalikų Bažnyčios įsakymams ir nuostatoms. Jūs patys, Venerabilūs Broliai, taip pat atvirai atkreipėte dėmesį į šį klausimą keliuose savo atsakymuose, kuriuos Mes perskaitėme.
- Todėl Mes gausiai giriame kiekvieną griežtai katalikišką darbininkų asociaciją, egzistuojančią Vokietijoje. Mes linkime joms sėkmės visose jų pastangose dirbančiųjų labui, tikėdamiesi, kad jos patirs nuolatinį augimą. Tačiau, sakydami tai, Mes neneigiame, kad katalikai, siekdami pagerinti darbininkų gyvenimo sąlygas, teisingesnį atlyginimų paskirstymą ir kitus pagrįstus pranašumus, turi teisę, jei laikomasi deramo atsargumo, bendradarbiauti su ne katalikais bendro gėrio labui. Tačiau šiam tikslui Mes mieliau matytume katalikų ir ne katalikų asociacijas, sujungiančias savo jėgas per tą naują ir laiku įsteigtą instituciją, žinomą kaip kartelis.
- Ne vienas iš jūsų, Venerabilūs Broliai, klausė Mus, ar leidžiama toleruoti vadinamuosius Krikščionių Profesinius Sąjungas, kurios dabar egzistuoja jūsų vyskupijose, kadangi, viena vertus, jos turi gerokai daugiau narių nei grynai katalikų asociacijos, ir, kita vertus, jei leidimas būtų uždraustas, kiltų rimtų nepatogumų. Atsižvelgdami į ypatingas katalikų reikalų Vokietijoje aplinkybes, Mes manome, kad turėtume patenkinti šį prašymą. Be to, Mes pareiškiame, kad tokios mišrios asociacijos, kurios dabar egzistuoja jūsų vyskupijose, gali būti toleruojamos, ir katalikams gali būti leidžiama prie jų prisijungti, kol tokia tolerancija išlieka tinkama ar leidžiama dėl naujų ir pasikeitusių sąlygų. Tačiau būtina imtis reikiamų atsargumo priemonių, kad būtų išvengta pavojų, kurie, kaip jau buvo minėta, kyla iš tokių asociacijų.
Svarbiausios iš šių atsargumo priemonių yra šios: Pirmiausia, reikia pasirūpinti, kad katalikų darbininkai, kurie yra profesinių sąjungų nariai, taip pat priklausytų toms katalikų asociacijoms, kurios žinomos kaip Arbeitervereine. Jei dėl šio tikslo jie turės ką nors paaukoti, net finansiškai, Mes esame įsitikinę, kad jie tai mielai padarys, siekdami apsaugoti savo tikėjimo vientisumą. Kaip buvo laimingai parodyta, katalikų darbininkų asociacijos, padedamos dvasininkų, jų vadovavimo ir budraus vadovavimo, gali labai daug pasiekti išsaugodamos religijos tiesas ir moralės tyrumą tarp savo narių bei puoselėdamos religinę dvasią per dažnus pamaldumo praktikavimus. Todėl šių asociacijų lyderiai, aiškiai suvokdami amžiaus poreikius, neabejotinai yra pasirengę mokyti darbininkus apie jų pareigas teisingumo ir meilės srityje, ypač dėl visų tų įsakymų ir nuostatų, kuriuos reikia tiksliai žinoti ar kurie yra naudingi, kad jie galėtų aktyviai dalyvauti savo profesinėse sąjungose pagal katalikų doktrinos principus. - Be to, jei katalikams leidžiama prisijungti prie profesinių sąjungų, šios asociacijos turi vengti visko, kas principu ar praktikoje neatitinka Bažnyčios mokymų ir įsakymų ar tinkamų bažnytinių autoritetų. Panašiai, reikia vengti visko, kas jų literatūroje, viešuose pasisakymuose ar veiksmuose, minėtu požiūriu, pelnytų pasmerkimą.
Vyskupai todėl turėtų laikyti savo šventa pareiga atidžiai stebėti visų šių asociacijų elgesį ir budriai prižiūrėti, kad katalikų nariai nenukentėtų dėl savo dalyvavimo. Patys katalikų nariai niekada neturėtų leisti, kad sąjungos, ar dėl materialinių narių interesų, ar pačios sąjungos tikslo, skelbtų ar remtų mokymus ar užsiimtų veikla, kuri bet kokiu būdu prieštarautų aukščiausios Bažnyčios mokymo valdžios paskelbtoms direktyvoms, ypač aukščiau minėtoms. Todėl, kaskart, kai kyla klausimų dėl teisingumo ar meilės reikalų, vyskupai turėtų labai rūpintis, kad tikintieji nepamirštų katalikų moralinio mokymo ir nenukryptų nuo jo net per plauką. - Mes esame įsitikinę, Venerabilūs Broliai, kad jūs uoliai pasirūpinsite, jog visi šie mūsų nurodymai būtų sąžiningai ir tiksliai įvykdyti, nuolat ir atidžiai pranešdami Mums apie šį labai rimtą klausimą. Kadangi Mes ėmėmės šio klausimo savo jurisdikcijon ir, išklausę vyskupų nuomones, kadangi sprendimas priklauso Mums, Mes įsakome visiems geros valios katalikams nutraukti visus ginčus tarpusavyje dėl šio klausimo. Mes esame įsitikinę, kad su broliška meile ir tobulu paklusnumu jie visiškai ir mielai vykdys mūsų įsakymą. Jei tarp jų kils kokių nors tolesnių sunkumų, jie turėtų ieškoti sprendimo šiuo būdu: Pirmiausia tegul kreipiasi į savo vyskupus patarimo, o tada pateikia klausimą Apaštališkajam Sostui sprendimui.
Dar vienas punktas, kurį reikia apsvarstyti, ir jis jau buvo numanomas tame, kas buvo pasakyta. Viena vertus, niekas negalėtų apkaltinti nesąžiningumu ir, remdamasis tokiu pretekstu, blogai elgtis su tais, kurie, tvirtai gindami Bažnyčios mokymus ir teises, vis dėlto dėl pagrįstų priežasčių prisijungė ar nori prisijungti prie mišrių darbo asociacijų tose vietose, kur, laikantis tam tikrų apsaugos priemonių, bažnytinė valdžia jas leido, atsižvelgdama į vietos sąlygas. Kita vertus, taip pat būtų labai smerktina priešintis ar pulti grynai katalikiškas asociacijas (šio tipo asociacijos, priešingai, turi būti visais įmanomais būdais remiamos ir skatinamos) ir reikalauti, kad būtų įvestos vadinamosios tarptikybinės asociacijos ir prievarta jas steigti remiantis tuo, kad visos katalikų asociacijos kiekvienoje vyskupijoje turėtų būti kuriamos pagal vieną ir tą patį modelį. - Išreikšdami savo norą, kad katalikiškoji Vokietija padarytų didelę pažangą religiniame ir pilietiniame gyvenime, ir kad šis noras būtų laimingai įgyvendintas, Mes meldžiame mylimai Vokietijos tautai ypatingos Visagalio Dievo pagalbos ir Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, apsaugos. Kaip dieviškų malonių ženklą ir mūsų ypatingos meilės ženklą, Mes labai mylėdami suteikiame jums, Mylimas Sūnau ir Venerabilūs Broliai, jūsų dvasininkams ir tautai Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1912 m. rugsėjo 24 d., dešimtaisiais mūsų Pontifikato metais.
PIJUS X