Pietro Parolin (Petras Parolinas), gimęs 1955 m. sausio 17 d. Skjavonėje, Italijoje, yra Romos Katalikų Bažnyčios kardinolas ir Vatikano valstybės sekretorius, einantis šias pareigas nuo 2013 m. Jo biografija atspindi gilų atsidavimą Bažnyčiai, diplomatinę patirtį ir reikšmingą indėlį formuojant Vatikano užsienio politiką.
Pietro Parolin užaugo giliai religingoje katalikų šeimoje. Jo tėvas Luigi Parolin buvo geležies prekių parduotuvės savininkas, o motina Ada Miotti – pradinių klasių mokytoja. Kai Pietro buvo dešimties metų, jo tėvas žuvo autoavarijoje, o tai stipriai paveikė jo vaikystę ir šeimą, įskaitant jo seserį Marią Rosą ir brolį Giovanni.
Jau ankstyvoje vaikystėje Parolin rodė polinkį į tikėjimą, dalyvaudamas parapijos veikloje ir net vaikystėje mėgdžiodamas Mišių celebravimą. Būdamas keturiolikos, 1969 m., jis įstojo į Vičencos vyskupijos seminariją. Vėliau studijavo filosofiją ir teologiją, o 1980 m. balandžio 27 d. buvo įšventintas kunigu Vičencos vyskupijoje, vadovaujant vyskupui Arnoldo Onisto.
Po įšventinimo Parolin tęsė studijas Romoje, Pontifikaliniame Grigaliaus universitete, kur įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį, o 1983 m. pradėjo mokytis Pontifikalinėje bažnytinėje akademijoje, ruošdamasis diplomatinei tarnybai.
Parolin įstojo į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą 1986 m. ir per trisdešimt metų užėmė įvairias svarbias pareigas:
- 1986–1989 m.: Dirbo Popiežiškojoje atstovybėje Nigerijoje.
- 1989–1992 m.: Tarnavo Meksikoje, kur prisidėjo prie derybų, lėmusių Katalikų Bažnyčios teisinį pripažinimą Meksikoje ir diplomatinių santykių atkūrimą po 130 metų pertraukos.
- 1992–2002 m.: Grįžęs į Vatikaną, dirbo Valstybės sekretoriate, kur buvo atsakingas už santykius su Ispanija, Andora, Italija ir San Marinu.
- 2002–2009 m.: Ėjo Valstybės sekretoriato santykių su valstybėmis skyriaus pasekretoriaus pareigas, vadovaudamas deryboms su Vietnamu, Kinija, Izraeliu ir kitomis šalimis. Jis atliko svarbų vaidmenį atkuriant kontaktus su Pekinu 2005 m. ir prisidėjo prie branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (NPT) įgyvendinimo.
2009 m. popiežius Benediktas XVI paskyrė Parolin apaštališkuoju nuncijumi Venesueloje ir suteikė jam arkivyskupo titulą. Šioje pozicijoje jis susidūrė su sudėtinga politine situacija, nes prezidentas Hugo Chávezas vykdė socialistinę revoliuciją, dažnai konfliktuodamas su Bažnyčia.
Vatikano valstybės sekretorius
2013 m. rugpjūčio 31 d. popiežius Pranciškus paskyrė Parolin Vatikano valstybės sekretoriumi, o pareigas jis oficialiai pradėjo eiti tų pačių metų spalio 15 d. Ši pozicija, dažnai lyginama su ministro pirmininko role, yra viena įtakingiausių Vatikane. Parolin tapo jauniausiu valstybės sekretoriumi nuo Eugenio Pacelli (vėliau popiežiaus Pijaus XII) laikų 1930 m.
Kaip valstybės sekretorius, Parolin formavo Vatikano užsienio politiką pagal popiežiaus Pranciškaus viziją. Jo darbai apima:
- Santykių su Kinija gerinimas: Parolin buvo pagrindinis 2018 m. Vatikano ir Kinijos susitarimo dėl vyskupų skyrimo architektas, siekdamas suvienyti Kinijos katalikus su Roma. Nors susitarimas sulaukė kritikos, jis laikomas svarbiu žingsniu atkuriant diplomatinius ryšius.
- Kritika dėl karo veiksmų: Parolin griežtai pasmerkė Izraelio veiksmus Gazos ruože, ragindamas nutraukti karo nusikaltimus ir apsaugoti civilius.
- Kitos iniciatyvos: Jis dalyvavo derybose dėl branduolinio nusiginklavimo, santykių su Vietnamu stiprinimo ir taikos tarp Izraelio ir Palestinos skatinimo.
2014 m. popiežius Pranciškus paskyrė Parolin kardinolu, suteikdamas jam Šventųjų Simono ir Judo Tado titulo bažnyčią Torre Angeloje. 2018 m. jis buvo pakeltas į kardinolo vyskupo rangą, o tai yra aukščiausias kardinolų ordinas.
Ateities perspektyvos
Šiuo metu, 2025 m., Parolin laikomas vienu įtakingiausių Vatikano veikėjų ir dažnai minimas kaip „papabile“ – galimas kandidatas tapti kitu popiežiumi. Jo diplomatinė patirtis, nuosaikus požiūris ir artimas ryšys su popiežiumi Pranciškumi stiprina jo pozicijas. Kaip vyriausias kardinolas vyskupas, jaunesnis nei 80 metų, jis vadovavo 2025 m. popiežiaus konklavai, o tai dar labiau išryškino jo, kaip galimo Pranciškaus įpėdinio, statusą.
Tačiau jo kandidatūrą gali apsunkinti tokie iššūkiai kaip prieštaringai vertinamas Vatikano susitarimas su Kinija ar finansiniai skandalai, susiję su Valstybės sekretoriatu, nors Parolin tiesiogiai nebuvo įtrauktas į šias problemas.
Asmeninės savybės ir pažiūros
Parolin yra žinomas kaip ramus, diplomatiškas ir pastoracinis lyderis, dažnai vadinamas „Don Pietro“ (tėvas Petras), pabrėžiantis savo, kaip kunigo, pašaukimą. Jo šūkis „Quis nos separabit a caritate Christi?“ („Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės?“) atspindi jo tikėjimo pagrindą.
Doktrinos klausimais jis laikosi tradicinių Bažnyčios mokymų, įskaitant pozicijas dėl homoseksualių santuokų, moterų šventinimo ir eutanazijos, tačiau yra atviras diskusijoms dėl dvasininkų celibatą reglamentuojančių taisyklių peržiūros. Jo požiūris į LGBTQ+ klausimus išlieka konservatyvus, nors jis sutiko su teisininkais aptarti konversijos terapijos draudimą.
Parolin laisvai kalba italų, venetiečių, anglų, prancūzų ir ispanų kalbomis, o tai padėjo jam efektyviai veikti tarptautinėje arenoje.
Pietro Parolin yra patyręs diplomatas, atsidavęs kunigas ir vienas pagrindinių Vatikano lyderių, kurio indėlis į Bažnyčios užsienio politiką ir vidaus reformas yra reikšmingas. Jo ateitis lieka neaiški, tačiau dabartinė įtaka ir nuosaikus požiūris daro jį svarbia figūra Katalikų Bažnyčios ateities kontekste. Ar jis taps popiežiumi, priklausys nuo konklavos sprendimų ir platesnių geopolitinių bei bažnytinių aplinkybių.