Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas (angl. Last Thursdayism) – tai filosofinė ir satyrinė koncepcija, teigianti, kad visata buvo sukurta praėjusį ketvirtadienį, tačiau su visais požymiais, rodančiais, kad ji egzistuoja milijardus metų. Ši idėja yra parodija, skirta kritikuoti jaunų Žemės kūrėjų (Young Earth Creationism) teorijas, ypač Omphalos hipotezę, kuri teigia, kad Dievas sukūrė pasaulį neseniai, bet su senumo įrodymais, tokiais kaip fosilijos ar tolimų žvaigždžių šviesa. Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas naudoja reductio ad absurdum metodą, siekdamas parodyti tokių teiginių absurdiškumą, teigdamas, kad jei pasaulis galėjo būti sukurtas prieš 6000 metų su senumo iliuzija, tai lygiai taip pat jis galėjo būti sukurtas praėjusį ketvirtadienį.
Paskutinio ketvirtadienio tikėjimo idėja greičiausiai atsirado 1990-aisiais interneto diskusijų grupėse, tokiose kaip talk.origins, kaip atsakas į Omphalos hipotezę, kurią 1857 metais pristatė Philipas Henry Gosse’as savo knygoje Omphalos. Gosse’as teigė, kad Dievas sukūrė Žemę su senumo požymiais (pvz., medžiais su augimo žiedais ar Adomu ir Ieva su pilnai išaugusiais plaukais), kad pasaulis būtų funkcionalus. Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas šią idėją perdeda, teigdamas, kad visata galėjo būti sukurta vos prieš kelias dienas, įskaitant mūsų prisiminimus apie tariamą praeitį.
1996 metais Michaelas Keane’as talk.origins platformoje paskelbė „Paskutinio ketvirtadienio bažnyčios DUK“ (Church of Last Thursday FAQ), kuriame satyriškai pristatė šią idėją kaip parodinę religiją, panašią į Pastafarianizmą ar Vienaragių tikėjimą. Kai kurie šaltiniai taip pat sieja šią koncepciją su filosofo Bertrando Russello mintimi, kad „pasaulis galėjo būti sukurtas praėjusį ketvirtadienį – kaip mes žinotume skirtumą?“
XXI a. pradžioje buvo sukurta „Paskutinio ketvirtadienio bažnyčia“ (Church of Last Thursday), kuri internete paskelbė „tikėjimo principus“, tokius kaip:
- Visata buvo sukurta praėjusį ketvirtadienį ir baigs egzistuoti kitą ketvirtadienį.
- Visata buvo sukurta tavęs paties kaip išbandymas sau.
- Kairiarankystė yra nuodėminga pagunda.
- Visi, išskyrus tave, yra užprogramuoti kaip tavo išbandymo dalis.
Šie principai yra aiškiai satyriniai, siekiant išjuokti religinių doktrinų dogmatiškumą ir nefalsifikuojamumą.
Pagrindiniai principai
Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas remiasi keliais pagrindiniais teiginiais, kurie pabrėžia jo parodinį pobūdį:
- Visata sukurta neseniai. Teigiama, kad visata atsirado praėjusį ketvirtadienį, tačiau su visais senumo įrodymais – fosilijomis, knygomis, tolimų žvaigždžių šviesa ir net mūsų prisiminimais apie praeitį.
- Nefalsifikuojamumas. Ši hipotezė yra nefalsifikuojama, nes bet koks įrodymas prieš ją (pvz., datuota užrašų knygelė) gali būti paaiškintas kaip sukurtas praėjusį ketvirtadienį kartu su visa visata. Dėl to ji tampa neįrodoma ir ne paneigiama moksliniais metodais.
- Satyrinis kritikos įrankis. Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas yra skirtas parodyti jaunų Žemės kūrėjų argumentų loginius trūkumus, ypač teiginio, kad Dievas sukūrė „apgaulingus“ senumo įrodymus, kad išbandytų tikinčiuosius.
- Filosofinis klausimas. Idėja taip pat kelia platesnius klausimus apie tai, kaip mūsų stebėjimai atitinka tikrovę ir ar galime būti tikri dėl praeities egzistavimo, jei prisiminimai galėjo būti „įdiegti“.
Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas neturi oficialios bendruomenės ar ritualų, tačiau jis kartais minimas kaip minties eksperimentas filosofinėse diskusijose apie tikrovės prigimtį, solipsizmą ar mokslinio metodo ribas.
Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas neturi formalių simbolių, tačiau „ketvirtadienis“ kaip diena yra simbolinis pasirinkimas, pabrėžiantis idėjos absurdiškumą – tai nėra konkreti diena, o veikiau metafora, rodanti, kad pasaulis galėjo būti sukurtas bet kada neseniai. Kai kurie šaltiniai juokais mini „Kairiarankystės nuodėmę“ ar „Kitą ketvirtadienį“ kaip „Teismo dieną“, tačiau tai tik satyriniai elementai.
Kultūriniu požiūriu šis tikėjimas yra svarbus kaip dalis platesnės parodijinių religijų bangos, kuri prasidėjo XX a. pabaigoje. Jis artimas Pastafarianizmui, kuris kritikuoja religijos mokymą mokyklose, ar George’o Carlino Frisbeetarianizmui, išjuokiančiam pomirtinio gyvenimo idėjas. Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas taip pat atspindi 1990-ųjų interneto kultūrą, kai Usenet grupės, tokios kaip talk.origins, tapo platforma satyrinėms ir filosofinėms diskusijoms.
Socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip Reddit (r/DebateReligion) ar X platformoje, Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas kartais minimas kaip argumentas diskusijose apie religijos falsifikuojamumą. Pavyzdžiui, teigiama, kad jis iliustruoja, jog nefalsifikuojami teiginiai (pvz., „Dievas egzistuoja“) yra logiškai ekvivalentiški teiginiui, kad „visata sukurta praėjusį ketvirtadienį“.
Kritika ir filosofiniai iššūkiai
Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas susilaukia įvairių reakcijų:
- Teologinė kritika. Kai kurie teologai atmeta Omphalos hipotezę ir jos satyrines versijas, teigdami, kad idėja apie Dievą, kuris kuria „apgaulingą“ visatą, daro kūrėją melagiu, kas prieštarauja daugelio religijų doktrinoms.
- Mokslinė kritika. Mokslininkai atmeta šią hipotezę dėl jos nesuderinamumo su uniformitarianizmu (geologijos principu, teigiančiu, kad gamtos dėsniai yra pastovūs) ir dėl to, kad ji yra nepatikrinama. Filosofijoje tokios idėjos dažnai atmetamos naudojant Ockhamo skustuvą, kuris teigia, kad paprastesnis paaiškinimas (pvz., visata yra sena) yra tikėtinesnis nei sudėtingas (visata sukurta neseniai su senumo iliuzija).
- Filosofiniai klausimai. Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas kelia klausimų apie mūsų žinių patikimumą. Jei prisiminimai gali būti „įdiegti“, kaip galime būti tikri dėl praeities? Šis aspektas siejasi su solipsizmu ar Descartes’o „blogojo demono“ minties eksperimentu, teigiančiu, kad galime būti apgaudinėjami apie tikrovės prigimtį.
Jaunų Žemės kūrėjai dažnai atmeta Paskutinio ketvirtadienio tikėjimą, teigdami, kad jų pozicija remiasi Biblijos chronologija, o ne savavališku laiko pasirinkimu, kaip „praėjęs ketvirtadienis“. Tačiau satyros tikslas ir yra parodyti, kad abu teiginiai yra logiškai ekvivalentiški savo nefalsifikuojamumu.
Paskutinio ketvirtadienio tikėjimas greičiausiai išliks kaip filosofinis minties eksperimentas ir satyrinis įrankis, o ne tikra religija. Jo reikšmė slypi gebėjime skatinti kritinį mąstymą apie tikėjimo, mokslo ir tikrovės santykį. Internetas ir socialiniai tinklai suteikia šiai idėjai galimybę plisti kaip memui ar diskusijų temai, ypač tarp tų, kurie domisi religijos kritika ar moksliniu skepticizmu.