Lietuvių kalboje išlikęs posakis „po velnių“ dažnai vartojamas emocingai išreiškiant nuostabą, nusivylimą ar pyktį. Tai frazė, kuri skamba kasdienybėje, bet jos prasmė ir kilmė gali slypėti gilesniuose teologiniuose, kultūriniuose bei istoriniuose sluoksniuose. Ar tai paprastas šūksnis, ar kažkas daugiau?
Biblinė ir teologinė velnio samprata
Norint suprasti, ką reiškia „po velnių“, pirmiausia turime pažvelgti į tai, kas yra pats velnias teologijoje. Krikščioniškoje tradicijoje jis suvokiamas kaip puolęs angelas, sukilęs prieš Dievą:
“Ir didysis slibinas buvo išmestas, senoji gyvatė, vadinama velniu ir šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį” (Apr 12,9).
Velnio samprata neapsiriboja vien tik kaip blogio simboliu – jis siejamas su sumaištimi, melu ir gundymu. Jėzus sako:
“Jūsų tėvas – velnias, ir jūs norite tenkinti savo tėvo įgeidžius. Jis buvo žmogžudys nuo pat pradžios ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos” (Jn 8,44).
Šiuo požiūriu, kai žmogus ištaria „po velnių“, kyla klausimas – ar jis nesąmoningai kviečia blogį? Ar jis šiuo šūksniu nesąmoningai patvirtina velnio buvimą savo gyvenime?
Lietuviškas kontekstas ir kultūrinė reikšmė
Lietuvių liaudies pasaulėžiūroje velnias nėra vien tik biblijinis personažas. Jis dažnai pasirodo tautosakoje kaip klastingas, tačiau ne visada visagalį blogį reiškiantis veikėjas. Jis gali būti apgavikas, bet kartais ir kvailys, kuriam žmogus pergudrauja. Visgi, posakiai su „velniais“ dažnai vartojami neatsargiai, neįsigilinant į jų prasmę.
Tokie posakiai kaip „po velnių“, „eik velniop“ arba „velnias griebtų“ dažnai naudojami spontaniškai, tačiau jie vis dar išlaiko stiprų emocinį krūvį. Jie atsirado laikais, kai žmonės jautėsi apsupti antgamtinių jėgų, o bet kokie prakeiksmai buvo suvokiami kaip reali grėsmė.
Vienas iš pavyzdžių gali būti Lietuvos kaimuose išlikęs įsitikinimas, kad paminėjus velnią jį galima prisišaukti. Senoliai sakydavo, kad pasakius šią frazę nereikėtų žiūrėti per petį ar į tamsų kampą – galbūt kažkas ten stovės.
Ar krikščionis turėtų vartoti tokius posakius?
Šv. apaštalas Paulius perspėja dėl neapgalvotų žodžių:
“Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų, bet tik geras, pamokantis ir naudingas, kad suteiktų malonę klausytojams” (Ef 4,29).
Šis įspėjimas ypač aktualus šiandien, kai dažnai nesusimąstome apie tai, ką sakome. Kalba nėra tik atsitiktinių garsų rinkinys – ji formuoja mūsų pasaulėžiūrą ir net dvasinę būklę.
Tad, ar krikščionis turėtų vartoti tokius posakius? Atsakymas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo. Jei tai sakoma tik iš įpročio, nesuvokiant prasmės, galbūt verta susimąstyti ir pakeisti kalbą į pozityvesnę. Jei šūksnis tampa pykčio ar nusivylimo išraiška, galbūt geriau vadovautis kitais žodžiais, kurie atneštų ramybę, o ne prakeiksmą.
Tikras įvykis – išsižadėti velnio
Yra žinomas pasakojimas apie kunigą, kuris kartą per išpažintį sulaukė žmogaus, dažnai vartojančio keiksmus su „velniu“. Kai žmogus skundėsi, kad jam nesiseka gyvenime, kunigas paklausė:
– Kiek kartų tu išsiuntei save „po velnių“?
Tas žmogus susimąstė ir suprato, kad šimtus kartų tai buvo jo kasdienybė. Kunigas patarė jam kiekvieną kartą, kai norės tai pasakyti, užuot tai darius, pasakyti:
– Viešpatie, padėk man!
Po kelių mėnesių jis grįžo į bažnyčią ir liudijo, kad jo gyvenime atsirado daugiau ramybės ir mažiau problemų.
Kalba yra galingas įrankis. Ji gali arba nešti palaiminimą, arba prakeiksmą. Posakiai su „velniu“ yra gilios lietuvių kultūros dalis, tačiau krikščionis turėtų būti atsargus, ką taria. Vietoje emocinio šūksnio „po velnių“ galbūt geriau ieškoti žodžių, kurie ne kviečia sumaištį, o atneša ramybę ir tikėjimą.
“Todėl, ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei” (1 Kor 10,31).