Šią encikliką parašė popiežius Leonas XIII, pontifikavęs 1878–1903 metais. Tai buvo pirmasis oficialus dokumentas, kuriuo popiežius visai Katalikų Bažnyčiai paskelbė Rožinio mėnesį ir pakvietė visus tikinčiuosius ypatingai melstis rožinį, ypač spalio mėnesį. Lietuviškai šios enciklikos pavadinimas dažniausiai verčiamas „Aukščiausios apaštališkos tarnystės pareiga“, kartais trumpinama kaip „Apie Rožinio maldą“ ar „Apie šventąjį Rožinį“. Enciklikos pavadinimas kilęs … [Skaityti toliau…]
Nuo pirmykščių bendruomenių iki didžiųjų religijų žmonės visada ieškojo vietų, kurios būtų daugiau nei gamtos peizažai. Kalnai, upės, giraitės, akmenys ir slėniai tapo ne tik kraštovaizdžio dalimi, bet ir dvasiniais orientyrais, jungiančiais žemę su dievais, protėvių dvasiomis ar kosmine tvarka. Kai kurios vietos siejamos su svarbiais religiniais įvykiais – Dievo apsireiškimu, pranašų pamokslais ar šventųjų … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas buvo pažymėtas išskirtiniu dėmesiu Centrinės ir Rytų Europos tautoms, jų kančioms sovietmečiu ir krikščioniško paveldo įprasminimui. Tarp svarbiausių šio laikotarpio dokumentų išsiskiria du laiškai, skirti Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir visos istorinės „Rusios“ krikščionims. 1. „Omnium ecclesiarum sollicitudo“ (1972 m.) Tai – popiežiaus Pauliaus VI (ne Jono Pauliaus II!) apaštališkas laiškas, … [Skaityti toliau…]
Azarijas (hebrajiškai עֲזַרְיָה – ‘Azaryāh, graikiškai Αζαρίας – Azarias, lotyniškai Azarias, arabiškai عزريا – ‘Azariyā) – Senojo Testamento pranašas ir kunigas, kurio vardas reiškia „Viešpats padeda“ arba „Dievas yra mano pagalba“. Biblijoje minimi keli asmenys vardu Azarijas, tačiau labiausiai išsiskiria pranašas Azarijas, sūnus Odedo, veikęs Judo karaliaus Asos laikais (IX a. pr. Kr.). Jis gyveno … [Skaityti toliau…]
Pranašas – tai žmogus, kuris, kaip tikima, gauna dievišką žinią ar įkvėpimą ir perduoda ją žmonėms. Pranašai dažniausiai laikomi dvasiniais mokytojais, perspėjančiais apie ateitį, skelbiančiais moralines vertybes ar dievišką valią. Skirtingose religijose pranašai suvokiami nevienodai, bet juos vienija pagrindinis bruožas: jie nesiekia valdžios ar asmeninės naudos, o tampa „tiltu“ tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio. Pranašo … [Skaityti toliau…]
Julijana Norvičietė (Julijona iš Norvičio, angl. Julian of Norwich, apie 1342–po 1416 m.) – viena įdomiausių viduramžių mistikių ir rašytojų, gyvenusi XIV–XV a. Anglijoje, Norvičio mieste. Jos tikrasis vardas nežinomas – pavadinimas kilęs nuo Norvičio miesto ir bažnyčios, šalia kurios ji gyveno kaip užsidariusi atsiskyrėlė (anchoress). Jos gyvenimo istorija kupina paslapčių, o žinia, kurią ji … [Skaityti toliau…]
„Trijų Marijų“ pavadinimas Biblijos tyrinėtojams ir menininkams jau daugybę šimtmečių kelia ir susižavėjimą, ir klausimus. Šis vardas apima ne tik tris moteris, kurios stovėjo prie Jėzaus kryžiaus ir anksti rytą atėjo prie Jo kapo, bet ir visą tradiciją, kuri išaugino unikalią moterų drąsos, ištikimybės ir tikėjimo ikonografiją. Naujajame Testamente Jėzaus mirties ir prisikėlimo istorijose minimos … [Skaityti toliau…]
Šis maldų rinkinys – tai Suffragia, senoji Bažnyčios tradicija melstis už mirusiuosius. Žodis suffragium lotyniškai reiškia „užtarimą“, „balsą“, „prašymą“ – o liturgijoje jis nusako bendruomenės maldą, kuri lydi mirusiojo sielą į susitikimą su Dievu. Šios maldos nekelia triukšmo, bet jų tylus kvėpavimas stipresnis už gedulo tylą: jos išreiškia viltį, pagarbą ir meilę, kuri nepavaldžią mirčiai. … [Skaityti toliau…]
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium – tai vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.. Tekstą patvirtino popiežius Paulius VI, o parengė jį Susirinkimo tėvai – vyskupai ir teologai iš viso pasaulio. Tai buvo atsakas į Bažnyčios poreikį atsinaujinti ir aiškiau išreikšti savo prigimtį, misiją ir santykį su šiuolaikiniu pasauliu. … [Skaityti toliau…]
Abraomo ir Hagaros istorija yra viena iš svarbiausių ir sudėtingiausių Biblijos pasakojimų, randama Senajame Testamente, Pradinės knygos (Pr 16; 21). Ši istorija atskleidžia ne tik patriarchalinės visuomenės dinamiką, bet ir žmogaus silpnumą, tikėjimą bei Dievo plano įgyvendinimą. Joje persipina meilės, sekso, galios ir moralės klausimai, kurie iki šiol kelia diskusijas tarp teologų, istorikų ir tikinčiųjų. … [Skaityti toliau…]
Ieškote daugiau apie: motina vilties?
„Motina Vilties“ – tai katalikų religijoje vartojamas terminas, dažnai siejamas su Marija, Jėzaus Kristaus motina. Šis apibūdinimas pabrėžia Marijos vaidmenį kaip vilties šaltinį žmonėms. Ji yra ne tik Jėzaus motina, bet ir visos žmonijos motina, teikianti paguodą ir viltį sunkumų akivaizdoje. Krikščionys tiki, kad Marija, kaip Dievo Motina, užtaria žmones prieš Dievą ir padeda jiems rasti kelią į išganymą. Šis Marijos kaip „Motinos Vilties“ vaizdinys atspindi jos meilę ir rūpestį žmonėmis. Ji simbolizuoja stiprybę, tikėjimą ir viltį, kurių reikia siekiant dvasinio tobulėjimo. Tikėjimas Marija kaip „Motina Vilties“ teikia paguodą ir drąsos visiems, kurie susiduria su gyvenimo iššūkiais. Šis titulas pabrėžia jos svarbą krikščionių tikėjime ir jos vaidmenį kaip dangiškosios motinos, teikiančios viltį ir paguodą visiems, kurie kreipiasi į ją.