Bulė „In nomine Domini“ (lot. „Viešpaties vardu“), paskelbta 1059 m. balandžio 13 d. popiežiaus Mikalojaus II (1058–1061) per Laterano sinodą, laikoma vienu svarbiausių Katalikų Bažnyčios dokumentų, padėjusių pagrindą šiuolaikinei popiežiaus rinkimų sistemai. Ši bulė įtvirtino kardinolų-vyskupų kolegijos vaidmenį renkant popiežių, sumažindama pasaulietinės valdžios ir Romos aristokratijos įtaką.

Bulė „In nomine Domini“, paskelbta Mikalojaus II, laikoma pirmąja popiežiškąja bule šiuolaikine prasme, nes ji buvo vienas pirmųjų dokumentų, kuris sistemingai reglamentavo esminį Bažnyčios valdymo klausimą – popiežiaus rinkimų tvarką.

XI a. Katalikų Bažnyčia išgyveno sudėtingą laikotarpį, pažymėtą vidiniais konfliktais ir išorės įtakomis. Popiežiaus rinkimai dažnai tapdavo politinių intrigų ir galios žaidimų arena, kurioje dalyvaudavo Romos kilmingosios šeimos (pvz., Tusculum ir Crescentii), Šventosios Romos imperijos imperatoriai ir įvairios Bažnyčios frakcijos. Dėl šių įtakų X–XI a. buvo iškilę antipopiežiai, o popiežiaus sostas neretai tapdavo politinių kompromisų įrankiu. Pavyzdžiui, prieš Mikalojų II popiežiumi buvo Benediktas X (1058–1059), išrinktas Romos aristokratijos, tačiau jo rinkimai buvo laikomi neteisėtais reformatorių, siekusių Bažnyčios autonomijos.

Mikalojaus II pontifikatas buvo reformų metas, įkvėptas Kluni reformų judėjimo, kuris siekė atkurti Bažnyčios dvasinį autoritetą, pašalinti simoniją (Bažnyčios pareigų pirkimą) ir pasaulietinę įtaką. „In nomine Domini“ buvo atsakas į šias problemas, siekiant standartizuoti popiežiaus rinkimų procesą ir sustiprinti Bažnyčios nepriklausomybę. Bulės idėja priskiriama Mikalojui II ir jo patarėjams, ypač kardinolui Humbertui iš Silva Candida ir būsimam popiežiui Grigaliui VII (tuomet dar arkidiakonui Hildebrandui), kurie buvo pagrindiniai reformų šalininkai.

Popiežiškosios bulės, kaip oficialūs dokumentai, pradėjo formuotis ankstyvaisiais viduramžiais, tačiau jų svarba išaugo X–XI a., kai Bažnyčia siekė įtvirtinti savo autoritetą ir centralizuoti valdymą. Bulės buvo rašomos lotynų kalba ir pavadintos pagal pirmuosius dokumento žodžius (pvz., „In nomine Domini“). Jos turėjo kelias funkcijas:

1. Teisinis autoritetas: Bulės buvo popiežiaus valios išraiška, turinti juridinę galią visoje Bažnyčioje. Jos leido standartizuoti taisykles ir užtikrinti jų vykdymą tolimose vyskupijose.
2. Komunikacija: Viduramžiais, kai informacijos sklaida buvo lėta, bulės buvo efektyvus būdas paskelbti popiežiaus sprendimus, pvz., apie doktrinas, Bažnyčios reformas ar ex officio sprendimus.
3. Simbolinė galia: Bulės, dažnai užantspauduotos švininiu antspaudu (lot. bulla), simbolizavo popiežiaus kaip Petro įpėdinio autoritetą. Antspaudas su popiežiaus vardu ir šventųjų Petro bei Pauliaus atvaizdais sustiprino dokumento šventumą.

„In nomine Domini“ buvo viena pirmųjų bulių, kuri sistemingai reglamentavo Bažnyčios valdymo procesą, atspindėdama reformatorių siekį atriboti Bažnyčią nuo pasaulietinės kontrolės. Jos paskelbimas buvo atsakas į chaotiškus popiežiaus rinkimus ir antipopiežių problemą, kuri kėlė grėsmę Bažnyčios vienybei.

