„Piktas dievas“ – tai sąvoka, kuri verčia žmogų sustoti ir susimąstyti: kas, jei aukščiausioji būtybė nėra gera? Jei ji yra įsiutusi, kerštinga ar net sadistiška? Ši idėja kelia siaubą, bet kartu ir giliai žmogišką klausimą: kaip suprasti blogį ir kančią, jei jų šaknys – pačioje dieviškumo prigimtyje?
Religijos istorijoje piktų dievų motyvai neretai pasirodo. Senovės Mesopotamijos mitologijoje dievai buvo kaprizingi ir žiaurūs – jie keldavo tvanus, marus ir karus be jokio aiškaus moralinio pagrindo. Babilono epas „Enuma Eliš“ pasakoja, kaip dievas Mardukas sukuria pasaulį iš chaotiškos deivės Tiamat kūno, o žmonės – tik vergai, skirti tarnauti dievams. Čia dievas nėra geras kūrėjas, o galybė, kurią reikia nuolatos nuraminti aukomis.
Senovės graikų mitologijoje dievai taip pat elgiasi kaip žmonių tyranai. Dzeusas baudžia žmones už puikybę, Prometėją už žinojimo dovanojimą žmonijai, o Hera persekioja nesusijusius su ja žmones vien dėl savo keršto. Čia dievai veikia kaip stipresni, bet toli gražu ne tobuli būtybės, kurioms rūpi ne tiesa ar meilė, o galia ir savanaudiškumas.
Teologinėje tradicijoje piktas dievas dažniausiai siejamas su dualizmu – idėja, kad pasaulyje kovoja dvi jėgos: gėris ir blogis. Zoroastrizme šios jėgos įsikūnija kaip Ahura Mazda (šviesos dievas) ir Angra Mainju (tamsos dievas). Kristianyme šią idėją perima satanas – nors pats Dievas laikomas gėriu, jo priešininkas yra grynas blogis. Tačiau kai kurios gnostinės sekos mokė, kad tikrasis kūrėjas-demiurgas yra piktas, o aukštesnysis Dievas – tai tik tolimesnė, tobulesnė būtybė, nežinoma žmonėms.
Filosofai neretai kovojo su piktumo problema (teodicėja). Kodėl Dievas leidžia kančią? Jei jis galingas ir geras, kodėl egzistuoja blogis? XVIII amžiaus filosofas Volteris savo „Kandide“ ironiškai atmeta optimizmą, teigdamas, kad jei Dievas yra toks geras, tai kodėl pasaulis yra pilnas siaubų? Friedrichas Nyčė dar radikalesnis – jis paskelbia, kad „Dievas mirė“, o žmogus turi susitaikyti su chaotiškos realybės beprasmiškumu.
Katalikų teologijoje Dievas yra visiškai geras, meilės pilnas ir visagalis, tačiau žmonių patirtis kartais sukelia klausimų: kodėl Dievas leidžia kančią, karus, ligas ar neteisybę? Šis akivaizdus prieštaravimas tarp geros Dievo prigimties ir pasaulio blogio vadinamas teodicėjos problema. Katalikų atsakas dažnai remiasi laisvos valios samprata – Dievas žmogų sutvėrė laisvą, o tai reiškia, kad žmonės gali rinktis tarp gėrio ir blogio. Blogis atsiranda ne iš Dievo, bet iš žmogaus nuodėmės ir nuopuolio. Tačiau kai kurie mistikai ir teologai giliau gilinosi į tamsiąją Dievo pusę. Pavyzdžiui, viduramžių mistikė Šv. Teresė iš Avilos rašė apie „dvasinį naktį“, kai siela jaučia, kad Dievas jos atsisako, nors iš tikrųjų tai yra išbandymas ir gryninimas. Šv. Jonas nuo Kryžiaus šią patirtį vadino „tamsia naktimi“, kurioje žmogus patiria didžiausią vienatvę, bet ir artimiausią susitikimą su Dievu. Netgi Jėzus klykčiojo ant kryžiaus: „Dieve mano, kodėl mane apleidai?“ Tai rodo, kad krikščionių tikėjimas ne visada sieja Dievą su būtinybe ir saugumu – kartais Jis gali atrodyti tolimas, net griežtas, bet tikintieji tiki, kad tai yra didesnio gėrio dalis. Tačiau kai kurie krikščionių kritikai, pavyzdžiui, Ničė ar marksistai, teigia, kad katalikų Dievas yra despotiškas – Jis reikalauja paklusnumo, grasina pragaru, o Jo gėris dažnai atrodo kaip žiaurumo maskavimas. Galiausiai, klausimas apie „piktą Dievą“ katalikybėje lieka atviras – vieni jaučia Jo meilę net kančioje, kiti mato tik tylos ir prieštaravimų tamsą.
Literatūroje piktas dievas dažnai tampa metafora žmogaus siaubui susidurti su aukštesne jėga, kuri jo nesupranta arba tyčiojasi. H. P. Lovecrafto kūriniuose visata valdoma beprasmiškų senųjų dievų, kuriems žmonės – tik maikštes. John Milton „Prarastajame rojuje“ satanas yra tragiškas herojus, maištaudamas prieš Dievo despotizmą. Čia kyla klausimas: kas iš tiesų piktas – dievas, kuris bando kontroliuoti, ar būtybė, kuri siekia laisvės?
„Piktas dievas“ gali būti ir žmogaus projekcija. Kaip rašė filosofas Carl Gustav Jungas, šešėlis – tai tamsioji mūsų psichės dalis, kurią mes neretai iškeliavę į dieviškąjį lygį. Galbūt mes kuriame dievą savo paveikslu – ir jei jis atrodo piktas, tai tik todėl, kad mes patys bijome savo tamsos.