Panas, kurio originalus graikiškas ir angliškas vardas yra Pan (Πάν), yra viena iš unikaliausių ir labiausiai transformuotų graikų mitologijos figūrų. Nors jis dažnai supaprastintai vadinamas geismo dievu, jo prigimtis yra kur kas platesnė ir gilesnė. Panas buvo laukinės gamtos, kalnų, piemenų ir kaimenių dievas, įkūnijantis pirmapradę, necivilizuotą ir nepažabotą gamtos dvasią. Jo istorija yra ryškus pavyzdys, kaip archajiška gamtos dievybė, dėl savo išvaizdos ir savybių, krikščionybės epochoje buvo palaipsniui demonizuota ir paversta vienu iš pagrindinių velnio archetipų.
Pano kilmė ir išvaizda yra neatsiejamai susijusios su jo funkcija. Jis buvo Arkadijos, laukinio ir kalnuoto Graikijos regiono, dievas. Būtent čia, atokiau nuo miestų ir civilizacijos, klestėjo jo kultas. Dažniausiai laikomas dievo Hermio ir nimfos Driopės sūnumi, Panas gimė su išskirtine ir šokiruojančia išvaizda: jo viršutinė kūno dalis buvo žmogaus, tačiau jis turėjo ožio kojas su skeltomis kanopomis, ragus ant galvos ir barzdą. Sakoma, kad net jo motina, išvydusi tokį kūdikį, iš baimės jį paliko. Tačiau Hermis nunešė savo sūnų į Olimpą, kur dievai, pamatę jo keistą ir linksmą prigimtį, jį pamėgo. Būtent jo gebėjimas „visus“ (graikiškai – pan) pralinksminanti ir davė jam vardą. Vis dėlto, Panas nepasirinko gyventi Olimpe; jo tikrieji namai buvo miškai, uolos ir ganyklos.
Pano charakteris buvo dvejopas. Viena vertus, jis buvo linksmas ir taikus piemenų bei jų kaimenių globėjas. Jis mėgdavo miegoti vidurdienio pavėsyje, groti savo garsiąja Pano fleita (siringa) ir šokti su miško nimfomis bei satyrais. Mitas apie jo fleitos atsiradimą puikiai atskleidžia jo geidulingą prigimtį. Pasakojama, kad Panas įsimylėjo nimfą Siringą, tačiau ši, išsigandusi jo išvaizdos, bėgo nuo jo. Prie upės kranto, nebeturėdama kur trauktis, ji meldėsi savo seserims najadėms, kad šios ją paverstų nendrių kuokštu. Panas, apimtas sielvarto, nupjovė kelias skirtingo ilgio nendres, surišo jas ir sukūrė instrumentą, kuriuo galėjo groti liūdnas ir ilgesingas melodijas, amžinai prisimindamas savo prarastą meilę.
Kita Pano pusė buvo tamsi ir pavojinga. Jo vidurdienio miegas buvo šventas, ir bet kas, išdrįsęs jį pažadinti, galėjo tikėtis sulaukti siaubingo jo įniršio. Jis galėjo sukelti staigią, nepaaiškinamą ir paralyžiuojančią baimę, ypač keliautojams, vieniems klaidžiojantiems laukinėje gamtoje. Būtent iš jo vardo kilo žodis „panika“. Pasak Herodoto, Maratono mūšio metu Panas padėjo atėniečiams, sukeldamas persų armijoje paniką savo šiurpiu riksmu. Taigi, jis buvo ne tik linksmas muzikantas, bet ir chaotiška, iracionali jėga, įkūnijanti laukinės gamtos baimę.
Būtent šios Pano savybės – laukinė prigimtis, geidulingumas ir bauginanti išvaizda – lėmė jo transformaciją į velnio figūrą. Didžiausią postūmį tam davė Plutarcho užrašyta istorija apie „didžiojo Pano mirtį“. Pasakojama, kad imperatoriaus Tiberijaus valdymo laikais (I a. po Kr.), laivui plaukiant netoli Pakso salos, jūreivis, vardu Tamas, išgirdo iš kranto sklindantį balsą, kuris liepė jam pranešti, jog „didysis Panas mirė“. Ši istorija, sutapusi su krikščionybės iškilimu, buvo interpretuota kaip simbolinis senojo pagoniškojo pasaulio pabaigos ir naujosios religijos triumfo ženklas. Panas tapo visų „mirštančių“ pagoniškų dievų simboliu.
Tačiau svarbiausia buvo vizualinė paralelė. Ankstyvieji krikščionys, ieškodami būdų, kaip pavaizduoti absoliutų blogį – Šėtoną, rado beveik tobulą modelį Pano figūroje. Jo ožiški atributai – ragai, barzda, skeltos kanopos – ir jo sąsajos su nevaldomu geismu, laukine gamta bei pagoniškais vaisingumo ritualais puikiai tiko atspindėti viską, kas buvo priešinga krikščioniškam asketizmui, tvarkai ir dvasiniam tyrumui.