Gimęs 1504 m. lapkričio 13 d. Marburge, Pilypas I Hesietis, dar vadinamas Didžiuoju, buvo vienas jauniausių ir ryškiausių Reformacijos laikų politinių figūrų. Jis mirė 1567 m. kovo 31 d. Kasselyje, palikęs sudėtingą, bet svarbų palikimą tiek Vokietijos, tiek visos Europos religinei istorijai.
Vos penkiolikos sulaukęs, Pilypas paveldėjo Hesenos landgrafo titulą. Nors valdovai tokio amžiaus dažniau būdavo tik simbolinės figūros, Pilypas savo gebėjimais greitai nustelbė vyresnius kolegas. Jis buvo išsilavinęs, retoriškai taiklus ir strategiškai mąstantis politikas, mokėjęs naudotis tiek Biblija, tiek diplomatine intriga.
Jo indėlis į protestantiškąjį judėjimą nėra tik ideologinis – Pilypas tapo vienu pirmųjų pasauliečių valdovų, atvirai palaikiusių Martyną Liuterį. Jis ne tik priėmė protestantiškąjį tikėjimą savo žemėse, bet ir įkūrė Marburgo universitetą, kuris tapo intelektualiniu reformacijos židiniu.
Tačiau Pilypo svarbiausias veiksmas Reformacijos istorijoje buvo Marburgo kolokviumo organizavimas 1529 m., kuriame jis pabandė suvienyti dvi konkuruojančias protestantizmo stovyklas – Liuterį ir Cvinglį. Jo svajonė buvo aiški: sudaryti vieningą protestantų frontą prieš katalikų Šventosios Romos imperiją. Nors Eucharistijos klausimu susitarimas nebuvo pasiektas, pats kolokviumas tapo precedentu: pasaulietis valdovas peržengė bažnytinių reformų ribas ir ėmė formuoti religinę politiką kaip strategiją.
Tačiau Pilypo gyvenimo istorija nėra vien apie kilnius idealus. 1540 m. jis slapta vedė antrą žmoną – turėdamas gyvą pirmąją. Tai sukėlė skandalą tiek katalikų, tiek protestantų stovyklose. Kad išvengtų didesnių pasekmių, Pilypas pats atvirai prisipažino ir pateikė savotišką „didelės sąžinės laisvės“ argumentą, kuris to meto požiūriu buvo šokiruojantis. Dėl šio veiksmo jis buvo net įkalintas pagal imperatoriaus Karolio V įsakymą.
Po įkalinimo Pilypas politiškai prislopo, tačiau iki mirties liko svarbus savo krašto reformų gynėjas. Jis nebegalėjo formuoti tarpreformacinių aljansų, bet jo anksčiau inicijuoti veiksmai jau buvo įgavę pagreitį.
Pasekmės? Reformacijos žemėlapis būtų atrodęs visai kitaip be Pilypo pastangų. Be jo nebūtų nei Marburgo disputo, nei Schmalkaldės sąjungos – protestantų karinio aljanso prieš katalikišką imperiją. Būtent Pilypo iniciatyvomis Hesenos žemės tapo protestantiškos ne tik tikėjimu, bet ir politine orientacija.
Pabaigoje, kai Pilypas I mirė 1567 m., jis nebuvo nei šventasis, nei eretikas – jis buvo žmogus, kuris išdrįso susieti valdžią su tikėjimu. Ne kaip bažnytininkas, bet kaip politikas. Ir būtent tai padėjo protestantizmui ne tik išgyventi, bet ir tapti jėga, keičianti imperijas.