Bulės „In nomine Domini“ turinys

Bulė „In nomine Domini“ nustatė naujas popiežiaus rinkimų taisykles, kurios iš esmės pakeitė Bažnyčios valdymo struktūrą. Pagrindiniai punktai:

1. Kardinolų-vyskupų vaidmuo: Popiežių rinkti pavesta kardinolams-vyskupams, septyniems Romos priemiesčių vyskupijoms vadovaujantiems dvasininkams. Jie tapo pagrindiniais rinkėjais, o kitų kardinolų (kunigų ir diakonų) vaidmuo buvo antraeilis.
2. Pasaulietinės įtakos ribojimas: Bulė sumažino Romos aristokratijos ir Šventosios Romos imperijos imperatorių įtaką rinkimams. Nors imperatoriui buvo palikta formali teisė patvirtinti rinkimų rezultatus, jo realūs įgaliojimai buvo minimalūs.
3. Rinkimų procedūra: Bulėje nurodyta, kad kardinolai-vyskupai turi rinkti popiežių „kanoniškai“, t. y. pagal Bažnyčios teisę, siekiant užtikrinti skaidrumą ir teisėtumą. Rinkimai galėjo vykti ne tik Romoje, jei mieste kiltų pavojus (pvz., politiniai neramumai).
4. Tikinčiųjų ir dvasininkų sutikimas: Nors kardinolai-vyskupai buvo pagrindiniai rinkėjai, bulė pabrėžė, kad galutinis sprendimas turi sulaukti Romos dvasininkų ir tikinčiųjų pritarimo (clerus et populus), išlaikant tradicinę bendruomenės rolę.
5. Antipopiežių prevencija: Bulė siekė užkirsti kelią neteisėtiems rinkimams, pabrėždama, kad tik kanoniškai išrinktas popiežius yra teisėtas.

Bulės tekstas buvo trumpas, bet aiškus, atspindintis reformatorių tikslą – sukurti aiškią ir kontroliuojamą rinkimų sistemą. Originalus dokumentas neišliko, tačiau jo turinys žinomas iš vėlesnių šaltinių, įskaitant sinodo aktus ir XII a. Bažnyčios kronikas.

Bulės paskelbimą lėmė kelios priežastys:

1. Antipopiežių krizė: 1058 m. Romos aristokratijos išrinktas Benediktas X buvo laikomas neteisėtu popiežiumi, nes jo rinkimai neatitiko Bažnyčios reformatorių tikslų. Mikalojus II, remiamas Kluni reformatorių ir Normandijos kunigaikščių, siekė užkirsti kelią tokiems atvejams.
2. Imperatorių įtaka: Šventosios Romos imperijos imperatoriai, ypač Henrikas III (1039–1056), dažnai kišosi į popiežiaus rinkimus, skirdami savo kandidatus. „In nomine Domini“ buvo žingsnis link Bažnyčios autonomijos.
3. Reformų judėjimas: Kluni reformos, vadovaujamos tokių veikėjų kaip Humbertas ir Hildebrandas, siekė išvalyti Bažnyčią nuo simonijos ir korupcijos. Aiški rinkimų sistema buvo būtina šiam tikslui pasiekti.
4. Romos aristokratijos galia: Romos kilmingosios šeimos, tokios kaip Tusculum, kontroliavo popiežiaus sostą X a., paversdamos jį paveldima institucija. Bulė siekė grąžinti rinkimus Bažnyčios kontrolei.

„In nomine Domini“ padėjo pagrindą šiuolaikinei popiežiaus rinkimų sistemai, kurią toliau tobulino vėlesni popiežiai. Pagrindiniai bulės poveikiai:

1. Kardinolų kolegijos įtvirtinimas: Nors iš pradžių tik kardinolai-vyskupai turėjo pagrindinį vaidmenį, XII a. visi kardinolai (vyskupai, kunigai ir diakonai) tapo lygiaverčiais rinkėjais. Ši sistema išliko iki šių dienų.
2. Bažnyčios autonomija: Bulė sumažino pasaulietinės valdžios įtaką, sustiprindama popiežiaus kaip nepriklausomo dvasinio lyderio pozicijas. Tai buvo svarbus žingsnis prieš Investitūros ginčą (1075–1122), kuriame popiežius Grigalius VII kovojo su imperatoriumi Henriku IV.
3. Rinkimų standartizacija: Bulė įvedė aiškias taisykles, kurios padėjo išvengti chaotiškų rinkimų ir antipopiežių. Vėlesnės bulės, pvz., Aleksandro III „Licet de vitanda“ (1179), nustatė dviejų trečdalių balsų daugumos reikalavimą, tobulindamos sistemą.
4. Simbolinė reikšmė: „In nomine Domini“ simbolizavo Bažnyčios siekį atgauti kontrolę над savo institucijomis, pabrėždama popiežiaus, kaip Petro įpėdinio, autoritetą.

