Pastor aeternus – dogminė konstitucija, priimta Pirmojo Vatikano Susirinkimo metu (1869–1870 m.). Paskelbta 1870 m. liepos 18 d. Tai dokumentas, kuris apibrėžė popiežiaus valdžią ir paskelbė popiežiaus neklystamumo dogmą.

XIX a. pradžia Bažnyčiai buvo nerami. Revoliucijos ir sekuliarizacija Europoje silpnino Bažnyčios įtaką. Italijoje vyko Bažnyčios Valstybės naikinimas, popiežiaus žemės buvo užimamos. Modernizmas ir liberalios idėjos kėlė iššūkių tradiciniam mokymui. Daugelis tikinčiųjų, dvasininkų ir pasauliečių kėlė klausimą – kokia yra popiežiaus valdžia ir autoritetas pasaulyje, kuris keičiasi.

Dokumente patvirtinti keturi pagrindiniai punktai:

1. Apaštalo Petro primatas – Kristus suteikė Petrui ypatingą vietą tarp apaštalų.
2. Popiežiaus įpėdystė – Romos popiežius yra šv. Petro įpėdinis.
3. Popiežiaus visuotinė valdžia – popiežius turi aukščiausią valdžią visoje Bažnyčioje.
4. Popiežiaus neklystamumas – kai popiežius oficialiai skelbia tikėjimo ar moralės tiesas (ex cathedra), jis yra apsaugotas nuo klaidos.

Iki Pastor aeternus popiežiaus neklystamumas buvo tikėjimo klausimas, bet nebuvo oficialiai paskelbtas kaip dogma. Po šio dokumento jis tapo privalomas visiems katalikams. Tai sustiprino popiežiaus autoritetą ypač tuo metu, kai Bažnyčia prarado politinę galią Italijoje.

Pats Pastor aeternus tekstas buvo viešas. Tačiau Pirmojo Vatikano Susirinkimo diskusijų protokolai ir balsavimo detalės buvo laikomos konfidencialiomis. Tik vėliau tyrinėtojams atsivėrė prieiga prie tų dokumentų, kur paaiškėjo, kad buvo nemažai ginčų ir opozicijos net tarp kai kurių vyskupų.

Dogminė konstitucija apie popiežiaus neklystamumą

Pijus, vyskupas, Dievo tarnų tarnas

Su šventojo susirinkimo pritarimu

Amžinai šio reikalo atminčiai.

Amžinasis Ganytojas ir mūsų sielų Vyskupas, siekdamas, kad išganingas atpirkimo darbas taptų amžinas, nutarė įsteigti šventąją Bažnyčią, kurioje, tarsi gyvojo Dievo namuose, visi tikintieji būtų suvienyti vienos tikėjimo ir meilės jungtimi. Todėl, prieš būdamas pašlovintas, Jis meldė Tėvą ne tik už apaštalus, bet ir už tuos, kurie per jų žodį tikės Jį, kad visi būtų viena, kaip Jis, Sūnus, ir Tėvas yra viena. Taigi, kaip Jis siuntė apaštalus, kuriuos pasirinko iš pasaulio, taip, kaip pats buvo siųstas Tėvo, taip Jis norėjo, kad Jo Bažnyčioje ganytojai ir mokytojai būtų iki pasaulio pabaigos. Kad pats vyskupystės institutas būtų vienas ir nedalomas, o per tarpusavyje susijusius kunigus visa tikinčiųjų daugybė būtų išlaikyta tikėjimo ir bendrystės vienybėje, Jis, iškeldamas palaimintąjį Petrą virš kitų apaštalų, jame įsteigė amžiną abiejų vienybės principą ir matomą pagrindą, ant kurio stiprybės būtų statomas amžinasis šventovės pastatas, o Bažnyčios, skirtos pakilti į dangų, didybė kiltų iš šio tikėjimo tvirtumo. Kadangi pragaro vartai, siekdami, jei įmanoma, sugriauti Bažnyčią, kasdien su didesne neapykanta iš visur kyla prieš jos dieviškai nustatytą pagrindą, Mes, su šventojo susirinkimo pritarimu, laikome būtinu, dėl katalikų kaimenės apsaugos, saugumo ir augimo, visiems tikintiesiems pateikti tikėti ir laikytis mokymo apie šventojo apaštališkojo primato įsteigimą, tęstinumą ir prigimtį, kuriame slypi visos Bažnyčios stiprybė ir tvirtumas, pagal senąją ir pastovią visuotinės Bažnyčios tikėjimo tradiciją, taip pat uždrausti ir pasmerkti priešingus, kaimenei tokiai žalingus klaidingus mokymus.

