Pneumatomachai (gr. pneumatomachoi, pažodžiui „Dvasios priešai“) buvo IV a. krikščionių grupė, kuri neigė Šventosios Dvasios dieviškumą, taip keldama grėsmę besiformuojančiai Trejybės doktrinai. Jų mokymas atsirado kaip arijonizmo atšaka po Nicos susirinkimo (325 m.) ir tapo vienu iš pagrindinių iššūkių, su kuriais susidūrė Bažnyčia prieš Konstantinopolio susirinkimą (381 m.). Pneumatomachai dar vadinami „makedoniečiais“, nes jų idėjas palaikė vyskupas Makedonijus I, buvęs Konstantinopolio arkivyskupas.
Pneumatomachų mokymas: Šventoji Dvasia – tik „jėga“, o ne Dievas
Pneumatomachų pagrindinė tezė buvo tokia: Šventoji Dvasia nėra Dievas, o tik Dievo „tarnas“ arba „jėga“, pavaldi Tėvui ir Sūnui. Jie pripažino Tėvo ir Sūnaus dieviškumą (nors dažnai laikėsi arijonizmo atšakų, kurios Sūnų laikė žemesniu už Tėvą), tačiau Šventąją Dvasią laikė sukurta esybe, panašia į angelus. Jų argumentai rėmėsi Šventuoju Raštu, kur Dvasia dažnai aprašoma kaip veikianti pagal Tėvo ar Sūnaus valią, pavyzdžiui, „Dvasia siunčiama“ (Jn 15,26). Pneumatomachai teigė, kad jei Dvasia yra „siunčiama“, ji negali būti lygi Tėvui ir Sūnui.
Jų mokymas turėjo rimtų teologinių pasekmių:
- Jei Šventoji Dvasia nėra Dievas, Trejybė nėra tikra trijų lygių Asmenų vienybė, o tik hierarchija.
- Jei Dvasia nėra dieviška, sakramentai (pvz., Krikštas, atliekamas „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“) netenka pilnavidurės prasmės.
- Tai kėlė pavojų Bažnyčios mokymui apie išganymą, nes Šventoji Dvasia, kaip malonės teikėja, nebūtų dieviška.
Pneumatomachų mokymas iškilo po Nicos susirinkimo (325 m.), kai Bažnyčia dar nebuvo galutinai išsprendusi arijonizmo klausimo. Arius teigė, kad Sūnus yra sukurtas, o pneumatomachai šią idėją praplėtė, taikydami ją Šventajai Dvasiai. Makedonijus I, Konstantinopolio arkivyskupas (342–346 m., vėliau 350–360 m.), tapo jų lyderiu. Jis buvo pašalintas iš pareigų dėl politinių intrigų, bet jo šalininkai – makedoniečiai – toliau skleidė idėjas, kurios neigė Šventosios Dvasios dieviškumą.
Pneumatomachų mokymas rado atgarsį tarp tų, kurie baiminosi, kad Trejybės doktrina veda į „triteizmą“ (tris dievus). Jie teigė, kad Šventosios Dvasios prilyginimas Tėvui ir Sūnui per daug nutolsta nuo griežto monoteizmo. Šis mokymas buvo populiarus Rytų imperijoje, ypač Mažojoje Azijoje, kur arijonizmas ir kitos pusiau arijonistinės idėjos (pvz., homoiousios – „panašios esmės“ šalininkai) dar turėjo įtakos.
Bažnyčios atsakas: Kapadokijos Tėvų vaidmuo
Pneumatomachų mokymą aršiai kritikavo Kapadokijos Tėvai – šventasis Bazilijus Didysis, Grigalius Nazianzietis ir Grigalius Nysietis – kurie suvaidino lemiamą vaidmenį ginant Šventosios Dvasios dieviškumą.