Nors bulė ne visiškai pašalino konfliktus (pvz., antipopiežiai kartais iškildavo ir vėliau), ji buvo esminis žingsnis link Bažnyčios centralizacijos ir reformų. Jos principai išlieka aktualūs ir šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčioje, kur kardinolų kolegija išlieka pagrindine popiežiaus rinkimų institucija.

Bulė „In nomine Domini“, paskelbta 1059 m. Mikalojaus II, buvo atsakas į XI a. Bažnyčios krizes – antipopiežių rinkimus, pasaulietinę įtaką ir vidinius konfliktus. Sukurta reformatorių, tokių kaip Mikalojus II, Humbertas ir Hildebrandas, ji įtvirtino kardinolų-vyskupų vaidmenį renkant popiežių, sumažindama Romos aristokratijos ir imperatorių kontrolę. Bulės rašymas atspindėjo Bažnyčios siekį standartizuoti savo valdymą ir sustiprinti autoritetą per oficialius dokumentus. „In nomine Domini“ turinys padėjo pagrindą šiuolaikinei popiežiaus rinkimų sistemai, o jos ilgalaikis poveikis jaučiamas iki šiol, formuojant Katalikų Bažnyčios struktūrą ir autonomiją.

Popiežiaus Mikalojaus II bulė „In nomine Domini“

Apie popiežiaus rinkimus, paskelbta Laterano sinode
1059 m. balandžio 13 d.

Viešpaties, mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, nuo Jo įsikūnijimo 1059 metais, balandžio mėnesį, dvyliktojoje indikcijoje, šventųjų Evangelijų akivaizdoje, vadovaujant garbingiausiam ir palaimintajam apaštališkajam popiežiui Mikalojui, Laterano patriarchalinėje bazilikoje, vadinamoje Konstantiniana, susirinkus garbingiausiems arkivyskupams, vyskupams, abatams, taip pat garbiems kunigams ir diakonams, tas pats garbingasis Pontifikas, remdamasis apaštališkuoju autoritetu, apie Vyriausiojo Pontifiko rinkimus paskelbė:

Jūsų šventenybė, mylimi broliai ir vyskupai, taip pat ir žemesnieji nariai žino, kad po mūsų pirmtako, palaimintos atminties pono Stepono [IX, 1057–1058] mirties, šioji apaštališkoji sostinė, kuriai tarnauju Dievo pavedimu, patyrė daugybę sunkumų ir buvo taip smarkiai puolama simonijinės erezijos tarpininkų smūgiais ir dažnais kirtiniais, jog atrodė, kad gyvojo Dievo kolona jau vos laikosi, o vyriausiojo žvejo tinklas, audrų blaškomas, grimzta į laivo sudužimo gelmes. Todėl, jei jūsų brolybei tai priimtina, Dievo pagalba turime išmintingai pasiruošti būsimiems pavojams ir užtikrinti Bažnyčios būklę, kad, neduok Dieve, atgiję blogiai neįsigalėtų, ir numatyti ateitį. Todėl, remdamiesi savo pirmtakų ir kitų šventų tėvų autoritetu, nutariame ir nustatome:

§1. Kai šios Romos visuotinės Bažnyčios pontifikas miršta, pirmiausia kardinolai-vyskupai, labai kruopščiai svarstydami, nedelsdami pasitelkia kardinolus-kunigus, ir taip likę dvasininkai bei žmonės prisijungia prie naujų rinkimų sutikimo.

§2. Kad prekybos liga jokiu būdu neįsiskverbtų, religingi vyrai turi būti pagrindiniai pontifiko rinkimų skatintojai, o kiti – jų pasekėjai. Ir iš tiesų šis rinkimų tvarkos teisingumas ir teisėtumas akivaizdus, jei atsižvelgiama į įvairių tėvų taisykles ar darbus, taip pat prisimenama palaimintojo pirmtako Leono sentencija, kuri sako: „Jokia priežastis neleidžia, kad tarp vyskupų būtų laikomi tie, kurie nėra nei dvasininkų išrinkti, nei žmonių pageidaujami, nei provincijos vyskupų, metropolito sprendimu, pašventinti.“ Kadangi apaštališkoji sostinė yra aukštesnė už visas pasaulio bažnyčias ir todėl negali turėti metropolito virš savęs, kardinolai-vyskupai neabejotinai atlieka metropolito pareigas, iškeldami išrinktąjį vyskupą į apaštališkosios viršūnės aukštumas.