I skyrius

Apie apaštališkojo primato įsteigimą palaimintajame Petre

Todėl Mes mokome ir skelbiame, remdamiesi Evangelijos liudijimais, kad apaštalui palaimintajam Petrui Kristus Viešpats tiesiogiai ir nedelsiant pažadėjo bei suteikė jurisdikcijos primatą visai Dievo Bažnyčiai. Vienintelį Simoną, kuriam Jis anksčiau buvo taręs: „Tu būsi vadinamas Kefu“ (Jn 1, 42), po to, kai šis išpažino savo tikėjimą, sakydamas: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“, Viešpats kreipėsi šiais iškilmingais žodžiais: „Palaimintas esi, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, esantis danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos aš statysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką suriši žemėje, bus surišta ir danguje, o ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 16–19). Ir vieninteliam Simonui Petrui Jėzus po savo prisikėlimo suteikė aukščiausiojo ganytojo ir valdytojo jurisdikciją visai savo kaimenei, sakydamas: „Ganyk mano avinėlius. Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Šiai akivaizdžiai šventųjų Raštų mokymo tiesai, kaip ji visada buvo suprantama katalikų Bažnyčios, atvirai prieštarauja iškreiptos tų nuomonės, kurie, iškraipydami Kristaus Viešpaties savo Bažnyčioje nustatytą valdymo formą, neigia, kad tik Petras, palyginti su kitais apaštalais, ar atskirai, ar kartu su visais, buvo Kristaus apdovanotas tikru ir tikru jurisdikcijos primatu; arba kurie tvirtina, kad šis primatas nebuvo tiesiogiai ir nedelsiant suteiktas pačiam palaimintajam Petrui, bet Bažnyčiai, ir per ją jam kaip Bažnyčios tarnui.

Todėl, jei kas sakytų, kad palaimintasis apaštalas Petras nebuvo Kristaus Viešpaties paskirtas visų apaštalų vadovu ir visos kariaujančios Bažnyčios matomu galva; arba kad jis iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tiesiogiai ir nedelsiant gavo tik garbės, bet ne tikro ir tikro jurisdikcijos primato, tebūnie anatema.

II skyrius

Apie palaimintojo Petro primato tęstinumą Romos popiežiuose

Tai, ką avių princas ir didysis ganytojas Viešpats Jėzus Kristus įsteigė palaimintajame apaštale Petre Bažnyčios amžinajam išganymui ir nuolatiniam gėriui, tuo pačiu autoritetu privalo nuolat trukti Bažnyčioje, kuri, įkurta ant uolos, tvirtai stovės iki amžių pabaigos. Niekam nėra abejonių, ir tai visais amžiais žinoma, kad šventasis ir palaimintasis Petras, apaštalų vadovas ir galva, tikėjimo kolona ir katalikų Bažnyčios pamatas, iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, žmonijos Gelbėtojo ir Atpirkėjo, gavo karalystės raktus: jis iki šiol ir visada gyvena, vadovauja ir vykdo teismą savo įpėdiniuose, šventosios Romos Sosto vyskupuose, kurį jis pats įsteigė ir pašventino savo krauju. Tod čia, kas tik paveldi Petrą šioje Katedroje, pagal paties Kristaus įsteigimą gauna Petro primatą visai Bažnyčiai. Taigi tiesos tvarka išlieka, ir palaimintasis Petras, išlaikydamas gautą uolos stiprybę, neapleido jam patikėto Bažnyčios valdymo. Dėl šios priežasties Romos Bažnyčiai, dėl jos galingesnio vadovavimo, visada buvo būtina, kad kiekviena Bažnyčia, tai yra visi visur esantys tikintieji, susirinktų, kad toje Soste, iš kurio sklinda visiems šventosios bendrystės teisės, kaip nariai, sujungti su galva, susilietų į vieną kūno struktūrą.

