Presbiterijonizmas yra protestantiška krikščionybės tradicija, susiformavusi XVI amžiaus reformacijos laikotarpiu ir išsiskirianti ypatingu dėmesiu Bažnyčios valdymo tvarkai, paremta vyresniųjų (presbiterių) tarybomis. Pats žodis „presbiterijonizmas“ kyla iš graikiško termino „presbyteros“, reiškiančio „vyresnysis“. Ši tradicija labiausiai įsitvirtino Škotijoje, vadovaujant reformatų teologui Džonui Noksui (John Knox), kuris, paveiktas Žano Kalvino (Jean Calvin) mokymo, sukūrė savitą teologinę ir institucinę … [Skaityti toliau…]
Palaima – tai būsena, apimanti dvasinį džiaugsmą, vidinę ramybę ir Dievo malonės patyrimą. Krikščioniškame kontekste palaima dažnai siejama su Dievo artumu, jo palankumu ir gyvenimu pagal jo valią. Skirtingai nuo paprasto laimės jausmo, palaima yra gilesnė, transcendentinė būsena, kuri išlieka net išbandymų metu. Žodis „palaima“ lietuvių kalboje atspindi dvasinę gerovę, kurią žmogus patiria per santykį … [Skaityti toliau…]
Fratelli Tutti parašė popiežius Pranciškus. Enciklika paskelbta 2020 m. spalio 3 d., Asyžiuje, ant šv. Pranciškaus kapo. Pavadinimas reiškia „Visi broliai“, paimta iš šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių. Popiežius norėjo atsiliepti į vis labiau skylančio pasaulio problemas: socialinę atskirtį, politinius konfliktus, migrantų krizę, skurdą, ekologinę grėsmę. Pandemijos metu šios temos tapo dar aktualesnės. Enciklika turi 8 … [Skaityti toliau…]
„Caritas in Veritate“ („Meilė tiesoje“) – tai popiežiaus Benedikto XVI enciklika, paskelbta 2009 m. birželio 29 d., šv. Petro ir Povilo šventės dieną. Tai trečioji jo enciklika, skirta socialiniam Bažnyčios mokymui, ypač žmogaus orumui, teisingumui, vystymuisi ir pasaulio ekonominei sistemai. Popiežius Benediktas XVI parašė šią encikliką kaip atsaką į pasaulio ekonominius, socialinius ir moralinius iššūkius, … [Skaityti toliau…]
Apatija – tarsi pilkas rūkas, apgaubiantis sielą, kai niekas nebedžiugina, o gyvenimas atrodo beprasmiškas. Tai būsena, kai žmogus jaučia abejingumą, emocinį sustingimą ar motyvacijos stoką. Žodis „apatija“ kilęs iš graikų kalbos apatheia, sudaryto iš a- („be“) ir pathos („jausmas“, „kentėjimas“), taigi pažodžiui reiškia „bejautrumą“ arba „jausmų nebuvimą“. Senovės Graikijoje apatheia ne visada turėjo neigiamą atspalvį … [Skaityti toliau…]
Biblijoje miestai yra teologiniai simboliai, rodantys Dievo buvimą, Jo tautos istoriją, dvasinius išbandymus ir eschatologinę viltį. Miestai buvo politiniai, religiniai ir kultūriniai centrai, kuriuose vyko Dievo apreiškimai, Sandoros atnaujinimai ir svarbūs tikėjimo įvykiai. Jeruzalė, pavyzdžiui, simbolizuoja Dievo buveinę ir dvasinį Izraelio centrą (Ps 48, 1–2), o Babilonas – nuodėmę ir pasaulinę galią, prieštaraujančią Dievui (Apr … [Skaityti toliau…]
Ši citata iš Mato evangelijos 18, 21–22 aprašo, kaip Petro klausimas Jėzui apie atleidimą tampa proga paaiškinti krikščioniškojo atleidimo ribas (arba, tiksliau, jų nebuvimą). Petro klausimas išreiškia tam tikrą žmonių požiūrį į atleidimą, o Jėzaus atsakymas parodo beribės atleidimo dvasios svarbą. „Tada priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, jei mano brolis nusidėtų prieš mane, kiek kartų … [Skaityti toliau…]
Kristaus atsimainymas ant kalno yra reikšmingas įvykis, aprašytas Mato 17, 1–8, Morkaus 9, 2–8 ir Luko 9, 28–36 evangelijose. Šioje scenoje Jėzus pasirodo trijų savo mokinių (Petro, Jokūbo ir Jono) akivaizdoje, staiga perkeistas dieviška šviesa. Jis pasirodo spindintis baltumu ir kalbasi su Moze ir Eliju, o danguje pasigirsta Dievo balsas, skelbiantis, kad Jėzus yra Dievo … [Skaityti toliau…]
Dvylika apaštalų, kuriuos Jėzus pasirinko savo artimiausiais mokiniais, yra laikomi pagrindiniais prisikėlimo liudytojais. Po Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš numirusių, būtent šie apaštalai tapo pagrindiniais liudytojais ir skelbėjais, kad Jėzus ne tik buvo nukryžiuotas, bet ir prisikėlė, taip įgyvendindamas Dievo išganymo planą. Apaštalų vaidmuo kaip prisikėlimo liudytojai: Apaštalų sąrašas: Prisikėlimo liudijimas: Šie apaštalai tapo Jėzaus prisikėlimo … [Skaityti toliau…]
Fraze „Tai yra Dievo kūnas“ reiškia Jėzaus Kristaus realų buvimą Eucharistijoje, kai duona, per šv. Mišias konsekracijos metu, tampa Kristaus kūnu. Tai yra viena iš pagrindinių katalikų tikėjimo tiesų, grindžiama Jėzaus Kristaus žodžiais per Paskutinę vakarienę, kai jis laužė duoną, davė ją savo mokiniams ir tarė: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mato 26, … [Skaityti toliau…]
Ieškote daugiau apie: jezus mano?
"Jėzus mano" – tai asmeninis išpažinimas, reiškiantis gilų tikėjimą ir ryšį su Jėzumi Kristumi. Šis teiginys gali turėti skirtingas reikšmes skirtingiems žmonėms, priklausomai nuo jų tikėjimo gilumo ir asmeninės patirties. Kai kurie gali jį suprasti kaip pripažinimą Jėzaus kaip savo Viešpaties ir Gelbėtojo, kiti – kaip išraišką gilios meilės ir pasitikėjimo. Tai gali būti ir maldos, ir apmąstymų, ir džiaugsmo išraiška. Šis išpažinimas pabrėžia asmeninį santykį su Dievu, kurį kiekvienas žmogus gali patirti savitai. Jis rodo, kad Jėzus yra ne tik istorinė figūra, bet ir gyvas ir veikiantis asmuo žmogaus gyvenime. Tokia išpažintis yra svarbi tikėjimo dalis, stiprinanti ryšį su Dievu ir suteikianti vilties bei stiprybės kasdieniame gyvenime. Šis asmeninis ryšys su Jėzumi yra tikėjimo pagrindas daugeliui krikščionių.