§3. Rinkimai turi būti atliekami iš šios Bažnyčios narių, jei randamas tinkamas kandidatas, o jei iš jos nerandama, jis gali būti pasirinktas iš kitos.

§4. Išsaugant deramą pagarbą ir garbę mūsų mylimam sūnui Henriui [IV, 1056–1106], kuris šiuo metu laikomas karaliumi ir, Dievo valia, tikimasi, taps būsimu imperatoriumi, kaip jau esame jam suteikę ir jo įpėdiniams, kurie asmeniškai iš šios apaštališkosios sostinės šią teisę gaus.

§5. Jei nedorų ir neteisingų žmonių iškrypimas taip įsigalėtų, kad tyri, nuoširdūs ir laisvi rinkimai Romos mieste negalėtų vykti, kardinolai-vyskupai kartu su religingais dvasininkais ir katalikiškais pasauliečiais, net jei jų būtų nedaug, turi teisę ir galią išrinkti apaštališkosios sostinės pontifiką ten, kur jiems atrodys tinkamiausia.

§6. Akivaizdu, kad po rinkimų, jei karo audra ar bet koks piktavališkas žmonių pasipriešinimas trukdytų išrinktajam pagal paprotį būti įšventintam apaštališkojoje sostinėje, išrinktasis vis tiek turi popiežiaus autoritetą valdyti šventąją Romos Bažnyčią ir tvarkyti visas jos galias, kaip žinome, kad darė palaimintasis Grigalius prieš savo pašventinimą.

Jei kas nors, nepaisydamas šio mūsų dekreto, sinodo sprendimu paskelbto, per maištą, įžūlumą ar bet kokį kėslą būtų išrinktas, įšventintas ar įsodinamas, dieviškuoju autoritetu ir šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus galia jis kartu su savo šalininkais, rėmėjais ir pasekėjais amžinai atskiriamas nuo šventosios Dievo Bažnyčios slenksčių kaip Antikristas, uzurpatorius ir visos krikščionybės naikintojas; jam niekada nebus suteikta jokios klausymo teisės šiuo klausimu, ir jis be jokio atšaukimo bus pašalintas iš bet kokio bažnytinio laipsnio, kuriame anksčiau buvo. Kiekvienas, kuris prie jo prisijungs, jam kaip pontifikui rodys bet kokią pagarbą ar drįs jį bet kokiu būdu ginti, bus baudžiamas ta pačia bausme. Tas, kuris išdrįs pažeisti šį mūsų dekretinį sprendimą ir savo įžūlumu sutrikdyti ar sujaukti Romos Bažnyčią, priešingai šiam nutarimui, bus amžinai pasmerktas anatema ir ekskomunika bei prilygintas nedoriesiems, kurie neprisikels teisme. Tegul jis pajunta Visagalio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – rūstybę prieš save ir šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, kurių Bažnyčią jis drįsta trikdyti, pyktį šiame ir būsimame gyvenime. Tebūna jo buveinė apleista, ir jo palapinėse nelieka gyventojo. Tebūna jo sūnūs našlaičiai, o žmona – našlė. Tegul jis ir jo sūnūs būna išjudinti, elgetauja ir išvaryti iš savo namų. Tegul skolintojas išnaršo visą jo turtą, o svetimi tepavagia jo darbus. Tegul visas pasaulis kovoja prieš jį, ir visi elementai būna jam priešiški, ir visi ilsintys šventieji jį sutrikdo, parodydami jam atvirą kerštą šiame gyvenime. Tačiau šio mūsų dekreto laikytojus tegul saugo Visagalio Dievo malonė, ir šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus autoritetu jie būna atleisti nuo visų nuodėmių pančių.

Aš, Mikalojus, šventosios katalikų ir apaštališkosios Romos Bažnyčios vyskupas, šiam mūsų paskelbtam dekretui, kaip aukščiau skaitoma, pasirašiau.

Bonifacijus, Dievo malone Albanos vyskupas, pasirašiau.
Humbertas, šventosios Silva Candida Bažnyčios vyskupas, pasirašiau.
Petras, Ostijos Bažnyčios vyskupas, pasirašiau.
Ir kiti vyskupai, iš viso septyniasdešimt šeši, kartu su kunigais ir diakonais pasirašė.