Dogminė konstitucija Pastor Aeternus

III skyrius

Apie Romos popiežiaus primato galią ir prigimtį

Todėl, remdamiesi aiškiais šventųjų raštų liudijimais ir laikydamiesi tiek mūsų pirmtakų, Romos popiežių, tiek visuotinių susirinkimų aiškių ir nedviprasmiškų dekretų, mes atnaujiname Florencijos visuotinio susirinkimo apibrėžimą, kuriuo visi Kristaus tikintieji privalo tikėti, kad šventasis Apaštališkasis Sostas ir Romos popiežius turi primatą visame pasaulyje, kad pats Romos popiežius yra palaimintojo Petro, apaštalų vadovo, įpėdinis, tikrasis Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva, visų krikščionių tėvas ir mokytojas; ir kad jam, per palaimintąjį Petrą, mūsų Viešpats Jėzus Kristus perdavė pilną valdžią ganyti, valdyti ir vadovauti visuotinei Bažnyčiai, kaip tai taip pat nurodyta visuotinių susirinkimų aktuose ir šventuosiuose kanonuose.

Todėl mes mokome ir skelbiame, kad Romos Bažnyčia, Viešpaties valia, turi ordinarinės valdžios primatą virš visų kitų, ir kad šią Romos popiežiaus jurisdikcijos galią, kuri yra tikrai vyskupiška, yra tiesioginė: visi bet kokio rito ir rango ganytojai bei tikintieji, tiek atskirai, tiek visi kartu, yra saistomi hierarchinio pavaldumo ir tikrosios klusnumo pareigos ne tik tikėjimo ir moralės klausimais, bet ir tais, kurie susiję su Bažnyčios, išplitusios visame pasaulyje, disciplina ir valdymu; taip, kad, išlaikant vienybę su Romos popiežiumi tiek bendrystėje, tiek to paties tikėjimo išpažinime, Kristaus Bažnyčia būtų viena kaimenė po vienu aukščiausiu ganytoju. Tai yra katalikiškos tiesos mokymas, nuo kurio niekas negali nukrypti, išlaikydamas tikėjimą ir išganymą.

Tačiau toli gražu nėra taip, kad šio Aukščiausiojo Popiežiaus galia trukdytų tai ordinarinei ir tiesioginei vyskupiškos jurisdikcijos galiai, kuria vyskupai, Šventosios Dvasios paskirti apaštalų vietai, kaip tikri ganytojai gano ir valdo jiems paskirtas kaimenes, kiekvieną atskirai, kad šią galią aukščiausiasis ir visuotinis Ganytojas patvirtintų, sustiprintų ir apgintų, pagal šventojo Grigaliaus Didžiojo žodžius: „Mano garbė yra visuotinės Bažnyčios garbė. Mano garbė yra tvirtas mano brolių stiprumas. Tada aš tikrai esu pagerbtas, kai kiekvienam iš jų nėra neigiama jam derama garbė.“

Be to, iš šios aukščiausios Romos popiežiaus galios valdyti visą Bažnyčią kyla jo teisė laisvai bendrauti su visos Bažnyčios ganytojais ir kaimenėmis, vykdant savo pareigas, kad jie galėtų būti jo mokomi ir vadovaujami išganymo keliu. Todėl mes smerkiame ir atmetame tų nuomones, kurie teigia, kad šį aukščiausios galvos bendravimą su ganytojais ir kaimenėmis galima teisėtai trukdyti arba padaryti jį pavaldų pasaulietinei valdžiai, taip tvirtindami, kad tai, kas nustatyta Apaštališkojo Sosto ar jo autoritetu Bažnyčios valdymui, neturi galios ar vertės, jei nėra patvirtinta pasaulietinės valdžios sutikimu.

