Enciklika – tai popiežiaus rašytas laiškas, dažniausiai skirtas visiems Katalikų Bažnyčios vyskupams, bet neretai ir platesnei auditorijai – tikintiesiems ar net visai žmonijai. Enciklikose popiežius aptaria svarbias religines, moralines, socialines ar politines temas. Tai viena iš aukščiausių Bažnyčios mokymo formų, nors formaliai neprilygsta dogmai. Terminas kilęs iš graikų „enkýklios epistolē“ – „apvalus laiškas“, t. y. … [Skaityti toliau…]
„Casti Connubii“ – „Apie skaistų santuokinį gyvenimą“ arba dažniau tiesiog „Apie krikščionišką santuoką“. Tai enciklika – oficialus popiežiaus laiškas, skirtas visai Katalikų Bažnyčiai. Enciklikos dažniausiai skelbia Bažnyčios mokymą svarbiais teologiniais, moraliniais ar socialiniais klausimais. Popiežius Pijus XI, paskelbta 1930 m. gruodžio 31 d. Enciklika Casti Connubii buvo parengta kaip Bažnyčios atsakas į: Pagrindinės enciklikos temos: … [Skaityti toliau…]
„Divino Afflante Spiritu“ – tai popiežiaus Pijaus XII enciklika, paskelbta 1943 m. rugsėjo 30 d., per Šv. Jeronimo minėjimą. Ji laikoma lūžio tašku katalikiškame Biblijos aiškinime, nes atvėrė duris šiuolaikinei, moksliniais principais pagrįstai, bet tikėjimui paklusniai Biblijos studijai. Pavadinimas „Divino Afflante Spiritu“ reiškia „Dieviškosios dvasios įkvėptas“. Encikliką paskelbė popiežius Pijus XII, kuris pontifikavo Antrojo pasaulinio … [Skaityti toliau…]
Gvadalupės Mergelės apsireiškimai, įvykę 1531 m. Meksikoje, yra vienas reikšmingiausių katalikų tikėjimo įvykių, turėjęs didžiulę įtaką ne tik religijai, bet ir kultūrai bei visuomenei. Šie apsireiškimai, kai Mergelė Marija pasirodė indėnui Juanui Diegui, laikomi Dievo artumo visiems žmonėms simboliu. Gvadalupės Mergelė tapo Meksikos ir visos Lotynų Amerikos dvasiniu bei nacionaliniu simboliu. 1531 m. gruodį, praėjus … [Skaityti toliau…]
Šventieji miestai – tai pasaulio dvasinės širdys, kur susilieja tikėjimas, istorija ir žmogaus siekis priartėti prie dieviškumo. Šiame puslapyje pristatome svarbiausius šventus miestus, nuo Jeruzalės ir Mekos iki Lurdės ir Bodhgajos, kurie per amžius traukia piligrimus ir keliautojus. Kiekvienas miestas yra unikalus savo religine reikšme, kultūriniu paveldu ir dvasine atmosfera, atspindinčia skirtingų tikėjimų esmę. Kiekvieno … [Skaityti toliau…]
„Redemptor Hominis“ – tai popiežiaus Jono Pauliaus II pirmoji enciklika, paskelbta 1979 m. kovo 4 d., vos keliais mėnesiais po jo išrinkimo. Šis dokumentas tapo viso jo pontifikato programine išraiška ir iškart iškėlė pagrindinį jo rūpestį: žmogų, jo orumą, išganymą ir pašaukimą Kristuje. „Redemptor Hominis“ reiškia „Žmogaus Atpirkėjas“. Tai – Kristus, kurio misija ir meilė … [Skaityti toliau…]
Ortodoksų kryžius, taip pat vadinamas stačiatikių arba pravoslavų kryžiumi, yra išskirtinis krikščioniškosios ikonografijos simbolis, naudojamas Rytų ortodoksų bažnyčioje. Šis kryžius, dažnai vadinamas „trijų skersinių kryžiumi“, išsiskiria savo unikalia forma: jis turi tris horizontalias sijas, iš kurių apatinė dažniausiai yra įstriža. Ortodoksų kryžius simbolizuoja Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, tačiau jo dizainas rodo specifinę Rytų krikščionybės … [Skaityti toliau…]
Romėnų dievai yra senovės Romos politeistinės religijos pagrindas – tai daugybė dievybių, kurios valdė įvairias gyvenimo sritis: karą, meilę, žemdirbystę, namų židinį ir net gamtos reiškinius. Kiekvienas dievas turėjo savo specifinę funkciją ir buvo garbinamas per ritualus bei šventes, atspindinčias Romos visuomenės vertybes. Šie dievai buvo ne tik mitologinės būtybės, bet ir neatsiejama Romos kultūros … [Skaityti toliau…]
„Mystici Corporis Christi“ – popiežiaus enciklika apie Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną Encikliką Mystici Corporis Christi paskelbė popiežius Pijus XII 1943 m. birželio 29 d., šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventėje. Tai vienas svarbiausių Bažnyčios dokumentų apie jos prigimtį, paskelbtas II pasaulinio karo metu, kai Europa buvo panirusi į smurtą ir chaosą. Mystici Corporis Christi … [Skaityti toliau…]
Daugelis įsivaizduoja, kad šventasis – žmogus, kuris buvo be nuodėmės. Tačiau tiesa kur kas įdomesnė. Krikščionių tradicijoje šventasis yra žmogus arba kartais angelas, kuris gyvenimu liudijo ištikimybę Dievui, po mirties buvo pripažintas dangaus gyventoju ir tapo pavyzdžiu kitiems tikintiesiems. Svarbu žinoti, kad šventasis nėra tobulas. Net popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad Bažnyčia skelbia … [Skaityti toliau…]
„Motina Vilties“ – tai religinis terminas, dažnai siejamas su Marija, Jėzaus Kristaus motina. Krikščionybėje Marija vaizduojama kaip vilties simbolis, nes ji nešė ir pagimdė Jėzų, kuris, pagal tikėjimą, atnešė išganymą žmonijai. Šis vilties aspektas ypač ryškus sunkumų ir kančių metu. Tikintys žmonės į Mariją kreipiasi kaip į užtarėją, prašydami stiprybės ir pagalbos. Jai priskiriama galia užtarti žmones prieš Dievą ir suteikti jiems vilties net ir beviltiškose situacijose. „Motina Vilties“ titulas pabrėžia Marijos vaidmenį kaip dangiškąją globėją ir stiprybės šaltinį. Šis titulas atspindi gilią tikėjimą jos užtarimo galia ir neblėstančia viltimi, kurią ji įkvepia tikintiesiems. Tokiu būdu, „Motina Vilties“ yra daugiau nei tik vardas – tai gilus religinis simbolis, apimantis tikėjimą, viltį ir meilę.