Istorijos lentynose guli gausybė vardų, kurie tiesiog fiksavo įvykius – karus, datas, valdovų genealogijas. Tačiau tik nedaugelis rašytojų žvelgė giliau, bandydami atsakyti į klausimą ne „kas įvyko?“, o „kodėl?“. Ir, ko gero, pats svarbiausias klausimas: „kokiu žmogumi reikia būti, kad tavo gyvenimas taptų vertas pasakojimo?“. Būtent šioje sankryžoje tarp istorijos, filosofijos ir psichologijos stovi gigantiška Plutarcho figūra – žmogus, kuris ne rašė istoriją, o tyrinėjo sielas.
Lucijus Mestrijus Plutarchas (apie 46–120 m. po Kr.) buvo graikų kilmės rašytojas, biografas ir eseistas, gyvenęs pačiame Romos imperijos klestėjimo laikotarpyje. Nors gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido mažame Graikijos miestelyje Cheronėjoje, jo intelektas ir įtaka toli peržengė provincijos ribas.
Plutarchas buvo unikalus reiškinys – tobulas dviejų pasaulių produktas. Jis buvo aistringas Graikijos patriotas, dievinantis savo šalies kultūrą, filosofiją ir didvyrius. Tačiau tuo pat metu jis buvo lojalus Romos pilietis, puikiai suprantantis ir gerbiantis imperijos galią bei tvarką. Ši dviguba tapatybė tapo jo kūrybos pagrindu.
Jo gyvenimas buvo ne mažiau įvairiapusis nei jo raštai: jis studijavo filosofiją ir matematiką Atėnuose, daug keliavo, skaitė paskaitas Romoje, kur įgijo įtakingų draugų, o grįžęs į gimtinę ėjo įvairias visuomenines pareigas. Viena įdomiausių jo biografijos detalių – Plutarchas daugiau nei dvidešimt metų tarnavo kaip vienas iš Apolono šventyklos šventikų Delfuose, senajame dvasiniame Graikijos centre. Tai rodo, kad jis nebuvo tik sausas akademikas, bet ir žmogus, giliai susijęs su dvasinėmis ir religinėmis tradicijomis.
Didžiausias Plutarcho palikimas – tai jo monumentalus veikalas „Paralelinės gyvenimo istorijos“ (lot. Vitae Parallelae). Idėja buvo genialiai paprasta ir kartu neįtikėtinai paveiki: paimti vieną garsų graiką ir vieną garsų romėną, parašyti jų abiejų biografijas, o pabaigoje pateikti trumpą palyginimą (synkrisis), atskleidžiantį jų charakterių panašumus ir skirtumus.
Taip gimė legendinės poros:
- Aleksandras Makedonietis (užkariautojas iš Rytų) ir Julijus Cezaris (užkariautojas iš Vakarų).
- Demostenas (didžiausias graikų oratorius) ir Ciceronas (didžiausias romėnų oratorius).
- Tesėjas (legendinis Atėnų įkūrėjas) ir Romulas (legendinis Romos įkūrėjas).
Tačiau Plutarcho tikslas nebuvo tiesiog atpasakoti istorinius faktus. Jis pats savo veikalo pradžioje rašė: „Aš rašau ne istorijas, o gyvenimus.“ Jį domino charakteris (graik. ethos). Plutarchas tikėjo, kad žmogaus esmė atsiskleidžia ne didžiuosiuose mūšiuose ar politiniuose sprendimuose, o mažuose, kasdieniuose poelgiuose, atsitiktinai ištartuose žodžiuose, reakcijose į nesėkmę ar net anekdotuose. Būtent per šias detales jis tapė gyvus psichologinius portretus. Jo biografijos yra tarsi moralinis veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti dorybės ir ydos pavyzdžius ir iš jų mokytis.
Šio veikalo įtaka Vakarų kultūrai yra milžiniška. Ištisus šimtmečius, nuo Renesanso iki Apšvietos, „Paralelinės gyvenimo istorijos“ buvo privalomas skaitinys kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Viljamas Šekspyras savo pjeses „Julijus Cezaris“, „Antonijus ir Kleopatra“ bei „Koriolanas“ parašė beveik pažodžiui remdamasis Plutarcho biografijomis. JAV Tėvai-įkūrėjai skaitė Plutarchą, kad suprastų, kokių dorybių reikia respublikos lyderiui.
Nors „Paralelinės gyvenimo istorijos“ atnešė Plutarchui šlovę, kitas jo veikalas, „Moralia“ (arba „Doroviniai raštai“), yra ne mažiau svarbus. Tai didžiulė, netvarkinga ir žavinga daugiau nei 70 esė ir dialogų kolekcija pačiomis įvairiausiomis temomis.
Čia rasite visko:
- Praktinių patarimų: „Kaip suvaldyti pyktį“, „Apie plepumą“, „Kaip atskirti pataikūną nuo draugo“.
- Filosofinių traktatų: „Apie sielos ramybę“, „Apie prietarus“.
- Patarimų šeimai: „Santuokos priesakai“.
- Netgi traktatų apie gyvūnų intelektą: „Ar sausumos gyvūnai protingesni už vandens gyvūnus?“.
„Moralia“ atskleidžia Plutarchą kaip humanistą, praktinės filosofijos šalininką. Jam rūpėjo ne abstrakti metafizika, o konkretus klausimas: kaip gyventi gerą, prasmingą ir laimingą gyvenimą? Jo raštai yra kupini išminties, sveiko proto ir gilaus žmogiškumo.
Gyvenant greitos informacijos ir paviršutiniškos šlovės amžiuje, Plutarcho išmintis yra kaip niekad aktuali. Jis mums primena kelis esminius dalykus:
- Charakteris yra svarbiau už pasiekimus. Tai, kas tu esi, yra svarbiau už tai, ką tu turi ar darai.
- Istorija yra geriausia gyvenimo mokytoja. Studijuodami didžių žmonių sėkmes ir, dar svarbiau, jų klaidas, mes galime išvengti jų savo gyvenime.
- Smulkmenos atskleidžia esmę. Tikrasis žmogaus veidas pasimato ne viešumoje, o privačiose akimirkose.
Plutarchas buvo moralinis kompasas ištisoms kartoms. Jo darbai – amžinas priminimas, kad didžiausias nuotykis yra ne užkariauti pasaulį, o suprasti ir suvaldyti save patį.