Ir kadangi dieviškąja apaštališkojo primato teise Romos popiežius vadovauja visai Bažnyčiai, mes taip pat mokome ir skelbiame, kad jis yra aukščiausias tikinčiųjų teisėjas, ir kad visose bylose, susijusiose su bažnytiniu nagrinėjimu, galima kreiptis į jo teismą; tačiau Apaštališkojo Sosto, kurio autoritetas yra neprilygstamas, sprendimo niekas neturi teisės peržiūrėti, ir niekam neleidžiama spręsti apie jo sprendimą. Todėl tie, kurie tvirtina, kad leidžiama apeliuoti iš Romos popiežių sprendimų į visuotinį susirinkimą, kaip į aukštesnį autoritetą už Romos popiežių, nukrypsta nuo tiesos kelio.

Todėl, jei kas sakytų, kad Romos popiežius turi tik priežiūros ar vadovavimo pareigą, bet neturi pilnos ir aukščiausios jurisdikcijos galios visai Bažnyčiai, ne tik tikėjimo ir moralės klausimais, bet ir tais, kurie susiję su Bažnyčios, išplitusios visame pasaulyje, disciplina ir valdymu; arba kad jis turi tik svarbesnes dalis, bet ne visą šios aukščiausios galios pilnatvę; arba kad jo galia nėra ordinarinė ir tiesioginė tiek visoms ir kiekvienai bažnyčiai, tiek visiems ir kiekvienam ganytojui bei tikinčiajam; tebūnie anatema.

IV SKYRIUS

APIE ROMOS PONTIFIKO NEKLYSTAMĄJĮ MOKYMĄ

Šventasis Sostas visada laikėsi, kad Apaštališkasis primatas, kurį Romos Popiežius, kaip apaštalų vadovo Petro įpėdinis, turi visai Bažnyčiai, apima ir aukščiausią mokymo galią. Tai patvirtina ilgametė Bažnyčios praktika, o ypač ekumeniniai Susirinkimai, kuriuose Rytai ir Vakarai susivienijo tikėjimo ir meilės bendrystėje. Konstantinopolio ketvirtojo Susirinkimo Tėvai, sekdami protėvių pėdomis, paskelbė šią iškilmingą profesiją: pirmoji išganymo sąlyga yra laikytis teisingos tikėjimo taisyklės. Kadangi negalima ignoruoti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžių: „Tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“, šie žodžiai įrodomi darbais, nes Apaštališkajame Soste visada buvo išsaugota nepriekaištinga katalikų religija ir švenčiama šventa doktrina. Todėl, nenorėdami atsiskirti nuo šio tikėjimo ir mokymo, tikimės, kad galėsime būti vienoje bendrystėje, kurią skelbia Apaštališkasis Sostas, kuriame yra visa ir tikra krikščioniškosios religijos tvirtybė (pagal šv. Hormisdos formulę, kaip ją Adrianas II pateikė Konstantinopolio IV ekumeninio Susirinkimo Tėvams ir jie ją pasirašė). Antrajam Liono Susirinkimui pritarus, graikai išpažino: Šventoji Romos Bažnyčia turi aukščiausią ir visišką primatą bei vadovavimą visai katalikų Bažnyčiai, kurį ji, kaip pripažįsta tikrai ir nuolankiai, gavo iš paties Viešpaties per palaimintąjį Petrą, apaštalų vadovą ar viršūnę, kurio įpėdinis yra Romos Popiežius, su visa valdžios pilnatve; ir kaip ji labiau už kitas yra įpareigota ginti tikėjimo tiesą, taip ir, jei kiltų klausimų dėl tikėjimo, jie turi būti sprendžiami jos sprendimu. Galiausiai Florencijos Susirinkimas nustatė: Romos Popiežius yra tikrasis Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva ir visų krikščionių tėvas bei mokytojas; jam per palaimintąjį Petrą mūsų Viešpats Jėzus Kristus suteikė visišką valdžią ganyti, valdyti ir vadovauti visuotinei Bažnyčiai.

