Šloviname tave, Tėve, gerasis žmonijos mylėtojau,
kuris pasiuntei savo Žodį į pasaulį,
kad, priėmęs kūną iš nepaliestos Mergelės,
jis taptų mūsų Gelbėtoju ir pirmgimiu broliu,
panašiu į mus viskuo, išskyrus nuodėmę.
Kristuje mums davei aukščiausią šventumo pavyzdį;
Bažnyčia, matydama jį lopšyje kaip silpną kūdikį,
garbina visagalį Dievą;
kontempliuodama jo veidą, regi Tavo gerumą
ir, klausydamasi gyvenimo žodžių iš jo lūpų,
prisipildo Tavo išminties;
patirdama jo širdies meilę,
pati užsidega Šventosios Dvasios ugnimi;
žvelgdama į jį nukryžiuotą,
garbina brangiausiąjį jo Kraują, kuriuo ir pati nuplaunama;
džiaugdamasi Kristaus prisikėlimu,
jau dabar dalyvauja pažadėtoje garbėje.
Todėl nuolankiai prašome Tave, Viešpatie,
kad Tavo tikintieji, gerbdami šį Kristaus atvaizdą,
būtų tokio nusistatymo, kaip Kristus Jėzus,
ir tie, kurie nešiojo žemiškojo žmogaus atvaizdą,
kada nors nešiotų ir dangiškojo.
Tebūna Tavo Sūnus, Tėve, jiems kelias, kuriuo jie pas Tave eina,
tiesa, apšviečianti jų širdis,
gyvenimas, kuriuo jie stiprinasi ir gyvena;
tebūna jis jiems šviesa, išsklaidanti kelio šešėlius,
uola, ant kurios jie ilsisi pavargę,
durys, atsiveriančios į naująją Jeruzalę.
Jis gyvena ir viešpatauja per amžius.
Ši palaiminimo malda gražiai atspindi krikščionišką tikėjimą Kristumi kaip Gelbėtoju ir jo vaidmenį žmonijos išganyme. Ją galima interpretuoti kaip apmąstymą apie Kristaus gyvenimą, nuo gimimo iki prisikėlimo, pabrėžiant jo žmogiškumą ir dieviškumą. Šventosios Dvasios ugnis, minima maldoje, simbolizuoja dvasinį apšvietimą ir meilę, kurią tikintieji gauna per Kristų. Kristaus auka ant kryžiaus, apibūdinama kaip „brangiausias Kraujas“, yra centrinis krikščioniško tikėjimo elementas, simbolizuojantis atpirkimą nuo nuodėmės.Įdomu pastebėti, kaip malda jungia skirtingus Kristaus gyvenimo etapus, pabrėždama jo visapusišką svarbą. Lopšyje gulintį kūdikį matome kaip visagalį Dievą, o nukryžiuotą – kaip atperkantįjį. Šis paradoksas atskleidžia Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimties vienybę, apie kurią rašė daugelis teologų, pavyzdžiui, Augustinas savo raštuose nagrinėjo dualizmo klausimą, pabrėždamas Kristaus žmogiškumą ir dieviškumą kaip neatsiejamą visumą. Malda taip pat primena apie dalyvavimą „pažadėtoje garbėje“, rodydama vilties ir amžinojo gyvenimo perspektyvą.Palaiminimo maldos tradicija yra giliai įsišaknijusi krikščionių kultūroje. Jos formos ir turinys gali skirtis priklausomai nuo konteksto ir tradicijos, bet esmė – prašyti Dievo palaimos ir dėkingumo už jo dovanas. Nėra konkrečių žinomų istorijų apie šios konkrečios maldos kilmę, tačiau ji atspindi bendrą krikščionių tikėjimo išraišką ir dvasinį patyrimą. Ši malda, kaip ir daugelis kitų, yra asmeninio ryšio su Dievu išraiška, todėl jos vertė slypi ne tik žodžiuose, bet ir širdyje.