- Šventasis Bazilijus Didysis (329–379 m.) parašė traktatą „Apie Šventąją Dvasią“, skirtą atsakyti pneumatomachams. Jame jis teigė, kad Šventoji Dvasia yra lygi Tėvui ir Sūnui, nes Ji dalyvauja tuose pačiuose dieviškuose veiksmuose – kūrime, išganyme, pašventinime. Bazilijus rašė: „Jei Dvasia nėra Dievas, kodėl mes Ją garbiname? Kodėl krikštijame Jos vardu?“ Jis taip pat pabrėžė liturginę tradiciją, kur Šventoji Dvasia visuomet minima kartu su Tėvu ir Sūnumi, pvz., doxologijoje: „Šlovė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.“
- Šventasis Grigalius Nazianzietis (329–390 m.), vadinamas „Teologu“, savo „Teologinėse kalbose“ aiškino Trejybės vienybę: „Dvasia nėra nei Tėvas, nei Sūnus, bet trečiasis Asmuo, turintis tą pačią dievišką esmę (ousia), tačiau skirtingą savybę (hypostasis).“ Grigalius buvo Konstantinopolio arkivyskupas per 381 m. susirinkimą ir padėjo suformuluoti galutinę Nicos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo versiją.
- Šventasis Grigalius Nysietis (335–394 m.), Bazilijaus brolis, rašė, kad Šventoji Dvasia yra „gyvybės šaltinis“, kuris teka iš Tėvo per Sūnų. Jis naudojo analogiją: kaip saulė (Tėvas), spinduliai (Sūnus) ir šviesa (Dvasia) yra viena, taip Trejybė yra neatskiriama vienybė.
Konstantinopolio susirinkimas (381 m.): Pneumatomachų galutinis pasmerkimas
Pneumatomachų mokymas buvo galutinai pasmerktas 381 m. Konstantinopolio susirinkime, kuriame Bažnyčia patvirtino Šventosios Dvasios dieviškumą. Susirinkimo metu buvo išplėstas Nicos tikėjimo išpažinimas, įtraukiant aiškų teiginį apie Šventąją Dvasią:
„Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį, gaivintoją, kuris iš Tėvo kyla, kuris su Tėvu ir Sūnumi garbinamas ir šlovinamas.“
Šis susirinkimas ne tik pasmerkė pneumatomachus, bet ir įtvirtino Trejybės dogmą kaip krikščionybės pagrindą. Po susirinkimo pneumatomachų įtaka ėmė silpti, ypač kai imperatorius Teodosijus I paskelbė ortodoksinį krikščioniškąjį tikėjimą vieninteliu teisėtu Romos imperijoje (380 m. Ediktas Cunctos populos).
Nors pneumatomachai galiausiai išnyko, jų mokymas parodė, kaip sudėtinga buvo suformuluoti Trejybės dogmą. Jų idėjos dar kurį laiką turėjo atgarsių Rytų krikščionybėje, ypač tose bendruomenėse, kurios buvo linkusios į arijonizmą. Pavyzdžiui, gotai, kurie IV–V a. priėmė arijonistinę krikščionybę, ilgai laikėsi panašių idėjų, kol galutinai perėjo prie ortodoksinio tikėjimo.
Lietuvos kontekste pneumatomachų ginčai turėjo netiesioginę įtaką per LDK laikų Rytų krikščionių bendruomenes. LDK teritorijoje gyveno daug ortodoksų, kurie rėmėsi Konstantinopolio susirinkimo nutarimais. Pavyzdžiui, šventasis Vaišvilkas (minimas liepos 6 d.), Lietuvos kunigaikštis, tapęs vienuoliu, gyveno pagal Rytų tradiciją, kuri jau buvo įtvirtinusi Šventosios Dvasios dieviškumą. Be to, LDK laikais, kai Rytų ir Vakarų Bažnyčios dar nebuvo galutinai atsiskyrusios (iki 1054 m. schizmos), Trejybės dogma, ginama nuo pneumatomachų, buvo bendras tikėjimo pagrindas tiek katalikams, tiek ortodoksams Lietuvoje.
Pneumatomachų erezija primena, kaip atsargiai Bažnyčia turėjo formuluoti savo tikėjimą. Jų mokymas kėlė grėsmę ne tik teologinei vienybei, bet ir praktiniam krikščionių gyvenimui – jei Šventoji Dvasia nėra Dievas, kas pašventina tikinčiuosius per sakramentus? Kapadokijos Tėvų ir Konstantinopolio susirinkimo dėka Trejybės dogma buvo išsaugota, o Šventosios Dvasios vaidmuo Bažnyčioje – įtvirtintas. Kaip rašė šventasis Bazilijus: „Dvasia yra ta, kuri mus veda į visą tiesą – Ji yra Dievas, gyvenantis mumyse.“