Kad įvykdytų šią pastoracinę pareigą, mūsų pirmtakai visada nenuilstamai stengėsi, kad išganingoji Kristaus doktrina būtų skelbiama visų žemės tautų žmonėms, ir su tokiu pat rūpesčiu budėjo, kad ten, kur ji buvo priimta, išliktų tyra ir nesuteršta. Todėl viso pasaulio vyskupai, kartais pavieniui, kartais susirinkę sinoduose, sekdami ilgamete Bažnyčių tradicija ir senosios taisyklės forma, ypač tuos pavojus, kurie kildavo tikėjimo reikaluose, perduodavo šiam Apaštališkajam Sostui, kad ten pirmiausia būtų atitaisyta tikėjimo žala, kur tikėjimas negali patirti trūkumų (plg. šv. Bernardas, Laiškas CXC). Romos Popiežiai, atsižvelgdami į laikų ir aplinkybių reikalavimus, kartais šaukdami ekumeninius Susirinkimus ar tirdami po visą pasaulį išsklaidytos Bažnyčios nuomonę, kartais per vietinius sinodus, kartais pasitelkdami kitus dieviškosios apvaizdos teikiamus pagalbos būdus, nustatė, ką reikia laikytis, remdamiesi tuo, ką, Dievo pagalba, pripažino atitinkančiu Šventąjį Raštą ir apaštališkąsias Tradicijas. Mat Petro įpėdiniams Šventoji Dvasia buvo pažadėta ne tam, kad, jai apreiškiant, jie skelbtų naują doktriną, bet kad, jai padedant, šventai saugotų ir ištikimai aiškintų per apaštalus perduotą apreiškimą arba tikėjimo lobį. Šią apaštališkąją doktriną priėmė visi garbingi Tėvai ir ją gerbė bei sekė šventieji ortodoksų Daktarai, visiškai žinodami, kad šis šventojo Petro Sostas visada išlieka nepaliestas nuo bet kokios klaidos, pagal mūsų Viešpaties ir Išganytojo dieviškąjį pažadą, duotą savo mokinių vadovui: „Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nesusvyruotų, ir tu, kartą atsivertęs, stiprink savo brolius.“

Todėl šis tiesos ir niekada nesvyruojančio tikėjimo charizmas buvo dieviškai suteiktas Petrui ir jo įpėdiniams šioje Katedroje, kad jie vykdytų savo aukštąją pareigą visų išganymui, kad visa Kristaus kaimenė, jų vadovaujama, būtų apsaugota nuo klaidingo mokymo nuodų ir maitinama dangiškosios doktrinos maistu, kad, pašalinus schizmų priežastis, visa Bažnyčia išliktų viena ir, remdamasi savo pamatu, tvirtai stovėtų prieš pragaro vartus.

Tačiau kadangi šiais laikais, kai apaštališkosios tarnystės išganingoji galia yra ypač reikalinga, nemažai yra tokių, kurie peikia jos autoritetą, laikome visiškai būtina iškilmingai patvirtinti prerogatyvą, kurią vienatinis Dievo Sūnus teikėsi sujungti su aukščiausiąja pastoracine pareiga.

Todėl Mes, ištikimai laikydamiesi tradicijos, gautos nuo krikščioniškojo tikėjimo pradžios, mūsų Dievo Išganytojo garbei, katalikų religijos išaukštinimui ir krikščionių tautų išganymui, su šventojo Susirinkimo pritarimu, mokome ir nustatome kaip dieviškai apreikštą dogmą: Romos Popiežius, kai kalba ex cathedra, tai yra, vykdydamas visų krikščionių Ganytojo ir Mokytojo pareigą, savo aukščiausia apaštališkąja valdžia nustatydamas doktriną apie tikėjimą ar moralę, kurią turi laikytis visa Bažnyčia, per dieviškąją pagalbą, jam pažadėtą per palaimintąjį Petrą, turi tą neklystamumą, kuriuo dieviškasis Atpirkėjas norėjo, kad jo Bažnyčia būtų apdovanota, nustatydama doktriną apie tikėjimą ar moralę; todėl tokie Romos Popiežiaus apibrėžimai yra nekintami patys iš savęs, o ne dėl Bažnyčios sutikimo.

Jei kas drįstų prieštarauti šiam Mūsų apibrėžimui, ką Dievas teneleidžia, tebūna atskirtas.

A.S.S., t. VI (1870-1871), p. 40-47.